POTERIADA
Sustink.
Kažkas įmetė mano vardą į skausmo turnyro taurę.
Reikės nusileisti į apačią, nakties urvą, surinkti tamsos stalaktitus.
Reikės gelbėti savo savižudį brolį – plaukuose įsipynė lelijos.
Sustink.
Nešyklė nuneš – ten turime būti, niekas neklaus,
ar tėvas atidavė kaulą, ar genėjome mėsą nuo griaučių.
Niekas neklaus, ar išmokome visą magijos kursą,
Joks burtas neatgaivins mirusiųjų, mano brolio.
Sustink.
Kažkas iššaukė menką gynėją, jis toks silpnas, išvydęs,
kam teko tarnauti, tie ištraukė visą kvaitulį šito buvimo,
psichai – mes, o anie tik pamatė plyšius, per kuriuos ištekėjome.
Sustink.
Nealsuok šitaip tankiai, nes vis tiek neįveiksime blogio,
nudėvėtos lazdelės, bergždžiai nukauti slibinai, burtų
brolis amžinai pasiliks vandenyse, tad išeikim, kol dar galim išeit.
NORIU UŽAUGINT SĖKMINGĄ ŽMOGŲ
(NEIŠSIGĄSKIT BANALYBĖS)
Per antrą nėštumą norėčiau patirti tik triumfą.
Susirinkt visas vyšnias ant
ego pyrago. Norėčiau užauginti
karalių, kuris drąsiai išbandytų
naujus dalykus, nebijotų suklysti, bet dešimt kartų
matuotų, vienuoliktą kirptų. Norėčiau užauginti
sėkmingą žmogų (rašau ir pati juokiuos iš tokios
nesąmonės – kas yra sėkmingas žmogus?). O vis tiek
prisispyrusi noriu užauginti vaiką, daugybę kartų
laimingesnį už mane. Matot, pirmą kartą, kai laukiaus,
pralaimėdavau begales kartų. Paslysdavau ant žievių
nuo Visatos banano, užlipdavau ant širdgėlos grėblio,
man trukdė vaikščioti moralinio stuburo ataugos.
Netekčių hormonais ir liūdesio pieno išmaitintas pirmas vaikas.
Dabar matau, kaip jam sunku pralaimėti,
kaip sunku man žiūrėti į jo pralaimėjimus,
kaip virpa sūnaus širdies pakraštėliai, susidūrę
su šio pasaulio kiaurymėmis – ir
nieko negaliu su savimi padaryti –
per antrą nėštumą norėčiau patirti tik triumfą.
TAMSIEJI AMŽIAI
Iš ciklo „Kelionės“
Šitiek grožio, užima amą, o aš
vakarais mintyse kalbu su savim,
kad nieko čia tokio nėra, kad viskas
išbūnama, nuplaunama sūriam vandeny,
kad įkopsiu į vieną kitą tvirtovę, išgersiu vieną
kitą taurę Sardinijos vyno, apiplauksiu
slaptingas grotas ir išeisiu į laisvę; pasibaigs
mano tamsieji amžiai, pasibaigs ir dorai neįsmarkavę,
šitaip kalbu naktimis iki pirmųjų flamingų giesmių,
šitaip pykstu, kai mano trimetis berniukas nemato
to grožio ir atslenka rūsties debesys – jis nori namo,
nori namo pas katinėlius, aš kylu kaip viesulas: kodėl
Tu nenori matyti šitiek pasaulio, kodėl Tau reikia tos
prakeiktos triados – saugumo-pastovumo-ramios mamos;
Ko reikia man? Ko neturiu? Visiems sakėm: keliaujam kartu,
norim vaikui parodyti pasaulį, koks Italijos vėjas, kalnai,
kokie būnam ten, išmesti iš rutinos kitybės krante.
Ne Tau norėjau parodyti tą pasaulį, o sau, kad praslinktų mano tamsieji amžiai,
liautųsi šitas kasdienis laiko obuolių bumsėjimas į gimtąją žemę;
nepabėgau, visu smarkumu – jei duodu Tau, iš savęs atimu.
APIE VILNIAUS POTVYNĮ
Iš ciklo „Kelionės“
Žiūriu į Tavo – patvinusio – nuotraukas: valčių sangrūdos,
plukdomos sielos, pasagos, prausiamos drumzlinam vandeny.
Nerie, ištirpinai šitiek ledo, į Tavo krantus įsigraužusio
Įšalo, jau trylika metų buvo praėję nuo Didžiojo karo, nuslinks
dar aštuoneri – – –
Nespalvotose fotografijose dosniai vietos fantazijai, dosniai spalvų –
Katedros aikštė apnikta erzulio, pragaišties, o kartu nuotykio dvasios –
Tai, kas suvienija, tai, apie ką kuždėsimės – sielininko švilpavimas
kukliam, bet didžiam luote.
Pažiūrėkit, kas dedasi, nuo Antakalnio iki Žvėryno, nuo geležinkelių
Iki Puškino sodų – ar gali būti už tai, kad kadaise išsižadėjom Upinio,
kad štai – renčiam trobesius, auginam miestus, galandam kalavijus,
bet pamiršom tą niekada neprijaukinamą svetimybę? – – –
O vis tik skęstančiųjų gelbėjimas ne visada buvo jų pačių
reikalas – lenkų berniuk, Mečislavai, tu pripildai mane
ryžto –
gelbėjai Chackelį nuo Neries dievų pykčio, nuskendot abu,
kad savo atminuose kartočiau, kad per kitą potvynį ištiesčiau
broliui seseriai ranką.
Aštuoni metrai dvidešimt penki centimetrai – tiek netilpai,
putojai, metras šešiasdešimt keturi centimetrai – tiek patvinstu,
kai per visą mane plūsta vandenys, išskystu nuo šito pasaulio
aitrumo, nuplauni mane, kad irstyčiausi po save, ir nereiktų žibinto –
šviesos properšos tamsiame tamsiame laike.
STENDALIO SINDROMAS
Kartais paskęstu tose istorijose, atrodo,
apčiuoptas kažkoks begalinis švelnumas,
įtikrovinimas to, ko niekas negalėtų nutuokti,
kas buvo paslėpta tame begaliniame rūme,
atsimenu, laukiausi, pirmi mėnesiai, mes
užstrigę Paryžiuj, bankas blokuoja kortelę,
mokam paskutinius pinigus, stovim ilgiausioj
eilėj, kad pamatytume Luvrą. Naivus tikėjimas,
kad kažkas gali paaiškinti rudens melancholiją,
skubrius žingsnius nuo to tamsos užpuoliko,
vis ilgėjančių šešėlių metais vaikštau metrais ir jambais,
nors ir plumpinu laiptais, visai be jėgų, bet tas laukinis
stebuklas, salėse žėrintys prasmės sietynai –
skenuoju akimis, regis, net nebepykina.
Kartais visai užsimirštu išlipti iš savo vaidmens, kai
visą vakarą žiūriu į gražią vandenin panirusią mirties
nuotaką.
Mano kūdikis miega, o aš rašau apie Keviną, sukrėsta,
Užėmusi amą, atradusi šiaurės salyną, rašau apie meilę
Be motinų, šitaip stipriai užkanda, prisirpusi naktų tamsa, dienų grėslumas, atspindžiai luoto, kuriuo po save irstomės.
