Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Gabija Grušaitė, GRYBO SAPNAS: Romanas, Vilnius: Lapas, 2023, 383 p., 1500 egz.
Dizainerė Aurelija Slapšytė

Trečiasis Gabijos Grušaitės romanas Grybo sapnas pasirodė lydimas reklaminės kampanijos ir kviestinių vakarėlių, apie jį pasisakė kultūrinio gyvenimo kronikininkai ir blizgių žurnalų etatinė publika. Šiuolaikinės architektūros, dizaino ir intelektualių tekstų leidykla Lapas pasirūpino estetine knygos išvaizda, patogiu formatu, o leidėja Ūla Ambrasaitė pabaigos žodyje paaiškino redagavimo ypatumus – kodėl rašytojai buvo leista peržengti gramatikos standartus, mažinti „atskirtį tarp subjekto ir jo patyrimo“ (p. 383). Leidėjų rūpestį įvertino ir rašytoja, dedikuodama knygą Lapo idėjų varikliui – direktorei Ūlai. Knyga galėtų tapti tam tikras vertybes išpažįstančios, ekologiniu tvarumu susirūpinusios kartos manifestu ar bent laikotarpio stilių atspindinčiu kūriniu, nors dalis jos veiksmo nukelta į tolimą ateitį. Mokslinės fantastikos tezinis romanas, papildytas tipologizuotais veikėjų portretais, sklidinas egzistencinio nerimo ir trauminių išpažinčių – tokie atrodo pirminiai žanriniai rėmai, kurie ilgainiui paardomi.

Lyginant su ankstesniais greito tempo, road movie kino triukų prikimštais, jaunystės nuotykius šlovinančiais romanais Neišsipildymas (2010) ir Stasys Šaltoka (2017), naujasis kūrinys nelinijinės kompozicijos, mąslesnis, pilnas palyginimų ir gamtamokslinių hipotezių, nebeprimena po pasaulį besiblaškančio nomado dienoraščio. Išlaikytas autorės pamėgtas kalbėjimas pirmuoju asmeniu, matyti, kad rašytoja linkusi tapatintis su tam tikro amžiaus, patirties, socialinio statuso veikėjais. Natūraliai kyla autobiografiškumo klausimas: pristatoma aplinka, kuri rašytojai turbūt geriausiai pažįstama – amžiaus vidurio ribą peržengusi elito bendruomenė, sukaupusi tam tikrą finansinį ir moralinį kapitalą, profesinę karjerą vertinanti labiau nei šeimą, dažniausiai nepaliekanti palikuonių, propaguojanti sveiką gyvenseną ir saikingą hedonizmą, daug dėmesio skirianti fiziniam ir psichologiniam savęs tobulinimui. Herojai egocentrikai ir perfekcionistai, susiduriantys su problemomis, apie kurias paprastas žmogelis pasakytų – ak, kad man tik tokios bėdos būtų. Vis dėlto net ir šių socialinės piramidės viršūnėje įsitaisiusių veikėjų savijautą darko stoka, liūdesys, pagieža, egzistencinis nuovargis, dūsavimai, jog nebegalima žmoniškai gyventi, tik vargais negalais ištverti. 

Tolimos ateities (2051) pasaulis iš pažiūros atrodo visapusiškai pritaikytas harmoningiems santykiams su gamta: Neringos pusiasalis tapęs komfortišku, tačiau griežtai kontroliuojamu rezervatu, kur karaliauja žmonėms draugiški, genetiškai modifikuoti gyvūnai, maistas gaminamas unifikuotose platformose ir gabenamas dronais, marių vanduo įgijęs akį rėžiantį turkio atspalvį, prestižinio socialinio statuso veikėjams iškęsti savo vegetatyvinę egzistenciją padeda lengvai programuojamos virtualios asistentės. 

Tai triumfuojančios tvarumo ideologijos sintetinis pasaulis, kuriame gresia sankcijos už neatsakingą daiktų kaupimą ir nesaikingą pirkimą. Represyvią tvarką pakenčiantys čiabuviai, tiksliau, saujelė turtingųjų, gali stebėti, kaip įgyvendinamas globalus Išvalymo projektas, kontroliuojamomis priemonėmis „atkuriama“ bioįvairovė. Piliečiai turi paklusti doktrinai, skelbiančiai: „svarbiausia neužimti visos planetos tik žmonių naudai“ (p. 57), nors iš tikrųjų tik žmonės sprendžia, kurioms augalų ir gyvūnų rūšims čia leista veistis ir daugintis. Žmonės įsivaizduoja, kad grįžta į įsivaizduojamą pirmapradį rojų be sintetikos, triukšmo ir ryškių šviesų; jie privalo atsisakyti kai kurių technikos patogumų, veikti pagal griežtas instrukcijas. Užsimenama, kad ši po kelis dešimtmečius trukusių katastrofų pasiekta taika trapi, santarvė su Neringą užplūdusiais lokiais ir pelikanais laikina, virš šiaurės niaukstosi niūrūs debesys, o kažkur paralelinėje tikrovėje plūduriuojanti Rusija nugrimzdusi į viduramžius. 

Naujos rūšies grybas sunaikino viso pasaulio plastiką, tačiau dėl to antropocentrinė civilizacija nežlugo, įrodė savo galimybes prisitaikyti, nors iš pažiūros liko tokia pat trapi, butaforinė, kamuojama trauminių prisiminimų. Įgyvendinti ekologiniai eksperimentai negarantuoja ilgalaikio stabilumo ir pasitenkinimo, nes žmonėms būdinga nostalgiškai ilgėtis „senų gerų laikų“ su visais nepatogumais ir netobulumais. Romanui įpusėjus, persikeliama į ne tokią tolimą ateitį (2025), kai Neringoje susitinka du vyrai, besivaržantys dėl vienos moters, jos ieškantys ir įsisąmoninantys netektį, kiekvienas savaip apmąstantys savo vienatvę.

Oficiali ateities pasaulio religija – grybo sapnas, new age stiliaus vizionieriškas mokymas, susijęs su pastaruoju metu madinga antropoceno krizės tematika. Paslaptinga žmogiškos sąmonės simbiozė su žarnyno gelmėse tūnančiu grybu pagrindžia kūrybinės vaizduotės kuriamus šedevrus, iracionalius sprendimus, nukrypimus nuo pažangos magistralės ir net protėvių paveldą. Grybo sapno teorija turi įtikinti, kad juslinis suvokimas esąs reliatyvus, leidžia „išlieti ribą“ tarp persiklojančių regimybių, kurių kiekviena gali būti reali ir iliuzinė (p. 95). Perrašoma žmogaus evoliucijos istorija: neva būtent dėl šios simbiozės žmonėms būdingas simbolinis mąstymas, grybai mįslingu būdu lėmė evoliucinį homo sapiens prisitaikymą; žmonijos intelektualinė istorija taip pat apverčiama: ne racionali logika, o iracionalybė ir nenuspėjamumas žymi neišsenkančias adaptacijos galimybes, kūrybiškumo ir savidestrukcijos, į nežinią genančio nerimo inertiškas jėgas. Pasak šio tikėjimo pranašo, iš Amerikos į Neringą atklydusio mokslininko Dastino Karterio, „tarp realybės ir mūsų visad įsiterpia grybo sukurtas filtras, kurį, deja, laikome savo protu“ (p. 105). Įtikėjusiems ši idėja, kad mes nieko nesprendžiame ir nelemiame, leidžia atsikratyti atsakomybės už bergždžiai eikvojamą savo gyvenimą, infantilią bejėgystę: „Man trisdešimt penkeri ir vis dar nepradėjau [gyventi]“ (p. 21). Tekste dažnai vartojamas epitetas „patetiškas“, susijęs ne tik su perdėtu jausmingumu, bet ir su neviltimi, neįtikinama vaidyba (ar atvirkščiai, nepageidaujamais emociniais išlydžiais), ribinių situacijų absurdu. 

Ne kartą patetišku vadinamas ir pats Dastinas: jo gyvenimas neturi „dvigubo dugno“, jis neslepia esąs pažeidžiamas, jaučiasi svetimas savo paties projektuojamame ateities pasaulyje. Jo teorijos apie „didžiąją grybo sąmonę“ įtartinai lengvai importuojamos iš Bostono akademinių laboratorijų į naujųjų turtuolių rezervatu virtusią Neringą, nors jis pats aplinkinių niekinamas kaip „vaikščiojanti nesąmonė“, neturi gero vardo ir tarp kolegų dėl savo polinkio remtis fantazijomis, o ne empirika. Dastino sielos draugė Ina, susitaikiusi su būties nenuspėjamumu, ryžtasi dvasiniam išsilaisvinimui iš pareigų rutinos ir iš santuokos, kuri pasirodė besanti „urna be pelenų“, gniaužtų. Inos draugė Alma, suvokusi grybų ir pelėsių atsparumą ir regeneracijos galimybes, imasi globalių ekologinių Išvalymo projektų. Inos vyras norvegas, prestižinio restorano šefas Karlas geba suderinti kone religinę pagarbą gastronomijai ir verslininko azartą. Jam kokybiškai paruoštas ir estetiškai patiektas maistas esąs lyg kalba, kuria prakalbinami žarnyno grybai (p. 212). Maisto ragavimą jis prilygina šventoms apeigoms, kai „skonio ir kvapo receptoriai sužadina ilgesį ir atveria vidines duris“ (p. 211).

Romano veikėjai introspektyvūs, daugiau mąstantys nei veikiantys, daug ką nutylintys, kartais prabylantys popsiniais, patetikos nestokojančiais palyginimais apie liepsnon skriejančius drugelius ar desperacijos dugną, nuo kurio privalu atsispirti. Jie išlaisvėja sapnuose, pavirsdami plėšriais tigrais, paklusdami chtoniškai grybo iracionalybei. Dastino mokymas apie grybus iš tiesų yra šlovinamasis himnas vaizduotei. Juk žmonės nuo gyvūnų skiriasi gebėjimu susikurti įsivaizduojamą realybę: „Sapne esame viso ko centras, nešame didžiulę menamą atsakomybę rasti prasmę savo gyvenimui ir todėl darome keisčiausius dalykus“ (p. 174). Tarsi grįžtama prie psichoanalizės ištakų, prie Freudo ir Jungo teorijų, į pasąmonės užkaborius išstumtų, tik sapnuose iškylančių didžiųjų žmonijos pasakojimų. 

Žmonės romane siekia šlovės, pripažinimo, dvasinio nušvitimo, kruopščiai slėpdami „emocinę košę“ po respektabiliais įvaizdžiais. Nuolat tvyro įtampa tarp tikrovės ir atrodymo, poreikio ginti savo laisvą egocentrišką pasaulėlį ir „vergavimo Reikia dievams“. Kiekvienas iš veikėjų nešiojasi iš tėvų paveldėtas skaudžias pamokas, nusivylimą, kad negalėjo įgyvendinti gimdytojų numatytų gyvenimo vaidmenų. Sovietmetis, net ir žvelgiant iš 2025 m. perspektyvos, atrodo nutolęs „tamsusis amžius“, o tėvai – beviltiški marazmatikai, kurių diegta „paprasto žmogaus“ filosofija, kasdienio darbo, taupumo, emocinio santūrumo etika be gailesčio keliauja į trauminės atminties archyvą. Inai, atstovaujančiai postsovietinei „naujųjų lietuvių“ kartai, didelę įtaką daro Žmonių žurnalo reklamos ir jų peršama centrinė vertybinio kompaso figūra – homo sapiens eleganticus, grožio, mados ir kultūros lydinys (p. 262). Jos pasistatyta postmoderni vila Pervalkoje disonuoja su etnografine aplinka ir agrariniu Lietuvos kontekstu, kurį geras tonas reikalauja pašiepti lyg praeities reliktą, neišnaikinamą pelėsį. Amerikiečiui Dastinui visi atskaitos taškai susiję su populiariais filmais ir serialais (p. 173), jis niekaip netelpa į Inos įsivaizduojamus „elegantiškojo žmogaus“ rėmus.

Minima ir specifiškai lietuviška epigeninė trauma, susijusi su karo patirtimis, paslėptomis po kelių generacijų sluoksniais, tačiau vis primenanti apie kolektyvinį aukos vaidmenį, apie tai, kad esame lyg driežai, instinktyviai sustingstantys pavojaus akivaizdoje. Paliečiamos suaugusių žmonių problemos, kurios buvo nežinomos ankstyvuosiuose Grušaitės romanuose, kurių jauni, seksualūs, pasaulį užkariauti nusiteikę herojai dar nebuvo apraizgyti kancerogeninės grybienos. Vyrai Grybo sapne tebėra judrūs, lankstūs, pasiduodantys įtaigai, tačiau kai kalba pasisuka apie jausmus, dažniausiai nerangūs, linkę sužeisti neatsargiu humoru. Profesinėje sferoje prakutę vyrai įsivaizduoja esą visagaliai, negaili paniekos neveiklioms ir inertiškoms moterims, lygindami jas su chtoniškaisiais grybais, amebomis ir medūzomis, kita vertus, būtent moterys garantuoja stabilumą ir klestėjimą ant prarajos pakibusiame ateities pasaulyje. Karlui žmona Ina buvo reikalinga „kaip putplastis užpildyti gyvenimo tarpams“ (p. 145), tačiau ją praradus atsiveria egzistencinė praraja. Grybo sapno vyrai yra svetimšaliai, atklydėliai, o moterys – tos, kurios čia sugrįžta, po visų klajonių vėl atranda Neringą. Šis pusiasalis – utopija ir distopija persiklojančiose regimybėse, miražas ir pragaras, kurortas ir kalėjimas, išsilaisvinimo ir nujaučiamos savižudybės vieta. Kiti romano scenovaizdžiai – Bruklinas, Harstadas, Klaipėda – pilkosios zonos, iš kurių stengiamasi kuo greičiau ištrūkti; tik Bergenas vertinamas palankiau – ten įsikūrusi Karlo gastronomijos karalystė. 

Romane daug dėmesio tam, ką valgome ir geriame – juk reikia maitinti vidinius grybus, kad jie, „žarnyno elitas“, suteiktų energijos anemiškam gyvenimui. Maistas veikia lyg komunikacijos priemonė, kai nuvilia verbaliniai trikdžiai. Yra valgis, kurio reikia, kad būtų pamirštas išsiskyrimas ar netektis; yra vynas, tinkamas liūdesiui. Maistas ir gėrimai aiškiai parodo statusą, primena, ant kurio socialinės piramidės laiptelio atsidūręs ragaujantysis. Turtingieji ir galingieji maistu mėgaujasi, mėgina gydytis psichologines žaizdas, pasitelkia jį kaip afrodiziakus ar narkotikus. Neišlavinto skonio žmogus (toks kaip plebėjiškos kilmės Dastinas) tegali stebėtis, kad tie patys, iki šleikštulio atpažįstami ingredientai gali lemti euforiškus potyrius. Romane kartais galima pasijusti lyg degustacinėje vakarienėje, kur prikišamai primenama, kiek kainuoja vyno butelis ir kokios egzotiškos, beveik neįmanomos skonio variacijos prieinamos išrinktiesiems – kad pusfabrikačiais mintantis skaitytojas pernelyg neužsimirštų, svajodamas, pavyzdžiui, apie baravykų ledus ant sviestinio sausainio su pomidorų puta (p. 233).

Grybo sapno veikėjai netrykšta optimizmu dėl ateities, kartais jie stengiasi su pamaldžia atida įsižiūrėti į trapų ir nykstantį akimirkos grožį, nes žino, kad viskas laikina ir tuoj bus prarasta. Tarsi komponuojama patetinė simfonija iš priešingų emocinių reakcijų, kurios čia pat nužeminamos iki fiziologinio atsako: „Gera kvėpuoti pušimis, laimė laksto po visą mano žarnyną ir veržiasi lauk lyg putojantys burbuliukai. Jausmas, stebėtinai panašus į baimę. Laimė. Baimė. Sielvartas“ (p. 350). Giliai įkvepiama, stengiantis sugerti į save kuo daugiau sensorinių impulsų – lyg apėmus nerimui, panikai, pasiruošus nerti į nežinomybės gelmes. Grušaitė vengia tiesioginių nuorodų į šiandienos aktualijas – pandemiją ar karą Ukrainoje, tačiau jos romanas nėra tikroji science fiction. Tiesiog dabartis pernelyg nerimastinga, saugiau nukelti veikėjus šiek tiek į ateitį, o vėliau stebėti laimingai išsipildžiusią postapokaliptinę 2051 m. viziją. Grybo sapnas – politiškai indiferentiška utopija: principingai sekama „elegantiško gyvenimo“ imperatyvu, hedonistiškai mėgaujamasi akimirka, neremiama jokia pilietinė pozicija (apibendrinama, kad „Rusija yra mūsų visų kasdienė sakmė apie blogį“ (p. 269), tačiau juk taip aiškino tėvų karta, kurios autoritetu nebetikima). Nuščiūvama, kai virš sotaus rezervato praskrieja priešiškos šalies naikintuvai, tačiau tik trumpam. Didžioji Istorija eilinį kartą praslenka pro Neringą šonu, neišsklaidydama saldžių sapnų.

Naujasis Grušaitės romanas – poleminis, mozaikiškas, eklektiškas: greta banalybių, įkyriai kartojamų klišių jame rasime ir psichologiškai niuansuotų samprotavimų apie egzistencinės svarbos dalykus. Pasakojimas „papipirintas“ nenormatyvine leksika ir anglicizmais, tačiau tuo gali piktintis tik tas, kam svetima dabarties kalba, todėl natūralu, kad vengiama stilistinį krūvį primetančio kursyvo. Kiek daugiau išradingumo galima buvo parodyti kuriant 2051 m. veikėjų dialogus. Jei tikima, kad kalba – gyvas ir kintantis fenomenas, tai tikėtina, kad ji keisis ir tolimoje ateityje. Romano pabaigoje epizodiškai pasirodo avantiūristas Stasys Šaltoka iš ankstesnio romano, kuris palyginamas su Marceliu Proustu: esą jam „reikia gerai išsitūsinti aukštojoje visuomenėje prieš užsidarant kambaryje su garso izoliacija“ (p. 380). Toks personažo atgaivinimas vėlesniame kūrinyje – ironiška sąsaja su klasikinių romanų ciklais (Zola, Balzaco, to paties Prousto) ir kartu pažadas, kad su kai kuriais Grybo sapno personažais atsisveikiname neilgam. Jie, neaiškiomis aplinkybėmis dingę, kitą kartą turėtų sugrįžti.