I
– tai pradėsi ar ne?
– gerai, mielai, okei, tik palauk, paimsiu įrankius – popieriaus, papkutę1, stalčiuose kažkur besimėtančias antikvarines Kniga učiota ir Pisma trudiaščichsia, dar pieštuką „Koh-i-Noor“ ir pirštus tepantį parkerį; sužvejosiu skriestuvą adatinėmis kojelėmis, logaritminę liniuotę, kompasą – kas žino, gal jų irgi prireiks, ir pradėkim –
pradėkim nuo ko? nuo ko pradėti beveik pusės šimto tavo metų šitam mieste inventorizaciją? (pusės šimto, po paraliais!) – matyt, nuo tolimo, pradinio, archetipinio, nuo to, kas pirmiausia blyksteli atminty gavus Aukštosios Redakcijos siūlymą parašyti apie Vilnių, spragtelėjus pirštais, taip taip, jo, aha, –
nuo gėlėta cerata uždengto stalo virtuvėje, stalo prie didelio lango, ant kurio kabo nerta dienos užuolaida, irgi gėliški ornamentai, siaura juosta per apatinį lango ketvirtadalį, pridengianti nuo pašalinių, suteikianti privatumo, nors ir labai sąlyginio, lango uždaryto ir užklijuoto, jeigu ruduo ar žiema, arba praverto, jeigu vasara, stalo, ant kurio stovi šis tas prašmatnaus – ąsotis su svarainių gėrimu, jeigu ruduo, arba rabarbarų sunka, jeigu vasara, o gal giros trilitrinis, stalo prie lango, pro kurį matosi kas? – močiutės slyvos šakos, už jų mašinų aikštelės asfaltas, dujų trasos žymeklis – juodas stulpelis, ant kurio mergaitės kabina gumą, šaligatviai, kilimų mušykla, gretimo namo siena –
šita virtuvė blokiniam penkiaaukšty, šitas langas, už kurio –
II
– viskas atvira. Be galo ir be krašto. Ar, kaip kitam posaky – iš tuščio į kiaurą.
Kas esat matę tarybinių mikrorajonų maketus, žinot, kad jų projektavimas buvo toks žaidimas kaladėlėmis, kurio esminė sąlyga ir pagrindas – plyna erdvė, kiek norint besitęsianti į vieną ar į kitą pusę.
Tačiau skirtingai nei planuotojams, gyventojams toji erdvės begalybė nežadino didingų jausmų, minčių apie laisvę ar absoliutą, kurias paprastai kelia atviros jūros vaizdas ar į perspektyvą tolstanti alėja. Tiesą sakant, perspektyvų nelabai ir buvo: į centrą vedusios Dzeržinskio gatvės perspektyvine nepavadinsi. Nelabai ir horizontų: gyvenk tu nors ir paskutiniam aukšte, vis tiek šalia stovės tokio pat aukščio blokas. O mes gyvenom pirmame.
Dar šita erdvė turėjo nemalonią savybę kartotis. Kartojosi viskas, dideli elementai ir maži elementai – langai, kambariai, namai, kiemų kvadratai, šaligatvio plytelės, žaidimų aikštelės. Parduotuvės ir mokyklos. Taip pat ir mašinos, baldai, daiktai, drabužiai… Tiesą sakant, begalybė tik taip ir reiškėsi – per nuolatinį pasikartojimą. Apimdavo įtarimas, kad tai kažkoks akių dūmimas ar užsikirtimas. Tavo kiemas buvo toks pats kaip ir kaimyninis, o tas – toks pats kaip trečias. Tai kodėl tavo kiemas buvo tavo? Kur jis baigėsi, kur prasidėjo kitas?
Tiesa, galiausiai kiemų grandinė vis dėlto nutrūkdavo, ir prasidėdavo laukas ar miškas. Bet buvo akivaizdu, kad šita riba laikina, kad anksčiau ar vėliau čia privažiuos sunkvežimių, ekskavatorių ir kranų, kurie išvalys vietą ir primėtys betoninių dėžių. Dažnai tas jau ir vykdavo – ištisi ruožai, kaip devynaukščių ansamblis iškart už mūsų namo, metų metus vegetuodavo tai išsijudinančios, tai vėl nurimstančios socialistinės statybos būvyje.
Galų gale net ir išvažiavus iš miesto Raudonosios armijos prospektu jis po kurio laiko vėl apaugdavo tokiais pačiais mikrorajonais – nesvarbu, Kaune, Alytuje ar Panevėžyje.
Vaikai kieme, besikapstantys smėlio dėžėje ar besileidžiantys nuo čiuožyklos, to nesuprato. Bet ir jie negalėjo nejausti mamų nerimo, kad šitam tikrąja žodžio prasme pereinamajam kieme nesaugu, kad pavojus gali ateiti iš visų pusių, nejausti jų baimių, jog vaikai staiga ims ir pradings. Ir ne vien dėl piktos žmogaus valios, o tiesiog šiaip, netyčia: patekę į kitą korio akutę, jie nepastebėtų, kad ji ne ta.
Todėl nenuostabu, kad tikrieji mikrorajonų čiabuviai – paaugliai – ribas, tvoras ir panašius dalykus laikė anomalija. Ar tai būtų Giedraičių gatvės privačių namų tvoros, (nenu)saugojusios sodus, ar „Kibirkšties“ gamyklos tvora, už kurios – prestižinės triubkės šaudytis džiovintais žirniais, ar kepyklos tvora palei konvejerį su šiltais, dar neaplietais glajumi meduoliais, ar, patiems drąsiausiems ir vikriausiems – tvora aerouosto, kur senuose lėktuvų ratuose tarsi auksas smėlyje glūdėjo bombikių magnis. Nekildavo noro įveikti tik vieną tvorą, palei kurią eidavom į Jaunųjų technikų stotį – Šiaurės miestelio kareivinių tvorą.
Panašiai ir laiptinės. Bet kas į bet kurią galėjo įeiti, pakilti iki viršutinio aukšto, o kartais ir aukščiau – per liuką ant stogo. Galėjo laiptinėje sėdėti, žaisti kortomis, užkandžiauti ir išgerti, net miegoti (ne tik tipinis chronius, pritrūkęs jėgų pasikelti iki savo aukšto ar neįleistas šeimynykščių, bet ir idėjiniai bastūnai, kaip kad, pasakojama, Rimas Burokas). Nepulsiu tvirtint, kad tai neišprovokuodavo koliojimųsi ir skandalų, bet – galėjo. Tik šiek tiek rimtesnė užkarda buvo buto durys, kad ir kiek jas muštų dermatinu ar iš vidaus statytų antras. Mūsiškės apskritai laikėsi ant garbės žodžio, ir likome neapvogti tikriausiai tik todėl, kad namie visą laiką kas nors būdavo, visų pirma močiutė.
Ne ką menkiau atvirybė reiškėsi akustinėje srityje: nesandarūs langai, popierinės sienos, įstatymiškai dekretuota ankštuma (kiek ten kv.m. vienam asmeniui, devyni?). Mūsų miegamajame virš lovų buvo rozetės lizdas. Nežinau, ar pats sugalvojau, ar kas pasakė, bet buvau patikėjęs, kad elektra rozetėje veikia kaip garso stiprintuvas. Mat jei vakare kamštį užmynęs kaimynas imdavo auklėti žmoną, pro ją girdėdavosi visi grėsmingų intonacijų niuansai (tikriausiai šitai man įvarė neurotišką jautrumą naktiniams garsams). Prireikus garsiasklaidos priemonėmis tapdavo ir centrinio šildymo radiatoriai: į juos belsdavo protestuodami prieš triukšmą, duodami signalą „varom į kiemą“, ir t. t.
Pasakojama, kad kai Pilaitėje gyvenusiam filosofui – tam pačiam, kuris blokinius daugiabučius pakrikštijo „žmogidėmis“ – užeidavo juoda melancholija, ją išduodavo tos pačios frazės kartojimas: „Vis pučia. Vis pučia ir pučia visur“. Sakyčiau, radikalu, bet atpažįstama, įskaitant ir beasmenę formą (kas pučia?).
III
Vis dėlto ne taip jau visai. Monotonija nebuvo visiškai monolitinė; žvilgsnis ir ranka, smalsumas ir pripratimas joje atrasdavo įtrūkių, raukšlių, asimetrijų. Imkim, pavyzdžiui, tokį elementorišką dalyką kaip padiezdai. Gretimam 144 name jie buvo su suoliukais, o mūsų, šiaip jau niekuo nuo ano nesiskiriančiame – be suoliukų. Įsivaizduojat, kiek tai keičia bendravimo plotmėj? O pagaliau pastatytų devynaukščių laiptinės turėjo baltus frontonus per visą aukštį, nevienodai išpjaustytais kvadračiukais primenančiais perfokortas, ant kurių pavyzdžius disertacijai apie beasmenius veiksmažodžius rašydavosi motina.
Tarp šaligatvio plytelių gyveno skruzdės, ne vienam keldavusios norą atkeršyti už skausmą, kadaise sukeltą jų giminaičių. Ant plytelių mėtėsi bykai ir degtukai, kuriuos susirinkęs galėjai stoti į kryžmines laužtynes (kieno degtukas drūtesnis). Mėtėsi ir cigarečių pakeliai, iš kurių labiausiai medžiojamas buvo „Kosmosas“. Miesto legenda bylojo: jei nuplėšęs pakelio dangtelio šoną rasi raudonus (ar juodus) skaičiukus, gausi tiek „Kosmoso“ pakelių (ar kitokių gėrybių), kad maža nepasirodys. Juodžemio plotai tarp šaligatvių tiko žaisti „žemę“ – privačiasavininkišką, kontrrevoliucinį žaidimą!
Daugelio vietų švelnioji pusė atsiskleisdavo tik tam tikru metu. Žiemą kalvos prie Giedraičių gatvės virsdavo slidinėjimo trasomis. Mašinų stovėjimo aikštelė – chokėjaus arena, kaip ir keliskart plotas tarp medžių, kaimynui iš antro aukšto su šlanga papylus vandens.
Matot, pas mus dauguma buvo kaimynai, kitokių nelabai –
Šermukšniai ir kita augmenija, kurią atkakliai sodino keletas jaunimo sveiko gyvenimo priešininkų, vasarą pasitarnaudavo kaip futbolo vartų štangos. Kilimų mušykla buvo pirmasis krepšinio stovas. Vandens kolonėlė Giedraičių pusėje papildydavo ištuštėjusias ablivalkes. O ant šaligatvio bordiūro kiekvieną pavakarę (berods 17:45) bendruomeniškiausiam kiemo ritualui rikiuodavosi šiukšlių kibirai su savininkais ir savininkėmis. Skardi šiukšlinyčios sirena prilygo iškilmes skelbiančiam trimitui, o šiukšles spaudžiantis presas iš mašinos galo – geriečio galiūno raumenims.
Tam tikru momentu net mūsų namų stačiakampiai gretasieniai nusimesdavo pilką rūbą, kaip nerašė tarybiniai klasikai. Sutemus kambariuose įsižiebdavo šviesos, kurios buvo baltos ir gelsvos, ir auksinės; jas skleidė skirtingi šaltiniai – ragus primenantys dvišakiai šviestuvai, trišakiai šviestuvai, keturšakiai šviestuvai, pseudobarokinės liustros su plastmasinėmis krištolo imitacijomis. Pasitaikydavo plieskiančių plikų lempučių ant laido, bet kiečiausiai pasielgė tas iš 148-ojo, savo kambarį apšvietęs mėlyna lempute. Atrodė originaliai ir makabriškai. Pavydėjau: iš kur jis tokią parovė? Tikriausiai dirbo elektriku.
Šviesoje išryškėdavo kambariai – naktines užuolaidas iškart užtraukdavo ne visi. Ir prasidėdavo interjerų reviu. Pasimatydavo Lentvario kilimai, kuriuos kai kas Vidurio Azijos papročiu kabindavo ant sienos, jų geometriniai ornamentai, primenantys naujųjų rajonų struktūrą, dėžutė dėžutėje, miniatiūrinis didelio pasaulio atspindys kaip Magritte’o paveiksluose…
Arba, pavyzdžiui, medžiai. Be klevų ir, rodos, liepų mūsų kieme augo kriaušės ir obelys. Dauguma jų dėl amžiaus ir nuolatinio karstymosi buvo nevaisingos, tačiau keletas dar atsivesdavo vaisių. Įsivaizduojat? Ziksniausia buvo prie 144-ojo augusi ilgšė, kurios derliui nuimti reikėdavo surinkti specialią didžiausių padaužų ir aukštalipių komandą. Turbūt dėl to jos kriaušės buvo tokios saldžios – spėdavo prinokti, nepasiekiamos nekantruoliams.
Šitie vaismedžiai išliko iš priešistorės, iš sodybų, kadaise stovėjusių palei kelią į Kalvarijas ir Verkius. Pas mus tai buvo vieninteliai archainio klodo ženklai, bet kitoje Dzeržinskynės pusėje, ypač arčiau trimpirmos, galėjai aptikti nenugriautų medinių namukų. Kartais ir su visais kaimiškais reikaliukais – daržovių lysvėmis, vištomis ir gaidžiais – jie buvo keisti inkliuzai, chaoso sėklos kvadratiniame-lizdiniame užstatyme. Kai kurie išsilaikė iki šiandien, versdami spėlioti, kaip tais ūmiais laikais išvengė likimo – ar dėl ypatingo savininkų užsispyrimo, ar dėl apsukrumo, ar buvo palikti kaip muziejaus po atviru dangumi eksponatai? Ir kaip tas žemelės dirbimas, kaip gyvenimas trobelėje ėjosi daugiabučių titanikų paunksmėje?
Šiaip ar taip, be medžių būtų buvę gerokai liūdniau. Nebūtų egzistavęs ir kiemo šaikos štabas, kurio aukščiausiose ir sunkiausiai įlipamose šakose bazavosi vyriausi vadai, o pirmajame kamieno išsišakojime – jaunieji nariai kaip Visma ir jūsų nuolankus tarnas. Ir apskritai tarybinė urbanistika ir parkai – nesuderinami dalykai. Juk negalime parkais laikyti natūraliai augusių pušynėlių, kuriuos tarsi atsilikusius dalinius, aplenkė ir apsupo blokinių užpuolikų pajėgos. Girdėjau aiškinant, kad tai atseit skandinaviškas stilius, bet iš tikrųjų – kam jie rūpėjo, kas norėjo skirti „kapitalinių įdėjimų“ tokiam buržuaziniam išmislui kaip parkai? Dar jeigu būtų centras, koks nors paminklas ar partijos komitetas, bet miegamuosiuose rajonuose… tad parkų vaidmenį turėjo atlikti tie vargšai pušynai, šaltuoju laiku sunkiai įžengiami, o didžiąją metų dalį – prišnerkšti.
Bet Dzeržinskynėje ir tokių nebuvo. Vis dėlto močiutė suvedė mane su vieta, kuri, kaip dabar suprantu, tapo savotišku parko pakaitalu. Gražiais rytais mudu išsiruošdavome tolimon kelionėn, pro permanentinės statybos devynaukščius vedusion į karinį poligoną. Iš abiejų pusių jį rėmino supilti šlaitai (vėliau čia radosi aikštelė besimokantiems vairuoti, o dabar stovi eks-Siemenso krepšinio arena ir parkingas). Kelių stadionų dydžio plynėje būta metalinių konstrukcijų laipiojimui, buomų, ilgų griovių, apkasų, išmūrytų bunkerių ir pan. Nors poligonas priklausė SA, jo smarkiai nesaugojo. Šiaip ar taip, priešpiet mudu su močiute ten patekdavome be vargo. Kadangi kiek užmato akys, būdavome vienintelės gyvos dūšios, ir nieks netrukdė mėtyti surastą apvalų akmenį, ridentis nuo šlaitų ar valgyt buterbrodus, močiutei atrodė pagrįsta pavadinti tai „mūsų valdomis“.
Nuo „mūsų valdų“ prasideda daugiaserijinis filmas, kurio epizoduose vaidina tokios ir panašios vietos – statybvietės, gamyklos, sandėliai, laužynai. Iki Nepriklausomybės spėjau geriau susipažint su keletu. Rodos 8-ojoj ATĮ su kolega Zalatoriumi atlikom praktiką, ardydami kažkokią didžiai tepalingą detalę (beje, ten pirmą kartą išvydau fufaikom apsivilkusią darbo liaudį). Ryškiau prisimenu kitą miesto galą, geležinkelio ruožą Kirtimuose, netoli čigonų taboro – ten, vadovaujami karinio mokytojo, kasėme griovį kabeliams. Buvo nuostabu: retkarčiais praūžiantys lėktuvai, formuojamų sąstatų bildesys, nesuprantamos garsiakalbio komandos, panašesnės į skundus, kapeikos už iškastą metrą –
Ir kai šiandien besibastydamas po miestą atsiduriu Savanorių prospekto gale, Kirtimuose ar paskutines dienas skaičiuojančioje Markučių pramoninėje zonoje, nebėgu iš jų papūtęs lūpas. Tai yra mano Vilniaus dalis, mano parkas, kad ir pramonės. Nelabai žalias ir pūkuotas, bet turintis savotiško žavesio, morbid charm.
Minėjau Magritte’ą. Dar giliau į vyzdį ankstyvoj jaunystėj krito de Chirico paveikslai. Vienišas žmogus – ar tik žvilgsnis – tuščiose gatvėse, nejauki, iš rašto ir iš krašto išėjusi architektūra… Prie to lyg ir savaime šliejosi tokių kino režisierių kaip Buñuelis sapniški pasažai. Garso takeliai buvo įvairūs, bet arčiausiai esmės siekdavo bene Joy Division ir The Cure.
IV
Kam neužeitų noras – ką ten, troškimas – atsijungti nuo tos begalinės kartotės?
Tad tęsdamas asmeninių erdvių archeologiją, kiekviename gyvenimo tarpsnyje randu plynių priešybės – uždaros ir ankštos vietos pavidalus. Pradėkime nuo prioritetinės slėptuvės namie – po pusantrine tėvų lova. Lauke panašiausias į ją buvo plotas po balkonais, ypač po tuo keletu, kuriuos nuo pašalinių saugojo tankus krūmynas. Čia patekti galėjai tik dvilinkas, čia kartais atsiduodavo šlapimu, užtat buvo saugu ir, nepabijokim to žodžio, jauku. Neatsitiktinai kiemo mergaitės savo sekretus dažniausiai įrenginėdavo po balkonais.
Tuo pačiu metu ar kiek vėliau atradau tualeto privalumus. Ir ne aš vienas – kažkuriais metais jis buvo tapęs vyriškosios šeimos dalies skaitykla, kas sukėlė bendro pobūdžio nepatogumų. Knyga drauge su 0,8 kv.m. dėžute gerai atribojo nuo išorinio pasaulio. Bet ką čia aiškinti, visi tą žino: pas ne vieną pažįstamą toje įstaigoje radau kultūrinės periodikos ir rinktinių knygų stirtas. Ar ne Leonardas Gutauskas sakėsi ten parašęs visą knygą?
Pats esu apdainavęs kitą ramią vietelę, sklepą. Irgi ne unikalus išradimas – žinau, kad, pavyzdžiui, Regimantas Adomaitis ten ruošdavosi vaidmenims. Tačiau mano gyvenime jis atsirado brandžiame amžiuje, kaip prabanga. Rimtai, nes Dzeržinskynės sandėliukas buvo žemėjanti skylė po laiptais, kur vos išeidavo apsisukti, ką ir kalbėti apie išsvajoto varstoto pastatymą. Be to, mūsų laiptinės rūsius periodiškai užpildavo užsikimšusi kanalizacija. Santechnikų brokas ir aukščiau gyvenančių kaimynų įprotis visokias bjaurastis mesti į klozetą (dvigubai asocialus įprotis, atskiriantis nuo šiukšlių nešėjų kasdienės draugijos). Koridoriuje, vedančiame gilyn į smirdančią tamsą, matėsi kelios ant plytų pamestos lentos, kurias galėjai vaizduotis esant laivo tilteliu, bet tik tiek.
Dar vieną tarybinių laikų vyrijos priebėgą – garažą – pažinau per vėlai ir per trumpai, kad būtų reikšmingas. Jis man daugiausia susijęs su tragikomiškais nutikimais 90-inių pradžioje, kai su bičiuliu nemigom per naktelę, plaudami ir valydami užsispyrusį Audi 80 karbiuratorių. Kitą rytą išaiškėjo, kad šuo pakastas saugiklių skyrelyje. Vis dėlto galiu pasigirti, kad keletą metų netoli Neries turėjau metalinį garažą, tą greit istorija tapsiantį mažosios Vilniaus architektūros egzempliorių. Dėl to man suprantami pasakojimai, kurių veikėjai, tėvai ar dėdės, mintinai žino kiekvienos iš miriado garaže sudėtų dalių ir detalių vietą, ir randa reikiamą nežiūrėdami, vienu rankos judesiu. Kaip kitaip, juk sãva.
Augant traukėsi visos erdvės. Tarkim, virtuvė, kurią pirmieji prisiminimai piešia aukštą ir plačią tartum salę. Arba svetainė, o tiksliau – daugiafunkcis kambarys, kur stovėjo knygų ir plokštelių lentynos, garso aparatūra, pianinas, televizorius, tėvo darbo stalas ir sofkutė. Žinoma, ankščiausi jie tapdavo tada, kai prisigrūsdavo žmonių. O jie – nesvarbu, giminės, draugai ar pažįstami – visad prisigrūsdavo iki ribos, ir ne vardan Gineso rekordų knygos, o paprastais ir maloniais tikslais – kad valgytų gertų rūkytų. O visų pirma – kad šnekėtųsi.
Gal neradęs kito kelio išeiti, gal paklusdamas intymumo refleksui, vietą pasiskyriau po stalu, kur baliavotojų blauzdos sudarydavo savotišką širmą.
Apskritai kiek kūniško kontakto anuomet būta! Pavyzdžiui, kai rytiniame troleibuse, sutrombuotas taip, kad nebereikia laikytis, per pusę dar tamsaus miesto linguoji į treniruotę Statybininkų rūmuose; kai stovi eilėje prie deficito, prie bilietų į užsieninį kiną („Vaiką suspausit, vaiką suspausit!“, – be perstojo šaukė močiutė, stiklinėse „Lietuvos“ kasose kartu su manim stumdamasi prie langelio. Nežinau, ar ji naudojosi tėvo metodu, kuris neseniai išėjo iš kalbos – brautis palei sieną, kur pasipriešinimas mažesnis, ar užteko to kovos šūksnio, bet kasą pasiekėme laiku, langeliui dar neužsidarius). Kūno atmintyje tai negalėjo pranykti be pėdsakų. Ar ne dėl šios priežasties tokio populiarumo tarp bendraamžių susilaukia į tambūrus panašūs ir, cituojant vieną Vilniuje viešėjusį britą, „kito žmogaus intymumo patirtį“ atgaminantys barai?
Bet fainiausi susigrūdimai vykdavo virtuvėj ir svetainėj. Baisiai pasiilgstu tų balių. Kokios nors progos iš tuometinio kalendoriaus. Arba ir be progos. Ruošos, stalo dengimo, laukimo, jaudulio. Nesibaigiančių anekdotų ir istorijų. Užstalės pokštų ir triukų, tarkim, cigaretės dūmų, išleidžiamų pro ausį (beje, moters). Džiaugsmo ir smagumo, ligi šėlo.
Suprantu, kad matau tai iš vaikiškos idealizuotos perspektyvos. Kad atvirumas buvo suaugusių būdas trumpam pamiršti sistemos uždarumą.
Vis tiek – šviesiausi prisiminimai, ypač šitą karantininę žiemą…
V
Atsiriboti nuo plokštumų ir „bedievių tiesių“, kaip sakė architektas Hundertwasseris, viešpatijos. Bet buvo ir kita išeitis. Juk ne tik kūną veikia erdvė, bet ir atvirkščiai. Judėdamas jis erdvę keičia, daro atranką, pažymi ar įsivaizduoja tikslą.
Taigi ilgos, tįstančios erdvės, keliai ar tuneliai, per kuriuos judama – tikriau sakant, bėgama, sprunkant arba vejantis.
Kaip sakyta, kiemas buvo vėjų pagairė. Reikėjo jį susiaurinti, ir tam geriausiai pasitarnaudavo strėlyčių žaidimas. Pamenat: eini slėptis paėmęs kreidą, ir kas tam tikrą skaičių žingsnių ant šaligatvio arba sienos pieši strėlę, rodančią ėjimo kryptį. Pamėtęs pėdas, nupaišai kryžmę – atseit, ieškok visose keturiose pasaulio pusėse – ir slepiesi, bet ne daugiau kaip už šimto žingsnių. Kitas, suskaičiavęs iki šimto, turi kuo sparčiau sekti paskui strėlytes ir rasti pasislėpusįjį. Žaidimas vykdavo sklandžiai, jei nepasipainiodavo ženklų iš ankstesnių žaidimų; tokiu atveju viskas susimakliavodavo ir galiausiai slapukas, netekęs kantrybės, išlįsdavo į šviesą ir sakydavo kažką panašaus į: „Ė, čiuras“ ar „Nebežaidžiu“.
Vis dėlto klasikinė tokių judėjimų scena buvo pastatas – mokykla su savo tipiniais tūriais, koridoriais ir laiptais. „Vada“ dažniausiai prasidėdavo viename aukšte, vieno amžiaus klasių mokiniams skirtoje zonoje, bet retai kada ja apsiribodavo. Mokyklos centrinė dalis buvo paranki dėl variantų gausos – pavojui artinantis iš vieno šono, galėjai sprukti į kitą, kilti aukštyn ar leistis žemyn. Aišku, ilgai nemąstydavai, sprendimui turėdavai daugiausia kelias sekundes. Kita vertus, ten dažnai maišydavosi stabdžiai, t. y. mokytojai. Galinis koridorius priešingoje pusėje, pavyzdžiui, trečiame, dičkių aukšte leido tikėtis, kad išliksi neaptiktas iki pat skambučio. Tačiau priešingu atveju slėptuvė virsdavo spąstais, o tapimas vada – neišvengiamu.
Mokytojų namai, kuriuose vykdavo „Ąžuoliuko“ repeticijos, perkėlė gaudynes į kitą lygį. Būtų užtekę vien repeticijų salės, triaukščių choro pastolių, sudariusių puikius tunelius. Bet ten buvo šitiek kerčių ir užkaborių, šitokių koridorių – ilgų, netaisyklingų, klaidžių ir dar klaidesnių! Kiek jais varinėjau, iki galo taip ir neišsiaiškinau, kur kuris nuveda ir kur baigiasi.
Ir jau į visiškai bonusinį levelį pakliuvau „Ąžuoliukui“ repetuojant Operoje, kur įspūdingos apimties erdvės buvo išklotos kilimais ir išmuštos minkštais audiniais. Jokių traumų, nieko, jei pargriūni ar susimūriji į kampą. Vien dėl šito apsimokėjo lankyti chorą (kuriame, beje, mano karjera baigėsi po Operos: visą savaitę mitus sausais bufeto kepiniais, lemiamu momentu sustreikavo pilvas ir Moters dienai skirtame grand koncerte sudalyvauti nepavyko).
Šokdamas maždaug per dešimtmetį į priekį, panašų impulsą atpažįstu pamėgtame studentavimo užsiėmime – trainiojimuose po pereinamus senamiesčio ir kitų centrinių kvartalų kiemus. Aišku, tempas buvo lėtesnis, gerokai lėtesnis, vyksmo vieta – jau vien tik istorinis miestas, ir į priekį ginė nebe atsivejantis vada. Su bendrakursiais, ypač su viceministru dalindavomės maršrutais, leidžiančiais įveikti tam tikrą atkarpą nė žingsnio nežengus „viešu“ gatvių tinklu, o tiktai tarpuvartėm, skersgatviais, kiemais, kurių tada nė negalvota užtverti. Kai kurie nyriai atstumą sutrumpindavo, kai kurie – prailgindavo, o vienas kitas išeidavo išties įspūdingas2.
Nuodugniausiai susipažinau su Universiteto kompleksu – ir kiemais, ir pastatais, žinia, dar klaidesniais už išorę. Tam tikrų gudrybių dėka pavyko pasidirbinti vartų iš Pilgatvio pusės raktus. Planas buvo nekaltas ir būdingas: pasibaigus paskaitoms, užsidarius katedroms ir skaitykloms, įsigauti vidun ir praleisti ten naktį. Dėl nebeatgaminamų priežasčių jis liko neįgyvendintas, bet ką dabar, rankų negrąžysim.
Ar senamiesčio kiemuose ir gatvėse jaučiausi kaip mito herojus labirinte? Mįslės, paslapties pojūtis dažnai lydėdavo. Taip pat, be abejo – smalsumas, nuotykis. Bet minčių apie tykantį minotaurą ar baziliską nekildavo, grėsmės nejausdavau (bet kokiu atveju, ji nebuvo palyginama su apimančia einant pro rusakalbę montanų mokyklą Dzeržinskynėje). Jei reikėtų nusakyti anuometinę būseną, rinkčiausi tokį vaizdinį: verčiamų puslapių, storo žodyno ar enciklopedijos puslapių. Arba Czesławo Miłoszo eilutę: „per kambarius, šilkams šlamant, vieną, antrą, dešimtą, bėgau nesulaikytas, nes tikėjau gale duris esant“.
Matyt, tai reiškė, kad prisijaukinau ir miesto širdį – apgriuvusią ir nudrengtą, jei ne apskritai avarinę, su kaimiškais patogumais. Vėl tas morbid charm (kuris, kiek girdėjau, imponuodavo ir pradėjusiems lankytis pasaulio turistams). Tačiau nepaisant visko, nepaisant bastymųsi, pokylių ir pasimatymų, Senamiestyje gyventi niekada nesvajojau; viršų paėmė, taip sakant, architektūrinė kilmė3.
VI
Metas sulėtinti ir šitos esė tempą. Kokius teiginius noriu pristatyti ją skaitančiam?
Pirma: lengva puoselėti meilę senajam Vilniui, jo lipdytoms, anot Petro Repšio, gatvėms, jo grakštiems bokštams ir daugiatautės praeities sluoksniams. Juo labiau kad šaunių tyrinėtojų, gidų pastangomis apie jį žinome daugiau nei bet kada anksčiau, ir ne tik apie didžiąsias akimirkas, bet ir apie kasdienybę.
Jis iš tiesų puikus, ir mane ima įtūžis, kai matau jį bjaurojančius gargarus, kičines rekonstrukcijas – ar, pavyzdžiui, kad Pilgatvis iki šiol nepadarytas pėsčiųjų zona (2021-aisiais!). Kita vertus, centras jau seniai nėra visas Vilnius. Tad kalbėti apie miestą apsiribojant ikitarybine dalimi yra nekorektiška, kad ir kokiais kilniais sumetimais tas būtų daroma. Nevalia ignoruoti fakto, kad šiandien ne tik dauguma vilniečių, bet ir dauguma miesto senbuvių gyvena mikrorajonuose. Turiu galvoje senbuvius kaip bent antros kartos vilniečius, ir kaip kvartalo senbuvius, turinčius su juo susijusių atsiminimų, išgyvenimų, tam tikrus įpročius, gyvenimo stilių. Senamiestį, Užupį, Žvėryną ar Naujamiestį iš esmės pakeitė ir tebekeičia po Nepriklausomybės įsisiūbavusi vidinė imigracija4 (tas pats pasakytina apie kolektyvinius sodus ir artimiausius priemiesčius, kurie kada nors sulauks savojo dainiaus). Maža to, nesunku nuspėti, kad „prestižinių“ kvartalų gyventojai į juos atsikėlė daugiausia iš tarybinių mikrorajonų, Vilniaus ar kitų miestų.
Todėl jų suformuota „erdvės poetika“, kaip pasakytų Bachelardas, veikia viso miesto tikrovę.
Galime užsiimti intriguojančiais svarstymais, kaip antai – ar dramatiškas gestas, polinkis operuoti opozicijomis (anot Miłoszo, „prieštaravimų spiralės, į liepsną panašios“), būdingas ne vienam vilniečiui, tikriausiai ir šiam tekstui, pareina iš barokinio centro – ar iš sutarybinto funkcionalizmo (beje, barokinis ir klasicistinis miestas greta blokinių kvartalų – irgi pakankamai radikali priešprieša)?
Arba: kaip pokomunistinei visuomenei būdingas reliatyvizmas, „visi savaip teisūs, viskas priklauso nuo aplinkybių“ mąstysena susijusi su nesibaigiančiame ornamente savo vietos nerandančių, vėjų nešiojamų patirtimi?
Bet sunku nuginčyti, kad viena iš esminių Vilniaus temų iki pat šių dienų yra atsiribojimo ir privačios erdvės tema. Ta linkme keitėsi ir mikrorajonai: atsirado grotos ant balkonų, plastikiniai langai, įstiklinti balkonai, individualūs remontai ir rekonstrukcijos (neseniai per karatininius pasibastymus tarp Naujininkų ir Savanorių akį patraukė butas antrame ar trečiame silikato aukšte, lyg niekur nieko apsišiltinęs ir ištinkavęs savo išorinę sieną, ir negalėjau negalvoti apie Romoj matytą barokinę lango inkrustaciją). Atsirado rakinamos laiptinės durys, telefonspynės, kai kur ir grotuotos durys atskirų aukštų koridoriuose, išsiskleidė ir vėl pranyko satelitai, atsirado begalinė šviestuvų įvairovė, telikų plokštės vietoj senųjų dėžių ar knygų lentynų, išgriovus vidines sienas – erdvesnės virtuvės-valgomieji, kirpyklos ir parduotuvėlės su laiptais tiesiai iš lauko, automobilių perteklius parkinguose, jų plėtimasis vejų sąskaita… Tarybinės sūpynės ir gaubliai dabar kelia atradimo nuostabą ir susitikimo su praeitimi jaudulį. Prie jų ir kai kur pastatytų naujų atrakcionų vis dar rasi vaikų su mamom, močiutėm arba auklėm, bet po kiemus nesitrainioja paauglių gaujos – juos susiurbė kompai.
Bet liūdniausia, kad ant sienų niekas nebekabina Lentvario kilimų.
Šie pokyčiai vyko stichiškai ir mikrolygmenyje; tačiau atrodo, kad visa kita, kas siekia giliau ir reikalauja sąmoningos pozicijos, liko nepasikeitę, šiaip ar taip, neįgavę aiškesnio pavidalo. Ir čia neturiu omeny renovacijos, kuri, be abejo, labai reikalinga ir gėdingai vėluoja (jau prieš dešimtmetį Rytų Lenkijoje važiavau pro baigtas kvartalines renovacijas; apie Rytų Berlyną apskritai patylėkim). Man regis, dominuojantis santykis su mikrorajonų dabartim yra įsivaizdavimas, jog tai, anot Nijolės Miliauskaitės, „namai, kuriuose negyvensim“ – laikinas prieglobstis, nevertas dėmesio ir rūpesčio, išskyrus pačią artimiausią aplinką (įsivaizdavimas, kurį pastiprina už gryną pinigą pateikiamos plėtristų rožinės svajonės, neva tarybinės statybos tuoj tuoj bus nugriautos ir jas pakeis neregėta šiuolaikybė, prabanga ir stilius). Kitas variantas, dėl suprantamų priežasčių retesnis – tai pasitenkinimas, kad pagaliau ištrūkai iš tos zonos ir gali užmiršti ją ir ten likusius lūzerius.
Pataisykit mane, jei klystu – nors temos pirmeiviai žurnale, regis, teigia panašiai. Atšiaurus miestas (Giedrė Kazlauskaitė); miestas nustekentomis viešosiomis erdvėmis, miestas be the common (Viktoras Bachmetjevas). Dar pridurkime vieną ypatybę – darboholikų miestas, kur viena gyventojų grupė, inteligentija5 pluša iš Pareigos Kultūrai, o kita, verslo sektorius ar vidurinė klasė, aria dėl Tvoros/Sienos ir Jaukaus Interjero. Neketinu šaipytis iš inteligentijos pareigos jausmo – jo dėka turim kur kas gyvesnį kultūrinį gyvenimą nei pagal viską galėtume tikėtis. Tačiau lygiai taip akivaizdu, kad nepalankiose sąlygose nepaprastai išauga konservatyvios fiksacijos (mūsų terminais kalbant, amžinos kartotės) pavojus.
Atitinkamai ir verslo sektoriaus troškimas, pats savaime visiškai teisėtas, dėl nekilnojamo turto obsesijos, kainų burbulų ir t. t. ima tolti, virsta žaltvyksle ir miražu. Jo vaikymasis neįvertinus jėgų gresia ankstyvu nusialinimu ir nupušimu. Arba dar liūdnesniais dalykais.
Pataisykit mane, jei –
O jeigu pasirenkama ekonominė svajonės versija, tai, praėjus įkurtuvių džiaugsmams sąlyginiame Perkūnkiemyje, tenka pripažinti, kad jis nebaisiai skiriasi nuo ankstesnės registracijos vietos6.
Tai ką tada? – Atkristi į tebetvyrančią virš miesto būseną, kurią psichologai vadina apatija, katekizmas – akedija, o vienas pažįstamas – „Blogiau būti negali, tačiau nieko nepakeisi“? Grįžti į dvasinį įšalą, prie drungnų 90-inių radiatorių?
Ar pasidrąsinti (pasineuroprogramuoti), užčiaupti „negatyvą“ skleidžiančius, padidinti mitokūros departamento biudžetą?
O gal pažiūrėti pro langą? Ar net – viešpatie su viešpačiukais – išeiti pro duris?
VII
Nepasakysiu nieko iš kojų verčiančio: tai, kas miestą daro miestu, kas neatpažintą gyvenamąjį objektą paverčia kvartalu, yra žmonių ryšiai, jų tankis ir įvairovė. Priėjus prie šios temos, vilniečio galvoje bene pirmiausia atsiranda žodis „bendruomenės“. Tai rodo, kad per paskutinius dešimtmečius jos nuveikė tiek, jog tapo įprastu reiškiniu – nors ilgą laiką buvo kitaip. Dabar bendruomenės įsisteigusios visur, net ir stereotipiškai urlaganų ganykla laikomuose Naujininkuose. O kad ne apie visas vienodai žinome, dar nebūtinai reiškia, kad jos mažiau aktyvios – galbūt žinią jos skleidžia tik savo veikimo zonoje.
Šiaip ar taip, žymiausia ir seniausia mūsų mieste yra Užupio bendruomenė. Jos pavyzdys lyg ir prieštarauja mano tezei apie ponepriklausomybines pervartas centre, bet pasigilinus matyti, kad ji pradėjo formuotis dar tarybiniais laikais per Dailės instituto (ir universiteto) kaimynystę, palaipsnį dailininkų ir kitų menininkų telkimąsi, o pagreitį įgavo 90-iniais, kai į kvartalą atsikėlė dabartinės Užupio respublikos branduolys. Užupiečių šventės, meniniai ir kultūriniai renginiai, vėliau vis smarkiau – plėtros ir paveldosaugos rūpesčiai, tapo bendruomeninės savimonės ir veiklų matrica, nuo kurios atsispyrė kitų kvartalų bendruomenės (bent jau šių eilučių autorius įkvėpimo savo kukliems mėginimams sėmėsi iš ten). Dar pridėkime kulinariją ir ekologinius reikalus, ir turėsime daugmaž pilną vaizdą.
Taigi kūrybingi naujakuriai, apšilę kojas, gali padaryti puikių dalykų. Bet turbūt pats didžiausias bendruomenių nuopelnas – jos duoda pavyzdį, kas yra bendruomeniškumas apskritai. Tai yra, kas randasi fizinio ar idealaus (interesų, profesijų, pomėgių) artumo pagrindu, bet kuriama ne vien dėl naudos ar šlovės, kas yra atvira, prieš nieką nenukreipta – šiaip ar taip, daugiau nei gera kaimynystė. Man visad atrodė, kad bendruomenių aktyvistų nebepersekioja dvilypė bėda, kamuojanti šiandieninę inteligentiją – nedrąsa užimti individualią poziciją, taigi ir angažuotis konkrečiam veikimui, o tuo pat metu – savo ratui nepriklausančių ignoravimas. Kaip primena Robertas Frostas, cituojamas Brodskio, bendrauti – tai būti atlaidžiam. Taigi galima sakyti, kad savo srityje, savu būdu jie pateisina Vilniaus – gailestingo miesto vardą.
Čia reikėtų pasergėjimo. Nepiešiu neišvengiamai stosiančio šviesaus bendruomenių rytojaus. Šitoj srity progresas nėra dėsnis, nes priklauso nuo kiekvieno asmeninio pasirinkimo ir įsipareigojimo. Negalime atmesti, kad daugumos aktyvumas taip ir neišeis iš feisbuko. Arba kad Užupio žvaigždė užges, energija išblės. Jau dabar matyti reali problema: kaip karnavališkus žaidimus, ironiją ir saviironiją, kuriais persmelkti Respublikos ritualai, supras monmartriško kvartalo įvaizdžio atvilioti stiliaus vergai? O naujojo Paupio atsikėlėliai, kurių vieną ženklią dalį, tikėtina, sudarys „kayra?“ tipai, į visus nesuprantamus dalykus reaguojantys agresija, kitą – naujosios „woke“ sąmonės atstovai, kiekvieną pokštą įtariantys kokia nors diskriminacija ar fobija?
Bet gal seniesiems užupiečiams, kaip tam Hrabalo alinių filosofui, pavyks juos perauklėti?
Kad ir kaip ten būtų, esu įsitikinęs, kad sluoksnis, kuriam priklausau – inteligentija – telksis mikrorajonuose. Manau, kad ilgainiui į juos sugrįš ir tie, kurie pereinamuoju laikotarpiu įsikėlė į miesto centrą – pernelyg didelis pinigų ir glamūro spaudimas7. Kultūrinės įstaigos senamiestyje tikriausiai liks (nors ir tai 100 proc. negarantuota, kaip matėme iš kai kurių savivaldybės liberalų iniciatyvų), bet gyvenimas ir bendravimas vyks ne ten. Jaunimas, studentija kitokio varianto net neįsivaizduoja.
Apie mikrorajonus jau nemažai prirašiau, todėl kad nesikartočiau, keletas kontrolinių klausimų iš klausimų skyrelio:
Negi vienintelė viešoji erdvė juose liks prekybcentriai (prieš kuriuos, dievaži, nieko neturiu)?
Negi bendruomenių raida sustos dėl tinkamo vietų trūkumo, kitas funkcijas nei miegamoji eliminavusio plano (nors kirpyklos ir parduotuvėlės sugebėjo rasti išeitį)?
Ir: ar miesto veidas liks nusėtas tais pokomunistiniais šlakais, kad ir kaip juos vadintum – klanais, tūsais ar burbulais? Visom tom „vientulystės genijaus“, „teisiųjų savitarpio adoracijos“ ir „paskutiniųjų lietuvių“ ložėmis?
Kiek esu stebėjęs šiuos darinius branduoliais nuo vieno iki keliasdešimties žmonių, susidariau įspūdį, kad galioja toks dėsningumas – kuo geriau jiems einasi (ar atrodo, kad einasi), tuo jie uždaresni.
Vadinasi, atsivėrimo sąlyga yra krizė, pajusta ir įsisąmoninta krizė.
Tad paskutinis klausimas: ar dabartinė pandemija ir karantinas, palietę kiekvieno gyvenimą, bus būtent tokia permainas skatinanti krizė?
VIII
Ne, priešpaskutinis. Paskutinis toks – kaip pabaigti, kuria nepanaudota citata iš citatų skyrelio?
Ar šita, visų pirma dėl pavadinimo:
– Ein schönes Protokol! (Werneris Herzogas, „Kiekvienas už save ir Dievas prieš visus“)
Ar šita:
– Aš esu Kūrinijos Inspektorius, esaties Tikrintojas; šio pasaulio rimtis teikia man palaimą. (Paulis Claudelis)
Ar vis dėlto šita:
– Kas ten guli prie upės – ilgas, plonas ir pilkas? (Arklio galia, „Antakalnis“)
1 Tekste vartojami aprašomoje aplinkoje paplitę šnekamosios kalbos žodžiai. Nematau būtinybės juos stigmatizuoti kursyvu.
2 Jie, matyt, sklido iš lūpų į lūpas, o gal pateko ir į miesto gidus, nes dar po dešimtmečio, 2000-iniais iš danų žurnalisto išgirdau prašymą parodyti praėjimus kiemais, kuriais esą garsėjantis Vilnius.
3 Nors gal ir ne visai, nes mano idealas, įkvėptas visų pirma šeimos draugo Gučo įstabaus buto Žvėryne, buvo XIX a. apartamentai – erdvūs, aukštomis lubomis, su žebriūnišku vidiniu kiemu ir daugybe medžių aplinkui.
4 Dėl jos iš senųjų kvartalų sparčiai nyksta tuteišiški originalai, apie kuriuos galima pasiskaityti pas Kunčiną ar tą patį Gutauską (su aprašytais žydais ir lenkais man, deja, beveik neteko susidurti). Vadinasi, dingsta ir jų gyvenimo būdas, tradicijos, kurios teikė Vilniui tarp-tautinės, kosmopolitinės dvasios – tikros, ne įsivaizduojamos.
5 „Inteligentija“ čia naudojama ne kaip vertinamoji, o kaip neutrali sąvoka – tai yra ne misijos, o visuomenės sluoksnio apibūdinimas.
6 Tai be kita ko rodo, kad mikrorajono problemos nėra jau tokios išskirtinai tarybinės. Juk, žinia, procesas prasidėjo supuvusiuose Vakaruose, nuo Bauhauzo, Le Corbusier ir pan.
7 Likti centre jie galėtų tik tuo atveju, jeigu būtų atsižvelgta į vieno vilniečio siūlymą regionų plėtros labui perkelti glamūrinę grietinėlę į kitą miestą. Variantas: nuolatinis glamūrininkų, televizininkų ir influencerių kilnojimas iš vienos šalies vietos į kitą. Neabejotina, kad norinčių priimti netrūktų, o ir abipusės naudos – kiek siužetų, kiek medžiagos soctinklams ir BVP auginančių kūrybinių industrijų!