Fenomenologija net ir filosofijos pagrindus turinčiam žmogui dažnai atrodo kaip klampi, klaidi ar kartais tiesiog neįžengiama filosofijos sritis. Pavyzdžiui, Edmundo Husserlio tekstai yra sunkiai įkandami daugeliui net ir šiokių tokių filosofinių žinių turinčiam skaitytojui. Tačiau tai iš esmės galioja visoms šiuolaikinėms akademinių tyrimų sritims – nūdien bet kokia specializuota mokslinė konferencija iš esmės yra suprantama tik tų sričių specialistams, o tyrėjams visuomet kyla dilema tarp sudėtingų atradimų pristatymo kolegoms ir bandymo juos pateikti suprantama kalba. Papildoma komplikacija tarp fenomenologų yra ta, kad vieni kalba apie atpažįstamus reiškinius (dalykus), kiti – sausai ir techniškai, bet turiningai pristato teorijas ar savuosius tyrimus, o štai treti – skandina kolegas ir kitus dalyvius citatų ir sąvokų, kurios nėra savaime aiškios, migloje. Nebuvo išimtis ir spalio 14–15 d. Vilniuje vykusi konferencija „Phenomenological Concept of Sedimentation“1, tačiau čia stipresnieji momentai visgi pranoko silpnesniuosius. Tarptautinės filosofijos konferencijos (tikros, o ne „ant popieriaus“) nėra dažnas įvykis Lietuvoje, tad aptarti ją verta vien dėl to.
Pasirinkta konferencijai tema – sedimentacija. Žinoma, ne geologinė sedimentacija, o sedimentacijos sąvoka Husserlio ir Merleau-Ponty tekstuose bei tai, ką šios sąvokos pagalba galime suprasti. Geologinis sedimentacijos procesas nusakomas taip: „(lot. sedimentum – nusėdimas, nuosėdos), dalelių nusėdimas iš judančios arba ramybėje esančios suspensijos veikiant gravitacijos, išcentrinei jėgoms arba elektromagnetizmui dėl nevienodo dispersinės fazės ir terpės tankio. […] Nusėda įvairaus dydžio dalelės, nuo didelių riedulių vandens srovėje iki dulkių arba atskirų molekulių suspensijose. Dėl sedimentacijos Žemės paviršiuje susikaupus nuosėdoms susidaro nuosėdinės uolienos, skaidrėja vanduo, atmosferoje mažėja skystųjų ir kietųjų dalelių“2.
Norint suprasti, kaip apie sedimentus kalbama fenomenologijoje ir ką apie ją teigė konferencijos dalyviai, apžvalgos pradžioje būtų patogu pacituoti patį Husserlį: „Apsvarstykime natūralaus normalaus gyvenimo būdą: čia mes judame naujų patirčių, teigimų, vertinimų, sprendimų sraute. Kiekviename šiame akte aš yra nukreiptas į savo aplinkos objektus ir jais vienaip ar kitaip užsiėmęs. Šiuose aktuose jie yra suvokti tai kaip tam tikros tikrovės (Wirklichkeiten), tai kaip tikrovės modalumai (pvz., kaip galimi, abejotini ir t. t.). Nė vienas šių aktų ir nė viena juose galiojanti prasmė (Geltung) nėra izoliuoti. Jie savo intencijose būtinai implikuoja begalinį horizontą, kuris yra pilnas neaktualių, srūvančiame judrume kartu funkcionuojančių galiojančių prasmių. Įvairūs įgyti dalykai iš ankstesnio aktyvaus gyvenimo nėra negyvos sedimentacijos. Nuolat suvokiamas, bet šiam momentui nereikšmingas ir visiškai nepastebimai liekantis fonas (pvz., suvokimo lauko fonas), vis dėlto funkcionuoja kartu su savo implikuotomis galiojančiomis prasmėmis, nors jos šiuo momentu nėra aktualizuotos“3. Tad sedimentuota patirtis mus veikia sudėtingesniais būdais nei tiesiog atmintis. Sedimentacija iš esmės yra tai, kas per patirtis „nugula“ mumyse (teisingiau būtų sakyti, kad tai mes esame „sedimentuoti“).
Konferenciją atidarė Honkongo universiteto profesorius Saulius Geniušas, pasiūlęs tris sedimentacijos konceptus: statinį – kaip retencijos modifikaciją (atsiminimas, praeities momento užlaikymas); genetinį – kaip pasąmonės formą (pasąmoniniai atminties klodai); generinį – kaip istoricistinį, kultūrinį fenomeną. Tematine prasme konferencija iš esmės skilo pagal šią sedimentacijų skirtį. Geniušas savo paskaitoje taip pat pamėgino suprobleminti tai, kaip sedimentai yra sąmonės reaktualizuojami ir kaip jie „užmirštami“ (taip pat kuriais atvejais tikri sedimentai nebegali būti „ištraukti“ į sąmonės paviršių, bet galbūt vis tiek mus veikia). Merleau-Ponty požiūriu, kaip jį pristatė Geniušas, dabartis visada susieta su praeities retencija (užlaikymu), t. y. dabartis visada įšaknyta praeityje. Todėl visa patirtis yra sedimentuota: nėra nei grynos dabarties, nei tikrąja prasme grynos praeities.
Toliau ši problematika buvo plėtojama įvairiomis kryptimis – Danielis Tkatchas (Leuveno katalikiškasis universitetas) aptarė sedimentacijos bei trauminės patirties problematiką ir pristatė bendresnius konceptualinius sąryšius tarp Husserlio ir Sigmundo Freudo diskursų. Su patirties kūniškumu susijusią problematiką įdomiai aptarė Gediminas Karoblis (Norvegijos mokslo ir technologijų universitetas), žvelgdamas į sedimentus iš kinestezės ir konkrečiai šokio teikiamos patirties perspektyvos. Laisviausias, bet turbūt daugiausia vėlesnių diskusijų tarp kitų dalyvių sukėlęs pranešimas buvo Tomo Šinkūno bandymas apžvelgti tai, kaip galima fenomenologiškai kalbėti apie šleikštulį ir nerimą. Jo požiūriu, nors tai yra vienos pamatinių žmogiškųjų emocijų, kitaip nei meilė ar neapykanta, kurios visada yra į kažką nukreiptos sąmonės, šleikštulys ir nerimas neturi būtino objekto.
Kaip metafora arba analogija sedimentacija gali būti produktyvi mėginant nusakyti ne tik kai kuriuos sąmonės, bet ir kultūros bei, žvelgiant plačiau, istorijos ir istorinės atminties procesus. Sedimentacijos metafora nėra tolima ir kalbantiems apie kultūros istoriją – pavyzdžiui kultūrinio sluoksnio sąvoka kaip metafora pasiskolinama iš archeologų, kartais net kalbama apie archyvus kaip sedimentus4. Žinoma, tai, kaip istorikai mąsto apie praeitį ir istoriją, ir kaip filosofai – labai skiriasi.
Sąsajos su istorijos mokslu nebuvo konferencijoje nagrinėtos, tačiau kultūrinės ir socialinės tikrovės fenomenologinio tyrimo problematika pasirodė gana gausiai ir neretai gerokai aktualiau nei tiesiog „klasikų“ tekstų ir citatų aptarinėjimas. Tiesa, gal kiek keista, kad šios problematikos pranešimai buvo išsibarstę po visą programą ir nebandyta jų stipriau sutelkti į kurią nors iš konferencijos dienų. Dalius Jonkus (Vytauto Didžiojo universitetas) aptarė rašymą kaip kultūrinės sedimentacijos ir atminties formą, Mihailas Zvarikas (Trnavos universitetas) aptarė istorinio įvykio konceptą Jano Patočkos istorijos filosofijoje, Giulia Salzano (Italijos filosofijos studijų institutas) pristatė sedimentacijos konceptą vieno socialinės fenomenologijos pradininkų Alfredo Schützo darbuose. Simas Čelutka (Vilniaus universitetas) iš visų jaunųjų mokslininkų perskaitė formos ir turinio požiūriu labiausiai nušlifuotą pranešimą, kuriame pamėgino naujai pažvelgti į Hannah Arendt pasiūlytą darbo, darymo ir veiksmo skirtį (labor, work, action). Fenomenologinės teorijos taikymą arčiau praktinių klausimų pritraukė Mintautas Gutauskas, pristatęs savuosius tyrimus apie šiukšlių ir atliekų problemą antropoceno amžiuje. Nors iš bendros pranešimų tematikos tarsi iškrito, tačiau gaiviu oro gūsiu snaudžiančius pažadino Jūratės Levinos žvilgsnis į T. S. Elioto Wasteland per Husserlio Leib ir Körper (gyvenamojo kūno ir kūno kaip materialinio objekto) skirtį.
Konferenciją užbaigė skirtingas renginio gijas apjungianti Nicolaso de Warreno (Pensilvanijos valstijos universitetas) paskaita „Išnykimo intymumas: vaiduokliškumo ir sedimentacijos fenomenologijos link“, kurioje sedimentacijos konceptas buvo ir kritikuotas. Paskaitoje profesorius atsigręžė į Patočkos 1967 m. tekstą „Gyvenimo po mirties fenomenologija“. Mirtis nagrinėta ne kaip ontologinis ar metafizinis, o kaip fenomenologinis klausimas: apie ką mes galvojame, kai galvojame apie mirusįjį? Kaip kitas gyvena mumyse po savo mirties-išnykimo iš mūsų gyvenimo, jei mirtis apvagia kitą nuo buvimo, bet ne nuo manifestacijos mums? Tai neatskiriama nuo klausimo apie gyvenimą iki mirties ir intersubjektyvumo problematikos (čia atsiveria ir platesnis mąstymo apie kultūrą, visuomenę ir istoriją laukas). Kartu de Warrenas žengė ir kiek toliau sedimentacijos sąvokos, klausdamas apie vaiduokliškumą: ar viskas, ką patiriame, yra sedimentuota? Išnykimo intymumas nurodo į tai, kad to žmogaus nebėra, bet jis kažkaip mus tebeveikia, t. y. ne atmintis „pažadina“ praeitį, o kaip tik praeitis išjudina dabartį. Taigi sedimentacijos konceptas gali būti aktualus ir įdomus ir kiek platesnei publikai.
Kaip ir daugelyje tokių renginių – daugiausia dalyvavo dalyviai. Be kelių mokslininkų ir studentų iš šalies, konferencijos publika daugiausia buvo patys pranešėjai, o štai fenomenologine filosofija besidomintys vietos filosofai be specialaus kvietimo neišlindo iš savo „korių“. Žinoma, geriausios ir vaisingiausios diskusijos prasidėjo tik vakare išgėrus vyno: tada ir sedimentacijos aspektai tapo aiškesni, ir visų anglų kalba buvo ne tokia medinė, ir lengviau radosi jungtys su istorija, su politine ir socialine teorija.
1 Konferenciją su Lietuvos mokslo tarybos parama organizavo Lietuvos fenomenologų draugija, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Vytauto Didžiojo universitetas ir leidykla Phi knygos.
2 Petras Šinkūnas, „Sedimentacija“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, in: https://www.vle.lt/straipsnis/sedimentacija.
3 Edmund Husserl, Die Krisis der europäischen Wissenschaften und die transzendentale Phänomenologie. Eine Einleitung in die phänomenologische Philosophie, (Husserliana, t. VI), Haag: Nijhof, 1954, p. 152; Mintauto Gutausko vertimas (ir kursyvas) iš: Mintautas Gutauskas, Dialogo erdvė: Fenomenologinis požiūris, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010, p. 49.
4 Juan Ilerbaig, „Archives as sediments: metaphors of deposition and archival thinking“, in: Archival Science, 2021, t. 21, p. 83–95.
