Gerbiamas redaktoriau,
Amtrak traukiniui riedant rytine pakrante iš Bostono į Niuarką, viskas atrodė įprastai. Už lango – kartkartėmis išnyrantys Atlanto vaizdai, netikėtu grožiu nustelbiantys prozišką pakeliui išsibarsčiusių miestų panoramą, ir galiausiai tolumoje išryškėjantys Niujorko dangoraižių kontūrai. Traukinio viduje – tyliai besišnekučiuojantys ar besidarbuojantys bendrakeleiviai. Daugumai tai darbo kelionė, ir ryto valandos yra brangios: palinkę prie nešiojamų kompiuterių vieni, kaip ir aš, ruošia pranešimus, kitų ekranuose spėju užmatyti kažką panašaus į verslo ataskaitas. Niekuo, rodytųsi, neišsiskirianti diena, saulėta ir tingokai rami. Tačiau ramuma tik paviršiuje: rytas iš tiesų persmelktas slogumo. Man irgi sunku susikaupti prie paskaitos, kurią esu vakare pakviesta skaityti Seton Hallo universitete (South Orange, Naujojo Džersio valstija). Šįryt sunku mąstyti apie teologijos ir mokslo santykį – tokia yra mano lapkričio 6 d. vakaro pranešimo tema, – kai Jungtinių Valstijų rytinė pakrantė (kaip ir likusi dalis) ką tik išgirdo rinkimų rezultatus. Nors keleivių veiduose šįryt nematau šoko – kaip kad porinkiminį rytą prieš aštuonerius metus – vis tik nejučia pagalvoju, kad Amtrak traukinys mus veža į ateitį, kurios dauguma šioje pakrantėje balsavusiųjų nesirinko. Tačiau šią ateitį pasirinko amerikiečių dauguma – respublikonams pirmą kartą po dvidešimt metų išeinant į priekį ne tik elektorato balsų, bet ir visų balsų daugumos prasme.
Kai Naujojo Židinio-Aidų redakcija vasarą paprašė manęs parašyti, ką reiškia dabar gyventi Jungtinėse Valstijose, negalvojau, kad laišką teks pradėti aukščiau nupieštu vaizdeliu. Tuo metu aš, kaip ir dauguma mano kolegų ir draugų amerikiečių Bostono koledže (Boston College), turėjome vilties, kad šis pasirinkimas nebus nulemtas keleto labiausiai visuomenę supriešinančių veiksnių, kuriuos maitina gilesnės, labiau jaučiamos nei įvardijamos problemos, susijusios su nelygiu kultūrinių išteklių prieinamumu ir jų traktavimu. Iš pokalbių su draugais ir įžvalgų spaudoje susidariau įspūdį, kad tarp labiausiai supriešinančių veiksnių lemiami buvo dalies visuomenės nepasitikėjimas tradiciniu valdančiuoju elitu (establishment) bei imigracijos, ekonominiai ir abortų klausimai. Pastarieji trys dažniausiai minimi ir pačių rinkėjų apklausose. Balsų pasiskirstymą pagal įvairius demografinius veiksnius ir, balsavusiųjų nuomone, lemiamus klausimus nagrinėjantis Emily Guskin, Chris Alcantara ir Janice Kai Chen straipsnis dienraštyje The Washington Post pamini ir kitą svarbų veiksnį: daugumai tų, kurie apsisprendė balsuoti už Kamalą Harris, rūpėjo demokratinio valdymo užtikrinimas. Pastarąjį rūpestį iliustruoja mano vienos kolegės priešrinkiminis pareiškimas Facebooke. Po eiline jų į antruosius gyvenimo metus bekopiančios dukrelės nuotrauka (supermamytės egzistuoja visur!) ji įrašė: „Mūsų namuose gąsdinimas ir priekabiavimas netoleruojami“.
Kaip žinome, vis dėlto dauguma krikščionių – 58% katalikų ir 63% kitų krikščionių – savo balsus atidavė už Donaldą Trumpą. Atrodytų, kad lemiamu veiksniu krikščionių balsų persvarai tapo vieno – abortų – klausimo iškėlimas, vyravęs ir Jungtinių Valstijų vyskupų svarstyme. Deja, kiti krikščioniško socialinio mokymo aspektai, kuriuos nuolat pabrėžia popiežius Pranciškus – tokie kaip žmogaus orumą apsauganti imigracinė politika, – sulaukė santykinai mažai dėmesio. Tai, kad Trumpo duotas masinės imigrantų deportacijos pažadas pasirodė jei ne patrauklus, tai bent toleruotinas didesnei krikščionių daliai, be abejo, nėra išskirtinai amerikietiškas fenomenas. Lygiai kaip ir absoliutus nacionalinių interesų iškėlimas virš bendrojo gėrio, apimančio tarptautinius procesus. Pastarųjų metų pokalbiuose su kolegomis teologijos dėstytojais ne kartą iškilo ta pati mintis: šiandien daugelyje pasaulio vietų linkstama pamiršti vieną pagrindinių Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo aspektų – solidarumo principą. Pamirštame, kad gyvename globaliame „kaime“, kur visi esame susiję. Šiame „kaime“ solidarumas su labiausiai pažeidžiamais jo gyventojais yra ir moralinis imperatyvas, ir praktinis prioritetas. Tinkamai įgyvendintas, toks solidarumas ateityje gali tapti lemiamu, siekiant užtikrinti ilgalaikę paskirų tautų ar valstybių gerovę.
Kaip matyti, mano refleksija apie šiuolaikinio gyvenimo Jungtinėse Valstijose peripetijas išryškina, kad ne vieno mano draugų ir kolegų galvoje šiandien sukasi klausimas: ką reiškia daryti nuosekliai krikščioniškus sprendimus šių dienų sekuliarizuotame pasaulyje? Kitas ne mažiau svarbus klausimas, kurį dažnai girdžiu svarstant – kaip įveikti visuomenės poliarizaciją? Nors dvipartinė sistema Jungtinėse Valstijose nėra jokia naujiena, visuomenės susipriešinimas, daugelio akimis, per pastarąjį dešimtmetį yra ryškiai išaugęs. Vienas amerikietis kolega neseniai pastebėjo, kad dvipartinė sistema iki šiol sklandžiai veikė būtent todėl, kad abiejų partijų siekis patraukti link „vidurio“ linkstančius rinkėjus sušvelnindavo radikaliausius jų siekius. Tačiau pastaruoju metu – atitinkamai visuomenės poliarizacijai – partijų rinkiminės strategijos nebetaikomos vis mažėjančiam „viduriui“ patraukti, todėl vis labiau radikalėja. Tai lemia ir tam tikrą istorinės atminties trapumą, pamirštant, kad respublikonai nėra būtinai nusiteikę prieš imigrantus ar demokratai – už abortus. Pavyzdžiui, paskutinis JAV prezidentas, kuris paskelbė visuotinę amnestiją nelegaliems imigrantams, buvo būtent respublikonas Ronaldas Reaganas. Galime pridurti ir kitą įdomų faktą, kurį atskleidė istoriko Danielio K. Williamso atliktas tyrimas: praeityje demokratai dažnai pasisakydavo už abortų prieinamumo apribojimą. Tačiau atrodo, kad šiandien augantis visuomenės susiskaldymas lemia abipusį partijų „linijų“ užkietinimą, nes manoma, kad radikalus susipriešinimas atnešiąs daugiau politinių dividendų. Be abejo, daliai rinkėjų tai reiškia pasirinkimą tarp dviejų alternatyvų, kurių nė viena nėra iki galo priimtina. Anot interviu su popiežiumi Pranciškumi, tokiu atveju tenka apsispręsti už „mažesnį blogį“.
Laiško pabaigą man vėl netikėtai padiktavo aplinkybės. Ką tik atsidariau savo elektroninį paštą, į kurį įkrito nuoroda apie dar vieno mano kolegos prof. Jeremy Wilkinso iš Bostono koledžo kalbą „Krikščionybės vaidmuo politinėje visuomenėje“, pasakytą jam neseniai svečiuojantis Mount St. Mary universitete (Emmitsburg, Merilando valstija). Wilkinsas pabrėžia, kad visuomenės poliarizacijos neišspręsime be nuolankumo. Kol manysime, kad „kiti“ viską supranta klaidingai, kol neatpažinsime, kad blogio ir gėrio riba egzistuoja ne išorėje – pavyzdžiui, tarp demokratų ir respublikonų, išsilavinusio elito ir „tamsuomenės“, baltųjų ir spalvotųjų, vietinių ir imigrantų, – tol dalykai nesikeis. Kad ir kaip aktualu priešintis ydų, pseudomokslo ar nekompetencijos triumfui, nereikia pamiršti svarbiausio: iš tiesų blogio ir gėrio riba pirmiausiai egzistuoja kiekvieno viduje. Ir kiekvienas, kuris save laiko krikščionimi, turi mokytis iš vieno Mokytojo – to, kuris pasirinko ne galios įtvirtinimo ar manipuliavimo kelią, o kryžiaus kelią. Ko gero, abipus Atlanto kryžiaus pasirinkimas šiandien reiškia nukryžiuoti politines aistras dėl bendrojo gėrio ir iš tikro išmokti klausytis – tiek Dvasios, tiek ir kito.
2024 m. lapkričio 18 d.
