Dailininkė Deimantė Rybakovienė
Knygos redaktorius Valentinas Sventickas anotacijoje rašo: „Poetas Antanas Šimkus nevargina skaitytojų nei publikacijų, nei knygų gausa“. Iš tiesų kone po dvylikos metų poetinės pertraukos autorius išleido naują daugelio skaitytojų ir literatūros kritikų lauktą poezijos rinkinį Vakaras dega. Skaitant knygą, norisi pritarti Sventickui: „Antanas Šimkus poeziją rašo taip, lyg nebūtų nei skaitęs, nei girdėjęs, kokias naujų kylančių bangų keteras gaudo nūnai populiarėjantys poetai. Žinoma, ir girdėjęs, ir skaitęs, bet vis tiek ramiai eina savo keliu“. Knygos autorius turi savo išskirtinį braižą, poetiką, kuriai lieka ištikimas, dažnai pasirinkdamas klasikinį eilėraščio rūbą, tačiau į jį įvilkdamas savitas tradicinių temų variacijas, nuspalvindamas visą paveikslą netikėtais pustoniais.
Antanas Šimkus savo naujosios knygos poetiką grindžia klasikine eilėdara ir kertiniais leitmotyvais – vėjo mitologija, kalbos (ne)galiomis, egzistencine tuštuma ir vienatve, gamtos vaizdinių kontrastais, bibline simbolika, mirties ir gyvybės rato amžinumu.
Poezijos rinkinyje Vakaras dega vėjui suteikiama nemažai galios – ši gamtos stichija kuria ir naikina, išpusto, atpučia, nuneša efemeriškas šio pasaulio duotybes, dažnai eina greta su tuštuma: „Bet vėjas. Taip, jis ir vėl kažką nušvilpė šiandien. / Tuščia mano širdy kaip pirmadienio katedroj“ („Vėjas“, p. 29). „Nepakenčiamas“ vėjas, žmogui nepavaldi jėga, Šimkaus poezijoje vis tik svyruoja tarp savumo ir svetimumo, nes lyrinis subjektas eilėraštyje „Iš vėjo vaiko užrašų“ rašo apie egzistencinį alkį, apie „savo“ vėją. Ši stichija sugyvinama, personifikuojama, lyrinio subjekto alkis tampa vėjo alkiu. Vėjas turi galios po širdimi nešioti neprijaukintus gyvenimus (p. 59), tverti namus – kad ir laikinus, ne visada prieinamus, bet veik visada praeinančius.
Skaitant Šimkaus poeziją, neišvengiamai ateina gretinimai su mitologija, vėjo kaip dievybės interpretacijomis: „Lietuvių mitinis Vėjas, visai kaip jo indoiranėniškieji giminaičiai, šiaip jau gali ir atimti, ir suteikti gyvybę vien savo pūstelėjimu“ (Dainius Razauskas, Vėjūkas: Lietuvių vėjo demono vardo ir įvaizdžio rekonstrukcija, atsižvelgiant į vieną skitų atitikmenį (osetinų wœjug/wœjyg), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 39). Minimas mitinio vėjo dualizmas, kurianti ir naikinanti jo jėga: „Vėjo motės / Vėjo poveikis yra dviprasmiškas. Viena vertus, Vėjo motė yra gyvybinių jėgų stiprintoja bei daugintoja, kita vertus, veikia kaip žmogui ir gamtai kenkianti, mirtį nešanti stichija“ [Kursite 337–338]. Itin išreikštas, kaip matysime, vėjo dualizmas ir lietuvių tradicijoje“ (ibid., p. 34). Toks dualizmas išties labai ryškus Šimkaus poezijoje – kaip jau minėta, kartais būnama vėjo vaiku, pabrėžiama tverianti galia, o kartais vėjas subjektą apeina „lyg dvesiantį šunį“ („Vakaras dega“, p. 73).
Pasinaudodamas senosiomis mitologemomis, Šimkus kuria naująjį vėjo mitą, į tradicines prasmes įnešdamas ir žaismės, derindamas pagoniškąją simboliką ir biblinį diskursą: „Ir vėjas kuprotas / Šventoriuj priklaupia. / Ir švilpia kiaura jo širdis“ („Pavakarė“, p. 44). Pastaroji citata pabrėžia kitą, dažnai greta vėjo einantį, Šimkaus poezijos įvaizdį – tai yra tuštuma, kiaurymė. Lyrinis subjektas išgyvena netekties būseną – kai prarandama tai, kas efemeriška, ko gal niekada iš tikro neturėjai. Prasmės išpustomos, atnešamos ir nunešamos gyvybės ir mirties vėjų, lieka tik jausmas, kad „viskas dingo“, „ir buvo taip tuščia“, „taip nykiai tuščia“. Galvojant apie šio įvaizdžio reikšmes, verta atkreipti dėmesį ir į įvairiakultūres tuštumos konotacijas. Pavyzdžiui, rytietiškoje tradicijoje tuštuma gali būti suprantama, kaip reikalingas ir vertingas prasmių šaltinis, būtinybė, iš kurios gali rastis įvairios prasmės. Šios recenzijos autorei vis tik atrodo, kad Šimkaus tuštumos samprata labiau „vakarietiška“, egzistencialistinė, kaip esminė žmogaus būties duotis, ištiktis, kurią lyriniam subjektui nelengva ištverti. Keliami svarbūs klausimai – kaip žmogus gali išgyventi nuolat susidurdamas su niekiu, savotiška tamsiąja materija, kuri siurbia į save tai, kas turėta, atrasta, apčiuopta ir išgyventa? Nes „tamsūs mūsų šviesūs reikalai“, nes: „O kas, jeigu tokie išliksim amžiams? / Ir jei tokie tušti, tai kam išlikti?..“ („XXX“, p. 36). Fiksuojama laiko galia, negailestingi laikrodžių krumpliaračiai, kai bėgama į tuštumą, į nebūtį, į prarastį ir vienatvę. Eilėraštyje „Rugpjūčio kieme“ subjektas prisipažįsta niekada neturėjęs „atminties namų“, tebuvęs „svetimų paslapčių kampininkas“ (p. 58). Toks neįsivietinimas gyvenamajame pasaulyje irgi žymi mažojo žmogaus nelemtį, tragediją, kurią Šimkus negailestingai, tačiau be patoso apnuogina.
Su jau aptartais tuštumos ir vėjo įvaizdžiais siejama dar viena svarbi dedamoji – tai kalbos, kasdienio ir poetinio žodžio (ne)galia išreikšti, byloti. Jau pirmajame knygos eilėraštyje „Nė vieno“ fiksuojama autentiškos ir neautentiškos kalbos skirtis – subjektui nepavyksta užrašyti „tikrų“ žodžių. Išryškėja įtampa, nulemta sudėtingumo išreikšti savo patirtį kalba, nes „žodžiai klaidūs, žodžiai žiaurūs, žodžiai slysta“ (p. 11). Kaip minėta, Šimkaus poezijoje tuštuma dažnai siejasi ir su kalbine neišreiškiamybe, apskritai tuštuma-vėjas-žodis dažnai suauga į nedalomą triadą, pavyzdžiui: „neša žodį lyg blizgutį vėjas…“ („Pakraščio kronikos“, p. 14); „Taip nykiai tuščia. / Tik žodžio kišenėje / Švilpauja vėjas“ („Leliumai“, p. 34).
Šimkaus poezijoje fiksuojamas ir kitas dvilypumas (greta ambivalentiškų vėjo konotacijų) – tai kalba, kuri nebėra pajėgi tapti būties namais, tačiau, kita vertus, nors pirma buvo pasaulis, ir tik tada – žodis, be jo nieko neina apčiuopti ir perteikti, net jei tie žodžiai „tokie maži ir nuogi“. Kiek „šliogeriškai“ patikima, kad galbūt poezijai skirta būti netobulais, bet vis dėlto namais, nors ten ir siaučia vienatvės vėjai: „Nes mano, nes mūsų / Kalba yra vienas eilėraštis, / Vienas vienatvės gyvenimas“ („Poetas T“, p. 18).
Šimkaus poezija sukasi amžinais gyvybės ratais, daug kalbama apie mirtį – tiek fizinę, tiek dvasinę, tiek atminties, tiek prasmės. Čia reikšmes kuria ir natūralūs gamtos ciklai – gamtiškumas knygoje yra išties svarbus. Rudenį keičia pavasaris ir vasara, snaigynus – žibučiavimosi metas, lapkritį – liepa. Šioje poezijos rinktinėje susitinka vitališkumas ir tamsa, drumstumas, išsiskiria tokie įvaizdžiai kaip „žliugsinti padangė“, „murkšlini laukai“, „murzinas rytas“, „drumstas pavasaris“, „juodas kovas“. Greta žemės juodumo, lyrinio subjekto akis dažnai gręžiasi į dangų, į žvaigždynus. Pragaro, žemės ir virš-būties sferų vaizdiniai sudaro moderniai interpretuotą amžinąją triadą.
Šimkus savo naujojoje poezijos knygoje naudoja ir biblinius įvaizdžius – vandens pavertimo vynu stebuklą, Jėzaus išsižadančio Petro įvaizdį, Betliejaus motyvą, kryžiaus paslaptis, taip pat minimas velnias, požemių sfera, legionai. Greta esti ir mitologinių struktūrų – be jau minėtos vėjo interpretacijos, viename eilėraštyje vaizduojamas kaukas.
Tradicinę kalbinę raišką ir jos formas Šimkus papildo žaismingais naujadarais, pavyzdžiui, eilėraštyje „Lotyniškiec“ (p. 54) atsiranda ir „žiognifikant“, ir „žiemaximus“, ir net „nu nafigens“. Paviršinius eilėraščių sluoksnius iškloja gilesni, pavyzdžiui, eilėraštyje „Vasaros pusėj“ žaidžiama metų laiko ir Vasaros gatvės konotacijomis, psichiatrinė ligoninė čia tampa veik viso žmogaus gyvenimo įvaizdžiu, pamatine nelaisve ir vienatvės grotomis. Pabaigoje tarsi savęs ir skaitytojo užklausiama: „Kurioj gi tu vasaros pusėj?“ (p. 50).
Apibendrinant norisi pasakyti, kokiam skaitytojui recenzentė rekomenduotų šią knygą. Eilėraščių rinktinė Vakaras dega turėtų patikti Antano Šimkaus poezijos gerbėjams, mėgstantiems labiau klasikinį eilėdaros būdą, ieškantiems nebanalių esminių egzistencijos duotybių išsklaidų, visiems, jaučiantiems vėjų jėgą savo gyvenime, pažįstantiems vienatvę ir tuštumą, drąsiai žiūrintiems į amžiną mirties veidą, susiduriantiems ir su poetinio žodžio (ne)pajėgumu išsklaidyti tamsumas. Ir vis dėlto – tikintiems pavasariu, net jei jis ir drumstas.
