Lina Buividavičiūtė. Sprogstamasis beprasmybės ir nihilizmo kokteilis (NŽ-A nr. 1)

Tado Zaronskio poezijos knyga buvo laukiama, o pasirodžiusi sulaukė nemenko susidomėjimo – daug vertinimų, komentarų, įvairių nuomonių – nuo kritikos iki susižavėjimo. Kiek šios recenzijos autorei teko skaityti ir pastebėti, akmenys į poeto kūrybinį daržą dažniausiai buvo metami dėl egzaltuoto, kenčiančio ir ta kančia besimėgaujančio, nesuprasto lyrinio subjekto pasirinkimo. Vis dėlto perskaičius debiutinį Zaronskio poezijos rinkinį, norisi konstatuoti, kad poetui pavyksta išvengti hermetiškumo, užsidarymo savipasaulyje ir alter ego savigailos. Aptariamą knygą stiprina intertekstai ir savotiškas bendrapatirtiškumas, kurį kuria egzistencializmo atšvaitai ir socialinis angažuotumas. Taip pat nuo perteklinių ego manifestacijų ir egzaltacijos Zaronskio poeziją saugo gausi ironija ir saviironija. Knyga yra apgalvota, tematiškai vientisa – Virginija Cibarauskė pastebėjo, kad Spalvinimo knygelę draugams galima skaityti „kaip savotišką eilių romaną (ar romansą)“ (galinis knygos viršelis). Apmąstytos, išieškotos knygos koncepcija pradeda skleistis vertinant dizainą ir pavadinimą. Pastelinis, švelnus viršelis kontrastuoja su intensyviu, aštriu turiniu, o eilėraštyje „Spalvinimo knygelė draugams“ koegzistuoja „mėlynas vėjas“, „kraujo rubinas“ ir „dangus juodas kaip švarkas“. Tokie kontrastai pastebimi ir svyruojančioje subjekto būsenoje – „tarp savižudybės ir laimės“ (p. 24), „tarp paauglystės ir trisdešimt“ (p. 25). Kitame eilėraštyje taip pat fiksuojamas ribiškumas, svyravimas: „ar man panikos ataka ar tiesiog patinka“ (p. 56). Spalvinimo knygelę taip pat galima užpildyti visomis egzistencijos spalvomis – nuo mėlynos iki juodos, nuo raudonos iki pilkos. Kita vertus, knygos pavadinimas gali atsirakinti ir kaip užstrigimo, infantilumo būsena – „tarp paauglystės ir trisdešimt“. Tariami suaugusieji patiria nuolatinį nerimą ir nesaugumą, nuolat daugina niekį ir tuštumas, todėl psichoterapeutų kabinetuose ir knygynų savipagalbos skyreliuose jiems siūlomas atsipalaidavimas, vidinio vaiko prikėlimas – „spalvinimo knygelės“. Vis dėlto Zaronskio kuriamas subjektas į tai žiūri ironiškai ir padaro apgaulingą manevrą, kurį pastebi ir Cibarauskė. Intensyvi, tiršta knyga nuspalvina patį skaitantįjį: „Tikiesi, kad būsi vienas iš draugų ir gausi paspalvinti, savimi užpildyti tekstus, bet nutinka atvirkščiai – tai eilėraščiai nuspalvina, užpildo skaitantįjį“ (galinis knygos viršelis).

Kitas galimas knygos raktas – jau minėtas egzsistencializmas, kiti filosofiniai, literatūriniai intertekstai, kurie šiame poezijos rinkinyje derinami su subjekto patirtimi, konkrečiais nihilizmo, beprasmybės, kančios atsivėrimo pavyzdžiais. Įvardytai poetinei raiškai atskleisti pajungiami ir pasikartojantys įvaizdžiai. Vienas iš jų – egzistencinis erdvės ir laiko taškas. Jis Zaronskio poezijoje suponuoja ir uždarumą, stagnaciją („nejudrų viename buities taške“, p. 8) ir kviečia pasvarstyti, o gal persvarstyti erdvės ir laiko filosofiją („persmelkiau vieną erdvės tašką į kitą jo pusę“, p. 8). Niekio sūnus atsiduria taške, kuriame nieko pozityvaus nėra, kuriame nieko pozityvaus būti negali. Tik – kosminė vienatvė, tik – „tų visų negyvų pelių / pirminis judintojas“ (p. 29), o šiapus – pelėsiai, kurie „išsiduoda esą rorschacho dėmės“ (p. 8), minimas ir sieloje įsiveisęs pelėsis (p. 70), o miestas tapatinamas su „lengva kaltės migla, kurioje auga patirties pelėsis“ (p. 41). Taip pat pastebėtinas pasikartojantis gėlių, ypač gvazdikų motyvas: „aš nešu ryškiai raudoną gėlę draugei“ („užrašyti gvazdiką“, p. 20). Minėtini ir mitologiniai, religiniai aitvaro, gaidžio ir velnio motyvai. Kai kurie motyvai – itin daugiasluoksniai, pavyzdžiui, jau minėtas erdvės taškas ir gvazdikai. Įdomu pastebėti daugialypes šių gėlių sąsajas su mitologija (gvazdikų atsiradimas – Artemidės nubausto piemens akys), prancūzų kultūra, ir kartu su sovietmečiu. Recenzijos autorės žiniomis, raudoni gvazdikai Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais buvo rojalistų emblema, taip pat raudoni gvazdikai buvo itin populiari ir dažna gėlė sovietinės okupacijos metais. Galimas socialinis, politinis kontekstas perteikiamas atidžiai parinktais įvaizdžiais, simboliais – neabejotinai dar vienas Zaronskio knygos privalumas.

Norisi daugiau akcentuoti Zaronskio poezijos egzistencializmą. Į galvą pirmiausia šauna būties savaime ir būties sau skirtis. Subjektui daiktų pasaulis visai neatsiveria („aš matau rūką. tai reiškia nematau daiktų“, p. 61), arba atsiveria kaip tuščia cigaro skylė ir juodas dekadansas (p. 71), arba atsidengia kaip postmoderni simuliakrinė tikrovė, savotiškai schematizuota, matricinė būtis (ypač „lieso vaikino schema“). Pastarasis eilėraščių ciklas atrodo pagrįstas Baltos drobulės intertekstu – gretinant Antano Škėmos romano protagonistą ir Zaronskio poezijos subjektą: „galbūt ligotas / arba tiesiog pervargęs alintas neurozės […] lankomas nebūties nuojautų, tuščiaakis, nusvyrarankis“ (p. 41). Skaitant Spalvinimo knygelę draugams, vertinant jos nihilizmą ir tamsą, į galvą šauna bent kelios filosofų frazės – „Absurdas, kad gimėme, ir absurdas, kad mirsime“ (Sartre‘as); „Gyvenimas svyruoja panašiai kaip švytuoklė, pirmyn ir atgal, tarp kančios ir nuobodulio, kurie faktiškai yra galutiniai gyvenimo elementai“ (Schopenhaueris). Taip pat minėtina Alberto Camus absurdo filosofija – Zaronskio knygoje net esti parafrazė iš romano Svetimas: „Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau“ (Alberas Kamiu, Svetimas. Krytis, iš prancūzų kalbos vertė Laima Rapšytė, Vilnius: Vaga, 1991, p. 26) – plg. „Šiandien mes mirėm. O gal vakar, nežinau“ („Spalvinimo knygelė draugams“, p. 65). Kaip minėta, subjekto savijauta išreiškiama pasitelkiant intertekstus, įvaizdžius, simbolius ir tiesmukus įvardijimus: „kodėl mano pagieža / neištaško viso šito į gabalus“ (p. 22); „kaip vaikai kuriuos galėtume dabar be jokio prezervatyvo sukurti / raukšlėjasi suserga vėžiu turi eiti į šūdiną darbą subyra į dulkes“ (p. 15); „aš sužinojau, kad tikrovė baugina / kad beatodairiškai kvaili žmonės yra baisiausia gamtos dalis“, „būsiu sklidinas noro nupjauti žmogui galvą“ (p. 10); „visi balti sąsiuvinio lapai / nepramušti siaubo talonėliai / kaip ir visi kambariai – palatos“ (p. 30). Nihilistinės nuostatos, pasaulio pamatinis svetimumas ir šaltis žmogaus atžvilgiu, intrasubjektinis ir intersubjektinis nesusikalbėjimas Zaronskio poezijoje kuriamas ir pasitelkiant neiginius. Pavyzdžiui – vieno eilėraščio neiginiai: „laiko visai nebėra“, „ir kavos nebėra“, „čia mūsų nebūta“, „nebemoku miegoti ir nieko mokėti nenoriu“, „laiko visai nebėra niekada prasideda rytas“, „į savas nevietas“, „kol rytas neprasideda“, „nesam nė kiek nusipelnę“, „ir įkala daiktus į neviltį“, „tie daiktai nevilties sūkury“, „nebėra jokio laiko nuspręsti“ (p. 31).

Norisi užsiminti ir apie psichopatologijas. Knygoje yra gausu nuorodų į subjekto patiriamą nerimą, depresiją, taip pat galima įžvelgti paranoją, minimi vaistai (antidepresantai, raminamieji), savižudybė, terapija, neurozė (ryškios aliuzijos ir į Baltą drobulę). Vis dėlto išvengiama perdėto psichologizavimo – subjektas aiškiai mato, kad „viskas šioje šalyje nuo ko nors nurašyta“, o „mano draugystės ir baimės nurašytos / nuo archetipinių paveikslų begalinėse jungo menėse“ (p. 48). Tai suvokiant tikrai lengviau „nebeversti savo gyvenimo / prasta literatūra“ (p. 37). Menamas poeto alter ego neužgožia universaliųjų egzistencinių ir socialinių aspektų.

Knyga išties yra žodinga ir gausi prasmių, todėl šioje recenzijoje aptarti tik keli aspektai. Galima konstatuoti, kad Spalvinimo knygelė draugams praauga debiuto kategoriją susiformavusia poetika, stipria struktūra, vientisumu ir raiška. Taip pat knyga praauga ir praplečia tradicinės išpažintinės poezijos rėmus. Nors knygos yra skirtingos, kokybės lygmeniu dėčiau Tado Zaronskio poeziją greta Ramūno Liutkevičiaus ir Patricijos Gudeikaitės pirmųjų rinkinių.