Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Lina Simutytė, MIESTO ŠVENTĖ: Apsakymai, Kaunas: Kauko laiptai, 2020, 180 p., 600 egz.
Dailininkė Živilė Žvėrūna

Pirmą kartą su Linos Simutytės tekstais susipažinau skaitymuose tuometiniame Lietuvos edukologijos universitete. Gausioje skaitytojų jūroje autorė išsiskyrė savitu balsu, teksto sklandumu, pasaulietiškumu, universalumu. Autorės tekstai turėjo užjūrio prieskonį, kalba, stilius lengvai hipnotizavo ir įtraukė. Jau anuomet, pirmąkart išgirdusi autorės tekstus, pajutau jos kūrybinį potencialą.

Vasario mėnesį Simutytės Miesto šventė buvo įvertinta Jurgos Ivanauskaitės premija. Autorė visuomet buvo ir dabar yra aktyvi kultūros lauko dalyvė: performansų atlikėja, scenaristė, prozininkė, kino kalbos ir kūrybinio rašymo dėstytoja. Kinematografiškumas, persikeliantis į prozos puslapius, irgi suteikia autorei savitą balsą. Kinas ir literatūra glaudžiai koreliuoja tarpusavyje, kurdami vientisą dermę debiutinėje apsakymų rinktinėje.

Kinematografiškumas literatūroje – gana dažnas reiškinys. Jis gali būti išreiškiamas ir filmų vaizdiniais, persikeliančiais į literatūrinius kūrinius. Tokią metodiką taikė Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamo konkurso „Pirmoji knyga“ laimėtojas Vladas Rožėnas. Jo prozoje galima atpažinti tam tikrus fragmentus, nuorodas į filmus Bartonas Finkas, Antikristas. Šio autoriaus romane kinematografiniai įvaizdžiai – stipriausioji dalis, tačiau jie, deja, nesukuria darnos su likusiomis teksto dalimis.

Simutytė geba ne tik išlaikyti kinematografiškumą kaip prozos stiprybę, tačiau greta šių epizodų kuria lygiavertį kokybišką prozos tekstą. Priešingai Rožėno atvejui, jai pasiseka išlaikyti vientisumą. Rožėnas vaizdinius skolinasi iš kino filmų režisierių, o scenaristės patirties turinti Simutytė kuria nuosavus vaizdinius. Jie teikia tekstui įtaigumo: „Senelė nurenka pustuštes lėkštes. Matau kaip tolsta nepraryti, pomidorų padaže mirkstantys mėsos gabalėliai, kaip iškeliauja taurės ir peiliai atšipusiais ašmenimis. Vos juntamai niežti šnerves, bet neišsiduodu. Mamos vyras rūko šlykštų tabaką ir spjaudosi ant šaligatvio. Mamos vyro bevardis pirštas neišsitiesia. Jo batai smailais galais sutraiško nuorūką. Sutraiško ją kaip negyvenamą sraigės kiautą, kaip utėlę ar greičiausią sausumos gyvybės formą – Kalifornijos erkę. Tačiau net sutraiškyta erkė išlieka prisiplojusi prie asfalto, o aš galiu ją pakelti ir užuosti. Jos priplotas kūnas dusliai kalba apie nueitų kilometrų skaičių“ (p. 7–8). Skaitant autorės tekstą aktyvuojami jutiminiai pojūčiai: tiek vaizdiniai, tiek kvapai ir skoniai atkeliauja iki receptorių. Nuostabu, kad debiutuojanti autorė jau geba kurti aukšto lygmens įtaigą. Itin ryškius vaizdinius prozoje, pavyzdžiui, geba kurti Artūras Tereškinas („Nesibaigianti vasara“), tačiau jo atveju atrodo, kad kuriami fantaziją stimuliuojantys vaizdiniai, o Simutytė geba transformuoti juos į jutimą, jais kurdama apsakymų atmosferą.

Nors trumpoji proza (novelės, apsakymai) yra dažnas jaunų autorių pasirinkimas (šį žanrą pirmosioms knygoms rinkosi nemažas būrys PK konkurso laimėtojų: Saulius Vasiliauskas, Mindaugas Jonas Urbonas ir pirmąją knygą neseniai leidusi Akvilė Kavaliauskaitė), ji dažnai nudegina jauno autoriaus pirštų galus. Teksto taupumas tampa sunkiai atremiamu iššūkiu. Jis neleidžia paslėpti įvairių teksto ydų. Sklandus sakinys ir natūralios teksto tėkmės pajauta lydi visus į rinktinę patekusius autorės tekstus. Vis dėlto apsakymas – koncentruotas žanras, kurio trumpoje apimtyje autorius privalo apgyvendinti pagavią istoriją, sklandų dėstymą ir paveikų pasakojimą, stilių. Dauguma Simutytės tekstų šias sąlygas išpildo. Nors skaityti tekstus malonu, tačiau perskaičius lyg ir pritrūksta autorės žinojimo ar apsisprendimo, kokią žinią apsakymais ji nori duoti skaitytojui.

Rinktinės apsakymuose svarbiausia pati istorija, pasakojimas, ne idėja. Nors į tai žvelgčiau kaip į minusą, tačiau, be abejonės, žvelgiant į tokį pasirinkimą kaip į konceptualų, tai galima paversti ir kūrinio stiprybe. Juolab kad pats pasakojimas yra įtaigus, talpus – aprėpiantis ne tik buities atvaizdavimą, bet ir būties klausimus.

Rinktinės personažai – ribiniame pasaulyje gyvenantys asmenys. Savižudžiai, schizofrenikai, disfunkcinių šeimų nariai, pamišėliai genijai, vienišiai. Ypatingai atmintyje įstrigo elektros genijaus Gofmano („Elektros energija“) istorija. Šis apsakymas skiriasi nuo likusio rinkinio. Jame autorė žengia link mokslinės fantastikos, o tai vis dar gana retas atvejis lietuvių literatūroje. Gofmanas, regintis peršviečiamą būtybę, konstruoja elektros kėdę. Ši kėdė ypatinga – ji gydo, tad Gofmanas įgauna šlovę ir genijaus titulą. Tačiau kėdė pražudo tai, kas brangiausia. Simutytė įtaigiai plėtoja charakterio virsmą, jos veikėjai nėra statiški, keičiasi ar net evoliucionuoja.

Būsenos dažnai perteikiamos vaizdiniais: „Durų skambutis išplėšė iš manęs snūduriavimą, akių obuoliuose nespėjus išnirti nei pro mašinos langus pralekiančių vaizdų skeveldroms, nei šokoladukų popierėliams iš degalinės, kuriuos suglamžiusi sugrūsdavau į prairusios striukės kišenės gerklę“ (p. 106), „Pavargusi padeda galvą ant pagalvės, senas, gerai pažįstamas banko pastato jausmas atsigula šalia, kvėpuoja, juda ir primena, kaip viskas iš tiesų beprasmiška ir kokia ta beprasmybė vis dėlto graži, net jei lėktuvai krenta į jūrą ir niekada nebeišnyra, o balti rugsėjo pirmosios bateliai lieka drumzliname dugne šalia išsibarsčiusių sraigtų ir laidų, pažirusio stiklo ir išsilaksčiusių auksinių žuvelių sukeltų burbulų“ (p. 69).

Simutytės prozos tematika koreliuoja su Jurgos Tumasonytės novelėmis rinktinėje Undinės, tačiau abi autorės turi atskirą balsą. Simutytės teksto kūrime itin daug šaltos, racionalios logikos. Juntama Antano Škėmos įtaka autorės kūrybai: nemažai sąmonės srauto elementų, ar net vaizdinių iš Baltos drobulės. Škėma nebuvo tipinis lietuvių kūrėjas, Simutytei taip pat sunku klijuoti tradicinės lietuviškos prozos etiketę. Smagu matyti nykstančią keistą takoskyrą tarp Lietuvoje ir užsienyje kurtų kūrinių.

Apsakymų pasakotojai skirtingi. Dalis jų kalba iš vyro ar vaikino perspektyvos, dalis – moterų ir mergaičių. Visgi kiek liūdina tai, kad pasakotojų mąstymas ir manieros ganėtinai panašios. Labiausiai kalbiškai skiriasi „Krioklys, Niagara“. Šį apsakymą išskirčiau kaip silpniausią. Jame labiausiai juntamas eksperimentavimas. Gajus šokiravimo elementas – kaip taisyklė, vis pasitaikantis jaunų kūrėjų tekstuose. Nieko neprarastume minėtą apsakymą pašalinę iš rinktinės.

Autorės prozoje susipina popkultūros, moksliniai, literatūriniai elementai. Čia minima ir Black Sabbath, Maxima, Nickas Cave’as, Berenikės garbanos, Škėmos Balta drobulė knygoje apsigyvena tartum atskiras veikėjas. Autorė atranda raktą jungti šiuos skirtingus motyvus į vienį, neapkraudama teksto, nesuteikdama jam banalumo. Tokia jungtis ne visuomet pasiteisina. „Žudant Dzeusą“ mėginti jungti popkultūros ir Antikos elementai sukūrė keistą, gličią atmosferą. Šiuo atveju kiekvienas įvaizdis apgalvotas, atspindintis laikmetį.

Nors Miesto šventė apima šiandienos laiką, ji netampa tik liudijimu. Aktualumas neapsiriboja tik tam tikru laikmečiu, jo detalėmis ar gyvenamo laiko apmąstymu. Dabartį atspindinčios detalės nėra itin svarbios, jos papildo tekstą, tačiau čia atlieka šalutinį vaidmenį. Apsakymuose kalbama apie amžinuosius dalykus: santykiai tarp vyro ir moters, mamos ir vaikų, brolio ir sesers, draugų. Svarbi vienišumo ir atskirties būsena: „Jaučiausi ypatingas, nes turėjau išskirtinę sąvybę – sugebėjau vienas būti nostalgiškuose ūkuose. Laukti traukinių, bet ne žmonių, pasitinkančių keleivius“ (p. 47). Dauguma veikėjų – atstumtieji, ieškantys draugystės ir pripažinimo.

Visi subjektai rinkinyje – sužeisti. Dalį jų skaitytojas stebės iš šalies, su dalimi galės susitapatinti. Rinkinyje gausu universalių patirčių, ryškus polinkis į egzistencializmą. Veikėjai išgyvena brandą, atranda lytiškumą ir su juo eksperimentuoja, kenčia dėl santykių šeimoje ir su aplinkiniais, stengiasi atrasti santykį su kitu žmogumi. Apsakymo „Islands“ subjektė artumo ieško per jungiantį elementą – ugnį, kuri suartina du skirtingus žmones. Vieno elemento negana, o vienišumas įsišaknijęs, jo pašalinti nebegalima: „We can never be closer somehow, – dainuoja Bonnie, o aš galvoju, kad tai tiesa, nes artumo iliuzijos, kaip ir visiško susitapatinimo su kitu žmogumi, neleido patirti net žinojimas, kad mums mylintis, Nikita dar arčiau negalėjo būti net fiziškai“ (p. 112). Psichologiškai sužaloti veikėjai negeba kurti artumo ryšio. Autorė nagrinėja psichologiją ir žaidžia jos aspektais, ieško tam pagrindo.

Simutytės tekstuose gausu originalių įvaizdžių, tirštumo: „Paryčiais, vos pradėjus švisti, ne vienas kaimynas teigė matęs Feliksą dar tvyrančios nakties mėlynumu prisodrintuose savo daržuose: graužiantį bulvių ūglius, kuriuos jis iškapstydavo iš vėsios žemės, pasigardindamas pirmomis bazilikų šakelėmis; nurenginėjantį liturgiškai violetines baklažanų sutanas ir laižantį sunokti nespėjusias, migla apsitraukusias juodųjų pomidorų kekes“ (p. 82–83), „Mama įspėdavo neglostyti žolės, nes jos kailis gali įdurti“ (p. 82).

Linos Simutytės tekstai man išsiskiria universalumu. Paprastai tariant, Maximą pakeitus į kurio kito prekybos centro pavadinimą, ją puikiai galima perkelti į JAV ar bet kurią Europos šalį. Jaunos autorės balsas neapsiriboja siauromis patirtimis, būdingomis vienam regionui, kaip neretai nutinka su lietuviška proza. Gal net keista, kad šios autorės knyga išleista nedideliam ratui žinomos leidyklos. Jos paveikumas perauga knygos puslapius.