Dailininkė Deimantė Rybakovienė
Debiutinė žurnalistės, rašytojos, aktyvios kultūrinio lauko veikėjos Rugilės Audenienės knyga – romanas Vojaĝo – parašyta remiantis autentiška autorės giminės istorija. Nuo mažų dienų girdėjusi šeimos narių likimų vingius atskleidžiančius pasakojimus, suaugusi Audenienė ėmė aktyviai jais domėtis, į rankas pakliuvo tetos Agnietės (Lionės) dienoraštis, senelio laiškai, nuotraukos. Kaip sako pati autorė: „Knygos idėja radosi drauge su mano pačios branda ir savosios tapatybės paieškomis. Man norėjosi, kad girdėtųsi aidas tų siurrealių pasakojimų apie artimus, bet beveik nepažįstamus žmones, susipintų kelių giminių istorijų siūlai – juk ir iš mamos, tėčio, močiutės nuo vaikystės jas girdėjau“ (https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/pirmojoje-rugiles-audenienes-knygoje-sugule-senelio-esperantininko-paslaptys.d?id=83153373).
Vis dėlto sužinojus tokį biografinį pamatą, aplankė dvejonės – kūrėjas visada patiria riziką, grožinėje kūryboje gvildendamas asmeniškai aktualias, itin glaudžiai su paties rašytojo istorija susijusias temas. Kyla pamatuoti klausimai – ar asmeninė istorija įgis universalų lygmenį, bylos ne tik pačiam rašytojui – bus aktuali ir skaitytojui, ar nebus nuslysta į pliką biografiją, o gal priešingai – nusaldinta, perdėm sentimentalu? Vis tik kone nuo pirmųjų puslapių šios baimės buvo pasmerktos ištirpti, ir galima konstatuoti, kad nepaisant kelių nedidelių trūkumų, autorė sugebėjo papasakoti itin pagaulią, jautrią, aktualią ir įdomią giminės istoriją.
Prie knygos sėkmės ir su kaupu pranoktų lūkesčių prisidėjo pasirinkta keliaplotmiška struktūra: vienas naratyvas kuriamas iš pasakojimo pradžioje dar mažos mergaitės tetos Agnietės (Lionės) perspektyvos, kitas – jos tėčio Juozo Gaiduko lūpomis. Sukuriamas unikalus, kone panoraminis peizažas – vienoje pusėje lieka su pokario, karo ir sovietinės okupacijos negandomis besidorojanti Lionutė ir jos mama Verutė, kitoje – priverstiniams darbams į Vokietiją išvežto, o paskui į Kazachstano lagerius nublokšto Lionės tėčio Juozo Gaiduko istorija. Autorei pavyko sukurti nebanalius, daugiasluoksnius veikėjų paveikslus, intriguoja jau pačioje romano pradžioje pateikiamas faktas – Lionės tėvai dėl nepalankių aplinkybių nebuvo susituokę. Netrukus likimo atskirti, kiekvienas mėgina savaip dorotis su pareigomis, išsiskyrimo kartuliu, kartais stoiškai, išdidžiai, o drauge nuolankiai, kartais leidžiant augti pykčiu ir nirtuliu maitinamam žvėriui. Pavyzdžiui, nevilčiai išsikerojus protagonistas veda nemylimą ūkininkaitę (paskui tam nirtuliui išvėsus greitai išsiskiria). Išlikdami vienas kito mintyse, Verutė ir Juozas veikia pagal susidariusias aplinkybes, stengdamiesi ne tik išlikti fiziškai, bet ir neprarasti dvasios.
Ši keliaplotmė pasakojimo struktūra – vaiko ir suaugusio lūpomis – pateikia itin įdomių, originalių įžvalgų, sugretina skirtingus žiūros kampus. Skaitant romaną kilo minčių apie moterų ir vyrų karo, okupacijos laikotarpio išgyvenimo ypatumus. Moteriška kantrybė, bendruomeniškumas, veiklumas savotiškai koreliuoja su vyrų karo žaizdomis, tais nirtulingais pykčio žvėrimis. Viskas – vienoj istorijos tėkmėj, vienoj barikadų pusėj, net jei iškart taip ir neatrodo. Dukros akimis regima mama Verutė skleidžiasi kaip santūri, atkakli, „tylioji“ kovotoja, kitame pasakojime ryškėja ištvermingo, idealisto, karšto kraujo tėčio Juozo veidai: „Armijos kariavo dėl pasaulio, o mes, moterys, tvėrėme mūšius su mėsa. […] Užsiėmę paršeliu, menkai jautėme, kaip keičiasi politiniai vėjai. Babos, mamos, Ramūnės laikysena – įsiklausyti į savo odos šiurpus, kartais bėgti, slėptis, kartais, įsivarius į kampą, suleidus sau nagus laukti, kaip laukiama praeinant karščiavimo. Mokytojos – apskaičiuoti ėjimus, apsaugoti tuos, už kuriuos jautiesi atsakingas. Akviliutės – nerti stačia galva į šulinį, pritaikyti naują pasaulį sau, atsitiesti. Tėtė tam kartui nurytų gerklėje uždraustojo esperanto žodžius ir iš naujo ką nors sugalvotų. Jis irgi neišvengiamai kristų į šulinį“ (p. 219–220). Pasirenkamos išgyvenimo strategijos, inkarai, padedantys išlikti: Verutė daro viską, kad jiedvi su dukrele turėtų duonos, kad Lionė būtų kiek įmanoma saugi, patirtų ir vaikystės džiaugsmo trupinių… Juozui išgyventi padeda ne tik šeimos ilgesys, bet ir idealai, karštos širdies troškimai, Babelio bokšto įveika – universalios esperanto kalbos populiarinimas. Esperanto kalba tampa gija, siejanti atskirtus tėvą ir dukrą, inkaru, kuris padeda kepurnėtis paviršiuje, kad ir kaip sunku būtų. Kalba romane pristatoma kaip trečioji kelionė (greta Lionės ir jos tėčio vojaĝo). Kalba – kaip saugiklis, pažadas, kultūros atnaša, maistas, papildantis skystą karo ir pokario davinį, marškinių klostėse ir nubrizgusiuose lapeliuose užrašyti žodžiai, dvasios išlikimo garantas. Būtent todėl okupantai ir siekė išnaikinti esperanto daigus, išlaikyti atskirtį, šįkart renčiant jau ne Babelį, o lagerio blokus…
Dar vienas šios knygos privalumas – labai subtili, gerai pagauta pusiausvyra tarp tamsos ir šviesos. Žinoma, tokia tema – nesusižavima rožiniais akiniais, tačiau, nepaisant laikmečio skiriamų išbandymų, išvengiama ir juodregystės. Romano autorė gilinasi į detales, siekia autentiškai atspindėti keturiais dešimtmečiais besidriekiančios istorijos dvasią – svarbu ne tik paliudyti, bet ir įsiskverbti į personažų savasties gilumas, tarpusavio santykius. O čia greta istorijos tamsybių (nužudytų žydų vaikų drabužėliai, „prabudusio žvėries“ sudeginta rusų šeima ir namai, vyras, kontūzytas ir pamiršęs artimiausius, už prirašytą marškinių skiautelę šautuvo kulkos nunešta galva) įspįsta vaikystės šviesa, grožio alkis. Kartais susidaro įspūdis, kad sugebėta pažiūrėti tarsi iš pašalies – taip žiūri ir pati knygos autorė, ir jos kuriami personažai – save suvokiant ne tik kaip „karo vaiką“, naują realybę ir savasties spalvas įaudžiant subtiliai, niuansuotai: „Karas buvo mūsų danguje, miške, kiemuose, kojose ir sapnuose. Dingdavo ir pasirodydavo kaip vilkų gauja žiemą, negalėjome prarasti budrumo. Ir vis tiek užsimiršdavome“ (p. 127). Nepaisant laiko nuotolio, abiejose naratyvinėse linijose galima atrasti universalius būties dėmenis bylojančių detalių, skaitytojui aktualių įžvalgų, istoriškai ir asmeniškai jautrių motyvų. Apibendrinant, abu knygos pasakojimai – įžvalgūs ir jautrūs, gerai atskleidžiami ir įtaigūs charakteriai dažnai net leidžia pamiršti, kad knyga – (vien) biografiška. Tikriausiai tai geros literatūros bruožas – nepaisant tikrų faktų kuriama istorija, plėtojamas naratyvas, savitas pasakojimo stilius, kurį norisi pavadinti – autentiška fikcija.
Dar labiau už istorijos skaudulių ir giedrumų gvildenimą vertesnis pats Vojaĝo pasakojimo stilius. Skaitant romaną norisi neskubriai skonėtis kone kiekvienu sakiniu, jo derme, vaizdingumu, kruopštumu. Autorė itin pastabi detalėms, gebanti subtiliai jungti skirtingus kalbos registrus (skaitant apima vientisumo jausmas), nebanaliai įausti, išryškinti nutylėjimus, perkeltines prasmes, įausti vaizdingus, smiglius palyginimus, metaforas („karas atveria gerklėje negyjančias alkio žaizdas“, p. 219). Skaitant tikrai įsijungia visos juslės ir fantazija, regis, pabuvota Ramūnės pirty, uosta visi žolelių kvapai, jaustas kylantis karštis, drauge su Lionyte lakstyta vaikystės vieškeliais, teškentasi balose, laižytas sniego cukrus nuo lūpų…
Vis dėlto pastebėtini keli trūkumai, kuriuos savo recenzijoje įvardijo ir Nomeda Gaižiūtė. Artėjant prie pabaigos, pasijunta savotiškas išsikvėpimas, perteklinis romano ištęstumas. Kaip jau rašė recenzentė: „Kalbos kodas, puikiai tikęs kalbant apie kaimo gyvenimą, sunkiai atrakina miestą“ (http://www.satenai.lt/2020/07/24/neeiline-seimos-istorija-bet-vertingiausia-kas-kita/), todėl paskutinieji skyriai pasirodė blankesni. Vis tik šie menki nesklandumai anaiptol nesumenkina kūrinio vertės. Sveikintinas užmojis, itin kūrybiškas jo išpildymas, literatūrinis istorijų pasakotojos talentas. Aiškiai justi, kiek darbo įdėta ne tik renkant biografijos faktus, studijuojant šaltinius, bet ir paverčiant Vojaĝo puikiai parašytu literatūros kūriniu.
