Prieš kurį laiką dirbau įmonėje, puoselėjusioje vieną tradiciją – kartą per mėnesį trys pagal iš anksto sudarytą grafiką parinkti darbuotojai stodavo prieš kolegas su pranešimais. Nebūtinai tiesiogiai susijusiais su tuo, ką toje įmonėje veikėme. Tiesiog turėdavai dešimt minučių pasidalyti kažkuo, ką žinai, išmanai ir kas kitiems kaip nors galėtų praversti. Tokia korporatyvinio baliuko įžanga.
Savaime suprantama, kad atėjo mano eilė, susigaudžiau tik tada, kai baigiantis darbo dienai kažkas paklausė, apie ką kalbėsiu vakare. Tapo aišku – per likusią valandą ar pusantros jokio pranešimo su skaidrėmis nebeparuošiu, juolab kad prieš tai dar reikėtų išmokti ruošti ir pačias skaidres. Laimei, kaip tik buvo pasirodęs Naujojo Židinio-Aidų numeris, kuriame tarp kitų puikių rašinių buvo ir rubrikai „Slaptieji Vilniaus klubo užrašai“ skirta mano esė, nusprendžiau tiesiog tą tekstą ir perskaityti. Nieko iš jo neišmoksite, užtat sužinosite visą teisybę, – paaiškinau kolegoms. Po skaitymo, atėjus klausimų-atsakymų metui, klausimai ir atsakymai buvo du.
– Ar tu tikrai taip nemėgsti Vilniaus?
– Taip.
– O tai koks miestas Lietuvoje tau patinka?
– Marijampolė, – nesudvejojau nė akimirkos.
KAIP AŠ ČIA ATSIDŪRIAU?
Didesnę dalį gyvenimo Marijampolė man iš esmės neegzistavo ir šiame mieste net nebuvau lankęsis. Žinojau, kad ten bėga dideliais šapalais garsėjanti Šešupė, mirė Žemaitė ir gimė Grajauskas, „Sūduva“, vertinant lietuviškais standartais, pusėtinai žaidžia futbolą, o žmonės juokingai kalba, nors Jonas Jablonskis ir Irena Smetonienė sako, kad būtent taip kalbėti ir reikia. Visa tai – kažkur Lenkijos link.
Todėl klausimas, kaip aš toje Marijampolėje atsidūriau, yra egzistencinis, bet, dėkui Dievui ir Silicio slėnio genijams, šiandien visi sprendimai po ranka.
– Kaip aš čia atsidūriau? – teiraujuosi dirbtinio intelekto, bet tas prašo suteikti daugiau konteksto.
– Kaip į šį klausimą atsakytų didieji pasaulio rašytojai? – nepasiduodu.
Ir tiesa ryškiai šviečia jau pirmoje eilutėje. „Meilė gali mus nuvesti į pragarą arba į dangų, bet kur nors ji vis tiek nuveda“, – į pagalbą atskuba nepailstanti atsakymų į egzistencinius klausimus mašina Paulo Coelho.
Esi visiškai teisus, Paulo, tereikia citatą šiek tiek pakoreguoti – į pragarą, į dangų arba į Marijampolę.
KOKS SKIRTUMAS
Tiesa, iš pradžių pamilau tik Suvalkijos dukrą, o jos sostinę – gerokai vėliau. Nepadarė šis miestas jokio ypatingo įspūdžio nei prieš septyniolika metų, kai pirmąkart atvažiavau susipažinti su būsimaisiais uošviais, nei paskui, kai su Viktute čia svečiuodavomės savaitgaliais. Na, miestelis kaip miestelis.
Bet gyvenime nutinka įvairių dalykų. Pavyzdžiui, imi žmogus ir susergi depresija. Vis labiau nuo visko ir visų atsiriboji, trūkinėja socialinės ir dopamino jungtys, gūžiesi užsidaręs namuose, kol galiausiai užkluptas klausimo „O gal kraustomės į Marijampolę?“, atsakai – galim, koks skirtumas.
Taip ir išvažiavome. Viktutė tuomet, dar gerokai prieš pandemiją, galėjo dirbti iš namų, o aš dirbti negalėjau. Tad su savotišku palengvėjimu mečiau viską, ką veikiau Vilniuje, ir susiradau geografiškai neapibrėžtą tarnybą, kurios viršininkas nelabai norėjo mokėti algos, užtat visiškai nesuko galvos, kur aš esu ir ką veikiu, jei apskritai ką nors veikiu.
Gyvenimas Marijampolėje turėjo padėti. Lėtesnis tempas, švaresnis oras, daugiau laiko pasivaikščiojimams su šunimi, savirefleksijai ir rašymui. Pastaroji aplinkybė ypač svarbi, nes prieš porą metų buvau iš kažkur išsitraukęs senų, dar studijų metais rašytų, eilėraščių pluoštą, ir kokie trys ar keturi pasirodė neblogi, pamaniau, reikėtų išleisti knygą, kad tie eilėraščiai nenueitų veltui. Visi kiti buvo absoliutus šlamštas, tad susidūriau su problema – knygai reikėjo daugiau eilėraščių, mažiausiai keturiasdešimties. Bet Vilniuje nieko parašyti negalėjau.
O Marijampolėje tuos eilėraščius parašiau. Juose buvo daug Marijampolės.
PARAŠYSI KOKĮ EILĖRAŠTĮ?
Marijampolėje yra Poezijos parkas. Taip ir vadinasi. Iš vienos pusės jį riboja Šešupė, iš kitos – savo dydžiu visoms urbanistikos taisyklėms nusižengianti aikštė, kurios centre stovi taip pat nekuklaus dydžio obeliskas Tautai ir Kalbai. Taip ir parašyta, didžiosiomis.
– Einam į Poezijos parką? Parašysi kokį eilėraštį? – klausdavau Bimo, prisikabinęs jį prie pavadėlio pasivaikščiojimui.
Bet šuo juk neparašys eilėraščio, todėl dažniau eidavome į kitą pusę ir į kitą parką – Ramybės. Šį iš vienos pusės irgi riboja Šešupė, o iš kitos – žydų žudynių vieta. Taip pat nusižengianti visoms taisyklėms.
Nežinau, ar vis dar gyva tradicija, bet seniau rugsėjį, Lietuvos žydų genocido aukų dieną, vykdavo akcija „Vardai“. Įvairiuose miesteliuose žmonės rinkdavosi ir skaitydavo pačiu baisiausiu būdu iš istorijos ištrintų žmonių vardus. Vieną vakarą su Viktute besikalbėdami atradome, kad Marijampolėje niekas to nedaro, nusprendėme, kad padarysime patys.
– O tai kas čia organizuoja? – paklausė kažkoks klerkas, kai nuėjome į savivaldybę prašyti leidimo renginiui.
– Mes organizuojame.
– Tai jūs atstovaujate kažkam?
– Kad ne, niekam. Tiesiog norėtumėm buvusioj sinagogoj gauti salę valandai.
– O ką ten darysit?
– Gi sakėm, skaitysim žydų vardus. Tų, kurie buvo nužudyti Ramybės parke.
– O jei niekas neateis?
– Tai mes dviese paskaitysim ir grąžinsim salės raktus.
– O tai čia suderinta su kažkuo?
– Tai mes ir atėjom suderinti.
Galiausiai leidimą gavome. Buvo rinkimų į Seimą metai, į renginį atėjo visi vietinės reikšmės politiniai veikėjai, matėsi, jaučiasi nejaukiai, bet vardus skaitė, paskui priėję spaudė rankas, dėkojo ir sakė, kad Marijampolei tokios iniciatyvos labai trūko.
Kitąmet neatėjo nė vienas.
ČIA TOKĮ ŠMOTELĮ BISKI RADAU
Bet marijampoliečių atėjo nemažai. Drąsesni net paklausė, o kur Gaižauskas šiemet? Nėr ir nebus, šypsojaus, ir visi viską supratome, nes žmonės Suvalkijoje mėgsta reikšmes tarp eilučių. Tiesa, aš iki galo tų reikšmių per pustrečių Marijampolėje praleistų metų taip ir neišmokau perskaityti.
Štai traukiu pašešupio laukais po žvejybos, keliu sau nuotaiką paspardydamas cukrinius runkelius, o vidury lauko žmogus prie dviračio bagažinės bando pririšti keraminio vamzdžio nuolaužą. Pamatęs mane lyg susigėsta, bet išlieka tvirtas ir apsimeta, kad viskas taip ir turi būti. Pasiteirauja, kaip žuvys, tada pasiaiškina dėl savo veiklos:
– Čia tokį šmotelį biski radau, nepaliksi.
Aišku, nepalik. O jei ir būsi išardęs kokią drenažo sistemą, tai nieko tokio, laukai Suvalkijoje platūs, Marijampolės cukraus fabrikas žaliavos vis tiek nepritrūks.
Arba nuvarau mašiną į servisą, sakau, kažkas bilda, gal kokie stabilizatoriai. Tikriausiai stabilizatoriai, sutinka meistras.
– Tai kiek čia kainuos?
– Tai reik žiūrėt.
– Tai kada galit pažiūrėt?
– Tai dabar galim.
Pažiūri.
– Tai kiek kainuos?
– Tai reik skaičiuot.
Išprotėt galima.
NEGALIU, BET GYVENU
Kartais truputį pavydžiu žmonėms, aiškiai žinantiems, kad tam tikra vieta sudaro reikšmingą jų tapatybės dalį. Gyvenime jie turi bent vieną inkarą, kurio gali įsitverti, kai jokios kitos atramos nebelieka. Man taip nėra, negalėčiau pasakyti, kur yra namai, bet Marijampolėje jaučiausi neblogai, retomis akimirkomis – net gerai. Tad gal ir teisi buvo Giedrė Kazlauskaitė, tai mano knygelei su Suvalkijos eilėraščiais skirtą recenziją pavadinusi „Regiono žmogus“. Iš tiesų mėgstu mažesnius miestelius, kita vertus, kai nuvykstu į Berlyną ar Paryžių, atrodo, kad šiuose miestuose galėčiau gyventi. Bet negyvenu. O Vilniuje negaliu, bet gyvenu.
Praėjo jau beveik dešimtmetis, kai grįžome į Vilnių, ir per visą šį laiką tikriausiai nebuvo nė savaitės, kad nepasvarstytume, jog galbūt visgi reikėtų važiuoti atgal į Marijampolę. Taip ir įsivaizduoju: išeinu pro namo Bažnyčios gatvėje duris, pabandau pilnais plaučiais įkvėpti oro, aišku, iškart nepavyksta, kur gi pavyks, kai šitiek metų pragyvenai užgniaužta gerkle ir užspausta krūtine, bet ilgainiui pavyktų – po dienos, mėnesio, metų, amžiaus. Kada nors.
Tada eičiau prie Šešupės, atsisėsčiau ant skardžio prie hidroelektrinės tvenkinio, žiūrėčiau, kaip siaučia smulkmę medžiojantys salačiai, kurių taip ir neišmokau sužvejoti, ir galbūt verkčiau, nes pasaulis yra labai liūdna vieta. Arba tyčia neverkčiau, nes pasaulis yra labai liūdna vieta, todėl kažkas turi neverkti, kažkas turi sėdėti ant Šešupės skardžio, žiūrėti, kaip medžioja salačiai, kaip leidžiasi ant vandens artėjantį rudenį skelbiantys medžių lapai, kaip pievoje kitame krante vėjas išsiveda smilgas į šokių aikštelę, o virš Marijampolės lėtai leidžiasi vakaras.
NORĖČIAU, KAD BŪTŲ KAIP BUVĘ
Mažam miestely pramogų nedaug,
buvau kine, žiūrėjau bajavyką,
paskui reikėjo šunį vesti lauk,
išėjom palei upę pro bažnyčią.
Taip rašiau viename Marijampolei skirtame eilėraštyje. Norėčiau, kad vėl viskas būtų taip pat, bet žinau, nebus – šuns nebėra, Holivudas nebesukuria gerų bajavykų, o už Europos Sąjungos pinigus trinkelizuota pakrantė priviliojo būrius marijampoliečių ten, kur seniau vaikščiodavau visiškai vienas. Aišku, nieko nepadarysi, visur tas pats, Vilniuje didžiausia problema – taip pat vilniečiai.
Šiandien Marijampolė man – nebe vieta, o būsena, vidinė Mongolija, į kurią gali pasitraukti, kai niekur kitur nebesijauti savas. Nors praktiškieji suvalkiečiai, perskaitę šiuos svaičiojimus, neabejotinai tik pasukiotų pirštą prie smilkinio – kokia čia tau Mongolija, durniau, čia Majemis.
Taip ir neišsiaiškinau, kodėl marijampoliečiai savo miestą vadina Majamiu, arba Majemiu, kaip patys sako. Panašu, kad niekas to nežino, o ir nesistengia sužinoti, nes tiesiog taip yra ir taip turi būti.
Tačiau teoriją turiu. Čia kaltas ne šiek tiek pritemptas fonetinis panašumas, o vienas labai paprastas dalykas – nepaisant to, kad pasaulis yra labai liūdna vieta, Majamyje nuolat šviečia saulė, skamba juokas ir liejasi vynas. Visai kaip ir Majemyje, kas kad tik vidiniame.
