Du jauni filosofijos daktarai parašė knygą kartu su savų disertacijų vadovu. Kas įdomiau – autoriai trys, o knyga viena. Ir ne tik formos požiūriu, tačiau ir turinio. Bet pradedant pagyras dėl iš tiesų pavykusio politinės filosofijos veikalo, galbūt iš karto derėtų išsklaidyti apsimestinį objektyvumą. Recenzijos autorius bakalaurą baigė su dviem iš trijų šios knygos autorių, o trečiasis vadovavo jo bakalauro ir magistro darbams. Rašyti recenziją bičiulių knygoms problemiška: visuomet galima lieti liaupses (kas įtaresnį skaitytoją nubaidys) arba itin priekabiai kritikuoti (geras būdas susipykti su draugais). Lengviausias būdas išvengti šių dilemų – neišmanyti filosofijos. Tolesnis tekstas tegu būna pabandymas apžvelgti knygą iš „išsilavinusio beraščio“ perspektyvos. Nesiekiama perpasakoti visų knygos idėjų, argumentų ar su jais ginčytis. Todėl šioje recenzijoje verčiau bus bandoma trumpai apibūdinti knygos visumą ir ją įvertinti.
Malonu tai, kad šioje knygoje tikrai egzistuoja tam tikra visuma – visi autoriai vienaip ar kitaip bando spręsti bendrus klausimus, esama susikalbėjimo dėl sąvokų ir vienas kito teksto „matymo“. Tai pagirtina tokių veikalų kontekste, kadangi paprastai kolektyviniai darbai primena tiesiog skiautinį, suneštinį balių ar elementarų straipsnių rinkinį.
Monografijos ašis ir jos intelektualinis originalumas glūdi prieigoje prie politikos ir moralės santykio klausimo. Kaip parodo autoriai, kalbėjimas apie politiką ir moralę problemiškas ne tik dėl to, kad tai yra skirtingos žmogiškosios tikrovės sritys, kuriose veikia skirtingos motyvacijos, idėjos ir problemos, bet iš esmės skiriasi patys kalbėjimo apie jas būdai. Moralėje ir filosofiniuose diskursuose apie moralumą svarbi yra pirmojo asmens perspektyva, politikos filosofai tuo tarpu dažniausiai kalba iš trečiojo asmens pozicijos, jų kalbėjime dominuoja institucijos ir abstrakcijos. Ši perspektyva nemaža dalimi prisideda prie to, kad politika dažnai suprantama kaip žmogui išoriška, svetima ir neretai savo reikalavimus primetanti sritis. Tokia „vidinio“ ir „išorinio“ žmogaus suskaldymo prieiga būdinga iš esmės visai moderniai politinei filosofijai. Knygos autoriai mano, kad šį žmogaus suskaldymą ir su juo susijusią politikos ir moralės skirtį galima kritiškai užklausti iš bent kelių skirtingų kampų, net jei šios skirtys nėra iki galo įveikiamos. Ir, kitaip negu tai dažnai darė XX a. politikos filosofai, Alvydas Jokubaitis, Aistė Noreikaitė ir Simas Čelutka nesiūlo grįžimo į susikonstruotą idilišką „iki-modernybės“ vaizdinį. Kaip autoriams pavyksta jų užmanymai?
Struktūriškai monografija sudaryta iš keturių blokų. Pirmajame Jokubaitis plėtodamas Immanuelio Kanto ir Carlo Schmitto interpretacijas bando sugretinti dvi labai skirtingas filosofines prieigas – vienoje dominuoja moralė, kitoje politika. Bet tai ne šiaip dviejų jo mėgstamų autorių susigrūmimas knygos puslapiuose (nors savaime tame irgi nėra nieko blogo – tai daro beveik visi filosofijos interpretatoriai). Kas seka Jokubaičio politinės filosofijos tyrinėjimus, žino apie Schmitto politiškumo sampratos, pagrįstos draugo ir priešo perskyra, svarbą Jokubaičio darbuose. Tačiau dviejų vokiečių autorių polemikoje kiek netikėtai laimi Kantas: „Tik per moralę politika gali įgyti tikrumą. Moralės subjektas yra pagrindinė jos sąlyga“ (p. 41). Sekdamas Kantu Jokubaitis užtat sako, kad politika neturi savarankiškos ontologijos. Politika atsiranda kaip asmens nesėkmės, mezgant santykius su kitais asmenimis, padarinys ir yra moralės dėsnio (kategorinio imperatyvo) neįgyvendinimo pasekmė. Pripažįstami ir Kanto filosofijos trūkumai – Karaliaučiaus filosofas politiką subordinuoja moralumo laukui ir nepateikia aiškios politiškumo koncepcijos. Jokubaitis taip pat taikliai atkreipia dėmesį į kantiškuosius Schmitto svarstymų elementus (apie politiškumą kaip politikos galimybės sąlygas), neatmeta jo politiškumo aprašymo, tačiau Kanto moralės filosofija nusveria. Jokubaičio išvadose teigiama, kad asmeninėje perspektyvoje moralinė tikrovė išlieka svarbesnė ir tikresnė už politinę: „Politika peržengia atskirą žmogų ir neišvengiamai primeta save. Politikos subjektas negali būti ramus dėl savo ateities, nes priklauso nuo kitų žmonių valios“ (p. 68). Peršasi klausimas, ar Jokubaitis nejuda nuo politikos į moralės filosofiją? Tai turbūt parodys kita knyga.
Paskutinis Jokubaičio dalies poskyris, skirtas asmeninės perspektyvos problemai moralės ir politikos filosofijoje, tarsi atsiremia į jo svarstymus knygoje Politinis idiotas1 ir užsimena apie tolesnius knygos svarstymus. Dar dera pridurti, kad „yra“ bent trys Jokubaičiai (čia ne apie profesoriaus sūnus): vienoks jis pasirodo knygose, kitoks viešojoje erdvėje, trečioks universitete. Šioje knygoje turbūt labiausiai suartėja knygų ir paskaitų Jokubaitis.
Noreikaitės blokas apie Robertą Spaemanną dar labiau kilsteli filosofinę kartelę. Lietuvoje moralės filosofija apskritai nėra klestinti disciplina, tad Noreikaitės knygos dalis jau vien tuo įdomi. Autorė čia atsiskleidžia ir kaip drąsi bei kūrybinga interpretatorė – Spaemannas nepateikė savo politikos teorijos, veikiau tik paliko keletą užuominų, tad Noreikaitė kaip gera detektyvė iš paliktų įkalčių plėtoja į Spaemanno personalizmą atremtos politinės teorijos apmatus. Spaemannas mano, kad politiškumas yra asmeniška kategorija. Kartu su Spaemannu, atsispirdama nuo pirmojo asmens perspektyvos, Noreikaitė bando surasti politikos ir moralės jungtis, ieškodama antitezės ne tik Jokubaičio politikos atmetimui, bet susikūrimui kritinės distancijos su Schmitto ar Hobbeso politikos supratimu. „Pagarba kitam kaip savarankiškam būties centrui“ ir leidimas „jam būti“ (p. 84) jungiami su ontologiniu asmenų pliuralumo principu (asmenys visuomet egzistuoja kaip daugiskaita): „Detalesnė analizė rodo, kad asmenų pliuralumas tampa ne tik empiriniu faktu, bet ir būtinąja sąlyga pačiai jų egzistencijai dėl to, kad asmens neprieinamumas, negalėjimas jo visiškai redukuoti į objektą bei objektinimui nepasiduodančios asmens dalies aptikimas sukuria sąlygas su asmeniu kurti alternatyvų, ne objektyvų, o asmeninį santykį“ (p. 89).
Kitų asmenų tikrumo pripažinimas yra viena iš esminių politikos sąlygų. Bet asmenų pliuralumas nebūtinai veda link Spaemanno įsivaizduojamo ordo amoris (kurio kai kurių elementų utopiškumą filosofė deramai užklausia), bet ir į radikalų egzistencinį konfliktą – tai įvardinama ontologinės priešystės terminu. Ši priešystė visgi neturinti tapti moraliniu pagrindu kito depersonalizavimui. Kas atskleidžiama žvelgiant į politikos filosofiją iš personalistinės perspektyvos: politika, politinė bendrystė ir bendruomenė neegzistuoja be asmeninių apsisprendimų jai ir jos išlikimui. Kaip paaiškėja, ekstremaliais atvejais (karo, didelių nelaimių) moraliniai pasirinkimai yra ir politiniai. Filosofė čia pateikia ir stipriausią kalbėjimo apie politiką iš trečio asmens perspektyvos bei metapolitinių teorijų kritiką. Noreikaitė, kaip ir Jokubaitis, atramų ieško moralės filosofijoje, tačiau nebando politikos nei atmesti, nei suredukuoti. Vienas paskutinių klausimų, kuriuos ši autorė kelia savo monografijos dalyje, yra apie pasiaukojimą, ir taip perduoda estafetę savo kolegai.
Personalistinė gija svarbi ir Čelutkos svarstymuose, kurių centrinė ašis – pasiaukojimo klausimas. Taip, tai ribinė patirtis, sunkiai nusakanti politinę kasdienybę ir besikertanti su liberalų teorijomis apie visuomeninę sutartį ar racionalias diskusijas, bet pasiaukojimas dėl savo bendrapiliečių, savo valstybės, tėvynės ar tautos yra ir konkretaus asmens apsisprendimas, turintis moralinį pagrindą. Kitaip sakant, pasiaukojimas yra ne tik viena svarbiausių politinių sąvokų, tačiau per asmens pasiaukojimo fenomeną mes galime pamatyti gilumines politikos ir moralės plotmių jungtis. Jeigu Schmittui išimtys grindė taisykles, tai Čelutkai pasiaukojimas grindžia politinių bendruomenių steigtį ir saugą. Diskusiją apie pasiaukojimą ir jo konotacijas Čelutka daugiausia vysto atsiremdamas į Paulą W. Kahną ir Hannah Arendt. Štai kaip jis rašo interpretuodamas Kahną: „Pasiaukojimas – nuolat egzistuojanti, niekad neišnykstanti galimybė arba potencialumas, kuris gali ir nesimaterializuoti, tačiau kaip potencialumas jis apibrėžia piliečių politinės savivokos ir patyrimo galimybės sąlygas“ (p. 135). Svarbi pastaba, kad pasiaukojimas suprantamas kiek plačiau – kaip pilietinės dvasios dalykas, o ne tik kaip dalyvavimas karo veiksmuose ar savo gyvybės atidavimas. Stipriausi Čelutkos svarstymų elementai ten, kur filosofinė teorija siejama su ir iliustruojama istoriniais pavyzdžiais (to nerasime Jokubaičio dalyje). Įdomi ir kūrybiška jo Arendt politinės teorijos kritika iš pačios Arendt argumentų ir publicistikos, parodant, kad smurtas negali būti visiškai atskirtas nuo politikos, o, kaip rodo patirtis, neretai yra būtinas politinės bendrijos ir žmogiškumo apgynimui.
Knygą uždaro savotiškas Jokubaičio parašytas apendiksas apie Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos kultūros ir politikos filosofiją. Ši monografijos dalis pačių autorių teigimu yra veikiau duoklė lituanistiniam mokslo projektui, tačiau joje tikrai įdomus ir vertingas poskyris apie Maceinos personalizmą ir skirtingą santykį su politika įvairiais šio filosofo kūrybos periodais.
Žinoma, liko neaptarta tai, kuria prasme autoriai kalba apie ontologinę perspektyvą politikoje ir moralėje. Jie nesiima spręsti būties klausimų taip, kaip juos suprato klasikinės aristotelinės metafizikos autoriai. Įvade daklaruojamas kantiškas ontologijos apibrėžimas: „Ontologija šioje knygoje suprantama kaip politikos galimybės sąlygų paieška ir analizė“ (p. 9). Vis dėlto jau dalyje apie Kantą ir Schmittą, pasitelkus Chantal Mouffe, požiūris į ontologiją paaiškinamas gal net dar geriau: „Jeigu norėtume šią perskyrą [tarp politikos ir politiškumo] išreikšti filosofiškai, galėtume, pasiskolinę Heideggerio žodyną, sakyti, kad „politika“ nurodo į „ontinį“ lygmenį, o politiškumas turi reikalą su „ontologija“ (p. 31). Kitaip sakant, autorius domina ne šiaip politika ar moralė (ar tiesiog pavieniai esiniai arba įvykiai), o pamatinės moralumo ir politiškumo struktūros. Heidegeriški motyvai suskamba ir Noreikaitės dalyje apie asmens ontologiją, kur ji cituoja Spaemanną: „Žmogus yra būties pasirodymo vieta“ (p. 108). Tam, kaip čia suprantama politikos ontologija, turbūt tiktų ir politikos fenomenologijos sąvoka (gal net labiau), tačiau ontologijos kaip kertinės sąvokos pasirinkimas geriau išreiškia autorių intenciją kalbėti ne šiaip apie pavienius reiškinius, o apie pamatines problemas.
Apibendrinant dera pastebėti, kad filosofiniam pokalbiui pasirinkti autoriai knygoje padeda išskleisti temą. Tai poleminės interpretacijos – Jokubaitis ne tik analizuoja ir remiasi, bet ir ieško trūkumų pas Schmittą ir Kantą, Noreikaitė – pas Spaemanną, o Čelutka – pas Kahną ir Arendt. Autoriai kartu ieško, kaip papildyti aptariamų autorių koncepcijas ar išlyginti tam tikrus nenuoseklumus. Knyga parašyta skaidria kalba, sąvokas bandoma paaiškinti ir išskleisti, nors visoms knygos dalims būdingo aiškumo ir sklandumo įvade kiek pritrūksta. Trijų autorių tekstai charakteringai skiriasi, juntamas savitas kiekvieno stilius, tačiau, kas itin reta kolektyvinėse monografijose, susieina į visumą. Visi trys taip pat jokubaitišku būdu guldo mintis tekste – tas pats klausimas ar tezė pristatomi keliais kampais, bandoma savo poziciją išskleisti „keliais užėjimais“. Šią sinergiją ir susikalbėjimą iš dalies lėmė tai, kad autoriai ne šiaip suėjo „projekto padaryti“, tačiau realiai daug metų kalbėjosi, diskutavo ir ginčijosi. Panašu, kad trijulei pavyko sukurti ne tik sinergiją, tačiau ir produktyvią įtampą. Kiti kolegos gali su tuo pavydžiai pasveikinti.
Tad ši monografija nėra supaprastinantis pop-filosofijos veikalas, tačiau ir nėra paskendimas siauros akademinės filosofijos sektos žargone. Knygos autoriams rūpi patys dalykai, jie nori ne tik suprasti nagrinėjamas temas ir autorius, bet savo supratimu pasidalinti su skaitytojais. Akademinėje filosofijoje tai gana retas dalykas.
Recenziją norėtųsi užbaigti bendresne refleksija. Lietuvos filosofijos istorijoje sunku kalbėti apie filosofines mokyklas. Šį terminą iš dalies būtų galima taikyti Šalkauskio ir jo mokinių (ypač Maceinos atveju) kurtai kultūros filosofijos krypčiai, kuri vis dėlto neturėjo trečios kartos, net jei kai kuriuos Šalkauskio filosofijos aidus kartais galime girdėti ir dabartyje. Sovietmečio pabaigoje aiškiai susiformavo Eugenijaus Meškausko mokyklos mitas. O daugiau? Nors viešojoje erdvėje ar akademinėje terpėje įtakingi ir žinomi buvo, pavyzdžiui, Arvydas Šliogeris, Leonidas Donskis ar Jūratė Baranova, bet mokyklos ar jų filosofinį stilių plėtojančių mokinių judėjimai nesusiformavo (nors tiek bičiulių, tiek mokinių, tiek skaitytojų ir gerbėjų turėjo). Turėjimas studentų, vieno ar poros artimesnių mokinių, tam tikro socialinio ar simbolinio kapitalo, administracinių pozicijų užėmimas ar net akademinės grupuotės sukūrimas anaiptol nereiškia filosofinės mokyklos sukūrimo, kurią vienytų tam tikras bendras požiūris, „metodas“ ar problematika. Tad iš aktyvių akademiniame lauke profesorių apie filosofinės mokyklos užuomazgas galima turbūt klausti tik keliais atvejais: Arūno Sverdiolo, Ritos Šerpytytės ir – tai indikuoja ši knyga – Jokubaičio. Klasikinės filosofijos tyrėjų tarpe mokyklos bruožus galima būtų įžvelgti Vytauto Ališausko atveju. Kas nors tikrai liko nepaminėtas(-a), tačiau dera pastebėti, kad egzistuoja ne tik tokios intelektualinės bendrystės formos – skaitymams ir seminarams, pokalbiams ir simpoziumams jaunesnius (nebūtinai pirmos jaunystės) kolegas buria ir kiti.
Vis dėlto Sverdiolo esė apie korį ir rėtį ir toliau gali būti taikoma Lietuvos filosofijos lauko nusakymui2. Nors dauguma (kiek teko sutikti) Lietuvos akademinių filosofų šiaip jau draugiški ir kolegiški žmonės, tačiau dramų ir konfliktų jų tarpusavio santykiuose niekada nestigo. Tačiau draugystė taip pat negali būti filosofinio dialogo garantas. Witoldo Gombrowicziaus analitikas ir sintetikas3 Lietuvoje gali būti geriausi draugai, sugėrovai ar net slapčia skaityti kits kito knygas, tačiau retai kalbėtis apie filosofines problemas ar ieškoti sąlyčio taškų dialogiško santykio apmąstymuose. Net tarp mokytojų ir mokinių formalumus peržengiantis bendradarbiavimas taip pat ne dažnas dalykas. Todėl nauja trijų Vilniaus universiteto dėstytojų politinės filosofijos knyga – maloni išimtis. Autorius galima pasveikinti su geru debiutu – turime du jaunus politikos filosofus ir vieną naują moralės tyrinėtoją.
