Distopijos vis populiarėja, autoriai neretai ima rinktis ne apokaliptinius scenarijus, kuriuose viskas sunaikinama, o distopijas, kuriose kuriamas utopinis pasaulis virsta absurdu. Tokioms distopijoms galima priskirti ir naujausią skaitytojams gerai pažįstamo rašytojo Jaroslavo Melniko romaną Te visad būsiu aš.
Tikrovė, į kurią nukelia romanas, distopiška: veikėjų smegenys jiems mirus perkeliamos į korpų (asmenų, kurių kūnai naudojami smegenims persodinti) kūnus, viską kontroliuoja dirbtinis intelektas, veikėjai neturi laisvės, į jų kūnus įsiūti lustai, jų sveikatos informacija kaupiama, siunčiama dirbtiniam intelektui, bandoma kurti šiurpią ir niūrią tikrovę.
Įsiskaičius susidaro įspūdis, kad veikėjams jų gyvenimai nerūpi. Galbūt specialiai norėta pavaizduoti, kad gyvendami aštuonišimtuosius metus jie jau susitaiko su absurdu, pripranta gyventi kito kūne. Tačiau veikėjai kovoja Tiesos Oazėse (vietose, kuriose renkasi žmonės, propaguojantys vieną gyvenimą ir neketinantys po mirties perkelti savo smegenų į kitą kūną), įrodinėja, kad nemirtingumas yra absurdiškas, kad mirtis išprievartauta. Kai protagonisto smegenis persodina į korpo kūną, jis tiesiog jaučiasi nejaukiai. Nelieka jokio dramatizmo, tik nejaukios situacijos traktavimas, įvardijimas, bandymas suvokti situaciją. Galbūt ramiu pasakojimu tą absurdą siekiama perteikti ir išryškinti – pavyzdžiui, Franzo Kafkos Pilies protagonistas juk taip pat stengiasi viską priimti ramiai. Tačiau šiuo atveju, deja, tai pavyksta ne iki galo. Veikėjų vidinis pasaulis nesikeičia, galbūt taip siekiama parodyti, kad smegenys per tuos šimtus metų, perkeliamos vis į kitus kūnus, būtų visiškai užsikonservavusios, tačiau toks pasirinkimas nekuria stiprų charakterį turinčių ir įdomių veikėjų.
Pirmasis romano trečdalis yra tarsi jo tikrovės konspektas, kuriame nėra jokios veiksmo linijos. Tai virsta tarsi kokia pratarme – atrodytų, šią distopinę tikrovę būtų galima atskleisti palaipsniui, sukuriant intrigą, o ne iš pradžių detaliai rikiuojant dekoracijas ir nupasakojant, kas vyksta, o tik vėliau – imantis veiksmo. Romanui įsibėgėjus, absurdiškos padėties (nemirtingumo, tiesos slėpimo) konstatavimas įsiterpia į pasakojimą, tačiau jis jau kartojasi. Šiame romane Melnikas delsia pradėti tikrąjį pasakojimą, ir tai gana keista – kituose kūriniuose, pavyzdžiui, Rojalio kambaryje, tuščiažodžiavimo vengiama.
Pasakotojas tarsi vis bando intriguoti skaitytoją, tačiau viskas sukasi apie tą patį ir veiksmas lieka neišpildytas: veikėjai vis susitinka, kalbasi, suvokia absurdą, dirbtinio intelekto keliamą grėsmę, tačiau niekaip neprieina prie problemų sprendimo, atrodo, nė patys nežino, ką veikia. Jų susitikimai dažnai niekur neveda, o dialogai beveik beprasmiai, dažnai primena vadinamuosius pokalbius apie orą. Galbūt bandoma sudaryti absurdo dramos situaciją, tačiau tokiu atveju pokalbiai nei ryškiai kryptingi, nei ryškiai beprasmiai: galiausiai, po gausaus trypčiojimo aplink, jie lyg ir nuveda prie kažkokios tiesos išsiaiškinimo, prie tikrovės suvokimo.
Nuolatinis priminimas, kad nemirtingumas netikras, nerimastingumas, dažni retoriniai sušukimai („Tai sapnas ir aš noriu nubusti!“, p. 287) pernelyg deklaratyvūs; pasakotojo žodžiai „mėginau pajuokauti“ (p. 284), „nesupratau“ (p. 283), „susidomėjau, ką jis apie mane žino“ (p. 298) romano stilių apsunkina; nuolatinis priminimas ir savigrauža, kad pasakotojas yra korpas, kurio smegenys jau kelintąsyk persodintos į naują kūną, dramatizmą kuria sunkiai, tarsi nuolat reikėtų užvedinėti variklį, o jis niekaip neužsiveda.
Intriga ima regztis, kai kažkas pradeda žudyti Oazės gyventojus, galiausiai neišduodama, ar pavyks įsiveržti į dirbtinio intelekto smegenis, suprasti, kaip jos veikia, kaip pavyks išspręsti kylantį konfliktą; ar išgyvens protagonisto mylimoji Kaja. Vis tik intrigos pustoniai tokie blankūs, kad skaitytojas turi kone pasišviesti žibintuvėliu, kad juos įžiūrėtų. Vos intriga įsižiebia, naratyvas ją pričiumpa kaip autobuso kontrolierius ir ilgai vilkina aprašymais, neleidžia įsibėgėti.
Neįvyksta ir joks rimtesnis maištas prieš Amžinvalį (valstybę, kuri viską reguliuoja), prieš dirbtinį intelektą ar nemirtinguosius. Visi lyg atitrūkę nuo tikrovės, tik slapta žino tiesą, bet nebando jai rimtai priešintis, nejaučia užsidegimo. Tiesos Oazės gyventojai maištauja kaip vaikai, lyg patys tuo maištu netikėtų ir nesuprastų, ką daro.
Melniko romanas turi daug panašumų su George’o Orwello 1984: itin ryški naujakalbė, kur ne tik nuolat minimas Amživalis, dirbtinis intelektas – Dirsme, bet ir kiti naujažodžiai, romano pabaigoje pateikiamas net naujažodžių sąvadas, tačiau jų tiek daug, kad daugelis jų paminimi vos kartą. Taip pat – privilegijuotoji Kūrėjų klasė, nuolatinė dirbtinio intelekto kontrolė – daugsyk jau aprašyta, tik šiuo atveju bandoma pateikti moderniai ir šiuolaikiškai. Gal ir sunku kuriant distopijas nuo Orwello nutolti, bet kai kur artumas Orwellui jaučiasi kiek per stipriai. Galima įžvelgti ir kitų distopijų įtakų, joms įprastų posūkių, tarsi visas romanas būtų dėlionė iš to, kas jau parašyta. Pabaiga taip pat ryškiai orveliška: Orwello herojus kankinamas, tačiau nenužudomas, priverčiamas mylėti Didįjį brolį, o Melniko protagonistas bando nusižudyti, tačiau yra išgelbėjamas ir smegenys persodinamos į korpo kūną, kad toliau gyventų.
Atrodo, pasirinktas pasakojimo stilius ir romano forma jį įklampina į akivarą. Kažkiek romaną gelbsti aktualizuojama laisvės problema: Rojus tikina, kad asmuo laisvas tada, kai jo nevaržo aistros, kai yra kontroliuojamas dirbtinio intelekto, tačiau protagonistas tvirtina, kad tokia laisvė gaji tik totalitarizmo sąlygomis, kad žmogus išties „turėtų nežudyti ne todėl, kad kontroliuojamas kiekvienas jo žingsnis, o todėl, kad žmogžudystė jam nepriimtina“ (p. 171). Juk kontroliuojamas žmogus nėra tikrai laisvas nuo aistrų, jei jos tik dirbtinai užgniaužtos.
Dirbtinis intelektas nuolat seka žmones, į kurių kūnus įdiegti lustai, todėl net susijaudinimo nuslėpti neįmanoma. Visa tai aktualu, o ir apskritai teisinga šiuos klausimus kelti dabar – dirbtinis intelektas pastaruoju metu kelia daug problemų – ir ne vien dėl autorinių teisių, darbo vietų, saugumo, sekimo galimybių. Tačiau dirbtinis intelektas fantastikos tradicijoje veikia daugybėje kūrinių – deja, tokiam sprendimui suteikti meninę vertę pavyksta retai. Melniko romane net ir tapęs veikėju Dirsme, jis neįgauna netikėtų savybių ar netikėto vaidmens. Dirsme įsigali, kai į kiekvieną korpo kūną įdiegiama sistema, kad būtų galima asmenį sekti, nuolatinė kontrolė, mąstymas, ar Dirsme užima Dievo vietą, ar jos veikia Dievui leidžiant, ar jos gali jausti žmogiškus jausmus, jų baimė, pasakotojo baimė, kad jis yra „[v]abalėlis, tyrinėjamas po mikroskopu“ (p. 220), gana tikroviškos, juolab kad ir dabar kyla klausimų dėl dirbtinio intelekto kūrybiškumo. Vizorui, Rojui ir Dio besikalbant su Dirsme, išryškėja šio intelekto ryšys su žmonėmis, pagrįstas manipuliatyviu tikėjimu Dievu – dirbtinis intelektas tikina, kad jis sukurtas Dievo per žmones. Vis tik tema lieka neišnaudota, į ją nebandoma detaliau gilintis, pasvarstomas tik kūrinio ir kūrėjo santykis, tačiau iki egzistencinių plotmių nenukeliaujama. Tai aktualu, populiaru, klausimas nagrinėjamas neblogai, bet būtų sunku pasakyti, kad originaliai.
Už darbą nemokama, tačiau žmonės dirba, kad neišprotėtų, nes sunku būti nemirtingiems ir nieko neveikti. Apmąstoma, kaip sunku adaptuotis prie korpo kūno, teigiama, kad mirtingųjų ir nemirtingųjų pasaulėjauta itin skiriasi, kad „užsimiršimas yra kertinis akmuo, statant amžinojo gyvenimo pastatą“ (p. 189). Dėl nemirtingumo ir vieną po kito keičiamų korpų kūnų natūraliai nutrūksta ryšiai: „Pernelyg ilgai gyvename, kad nepamestume vienas kito“ (p. 184). Juk nelengva septynis šimtus metų išlaikyti ryšius. Kažkiek ironijos jaučiama, bet ji blanki.
Laimės klausimas taip pat yra viena iš svarstomų problemų, iš esmės iškeliant klausimą, ar Epikūro tezė, kad laimė tėra kančios nebuvimas, yra teisinga. Dirbtinis intelektas sukuria tokią laimę ir tokį pasaulį, kad žmonėms nebebūtų problemų ir skausmo, tačiau taip ribojama jų laisvė. Kyla klausimas, ar laimė ir laisvė gali būti suderinamos. „Žmonės laimingi, kol nesužinojo, kas jie tokie. Kol neišvydo savęs veidrodyje“ (p. 336). Laisvė ir laimė galiausiai perauga į tiesos apmąstymus: „Su tiesa neįmanoma gyventi, tik dusti“ (p. 178), – nusprendžia protagonistas. Net jei veikėjai išduotų tiesą apie Dirsme ir išklotų viską, ką žino, jais niekas nepatikėtų. Tiesa absoliučiai užgniaužiama, kuriant dirbtinę laimę ir dirbtinę laisvę. Galiausiai suvokiama, kad laimė yra tikrumas, buvimas kartu.
Dirbtine laisve tampa ir nemirtingumas, kuris anaiptol netampa laime, nes gyvenimų veikėjai galiausiai nebeįvertina, kritiškai mąstantys suvokia, jog viskas netikra, nebėra vienkartinumo, intrigos, noro kažką išsaugoti ir prisiminti, juolab kad juos slegia ir moralė dėl tam tikros žmogžudystės, nes kaskart kūnui pasenus, smegenys perkeliamos į korpo kūną, o šie – juk irgi žmonės.
Galbūt viskas atrodytų geriau ir sklandžiau, jei romanas būtų trumpesnis, tada siužetas ir problematika išryškėtų, nesijaustų, kad viskas tarsi atskiesta. Viskas pasakojama taip šaltai, kad net veikėjams jų pačių gyvenimai, atrodo, nerūpi. Pagrindinė romano stigma, dėl kurios kenčia veikėjai, – dirbtinumas. Tačiau jis taip įsigeria tarp eilučių, kad dirbtina tampa viskas, net ir patys veikėjai, jų gyvenimai ir niekas neįtikina tikrumu. Laidoje „Pirmas sakinys“ Melnikas minėjo, kad rašydamas negalvoja apie skaitytoją – pirmiausia rašo sau (Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta, „Pirmas sakinys. Ar distopijos žanras neišsisėmė?“, pokalbis su Jaroslavu Melniku ir Dainiumi Vanagu, 2022-11-24, in: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000245007/pirmas-sakinys-ar-distopijos-zanras-neissiseme). Deja, romane tai jaučiasi.
