2022, 88 p.
Dailininkai Tomas S. Butkus, Dalia Kavaliūnaitė
Daugelis literatūrinio lauko dalyvių laukia „Pirmosios knygos“ konkurso rezultatų ir išleistų debiutų. Minėtas konkursas turi svorį ir prestižą, knygos laimėtojos pastebimos, recenzuojamos ir vertinamos. Pavyzdžiui, pernai metų konkurso nugalėtojos Gretos Dirmauskaitės romanas pãžeme tapo 2021 m. „Metų prozos“ knyga. Su nekantrumu ir nemažais lūkesčiais recenzentė į rankas ėmė ir šiųmetį debiutą – Indrės Motiejūnaitės apsakymų rinkinį Vieną gražią dieną. Knyga nenuvilia – vientisa, konceptuali, ryškus besiformuojantis individualus stilius.
Galiniame knygos viršelyje autorė teigia: „Sąsajų tarp siužetų ieškoti nereiktų – juos sieja tik temos, motyvai ir pasakojimo stilius. Kalbu veikėjo vardu, žiūriu jo akimis: tai, kas vyksta už jo akiračio ar suvokimo ribų, lieka neatskleista, Skaitytojui (drauge su veikėju) tenka spėlioti, kas ir kodėl nutinka“. Toks literatūrinis sprendimas vertintinas teigiamai – pasakojimas „veikėjo akimis“ leidžia priartėti prie protagonistų pasaulio, čiuopti jį iš vidaus, o kartu apsakymų pabaigoje suteikiama erdvės atsitapatinti, permąstyti įvykių eigą ir priežastingumą. Taip pat itin ryškios apsakymus vienijančios temos ir motyvai, kurie dažnai „sukrinta“ kontrasto principu – tai griežto, biurokratinio kapitalistinio pasaulio ir mažo eilinio žmogaus susidūrimas, prisitaikymas ir mėginimas maištauti, centro ir periferijos susikirtimai bei prasilenkimai, gyvenamosios tikrovės ir antgamtiškumo sandūros.
Pirmiausia norėtųsi aptarti triuškinančio kapitalistinio pasaulio ir mažo žmogaus santykį. Apsakyme „Pasaka“ regime veikėją, kurio kiek ekscentriška išorė kontrastuoja su iš pirmo žvilgsnio pilka eilinio žmogaus būtimi – jis turi „namų, daiktų ir pareigų“. Žmogus su Skrybėle dirba paprastoje Kontoroje ir laikosi pamatinių kapitalistinio pasaulio taisyklių. Viskas ima keistis, kai protagonistas, regis, dėl kvailo neapsižiūrėjimo praranda namus: „Tai štai – birželį buvau išvykęs ir nutariau, kad mokėti už būstą neprivalau, liepą įsigijau brangų daiktą ir pinigų nuomai neliko, o rugpjūtį tiesiog pamiršau sumokėti buto šeimininkui“ (p. 36). Atsakomybė tenka jam pačiam, nors kartu tokie „froidiški“ riktai signalizuoja apie slaptus pasąmoninius troškimus, sudėtingą ir klaidžią žmogaus psichikos visumą. Kad galėtų atsiduoti laisvai, nesuvaržytai būčiai, važiuoti traukiniu iki nežinomos galutinės stotelės ir dingti be žinios, veikėjas turi atsikratyti esamo gyvenamojo pasaulio jam primetamų taisyklių, pareigų ir reikalavimų. Atskaitos taškais čia tampa kontrastuojanti apsakymo pradžia ir pabaiga: „Seniai seniai, tais laikais, kai turėjau namus, daiktų ir pareigų, kas vakarą, lygiai šeštą valandą, sėsdavau į septintąjį miesto autobusą, išlipdavau aštuntoje stotelėje ir užsukdavau į mažą būtiniausių prekių krautuvėlę devintojoje gatvėje“ (p. 35) vs. „Nutariau važiuoti iki paskutinės stotelės ir žiūrėti, kas bus. […] Daugiau niekas nieko apie mane negirdėjo. Dingau be žinios“ (p. 55–56). Čia susitinka apibrėžtumas, taisyklės, pareigos, rutina ir laisvo žmogaus egzistencija. Protagonisto išsikraustymas iš namų ir atleidimas iš darbo Kontoroje tampa akstinu priimti esminius, gyvenimą keičiančius sprendimus. Ribinės situacijos išmuša būties saugiklius, kai tokios situacijos nesusiklosto, svajonė gyventi kardinaliai kitaip dažnai lieka tik svajone. Taip nutinka paskutinio knygos apsakymo „Vieną gražią dieną“ herojui. Jis turi pabėgimo nuo alinančios sistemos planą, svajoja iš naujo atrasti, gal net perkurti prislėgtą savo savastį, išsilaisvinti, nebūti stebimas visa matančios Didžiojo Brolio akies: „Būsiu vienas. Svetimšalis, keistuolis, paklydėlis. Nemokėsiu šalies kalbos, nežinosiu vietinių papročių, elgesio normų nei įstatymų. Greta nebus nieko, kas pažinotų mane, kas vertintų mano veiksmus, kas tikėtųsi įprasto deramo elgesio ar žodžio. Nebereikės būti savimi, būsiu laisvas“ (p. 78). Tačiau kol kas apsakymo protagonistas pasiduoda traiškančiai sistemos galiai ir vertina save Kitų, pačios sistemos akimis – „aš darau daug klaidų ir apskritai esu nieko vertas“ (p. 75). Kaip jau minėta, nesant trigerio, akstino, ribinės situacijos, veikėjas lieka niūraus, tačiau tam tikra prasme saugaus, pažįstamo solipsistinio, hermetiško pasaulio rėmuose – „vieną gražią dieną tai nutiks“ (p. 79), o kol kas reikia pateikti naują ataskaitą viršininkui.
Kitonišką veikimo būdą renkasi apsakymo „Vagis“ veikėjas – taip pat, atrodytų, eilinis kapitalistinei sistemai tarnaujantis „sraigtelis“, kuris „gauna kuklią algą ir neturi ambicijų“ (p. 57). Vis dėlto čia paprasto žmogaus apibūdinimą atmiešia kontrastas – „be to, esu vagis“ (p. 57). Protagonistas pasakoja, kad jau nuo vaikystės mėgo kelti sumaištį ir stengėsi, kad sistema subyrėtų. Ir dabar, jau suaugęs, mėgina kišti pagalius į ratus – prisiimdamas savotišką maištininko – Robino Hudo, Don Kichoto – tapatybę jis stengiasi bent mažumėlę atkurti savaip suprantamą teisingumą. Net patyręs sistemos klerkų grasinimus ir mėginimus susidoroti, herojus nenuilstamai tęsia savo darbą – išaiškinta afera, daugybė iš darbo Pramoninių prekių centre pavogtų ir padovanotų daiktų. Apsakymo pabaigoje, net sumokėjęs savo kainą, protagonistas lieka ištikimas maištininko tapatybei – nes „miesto gyventojams reikia mano pagalbos“ (p. 72).
Pastebėtina, kad beveik visi apsakymų herojai turi/nori atsidurti periferijoje, tapti atskalūnais. Kartais toks keitimasis, savotiškas nėrimasis iš senos odos gali būti pražūtingas – taip nutinka apsakymo „Slėnis“ herojui. Čia ypač ryški centro ir periferijos, apčiuopiamos realybės ir sukeistintos, magiškos tikrovės sandūra. Slėnis, kuriame tvyro rūkas ir košia vėjai – atoki miesto dalis. Čia galioja kitos taisyklės ir kuriamas kitoniškas pasaulis, su kuriuo susiduria apsakymo protagonistas – naujai iškeptas Didžiosios draudimo bendrovės darbuotojas. Pamažu smelkiantis antgamtiško pasaulio dėsniams, jis praranda savo „prekinę išvaizdą“ ir yra vis labiau traukiamas į hičkokiško siaubo ir klaiko visatą. Šiurkštus kapitalistinio pasaulio veržimasis į laukiniškumą, svetimybę, kuri alsuoja pagal kitokius dėsnius, negailestingai nubaudžiamas. Kaip ir kituose tekstuose, „Slėnyje“ viskas pateikiama kontrastais: „Aplinkybės šiuo metu klostosi palankiai, galvojau pabudęs ankstų pirmadienio rytą. Man sekėsi, buvau jaunas, sveikas, o dabar esu miręs“ (p. 5).
Perskaičius visus apsakymus, dar norisi konstatuoti mažo žmogaus ir sistemos sandūros brutalumą. Šiai sistemai dažniausiai atstovauja įmonės direktorius ir jo pakalikai. Į vadovo kabinetą palydėti prasikaltę mažieji žmonės stebi demoniškuosius išorinius ženklus, pavyzdžiui, apsakymo „Pasaka“ herojus mato itin savitą direktoriaus kėdę, primenančią „velnio sostą“: „O kėdė buvo ypatinga: aukštas atlošas puoštas drožinėtomis kaukolėmis, ragais ir gyvatėmis, porankiai – spygliais ir letenomis, o kojos – kanopomis. Priminė sostą“ (p. 40–41). Apsakymuose ryšku tai, kad sistema ir jos atstovai nesuteikia antro šanso, niekada neatsižvelgia į žmogiškuosius faktorius, neieško veikėjų poelgių priežasčių – čia vadovauja kapitalistinė logika, „hamurabiški“ įstatymų rinkiniai, o jei suklysi, sistema stengsis tave sunaikinti net ne visada teisėtais būdais. Pagalbos ranką maištaujantiems veikėjams ištiesia geranoriški bičiuliai ir kaimynai, arba tie, kuriuos sistema taip pat stengėsi sunaikinti – šis motyvas ryškus apsakyme „Vagis“.
Recenzijos autorė labiausiai susitelkė į esminius knygos leitmotyvus ir temas. Norisi paminėti ir kelis dalykus apie patį rašymo stilių ir autorinį braižą. Motiejūnaitė rašo ir pakankamai rezervuotai (apsakymų pasaulis regimas tik veikėjo akimis, nėra visažinio naratoriaus, „virš-pasakotojo“), ir kartu išsamiai, kurdama ryškias įsimenančias detales ir simbolius. Abstraktumą (nėra konkrečių vardų) keičia bylojantys simboliai (pavyzdžiui, policijos numeris „666“), neatsitiktinai parinkti gatvių pavadinimai, apgalvota struktūra ir detalės (pavyzdžiui, apsakymas „Pasaka“ turi pasakoms būdingus pradžios ir pabaigos leitmotyvus). Apskritai šią knygą recenzentė laiko gana pavykusiu, sėkmingu debiutu ir nekantriai laukia kitų autorės rašymų. Nes vieną dieną išties gali nutikti bet kas.
