Besibučiuojančių studentų fontanas. Tartu. 2018. Manfredo
Žvirgždo nuotrauka
Rudenėjantis Tartu miestas Estijoje spalio 18–20 d. tapo svarbia susitikimo vieta globalėjančiai lituanistų bendruomenei: čia susirinko Europos humanitarinių institucijų, kuriose mokoma lietuvių kalbos ir kultūros pagrindų, dėstytojai ir studentai, taip pat Lietuvos mokslo žmonės, tyrinėjantys vis labiau pasauliui atsiveriančią gimtąją literatūrą. Tartu natūraliai tvyrojo studijoms palanki atmosfera, nes beveik ketvirtadalis šio miesto gyventojų susiję su legendiniu universitetu (beje, atlikusiu svarbų vaidmenį formuojantis XIX–XX a. Baltijos tautų elitui; iš žymesnių absolventų lietuvių užtektų paminėti Jono Biliūno, Leono Bistro, Petro Avižonio pavardes).
Seminaras Baltijos regiono savimonė: kontaktai ir kontekstai – jau ketvirtasis projektas su Europos socialinio fondo agentūros parama. Pirmieji du seminarai (Literatūros salos: aktualieji baltistikos dėmenys, 2012; Literatūros salos, kultūros archipelagai: baltistika be sienų, 2013) vyko Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, trečiasis (Baltistų agora: literatūra, kultūra, mitologija, 2017) buvo surengtas Rygoje. Po dvejų metų numatomas penktasis šio ciklo seminaras Krokuvoje. Visų šių renginių spiritus movens – baltų tautų literatūrinių ryšių tyrėja Laura Laurušaitė (LLTI), sutelkusi optimalių proporcijų pranešėjų ir klausytojų būrį, kaskart plačiau atverianti baltiškųjų studijų ribas, atrandanti naujas žemes ne vien geografine, bet ir intelektine prasme. Seminaro pranešimai buvo kryptingai sugrupuoti pagal tematiką: pirmoji diena skirta baltų kalbų mokymui, lietuvių kultūros lankstumo problemoms (ką perimame, ar patys leidžiamės integruojami, kokias baltiškas universalijas atpažįstame simbolinėje poezijos kalboje); antrą dieną daugiausia diskutuota apie vertimo subtilybes; aspektiniai tyrimai palikti trečiai dienai.
Iššūkius, kylančius mokant mažųjų tautų kalbų, įžanginiame pranešime apibendrino Vaidas Šeferis, kurio pastangomis Brno Masaryko universitete susiformavo perspektyvus lituanistinis centras. Jo teigimu, baltistika pretenduoja būti elitine mokslų sritimi, ją renkasi nedaug studentų, o studijas baigia tik kantriausieji. Visame pasaulyje linkstama atsiriboti nuo grynosios teorijos, auga taikomųjų studijų prestižas. Renkantis kalbų studijas, mąstoma apie jų praktinį pritaikymą, ir gaila, kad kartais stokojama atsakomojo ryšio: Lietuvos verslas ar valstybinės įstaigos nepakankamai išnaudoja lietuviakalbius užsienio specialistus. Naujai išmokta kalba laikoma viena iš efektyviųjų komunikacijos priemonių (greta elektroninių), bet nevertinama kaip analizės objektas.
Frankfurto prie Maino Goethe‘s universitete dėstanti Vaida Našlėnaitė-Eberhardt retoriškai klausė: „Ar įmanoma pažinti baltiškąjį pasaulį per kalbą?“ Prelegentė rėmėsi vokiečių lituanistikos studentų apklausomis apie Lietuvą, lietuvius, Baltijos regioną, akcentuodama archetipinę priešpriešą savas/svetimas. Vizituojantis dėstytojas – visada svetimasis, kuris turi taikytis prie tolerantiškos, tačiau kitaip pasaulį suvokiančios, kitokiais prioritetais besivadovaujančios bendruomenės. Baltiškasis pasaulis užsieniečiams beveik nepažinus, apipintas išankstinėmis nuostatomis, kurias galima pakeisti mokantis kalbos. Aurelija Kaškelevičienė iš Helsinkio universiteto pratęsė svarstymus apie edukacines perspektyvas, pabrėždama lietuvių kalbos kaip svetimosios mokymo vadovėlio reikšmę: studentai turėtų mokytis diskutuoti apie grožinę literatūrą, aptarinėti savo namų biblioteką ir pamažu pereiti prie jiems siūlomo lituanistinio kanono, pavyzdinių kūrybos ištraukų.
Lietuviai retokai į save pažvelgia iš šalies, iš kitų kultūrų perspektyvos, tad prasmingi atrodo Šarūno Rinkevičiaus iš Lietuvos karo akademijos pastebėjimai apie islamiškojo Oriento sąsajas su Lietuva, siekiančias Vytauto Didžiojo žygių laikus; primintas ir Adomo Mickevičiaus atminimo įamžinimas paskutinėje jo biografijos stotelėje – Stambule. Noémi Kovács iš Budapešto Lorándo Eötvöso universiteto nušvietė pastarojo šimtmečio lietuvių ir vengrų kontaktų istoriją: akcentuoti politiniai lūžiai, sutelkę abi tautas, giminystės ryšiais susietas nuo Stepono Batoro laikų.
Akvilė Rėklaitytė ir Karolina Bagdonė (LLTI) daug dėmesio skyrė poezijos archeologijai, baltiškos proistorės simboliams. XX a. devinto dešimtmečio laisvėjančią, vis labiau nuo sovietinio absurdo tolstančią modernistų kartą veikė tapatybės paieškos ir folklorinės tradicijos transformacijos išeivių kūryboje, ypač Algimanto Mackaus tragiška egzilio dekonstrukcija. Tai pirminių prasmių visata, iki galo nepasiduodanti vertimo, perkėlimo į kitą kontekstą pastangoms.
Nemažai pranešimų buvo skirti grožinės literatūros išverčiamumo problematikai. Tyrėjus labiausiai traukia išsiaiškinti, kaip vertėjai susidoroja su tautosakine frazeologija, ar korektiškai perteikia tikrinius vardus, citatas, ar pasitaiko akivaizdžių praleidimų, interteksto nesupratimo atvejų. Iš panašią metodiką naudojusių Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkių Aurelijos Leonavičienės ir Jurgitos Macijauskaitės-Bondos tyrimų peršasi išvada, kad lietuvių literatūra į italų kalbą verčiama preciziškiau nei į prancūzų – galbūt tam įtakos turi ir Italijoje susiformavusi filologinė lietuvių kultūros entuziastų bendruomenė. Tokią bendruomenę neretai stabilizuoja pavienės stiprios asmenybės – tokios, kaip italų lingvistas Pietro Umberto Dini ar Austrijoje veikiantis lietuvių kultūros entuziastas Cornelius Hellas, pagerbtas Linos Pestal (Vienos universitetas) pranešime.
Daug lemia ir politinis klimatas: Lietuvos ir Sakartvelo (Gruzijos) abipusės simpatijos sustiprino literatūros vertimų poreikį, kuris, pasak Vido Kavaliausko iš Sakartvelo technikos universiteto, buvo bent iš dalies patenkintas pastaraisiais metais, kai, patyrę kartvelų svetingumą, į šioje šalyje rengiamus literatūrinius plenerus patraukė nemažai lietuvių poetų. Lietuvių literatūros vertimų į lenkų kalbą tradicijos, aptartos Gretos Lemanaitės-Deprati (Krokuvos Jogailaičių universitetas) ir Lesławo Góralio (Varšuvos universitetas) pranešimuose, atrodo ilgaamžės ir galima išskirti nemažų laimėjimų, tačiau, deja, dar esama klasikos kūrinių (pvz., Balio Sruogos Dievų miškas), kurie versti iš tarpinės (rusų) kalbos. Lenkai neabejingi lietuvių literatūros aktualijai – Kristinos Sabaliauskaitės Silva rerum, nors kiti mūsų rašytojai, išskyrus Tomą Venclovą, atrodo primiršti.
Kaip žinia, Biblijos vertimų tradicija padėjo pagrindus klasikinei tekstologijai, joje svarbus kiekvienas niuansas, skyrybos ženklas ar net vertimo klaida. Šventraščio lietuviškas vertimas įvairuoja priklausomai nuo vertėjų konfesijos, daug lemia dvasinių ir intelektualinių autoritetų argumentai. Vertimo strategijas apibendrintai aptarė Gina Kavaliūnaitė (Vilniaus universitetas). Kita vertus, yra ir eksperimentinių, atviros struktūros tekstų, kuriems vertimo nereikia. Vienas tokių – mažiausiems skaitytojams skirta japonų edukologų parengta onomatopėjinių interjekcijų knygelė Moko moko moko, kurią lietuviakalbiams skaitytojams išradingai pristatė Akira Takaki iš Helsinkio universiteto.
Nemažai dėmesio skirta skirtingų kultūrinių tradicijų sanklodoms, kontekstiniams ryšiams. Nida Gaidauskienė (LLTI) ieškojo Mikalojaus Konstantino ir Sofijos Čiurlionių nuorodų į baltiškuosius semantikos kodus, atpažino folklorizmo sąšaukas, atsispindinčias giminingoje latvių klasiko Janio Rozentalio tapyboje. Komparatyvistinė metodika ryškėjo ir ekspresyviame Annos Patrycjos Czepiel (Krokuvos Jogailaičių universitetas) pranešime apie juodąjį strazdą kaip filosofinį simbolį lenkų ir lietuvių poetų repertuare bei Gedos Montvilaitės (Prahos Karolio universitetas) svarstymuose apie Ričardo Gavelio ir Milano Kunderos reflektuojamą kičo ir vulgarumo estetiką.
Seminaro atmosferą kaitino baltistinės tematikos protmūšis, vyko naujų įkvėpimo šaltinių paieškos ekskursijoje po klasicistinius Tartu universiteto rūmus, besigrožint jo antikinių skulptūrų kolekcija. Baltų tautų kultūrinių ryšių tvirtybę įprasmino peržiūrėtas kamerinio stiliaus Viktorijos Jonkutės filmas Arčiau žemės, anapus upės apie poetų Vlado Braziūno ir Knuto Skujenieko draugystę. Mokslininkai bene kasdien praeidavo pro besibučiuojančių studentų porelę įamžinusį fontaną, kuris tarsi liudijo, kad gyvenime reikšmingos ne vien akademikų togos ir laurai. Tartu universitete lietuvių kalbą dėstanti Tiina Kattel lydėjo seminaro dalyvius po nediduką, bet jaukų senamiestį, o postmodernistinės architektūros Estijos nacionaliniame muziejuje galima buvo susimąstyti apie baltų ir finougrų kultūrų sankirtas. Kadaise buvę klajoklių palikuonys, tikri gamtos vaikai estai šiandien pasaulyje prisistato kaip interneto inovacijų kraštas, E-stonia, tačiau čia tuo pat metu tebepuoselėjamos folklorinės šaknys, kulinarinės tradicijos ir punktyriniai ryšiai su tolimiausiais giminaičiais iš to paties finougrų kamieno. Estų tylus veržlumas, asketiškas minimalizmas ir pastanga išsaugoti savo unikalumą motyvuoja ir nūdienos baltistus.
