Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Edvardas Gudavičius. Juliaus Kalinsko nuotrauka.

– Minėjote, kad Jums buvo dešimt metų, kai Lietuva neteko nepriklausomybės. Prasidėjus karui, daugelis miesto gyventojų traukėsi į kaimą, taip stengdamiesi apsisaugoti nuo aplink tvyrančios sumaišties. O Jūsų šeimai nekilo analogiška mintis? Juk Jūsų senelis tuo metu dar buvo gyvas, ūkininkavo Tauragės rajone?

– Senelis mirė 1943-aisiais, o močiutė gyveno, regis, iki 1970-ųjų. Galimybės pasitraukti būta, bet čia daugiausia lėmė mano tėvelio apsisprendimas. Jis buvo kategoriškai nusistatęs prieš pasitraukimą ir tokią jo nuostatą lėmė du motyvai. Visų pirma, turėčiau paminėti jo kaip seno frontininko patirtį. Frontui pajudėjus atgal ir vokiečiams traukiantis, Kaunas ištuštėjo. Jis skambėdavo kaip stiklas, kai eidavai gatve, nes visi buvo išsislapstę kaimuose pas gimines. Likimo ironija – nenukentėjo būtent tie, kurie nepasitraukė iš miesto! O tarp tokių buvo ir mano šeima. Ir tai, kaip jau minėjau, nulėmė mano tėvelio sprendimas. Jam buvo tekę kariauti Pirmajame pasauliniame kare.

Remdamasis savo patirtimi, jis pasakė: „Ginti Kauną iš Vakarų gali tik beprotis. Vokiečiai Kauno negins“. Ir jis buvo teisus…

 Jūs minėjote du motyvus. Koks buvo antrasis?

– Antrasis motyvas, mano nuomone, daug svarbesnis už pirmąjį. Mano tėvas juk buvo didmiesčio žmogus. Didmiesčio žmogus, sakyčiau, socialiniu požiūriu. Žvelgiant iš šios perspektyvos, mano senelio šeima buvo gyvenime prasimušusio amatininko šeima.

Senelio mentalitetas liko valstietiškas, tačiau jis sugebėjo prisitaikyti prie didmiesčio gyvenimo, surado savo vietą jame, laimėjo ne vieną kovą už būvį, valiojo į mokslus išleisti visus savo vaikus. Pasakęs visa tai apie savo senelį, aš esu priverstas koreguoti formuluotes, – viena vertus, jis liko valstietiško mentaliteto žmogumi, kita vertus, jis tuo pat metu jau tapo didmiesčio žmogumi. Socialinis mano senelio portretas nebūtų pilnas, jeigu nepaminėčiau to, kad jis buvo emigrantas. Paprastai kalbame apie mūsų tautiečių srautą į Ameriką, tačiau tuo pat metu nederėtų pamiršti ir apie mūsų emigracijos procesus į Petrapilį, Maskvą, kitus didžiuosius Rusijos imperijos miestus.

Tačiau ši emigracijos kryptis teprisimenama tik tuomet, kai imame samprotauti apie inteligentiją, apie lietuvių literatūrą ir panašius dalykus. Bet juk į Rusijos miestus vyko ne vien tik inteligentai. O apie šiuos žmones mes kažkaip pamirštame… Galbūt aš tiesiog nežinau kai kurių dalykų, galbūt kokie nors darbai apie visa tai egzistuoja, aš tiesiog neturėjau laiko nuosekliau įsigilinti į tai, kaip mūsų istoriografija sprendžia šiuos klausimus. Tačiau grįžkime prie mano senelio – jį aš turiu vertinti būtent štai tokiu socialiniu požiūriu. Mūsų emigrantai pradėjo nuo pačių juodžiausių darbų anglies kasyklose ir gyvulių skerdyklose. Mano senelis taip pat nebuvo išimtis. Jis pelnėsi duoną savo prakaitu.

Žinoma, čia lieka klausimas – ar galima stambiuosius Rusijos pramonės centrus lyginti su tokiais pat centrais, XIX–XX a. sandūroje egzistavusiais JAV? Jeigu mes bandysime gretinti juos cirkuliuojančio kapitalo dydžio arba produkcijos apimčių bei jos rūšių požiūriais, skaičiai tikriausiai nebus Rusijos naudai. Tačiau nepamirškime, kad šiuos skaičius reikia dalinti turint omenyje visos Rusijos erdvę bei toje erdvėje pasklidusių gyventojų kiekį. Kita vertus, negalėčiau kategoriškai teigti, kad pramonės vystymasis bei koncentracija stambiausiuose miestuose buvo Rusijos socialinį veidą lemiantys reiškiniai.

Jeigu atsigręžtume į sovietų valdžios užgimimo aplinkybes ir palygintume tuo metu Maskvoje bei Petrapilyje vykusius procesus, galbūt Maskvos proletariato surengtų akcijų būtų galima priskaičiuoti daugiau, galbūt tose akcijose dalyvavo daugiau žmonių, tačiau vien tik skaičiai nieko nereiškia. Kas suvaidino svarbiausią vaidmenį? Maskva ar Petrapilis? Paimkime kad ir garsiąją Putilovo gamyklą. Arba Vasario revoliucijos įvykius. Viskas prasidėjo nuo Petrapilio. Maskva tik seka Petrapiliu. Taigi tuo metu, kai mano senelis atvyko į Maskvą, joje labai svarbūs procesai buvo vos prasidėję, o kaimiškasis šiame mieste gyvenusių žmonių pradas lindo pro visas siūles. Tad mano senelį laikyčiau puikiausiu šiame mieste gyvenusio žmogaus pavyzdžiu.

– Tačiau Jūsų tėvas, vykstant virsmo didmiesčio žmogumi procesui, neišvengiamai turėjo nueiti daug toliau nei senelis.

– Mano tėvas buvo amatininko sūnus, kuris augo didmiesčio gatvėje. Gatvėje besitrainiojantys berniūkščiai užsiimdavo pačiais įvairiausiais dalykais – jie pramogaudavo, uždarbiaudavo, netgi vogdavo. Tėvas vieną tokią „firminę operaciją“ prisimindavo su humoro doze: vaikėzų gauja tykodavo, kol gatvėje pasirodys vežėjas, gabenantis limonadą.

Tada visa gerkle šaukdami „Ura!“ jie puldavo prie vežėjo, čiupdavo kiek kas suspėdavo pagriebti limonado butelių, vieną kitą dėl „teroristinio akto“ psichologinio paveikumo sukuldami į gatvės grindinį. Po sėkmingo „antpuolio“ vykdavo grobio dalybos ir mėgavimasis limonadu.

Žinoma, kai kuriems iš jų tekdavo paragauti vežėjo bizūno, tačiau mano tėvas išaugo būtent tokioje aplinkoje. Panašių savo nuotykių jis man yra papasakojęs ne vieną. Bent jau man labiausiai įstrigo atmintyje Maskvos berniūkščių „ekspedicija“ į šio miesto požemius. Juose buvo nutiesti dujotiekio vamzdžiai, nes maskviečiai savo namus žiemą šildydavosi dujomis. Žinoma, vasarą dujotiekis neveikdavo, ir tai didmiesčio vaikėzams suteikdavo puikią progą susiorganizuoti dar vieną „pramogą“. Tėvas man yra papasakojęs, kaip jis su savo draugais vieną kartą pasiklydo tame požeminiame mieste.

Kurį laiką pasiblaškę įvairiausiomis kryptimis, berniūkščiai ėmė tartis, ką daryti. Tuomet mano tėvas (bent jau jis tą nuopelną buvo linkęs prisiskirti sau) pasakė likimo bendrams: „O ar mes atkreipėme dėmesį, iš kur mes ėjome; ar skaičiavome kryžkeles bei posūkius? Mes nekreipėme į visa tai dėmesio! Todėl dabar pradedam viską iš naujo, sugalvokim, kur turime eit, bet tuo pat metu pasistenkime užfiksuoti, iš kur pajudėjome. Jeigu tai padarysime, galėsime grįžti į tą pačią vietą, iš kurios pradėjome savo paieškas.“

– Paprastas, bet labai protingas pasiūlymas.

– Skaičiuodami kryžkeles bei posūkius, kiekvienam stengiantis įsiminti tiek, kiek pajėgia, berniūkščiai galiausiai rado išėjimą. Žinoma, išėjo visai ne ten, kur buvo įlindę. Bet juk tai buvo gatvės vaikai – susiorientuoti daug laiko neprireikė. Štai toks buvo didmiesčio gyvenimas.

Mano tėvas, kitaip nei senelis, susidūrė su juo pradėdamas „gavrošo“ lygiu. Kaip vėliau pasisuko jo gyvenimas? Tėvui buvo suteikta galimybė studijuoti. Tuo metu nedirbti ir atsidėti mokslams galėjo tik pasiturinčių žmonių vaikai. Kaip jau minėjau, senelis sugebėjo užtikrinti visiems savo vaikams galimybę lankyti vidurinę mokyklą. Tačiau ją baigę visi išgirdo tuos pačius žodžius: „Toliau gyvenimo keliu eikite patys. Aš nesakau, kad neduosiu jums duonos, jeigu jūsų kišenės bus visiškai tuščios, tačiau galvoti, kaip išsilaikyti, turite patys.

Tolesnės studijos jau yra jūsų pačių reikalas.“ Senelis nė vienam savo vaikui neskaičiavo suvalgytos duonos kąsnių, tačiau kiekvienas jų ką nors uždirbdavo bendrai šeimos kasai, nes visi jautė pareigą atsiskaityti su tėvais. Visas mano tėvo studentavimas tuo pat metu buvo ir darbas. Tuo metu Maskva išgyveno audringą pramonės augimą. Taip pat labai stipriai ėmė vystytis mašinų pramonė. O mano tėvas pateko būtent į šitą „aukso gyslą“… Todėl jau būdamas studentu jis labai gerai uždirbo. Taigi mano tėvo gyvenimas jau buvo didmiesčio žmogaus gyvenimas. Jis prasimušė į techninės didmiesčio inteligentijos sluoksnį…

– Išgirdęs šį Jūsų pasakojimą, prisiminiau savo klausimą ir…

– Iš tiesų prisiminkime jūsų klausimą. Mano tėvas, didmiesčio žmogus, mąstantis techninei inteligentijai būdingomis kategorijomis, turėjo apsispręsti – trauktis iš Kauno į kaimą ar likti?

 Po viso to, ką papasakojote, atsakymas daugiau negu aiškus.

– Čia reikėtų įvertinti ir dar vieną dalyką, apie kurį jau esame kalbėję. Galiu pasakyti, kad tėvelio giminėje „svetimkūniu“ jautėsi ne tik mano mama, bet ir jis pats. Aš negaliu teigti, kad buvo kokių nors konfliktų, tačiau tam tikra distancija tarp „jų“ ir „mūsų“ jautėsi labai aiškiai.

Aš taip pat jaučiausi svetimkūnis, nes buvau svetimos moters vaikas. Tačiau, kaip jau ir minėjau, mano tėvelis taip pat buvo svetimas… Visos giminės akyse jis buvo „kažkas tokio… žodžiu, ne tas!“ Kai mes kalbame apie miesto ir kaimo antagonizmą, visų pirma turime omenyje tai, kad miestas buvo nelietuviškas. Tačiau toks supratimas yra labai vienpusis.

Mieste gyveno mūsų inteligentija. Ir vis dėlto kiek jos buvo? Palyginti su visokiomis tarnaitėmis, sargais, amatininkais, inteligentija, pavyzdžiui, Vilniuje sudarė ne daugiau kaip 2 ar 3 proc. Taigi kalbame apie visai kitą terpę, kurioje skleidėsi visai kitas mentalitetas ir gyvenimo supratimas. O kas tuo metu buvo Lietuva?

Ji buvo lygiai tokia pat kaip ir dabar – didžiulis kaimas. Sovietmetis šiuo atžvilgiu pridarė itin daug žalos. Tai pasakęs, esu linkęs ginčytis su bet kuo, kas bandys man prieštarauti, siūlydamas kaimiškosios urbanizacijos su kolektyvinio darbo elementais kontrargumentą. Kas gi buvo ši kaimiškoji urbanizacija?

Vietoje feodalinės baudžiavos Lietuvai per jėgą buvo įpirštas Egipto arba Babilonijos bendruomeninio ūkio modelis. Žinoma, jis buvo patobulintas pasinaudojant XX a. technikos teikiamomis galimybėmis. Tačiau jeigu kalbėtume apie darbo esmę, nematau jokio kokybinio skirtumo tarp sovietų Lietuvoje ir Egipte arba Babilonijoje egzistavusių visuomeninių ir ekonominių sanklodų.

Mano tėvas puikiai žinojo, kas yra tarybų valdžia. Tiesa, į Lietuvą jis grįžo dar prieš kolektyvizaciją. Tačiau jam buvo puikiai pažįstamas „kombiedų“ arba varguomenės komitetų, kuriais iš pat pradžių ir rėmėsi tarybų valdžia, kuriamo gyvenimo skonis.

Sovietmečio vadovėliuose buvo rašoma, kad daug kur tarybas buvo užvaldę buožės, todėl partijai ir vyriausybei neliko nieko kito, kaip tik organizuoti „kombiedus“. Jie simbolizavo nepaprastai žiaurią giluminę kovą, vykusią to meto visuomenėje. Aš nenoriu nieko kaltinti, – abi pusės buvo įsikibusios viena kitai į gerklę ir stengėsi žūtbūt išgyventi.

Tačiau aš galiu deklaruoti ir savo poziciją – žvelgdamas į Rusijos pilietinį karą esu raudonųjų pusėje.

 Kodėl?

– Jeigu ne raudonieji, Lietuva nebūtų tapusi nepriklausoma. Ir vis dėlto ne vien tik šis argumentas man atrodo svarbus.

Žinant, kokia buvo carinė Rusija, – su didžiuliu luominiu reliktu, – man nekyla abejonių, kurią pusę palaikyti. O kas gi yra tas luominis reliktas? Jeigu pagal kilmę ir gyvenimo būdą tu neatitinki tam tikrų standartų, esi ne žmogus ir kiekviename žingsnyje jauti panieką bei diskriminaciją. O prasimušti buvo nepaprastai sunku, nes Rusijoje gyvavęs kapitalizmas nusipelno tik vieno epiteto – „suknistas“. Ir joks kitoks. Na, gerai, galima parinkti šiek tiek „politiškai korektiškesnę“ formuluotę – „pradinis feodalinis kapitalizmas“.

Beje, o dabar Lietuvoje koks kapitalizmo porūšis gyvuoja? O jeigu paimtume mokslo situaciją? Jeigu tu nepriklausai valdančiajai kastai, kurioje lemia anaiptol ne moksliniai laipsniai ir net ne užimamos pareigos, o ryšiai, priklausymas interesų grupei, „kilmei“… Jeigu tu nepriklausai „akademinei mafijai“, tai esi ne žmogus. Tačiau šiandien visi šie dalykai jau yra tvarkomi pogrindžio sąlygomis. Nors ir pogrindyje suderinti mechanizmai veikia praktiškai be priekaištų…

Rusijoje visa tai buvo taisyklė, kuri praktiškai neturėjo išimčių. Mano tėvui teko patirti visą tą pradinio feodalinio kapitalizmo svorį bei po to ėjusias sovietų valdžios kūrimosi peripetijas savo kailiu. Lietuvoje gyvenę žmonės kai kurių dalykų tiesiog nežinojo. Aš nieku gyvu nesu kolektyvinio darbo šalininkas. Priešingai. Dabar galima prisiminti ir mano mamos tragediją… Juk aš, laikydamasis tokio požiūrio, atsiduriu priešingoje barikadų pusėje. Šiuo atveju jau reikia kalbėti ne tik apie tautinį, bet ir apie socialinį požiūrį.

Tačiau grįžkime prie mano tėvo. Jis savo akimis regėjo visas tas socialines įtampas. Negaliu teigti, kad jis, kalbėdamas su manimi, kada nors būtų tai suformulavęs atviru tekstu, tačiau iš daugybės jo pastabų, vienu dviem sakiniais išreikštų nuostatų, prisimenant mūsų bendravimą iš didžiulės laiko perspektyvos, man susiklosto įspūdis, kad jis buvo įsitikinęs: visa socialinio antagonizmo bjaurastis kaime reiškėsi kur kas baisesnėmis formomis nei mieste.

Mano nuomone, jis buvo visiškai teisus. Proletariato mentalitetas, lyginant su kaimo varguomenės mentalitetu, vis dėlto buvo daug aukštesnio lygio. Proletarų neapykanta buržuazijai vis dėlto atitiko tam tikras gyvenimo taisykles, o jos kūrė tam tikrus žmoniškumo atšvaitus. Žinoma, jų buvo labai nedaug, tačiau kaimo varguomenės neapykanta buvo daug baisesnė.

– Kodėl egzistavo šios skirtys tarp kaimo varguomenės ir proletariato mentaliteto?

– Dėl vienos labai paprastos priežasties. Skurdas kaime yra kur kas didesnis negu mieste. Didesnis skurdas sukuria žiauresnes išnaudojimo formas. Net ir neorganizuotas proletariatas niekados neleis savęs pažeminti taip baisiai kaip kaimo skurdžiai. Ir dar vienas dalykas. Prisiminkime, kur bėgdavo valstiečiai: iš didžiojo kunigaikščio žemių ar į didžiojo kunigaikščio žemes?

 Atsakymas daugiau nei akivaizdus – į didžiojo kunigaikščio žemes.

– O taip nutikdavo dėl vienos paprastos priežasties, – bajoras iš jų išspausdavo kur kas daugiau nei didžiojo kunigaikščio administratoriai, nes pastarieji tiesiog nebuvo suinteresuoti nulupti nuo savųjų pavaldinių devynis kailius. Jie žinojo, kad pakankama gėrybių dalis suplauks į rankas ir be didelių pastangų. Beje, galime pasklaidyti Vladimiro Lenino darbą „Kapitalizmo išsivystymas Rusijoje“1, kuriame yra labai taiklių įžvalgų.

Šios knygos autorius padaro analogišką išvadą: baisiausia yra tų samdinių lemtis, kuriuos samdo neturtingi valstiečiai. Jie, bandydami užsidirbti pragyvenimui, negaili savęs ir kaip įmanydami engia samdinius. Joks prievaizdas ar ūkvedys niekados nesugebės išspausti iš kaimo vargdienių tiek, kiek jų likimo bendrai, palypėję vienu socialinės gradacijos laipteliu aukštyn.

Dabar jau galiu pasiremti ir savo patirtimi. Mieste labai daug žmonių ir todėl visuomet egzistuoja galimybė paskęsti masėje. Juk mes dažniausiai net nežinome, kas gyvena mūsų kaimynystėje. Tuo tarpu kokia situacija kaime? Ten visi apie visus žino beveik viską ir dėmesingai žvelgia į kiekvieną savo artimo prie lūpų keliamą šaukštą. O kur dar begalinės apkalbos… Mieste mes esame kur kas saugesni.

– Tačiau ar sprendimas pasilikti mieste galėjo Jūsų šeimai suteikti tą anonimiškumo šydą? Juk Jūsų tėvas buvo žinomas žmogus – dirbtuvių vedėjas.

– Iš tiesų jo likimas priklausė nuo to, ką apie savo viršininką pasakys darbininkai. Mano tėvui labai pasisekė, kad jų atsiliepimai buvo geranoriški. O juk buvo visokių įtampų ir konfliktų, be kurių turbūt neišsiverčia nė vienas kolektyvas. Aš žinau apie vieną itin didelį konfliktą…

Kai mano tėvas tapo dirbtuvių vedėju, jo visą laiką buvo klausinėjama: „Kaip būtų galima sumažinti darbo savikainą?“ Pasakęs, jog tam reikėtų išformuoti brigadas ir pradėti dirbti individualiai, tėvas sudomino kolegas.

Eksperimentas parodė, jog individualus darbas iš tiesų labai sumažina darbo savikainą. Paskaičiavus darbo sąnaudas naujomis sąlygomis, brigados buvo panaikintos. O ką tai reiškė? Našumas pakilo, tačiau kai kurie darbininkai tapo nebereikalingi ir juos teko atleisti. Likusieji dirbtuvėse neteko jokių galimybių simuliuoti darbą.

– Be to, paskirsčius darbą individualiu principu, kiekvienam iš likusiųjų dirbtuvėse teko atlikti daug daugiau darbo nei prieš tai, kai brigados egzistavo.

– Taip. Nors uždarbio padaugėjo, tačiau nepasitenkinimas dirbtuvių vedėju taip pat išaugo. Po kurio laiko tėvas paliko dirbtuves, nes ekonominė krizė skaudžiai palietė ir automobilių remonto sferą. Iš pradžių šis sprendimas atnešė mūsų šeimai didelių finansinių nuostolių. Būdavo ir tokių mėnesių, kai mes neturėdavome pinigų netgi buto nuomai.

Ilgainiui situacija pagerėjo, tačiau dabar aš noriu papasakoti, kaip į šį tėvo sprendimą sureagavo darbininkai. Praėjus keletui mėnesių tėvas ėmė pasakoti apie savo susitikimus su buvusių bendradarbių žmonomis.

Jos, išvydusios buvusį dirbtuvių vedėją, žingsniuojantį kur nors Kauno gatvėmis, dažniausiai apsiašarodavo ir puldavo klausinėti, kodėl jis paliko savo darbą. Šiuo atveju mano tėvo sprendimas ieškotis kito pragyvenimo šaltinio ne tik parodė, jog išmanantis savo darbą inžinierius tokioms pareigoms yra tiesiog būtinas, bet ir atskleidė jo didžiulę bendravimo su žmonėmis patirtį.

Juk mano tėvas buvo karininkas ir gebėjo be didesnių nesklandumų bendrauti su kareiviais.

Norėčiau papasakoti vieną epizodą, susijusį su revoliucijos sukeltomis permainomis. Carinė kariuomenė dar nebuvo spėjusi išsilakstyti, visur būrėsi kareivių komitetai.

Kažkuriame iš jų atsirado aktyvistas, kuris prisiminė, jog „tas poručikas davė vienam kareiviui į snukį!“ Šiuo atveju nereikėtų pamiršti, kad snukių daužymas buvo vienas iš pamatinių carinėje armijoje egzistavusios tvarkos palaikymo metodų.

– O kaip į tai sureagavo kiti kareiviai? Juk akivaizdu, kad „tas poručikas“ buvo prisimintas ne šiaip sau.

– Kažkuris jų paklausė savo likimo bendrų: „O už ką anas kareivis gavo į snukį? – Jis pragerdavo visą savo atlyginimą, jo šeima badavo, o vaikai buvo vejami lauk iš namų!“

– Grįžkime į nepriklausomos Lietuvos Kauną. Tai ką gi kalbėdavo su Jūsų tėvu darbininkų žmonos, sutikusios jį gatvėje?

– Jos graudendavosi: „Kiek žmonės uždirbdavo, kai jūs vadovavote dirbtuvėms!“ Vieną kartą tėvas leido sau pajuokauti: „Uždirbti gal ir uždirbdavo, bet juk aš jums buvau šuo!“ „Oi, panie, tada mes nieko nesupratome! Be to, ar jūs nors vieną žmogų nuskriaudėte be reikalo, neišsiaiškinęs visų aplinkybių? Jūs aprėkdavote žiauriai, tačiau beveik niekada nebuvote išrašę mūsų vyrams pabaudų,“ – pasigirdo atsakymas.

Štai toks, su daugybe ekskursų, mano atsakymas į klausimą, kodėl mūsų šeima karo metu liko mieste. Galbūt mano tėvą išgelbėjo atsitiktinumai, tačiau aš jo likime įžvelgiu ir tam tikrus dėsningumus. Tai buvo mąstantis žmogus, kuris labai gerai pažino gyvenimą ir mokėjo padaryti reikiamas išvadas. O jo poziciją, nors ir būdami kitoje barikadų pusėje, darbininkai vis dėlto sugebėjo įvertinti.

– Jūsų tėvas pakankamai greit atrado arba susikūrė Kaune tam tikrą aplinką, kurioje praleisdavo didžiąją savo laiko dalį, – turiu omenyje darbą ir jame buvusius žmones. Dabar prisiminkime Jūsų mamą. Jau minėjote, jog beveik visą laiką ji skirdavo Jums, o jos ryšiai su aplinka buvo pakankamai sporadiški. O ar ji palaikė santykius su Rusijoje likusiais artimaisiais?

– Ryšiai buvo labai fragmentiški. Juk Sovietų Sąjunga buvo itin uždara šalis.

– O po to, kai Lietuva irgi pateko į šitos itin uždaros šalies sudėtį?

– Tuo metu tarp gyvųjų likusi tik mano mamos mama arba kitaip – mano senelė ir jauniausioji sesuo. Per karą senelė mirė. Mes nežinome jos likimo, nes jokių žinių, kas su ja nutiko Rostove, mes neturėjome. Jos tiesiog neliko. Tuo tarpu mamos sesuo buvo per prievartą evakuota. Pasibaigus karui ji atvyko į Lietuvą aplankyti mūsų šeimos. Tačiau apie jos tolesnį likimą aš irgi nieko nežinau.

– Esate užsiminęs, jog tėvas pažinojo pakankamai daug Kauno žydų. Kokiais būdais mezgėsi pažintys su šios tautybės žmonėmis?

– Verslo dėka. Tai buvo jo klientai. Jie taisydavo nuosavas arba savųjų šeimininkų mašinas, o kai tėvas išėjo iš dirbtuvių – pirkdavo jo tiekiamas prekes, susijusias su automobilių priežiūra ir eksploatacija. Juk tarpukariu trečdalį Kauno gyventojų sudarė žydai. Todėl jų nuošimtis versle buvo išties didžiulis. O verslo pasaulis pirmasis susidūrė su automobilių poreikiu. Taip ir mezgėsi gyvas pažinčių tinklas.

– Labai norėčiau išgirsti kadaise jūsų keliais sakiniais nupasakotą epizodą, kaip Jūsų tėvui teko atlikti teisėjo pareigas sprendžiant dviejų žydų ginčą.

– Žydai buvo linkę savo reikalus spręsti pasitelkę į pagalbą vadinamąjį „trečiųjų teismą“. Civilinio teismo paslaugos buvo pakankamai brangios, – vien atlygis advokatui kiek kaštuodavo.

Todėl du tarpusavyje bandantys išspręsti konfliktą žydai paprastai kreipdavosi į trečiąjį asmenį, kuris buvo gerai žinomas ir gerbiamas visuomenėje ir iš kurio buvo tikimasi objektyvaus sprendimo. Už bylos narpliojimą būdavo sulygstamas tam tikras užmokestis, todėl Kaune buvo keletas žmonių, kurie garsėjo kaip labai patyrę „teisėjai“. Jie netgi galėjo kelti kainą už savo teikiamas paslaugas. Taigi tarpukario Kaune funkcionavo „trečiųjų teismas“.

Vieną kartą į mano tėvą kreipėsi du pažįstami žydai, prašydami tarpininkauti sprendžiant jų konfliktą. Darau prielaidą, kad ginčas vienaip ar kitaip galėjo būti susijęs su automobilių technika.

Kiek pamenu, mano tėvui buvo iškilusi dilema: „Palaukite, bet juk aš katalikas. Kaip gi jūs mane painiosite į savo reikalus?“ – paklausė jis žydų. Tuo metu konfesiniai dalykai buvo gal net svarbesni nei tautiniai, tačiau mano tėvo nuogąstavimai buvo nepagrįsti.

„Čia grynai biznio reikalas, todėl jokių problemų mes neįžvelgiame,“ – pasigirdo atsakymas.

– Kaip baigėsi ši „avantiūra“?

– Mano tėvui pavyko išspręsti bylą taip, kad abu teismo dalyviai liko labai nepatenkinti… Pamenu, jog mano tėvas tada buvo toks pat suglumęs, kaip ir aš po pirmojo savo pasirodymo televizijoje.

„Kad aš daugiau imčiausi tokių reikalų,“ – pasakė jis mums tuomet. Dar labiau jį nustebino tai, kad po kiek laiko Kauno žydai vėl ėmė kreiptis prašydami pabūti teisėju. „Jūs gal visų pirma paklauskite tų žmonių, kurie buvo tiesiog pasipiktinę mano sprendimu,“ – tokia buvo mano tėvo reakcija. Tačiau tai interesantų nė kiek nesuglumino, o kažkuris iš jų pasakė maždaug taip: „Tai tik įrodo, kad jūs sugebate būti nešališkas.

Kaip galėjo būti kitaip? Juk dažniausiai vienas būna patenkintas, o kitas – pasipiktinęs. Jeigu šiuo atveju nebuvo nė vieno laimėtojo, tai reiškia, kad neliko ir pralaimėjusiojo!“ Štai kaip sureagavo žydų visuomenė. Niekam ne paslaptis, jog tarpukario Lietuvoje žodis „žydas“ buvo keiksmažodžio sinonimas. Tačiau žydai irgi turėjo savo analogą – „gojus“. Neabejoju, kad abu „trečiojo teismo“ dalyviai pavartojo šį žodį mano tėvo atžvilgiu. Tačiau rezultatai buvo tokie.

Ir dar vienas prisiminimas iš mano vaikystės. Vienas iš mūsų šeimos svečių per Kalėdas arba Velykas buvo toks žydas verslininkas, pavarde Ipa. Kodėl aš šį žmogų prisimenu? Jis buvo dėmesingas man kaip vaikui ir švenčių proga atnešdavo man dovanų kokią nors labai įdomią knygą. Ipa visados sugebėdavo parinkti ką nors tokio, kas buvo aktualu ir įdomu mano amžiaus vaikui.

– Jeigu kalbėtume apie vaiko pasaulį, – kiek jį keitė dramatiški Lietuvos istorijos lūžiai? Ar jie kaip nors koregavo kasdienį Kauno berniuko gyvenimą?

– Man teko pakeisti tris aplinkas, kai iš vienos mokyklos pereidavau mokytis į kitą. Jeigu priskaičiuotume aukštąją mokyklą, būtų galima fiksuoti keturis kaitos momentus. Pirmoji aplinka – uždara katalikiška mokykla. Ji ir suformavo mano pasaulėžiūrą. Po to prasidėjo okupacija ir karas. Galbūt čia turėčiau prisipažinti, kad išaugau ir gyvenau kaip prisitaikėlis, todėl jokiais gerais darbais pasigirti negaliu.

– Kita vertus, keista būtų reikalauti kokių nors sąmoningumo žygdarbių iš tuometinio vaiko, pamažu virstančio jaunuoliu.

– Be jokios abejonės, tačiau įvertinti tai reikia. Be kita ko, mano tėvelis kategoriškai uždraudė: „Niekur nelįsk!“ Aš paklausiau šio patarimo. Kitas patarimas buvo toks: „Žiūrėk, kad niekam nepadarytum blogo!“

1948 m. gimnaziją baigė apie trisdešimt jaunuolių. Nepaisant didžiulio spaudimo, nė vienas neįstojo į komjaunimą. Pasodinti už rezistencinę veiklą buvo, regis, penki žmonės. Bent jau aš tiek atvejų žinau. Juk apie tokius dalykus niekas garsiai nekalbėjo. O tie, kurie buvo vienaip ar kitaip persekiojami, mums apie savo pogrindinę veiklą neužsiminė.

Praėjus daugeliui metų dabar jau velionis Nerimantas Žutautas man prasitarė: „Edvardai, aš galvojau – pasiūlyti tau eiti į mūsų veiklą ar ne. Ir vis dėlto aš susilaikiau. Tu tikai, tačiau mes buvome taip suformuoti, kad nė vienas mūsų nebuvo kalbinamas jungtis prie tokio pobūdžio veiklos. Visi savo pastangomis susirado kelius kaip prisidėti prie pogrindžio. Juk mes buvome mirtininkai. Todėl aš ir nesiryžau tau siūlyti.“

Žvelgdamas iš laiko perspektyvos, aš galiu pasakyti, kad išgirdęs tokį pasiūlymą būčiau pasakęs: „Ne!“ Aš labai bijojau. Tai bendri dalykai, kurių nereikėtų pamiršti, kalbant apie visa kita. Ir dar pora pavyzdžių. Tai nutiko kokiais 1972 ar 1973 m. Tai buvo paskutinioji mano, kaip inžinieriaus, darbovietė. Tuo metu aš buvau skyriaus vedėjas.

Dabar nenorėčiau nuklysti į lankas kalbėdamas apie tuometinį mano vadovą – Zenoną Kučinską. Tačiau vieną dalyką pasakyti privalau – tai buvo vienas pačių šviesiausių žmonių, kuriuos teko sutikti mano gyvenimo kelyje. Negaliu teigti, kad kitose įstaigose man vadovavę žmonės buvo blogesni, tačiau Kučinskas man iki šiol išliko kaip vadovo idealas. Tokiam vadovui tiesiog negali meluoti! Aš jau nekalbu apie tai, kad gėda… Juo labiau kad tokie dalykai gamybiniame sektoriuje visados anksčiau ar vėliau išlįs į paviršių. O prarasti tokio žmogaus pasitikėjimą būtų baisi netektis. Ir vis dėlto nepamirškime kito momento. Mes gyvenome tarp skundikų, kurių knibždėjo kiekviename žingsnyje. Be to, mūsų organizacija buvo Naujojoje Vilnioje. Ją būtų galima apibūdinti kaip lietuvišką salelę tarp etniškai svetimų žmonių.

Tačiau grįžkime prie mano minėto įvykio. Kartą mane Kučinskas pasikviečia į kabinetą ir sako: „Tavo darbuotojas kitame skyriuje susiginčijo su kažkokiomis rusėmis nacionaliniu klausimu. Skandalas plinta po visą įstaigą, o tu nieko nežinai. Nejaugi aš turiu tau aiškinti, kas šioje situacijoje turi būti teisus, o kas – ne. Tvarkykis, nes kitu atveju teks įsikišti man, kai išgirsiu klausimą: „O kas gi pas jus ten darosi?!“ Na, ką gi… Aš privalėjau su tuo į ginčą įsivėlusiu žmogumi „susidoroti“ puikiai žinodamas, kad „valdančioji tauta“ kiekvienu atveju nepraleidžia progos parodyti, kur mūsų vieta. Nepaisant to, mano „misija“ buvo ne formaliai pamojuoti prieš „nusidėjėlio“ nosį pirštu, bet nedviprasmiškai įkalti jam į galvą, esą „aš nepakęsiu savo skyriuje nieko panašaus!“

Taigi aš išsikviečiu „skandalistą“ į koridorių ir pradedu „internacionalistinį auklėjimą“. Kaip jis reaguoja? Tiesą sakant, buvau nustebintas. Man ne vieną kartą teko kalbėti šia tema, tačiau pokalbio tonas niekuomet nebuvo toks aštrus. Juk paprastai „prasižengėliai“ išklausydavo moralus, kai kurie sunkiai nuslėpdami kreivą šypsenėlę, ir tuo viskas baigdavosi. „Priėmiau domėn,“ – dažniausiai tokio pobūdžio kalbas vainikuodavo ši frazė. Tačiau šį kartą mano pavaldinys sureagavo labai aštriai. Jis baisiai pasipiktino ir ėmė aiškinti, kad konfliktą pradėjo ne jis, kad jam šiuo atveju neliko nieko kita, kaip tik gintis nuo puldinėjimų.

O kas dabar vyksta? Jis puolamas! Ir kas tai daro? Ogi kitas lietuvis! Man visi šitie dalykai, apie kuriuos taip įsikarščiavęs kalbėjo „tarkuojamas“ pavaldinys, buvo daugiau negu akivaizdūs ir be emocingų pasiaiškinimų koridoriuje. Tačiau kuo viskas baigėsi? Žmogus, kuriam buvo surengtas „internacionalistinis auklėjimas“, išėjo iš darbo. Galite įsivaizduoti, kaip aš jaučiausi… Pasižiūrėjus į veidrodį, kildavo noras spjauti sau į veidą! Taip jau nutiko, kad vieną vakarą aš sutikau šį žmogų Mokslų Akademijos bibliotekoje. Išėjęs iš mūsų projektavimo instituto, jis įsidarbino čia.

Aš jaučiau kaltę, todėl man rūpėjo sužinoti, kaip jo gyvenimas susiklostė toliau. Mes pasikalbėjome, aš užsiminiau, kad galiu nurodyti jo pavardę žmonėms, kuriems reikia atlikti darbus, susijusius su prietaisų konstravimu. Jis padėkojo ir pasakė, kad dabar yra susitelkęs į kitą veiklos sferą… Jūs pats ne kartą esate buvęs Mokslų Akademijos bibliotekoje ir puikiai žinote, kad tai yra ne vien tik knygų skaitykla, bet ir pokalbių vieta.

Taigi praėjus kažkuriam laikui, šis žmogus mane užkalbino. Nuo buitinių dalykų mes palengva perėjome prie klausimų, kuriuos taip emocingai teko svarstyti mūsų projektavimo įstaigos koridoriuje. Ką aš tuomet jam atsakiau? „Brolau, tu jau girdėjai, ką aš tau anąkart bylojau. Tegaliu tik pakartoti visa tai.“ Šių žodžių potekstė buvo daugiau nei akivaizdi: „Ko tu iš manęs nori?“

Pokalbis baigėsi nei šiaip, nei taip, tačiau aš tikėjausi, kad jautri tema išsemta. Tai buvo klaidinga nuomonė. Tos pačios dienos vakare kažkas paskambino į mano buto duris. Į svečius atėjo tas pats žmogus ir mūsų kalba vėl prasidėjo iš naujo. Ji truko nuo 21 iki 23 valandos. Po to jis atėjo dar keletą kartų. Aš visuomet stengiausi pabrėžti, kad nieko nauja iš manęs išgirsti nepavyks. Tačiau mūsų pasisėdėjimai tęsėsi. Juk nepasakysi žmogui, kad jis piktnaudžiauja mano kantrybe, kad esu pavargęs, o rytoj man reikia į darbą. Kartą jis atėjo po Romo Kalantos susideginimo.

Kalba, savaime aišku, pakrypo ir šia tema. Aš ir vėl patekau į identišką situaciją – vieną kartą jau nuskriaudęs šį žmogų, aš ir vėl turėjau padaryti tą patį. Tada aš nežinojau, kaip man reikėtų vertinti šiuos naktinius vizitus. Žvelgiant iš perspektyvos, tenka pripažinti, jog kiekvienas dalykas nėra vienpusis. Viena vertus, kaip jau ir minėjau, aš jaučiausi labai kaltas. Kita vertus, aš tikrai nenorėjau įsivelti į jautrius dalykus. Kartą šis žmogus pakvietė mane į kažkokią sueigą. Man neliko nieko kita, kaip tik vėl suktis iš situacijos. Šiuo atveju netiko koks nors „pusiau-atsisakymas“: „Ačiū, gal kitą kartą“. Teko griežtai atmesti pastarąjį pasiūlymą. Aš pradėjau bijoti provokacijos galimybės.

– Besiklausydamas jūsų pasakojimo aš visą laiką galvojau būtent apie tai.

– Prieš porą metų aš sužinojau, kad buvau sekamas. Nežinau, kas tuometines specialiąsias tarnybas paskatino taip elgtis, tačiau darau prielaidą, kad juos sudomino mano dalyvavimas „Alko“ klubo veikloje2.

Kad ir kaip ten būtų, įvarytas į kampą aš pasakiau štai ką: „Ir ko gi tas ilgaplaukis jaunimas nori? Mokslas ir darbas garantuoti. Tačiau jiems vis tiek negerai. Žmogaus susideginimas yra baisu. Aš tegaliu įsivaizduoti, kokias kančias jis patyrė. Kaip jo negailėti? Kita vertus, aš nesuprantu, kodėl jis pasirinko tokią kančią.“ Kaip jūs jau supratote, aš apsimečiau pilvažmogiu. O naktiniai vizitai po šio pokalbio ganėtinai greitai nutrūko.

Po kiek laiko man teko savo pažįstamus kauniečius vedžioti po Vilnių. Ir štai prie Mikalojaus bažnyčios tarp išeinančiųjų po mišių žmonių aš pamačiau savo buvusį bendradarbį. Taigi, be viso kito, jis dar lankė bažnyčią. O aš iki šiol negaliu sau atsakyti į klausimą, kokia tai buvo pažintis. Tačiau mes gyvenome tokiomis sąlygomis. Toks buvo bendras fonas. Tačiau grįžkime prie mano minėtų trijų aplinkų arba terpių, kuriose man teko bręsti. Aš jau minėjau katalikišką mokyklą. Po to man teko lankyti darbininkų vaikų mokyklą, kurioje patyriau, kas gi yra darbininkai.

Tada aš nesupratau savo aplinkos, tačiau žvelgiant iš laiko perspektyvos, daug kas susidėlioja į vietas. Darbininkų mokyklą lankė išimtinai lenkakalbių tėvų vaikai, kurie jau perėjo į lietuvių kalbą. Tarpusavyje jie jau šnekėjo lietuviškai, tačiau su tėvais, kurie retkarčiais užsukdavo į mokyklą, bendraudavo lenkiškai. Vėliau man, kaip jaunam inžinieriui, teko susidurti su Kauno proletariatu ir puikiai jį pažinti. Tačiau pirmąsias bendravimo patirtis su šiais žmonėmis man suteikė mokykla. Bėgant metams, mano pagarba šitiems žmonėms nuolat augo, tačiau neatsisakant savųjų pažiūrų.

Beje, karas daug ką pakeitė. Iki jam prasidedant Kauno proletariatą iš tiesų galima charakterizuoti kaip komunistinę terpę, tačiau karas viską pakeitė. Tai nereiškia, kad proletarai pamilo buržuaziją. Šiuo atveju galiu pasakyti tik tiek, – komunizmo jie pradėjo nuoširdžiai nekęsti. Pirmąsias nusivylimo komunizmu apraiškas aš patyriau būtent šioje darbininkų mokykloje. Užteko tarybų valdžiai pašeimininkauti Lietuvoje porą mėnesių, ir mano minėtas virsmas įvyko. O dabar galima prisiminti, kaip darbininkų žmonos sutikdavo mano tėvą.

Pastarasis epizodas, mano nuomone, charakterizuoja šiuos žmones kaip supratusius individualaus darbo vertę. Bet jeigu taip, tai mes jau turime reikalą su buržuazine psichologija. Žengę dar vieną žingsnį, galėtume pasakyti ir dar daugiau – tai buvo europinė psichologija. Lietuva tarpukariu buvo ištisas kaimas. Tačiau joje vyko štai tokie fundamentalūs procesai ir virsmai. Man kaip vaikui visa tai teko pačiam patirti ir stebėti. Ir dar vienas momentas. Jau ne kartą akcentavau, kad savo penktąjį skyrių arba kitaip – sovietiškai – pirmą klasę 1940 m. lankiau su darbininkų vaikais. Tuo tarpu gimnazijoje susiformavusi terpė buvo mišri.

Didelė mano klasiokų dalis buvo iš inteligentų šeimų, du broliai buvo iš karininko šeimos, tuo tarpu darbininkų vaikai sudarė apie trečdalį klasės. Nemažiau trečdalio.

Tačiau tarp mano klasiokų beveik visai nebuvo ūkininkų vaikų. Gal tik pora. Ir čia reikėtų pažymėti vieną labai svarbų dalyką – skirtis egzistavo būtent tarp ūkininkų vaikų ir likusių klasiokų. Visa kita vaikų masė buvo vientisa. Mes vienas kito neklausinėjome: „O kas tavo tėvai?“ Kitas svarbus momentas, – mano tėvai, išvydę mane bendraujantį su vienu ar kitu klasioku, niekuomet nepasidomėjo: „O kas gi šio berniuko tėvai?“ Toks tad buvo mūsų gyvenimas.

– Galbūt tam tikros skirtys būtų išryškėjusios Jūsų klasiokams iš vaikų tampant jaunuoliais?

– Tokia prielaida galima. Juo labiau, kad nuo 1944 m. mūsų gyvenimas radikaliai pakito, todėl patikrinti šios hipotezės nebuvo jokių galimybių. Kita vertus, net ir susikūrus sovietų valdžiai, mano terpėje buvo juntama senoji inercija. Jau minėjau, kad iki šios dienos išliko galioti vienas principas, – jeigu kurį nors klasės draugą ištiko bėda, visi mes metame savo reikalus į šoną ir stengiamės padėti jam. Vėliau man jau niekuomet neteko patirti panašaus bendrystės jausmo…

Bandydamas apibūdinti gimnazijoje tvyrojusią atmosferą, galiu papasakoti dar vieną epizodą. Mes buvome ketvirtoje klasėje, kai Povilas Plechavičius rinko žmones į Vietinę rinktinę. Daug mūsų aštuntokų į ją išėjo. Niekas tuo metu nevedė jokios statistikos, tačiau bendras įspūdis buvo toks.

Tarp šių jaunuolių buvo ir garsus krepšininkas Stepas Butautas. Žinoma, apie tuos dalykus sovietmečiu niekas nekalbėjo. Galbūt Butautą vėliau ir tampė už šį sprendimą, galbūt jį išgelbėjo krepšinis. O gal niekas tiesiog neįskundė šio žmogaus.

Aš paprasčiausiai nežinau, kaip susiklostė Butauto gyvenimas šioje srityje. Tačiau bent jau man bendraujant su savaisiais iš gimnazijos laikų, visuomet būdavo pasidalijama tam tikra patirtimi: štai tas žmogus „pakišo“ aną žmogų. Apie Butautą tokiuose susitikimuose nebuvo nė karto užsiminta aptariant tokius bjaurius reikalus.

– Tarp vyresniųjų „Aušros“ gimnazijos auklėtinių buvo ir dabartinis mūsų prezidentas Valdas Adamkus…

– Mano atmintyje Valdas Adamkus neužsifiksavo. Galbūt todėl, kad nebuvo krepšininkas?

 Gimnazijoje aukščiausiai „kotiruojami“ buvo krepšininkai?

– O taip.

– Jie tikriausiai susilaukdavo ir daugiausia panelių dėmesio.

– Be jokios abejonės. Jie buvo be konkurencijos šioje sferoje.

 Jeigu jau pasukome į tą sferą, kuri neįsivaizduojama be oranžinio kamuolio… Ar galima teigti, jog tarpukario Kaunas gyveno krepšiniu? O gal tai neteisingas įspūdis?

– Taip, iš tiesų – gyveno. Nors nereikėtų pamiršti ir bokso. Paskutinėse mokyklos klasėse ir pirmuosiuose Politechnikos instituto kursuose nepralenkiamu dievu visiems buvo tapęs Algirdas Šocikas. Aš nė kiek neperdedu. Apie jį iš tiesų buvo kalbama kaip apie dievybę.

Ketvirtoji terpė buvo Politechnikos institutas. Jame susiklostė visai kitokia situacija – daug žmonių buvo atvykusių studijuoti iš rajonų. Tačiau ryškios skirties tarp jų ir kauniečių aš nejutau. Buvimas Politechnikos institute man labiau primena vėliau įvairiuose darbuose susiklosčiusią atmosferą. Šioje mokymo įstaigoje reiškėsi visai kitas gyvenimo būdas.

– Ką turite galvoje?

– Nors mes visi gaudavome stipendijas ir turėjome teisę į nemokamą mokslą, tačiau daugelis iš mūsų uždarbiaudavo. Man irgi teko uždarbiauti, o paskutinius metus jau dirbau pastovų darbą gamykloje.

– Mokyklos baigimas ir brandos atestato atsiėmimas daugeliui jaunuolių bent jau dabar asocijuojasi su tam tikros sumaišties laikotarpiu: kur eiti, ką daryti, kokiu būdu bandyti atrasti save? Šitie klausimai nedavė ramybės man ir mano klasiokams. Kiek teko patirti bendraujant su Istorijos fakulteto pirmakursiais, panašiai jaučiasi ir dabartiniai abiturientai. O kaip Jūs prisimenate tą laiką? Ką mąstėte ir kokias dilemas sprendėte? O gal viskas buvo ganėtinai aišku?

– Viskas iš tiesų buvo gana aišku. Tačiau tai pasakęs aš privalau papasakoti apie savąjį gyvenimo planą, kurį buvau susidaręs. Čia taip pat reikėtų prisiminti mano skyrioką kalbininką Vytautą Ambrazą. Jis yra mane toli pralenkęs… Aš niekada nesijaučiau toks istorijos asas, koks yra Vytautas kalbotyros srityje.

Kai mes svarstėme, kokį gyvenimo kelią pasirinkti, jis jau tada buvo toli mane pralenkęs. Įsivaizduokite, jis sugebėjo peršokti per vieną klasę ir, kai aš buvau abiturientas, jis jau studijavo. Tiesa, jį gana greitai pašalino iš universiteto už politinius dalykus.

Kita vertus, tokia formuluotė skamba keistai. Vytautas ir tuomet, ir dabar buvo ir yra taip susitelkęs prie savo darbo, kad visa kita jam egzistuoja „lyg tarp kitko“. Tačiau jo be galo aukštas intelektas tiesiog negalėjo toleruoti sovietinio idiotizmo. Kai dabar kalbama apie sovietinį laikotarpį, aš kažkodėl ne taip jau dažnai randu bandymų išvesti analogijas tarp komunizmo ir religijos.

Mano tėvelis sakydavo tiesiai: „Komunizmas yra religija.“ Aš su juo visiškai sutinku, nors ir nemėgstu filosofinių vertinimų, nes norint daryti tam tikrus apibendrinimus, reikia gerai išmanyti šią sferą. Tačiau nesiimdamas spręsti dilemos, ar komunizmą galima vadinti religija filosofiniu požiūriu, aš vis dėlto dedu tarp šių dviejų dalykų lygybės ženklą.

Religija pateikia tam tikrą gyvenimo sampratą, kuri yra priimama kaip neginčijamos egzistencinės koordinatės. Tokia koordinačių sistema padalija pasaulį į „juoda“ ir „balta“, lemia, kaip žmogus turi gyventi, ko siekti ir kaip vertinti save bei kitus. Jeigu taip yra iš tiesų, kyla natūralus klausimas, – ar tu tiki visu tuo, ar atmeti šią koordinačių sistemą?

Komunizmas iš savo adeptų irgi reikalavo besąlygiško tikėjimo. Jo tiesas masėms aiškinantys mokslininkai ir propagandininkai elgėsi kaip teologai, apeliuodami į tam tikrą tikėjimą ir reikalaudami tikėti. Jeigu yra tikėjimas, turi būti ir tam tikros dievybės. Jos komunizmo religijoje irgi buvo.

Juk Stalinas buvo ne kas kita kaip dievybė. Bet kadangi mes kalbame apie bendruomeninę visuomenę, turėtume žvelgti į šį fenomeną iš tam tikros perspektyvos, įvertindami jo kontekstus. O Egipto faraonai ar nebuvo dievybės? O Romos imperatorių kultas? Kodėl Romos imperijoje buvo persekiojami krikščionys?

Dėl to, kad jie nepripažino imperatoriaus dieviškumo. Sudėk auką imperatoriui ir eik į visas keturias puses pasišvilpaudamas.

Mano nuomone, SSKP XX suvažiavimo delegatai, įvertinę, jog Sovietų Sąjunga gyvuoja ne senovės epochoje, pasidrovėjo garbinti gyvą asmenį kaip dievybę. Taip atsirado Lenino, kuris jau buvo nuėjęs į dausas, kultas. Egzistavo ištisa „Lenino hagiografija“. Turėjome ir „Lenino evangeliją“. O kas toliau? Savaime aišku, apeigos. Pradedant pionierių rikiuote ir baigiant partijos suvažiavimais bei politbiuro narių laidotuvėmis. Galime prisiminti ir raudonųjų švenčių proga rengiamus mitingus. Ar tai ne tam tikra mišių lankymo atmaina? O kur dar komunistinė partijos narių moralės priežiūra?

Beje, būtent jos dėka aš suradau labai gerą būdą išsisukti nuo partinio bilieto paėmimo. „Atleiskite, bet jeigu jau aš skirsiuosi su savo žmona, jokios partorganizacijos nuomonės man klausyti nesinorės. Mano reikalas, su kuo noriu, su tuo ir miegu,“ – drėbdavau aš tiems, kurie bandydavo mane „atversti“ ir įkišti į rankas partinį bilietą. Vyriškoje kompanijoje man toks argumentas dažniausiai padėdavo.

Bet grįžkime prie Ambrazo. Kaip jau minėjau, tokio aukšto intelekto žmonės kaip jis dažniausiai neišlaikydavo viso to absurdo spaudimo ir pratrūkdavo. Taip nutiko ir Vytautui.

Netrukus jis buvo pašalintas iš universiteto, tačiau chruščioviško pseudoatšilimo dėka jam pavyko grįžti į mokslus. Dabar jis yra vienas žymiausių mūsų kalbininkų.

– Grįžę prie Vytauto Ambrazo personalijos, prisiminkime ir Jūsų jau minėtą gyvenimo planą.

– Mes su Vytautu ne kartą dalijomės savo mintimis, ką mums daryti toliau. Jis jau buvo pradėjęs žengti pirmuosius žingsnius mokslininko likimo link. Tuo metu man dar reikėjo padaryti svarbiausius sprendimus. Aš dabar jau nepamenu, kuris iš mūsų pirmas suformulavo šį klausimą: „Koks gali būti Lietuvos istorikas okupantams valdant šalį?

Kaip reikės jaustis, jeigu teks tapti mokytoju ir nuolat meluoti jauniems žmonėms?“ Mes svarstėme šias dilemas ir Vytautas manęs paklausė: „Ką gi tu darysi?“ Tada aš jam atsakiau, kad visiško aiškumo mano galvoje nėra, tačiau aš turiu tam tikrą svajonę arba viziją. „Eisiu studijuoti į Politechnikos institutą,“ – atsakiau jam tuomet. Šį apsisprendimą lėmė keletas aplinkybių ir aš jas išdėsčiau savo draugui: „Visų pirma man nereikės išvykti iš Kauno. Antra, šitame marazme būti žmogumi, kuris susiduria su ideologija, aš nenoriu. Tuo tarpu inžinerija yra toli nuo visokių ideologinių vilkduobių.

Tą man puikiai parodė tėvo pavyzdys. Be to, juk reikia galvoti apie tam tikras gyvenimo perspektyvas, – reikia gauti butą, susikurti tam tikrą materialinę gerovę. Vėliau atsiras šeima, kuria irgi reikės pasirūpinti. O ar aš galėsiu visa tai padaryti pasirinkęs istoriją? Svajoju mokytis ir studijuoti istoriją atsitraukdamas nuo tiesioginių darbų bei pareigų. Galbūt kada nors atsiras galimybių laikyti egzaminus eksternu.“ Štai toks buvo mano gyvenimo planas.

– Likimas labai dažnai mūsų planus paverčia niekais, iškrėsdamas kokį nors netikėtumą. Nors mano gyvenimo sovietinėje santvarkoje patirtis kukli, tačiau aš puikiai prisimenu, kaip bebaigiantys mokslus žmonės su nerimu laukdavo paskyrimo į darbovietę. Kaip šis sovietų sistemos sukurtas metodas vėtyti ir mėtyti žmones paveikė Jūsų gyvenimo planą? O gal paskyrimo sukeliamų problemų pavyko išvengti?

– Su paskyrimu man nelabai kaip išėjo. Baigęs Politechnikos institute mašinų gamybos specialybę, aš gavau paskyrimą į Kolos pusiasalį. Ten būtų reikėję atidirbti trejus metus.

– Žiauroka perspektyva. Per trejus metus galima ne tik pamesti savo gyvenimo plano orientyrus, bet ir visai prapulti plačiosios tėvynės tyruose.

– Nepamirškime vieno dalyko. Politechnikos institutą aš baigiau 1953 m. Tuo metu plačiai nuskambėjusi Lavrentijaus Berijos byla leido mums visiems gauti diplomus į rankas. Tačiau paskyrimas „kabėjo“ virš mano galvos lyg Damoklo kalavijas… Vieną gražią dieną „Pergalės“ gamyklos, kurioje dirbau, direktorius gavo įsakymą mane atleisti, kad aš galėčiau vykti į savo paskyrimo vietą.

Mano laimė, kad jis buvo tikrai geras žmogus. Pasišaukęs mane į kabinetą jis pasakė: „Aš nebegaliu tavęs laikyti savo gamykloje. Tu turi kelias išeitis – parašyti pareiškimą ir „nerti į vandenį“. Tačiau jeigu tave ir ten suras, situacija pasikartos. Aš negaliu pasakyti, kiek laiko tu galėsi tokiu būdu išsisukinėti nuo savo paskyrimo. Tai daugeliu atveju, priklausys nuo vietinės valdžios organų geranoriškumo ir nuo tos gamyklos, į kurią esi paskirtas, užsispyrimo tave gauti. Blogiausiu atveju, į tavo namus gali ateiti milicija. Tačiau yra šiokia tokia išeitis. Mano patarimas – įsidarbink kokioje nors Kauno rajone esančioje Mašinų traktorių stotyje (MTS).“

– Kokiu būdu darbas MTS galėjo Jus apsaugoti?

– 1953 m. rudenį Nikita Chruščiovas suformulavo pagalbos žemės ūkiui programą, kurioje buvo numatomas inžinierių nukreipimas būtent į šią sferą. Todėl darbas MTS mane galėjo apginti nuo pareigos išvykti trejiems metams. „Verbavimo“ į MTS procesą prižiūrėjo „rajkomai“. Todėl patekęs į specialistų nomenklatūrą, aš jau galėjau tikėtis, kad partija pasakys: „Nejudinkit šito žmogaus!“ Už patarimą aš esu dėkingas iki šiol. Man MTS reikėjo atidirbti metus. Paskui mane paleido.

– Kuria linkme Jūsų gyvenimas pasisuko tuomet?

– Sovietų Sąjungoje pramonė buvo plečiama itin sparčiai, todėl jaunų specialistų, turinčių inžinerinį išsilavinimą, stygius buvo juntamas daugelyje sričių. Žinoma, ta pramonė buvo „medinio dviračio pramonė“, tačiau jos raida suteikė galimybę kai kuriems iš buvusių mano bendrakursių daryti karjerą iš karto peršokant kelias karjeros laiptų pakopas. Tuo tarpu mano situacija buvo kiek kitokia. Metai, praleisti MTS, stipriai atsiliepė karjeros perspektyvoms. Kai aš vėl patekau į darbo rinką, pati „skaniausia grietinėlė“ jau buvo „nugraibyta“. Laimė, liaudies ūkio tarybos nuo 1956 m. vėl skyrė papildomas investicijas į pramonės sektorių. Mano gamybinės pažintys šio pagyvėjimo metu taip pat padėjo. Taip aš atsidūriau Vilniuje – Skaičiavimo mašinų gamykloje.

– Kuriais metais Jūs atvykote gyventi ir dirbti į Vilnių?

– Į Vilnių aš persikrausčiau 1958 m. pabaigoje. Kaune tuo metu turėjau tikrai neblogą darbą.

Nuo 1955 m. Kauno motorų remonto gamykloje dirbau pamainos meistru. Šis darbas buvo didžiulė mokykla, nes jis suteikė man progą savo rankomis prisiliesti prie viso gamybos proceso, apie kurį iki tol turėjau daugiau teorines žinias. Šioje darbovietėje aš įgijau tikrai vertingą kapitalą, kuriuo naudojausi visą likusį gyvenimą. Skaičiavimo mašinų gamykla tuo metu buvo laikoma prestižine. Apie tokias dar buvo sakoma: „Liaudies ūkio tarybos numylėtinė“.

Čia aš dirbau vedančiuoju technologu. Man šis darbas labai patiko, nes jis visiškai atitiko mano pasirinktą studijų kryptį. Be to, čia dirbdamas turėjau visas galimybes tobulėti. Tiesa, 1959 m. pradžioje man iškilo dilema, kai gavau pasiūlymą tapti mechaninio cecho viršininku. Tai buvo cechas, kuris profesiniu požiūriu visiškai atitiko mano specialybę. Jame galėjau jaustis savo vietoje ir taip pat būčiau turėjęs galimybes mokytis toliau.

– Kas tuomet vertė jus abejoti?

– Man nepatiko organizacinė darbo pusė. Nežinau, kaip tai paaiškinti, gal čia kaltas mano auklėjimas, tačiau aš visuomet likau savotiškas anarchistas, o gal čia labiau tiktų žodis individualistas. Todėl vadovauti žmonėms man nebuvo miela. Žinoma, galėjau atsisakyti šio pasiūlymo.

Finansiškai minėtas pasiūlymas man buvo naudingas. Ir vis dėlto ne pinigai mane šiuo atveju masino, o buto klausimas. Nors man buvo pažadėta išspręsti tą problemą, tačiau aš puikiai supratau, kad paklausa buvo daug didesnė nei galimybės ją patenkinti. O cecho viršininkas buvo aprūpinamas gyvenamuoju plotu visų pirma. Ir aš šios aplinkybės negalėjau ignoruoti priimdamas sprendimą. Taigi aš tapau mechaninio cecho viršininku ir dirbau šį darbą ketverius metus. Čia man teko išeiti didžiulę santykių su žmonėmis mokyklą.

Darbininkai buvo žmonės visai iš kito pasaulio. Aš, palyginti su jais, jaučiausi daug laimingesnis, nes gyvenau kitokių poreikių ir galimybių erdvėje bei laike. Prisimintina, kad dirbdamas Kaune aš dar spėjau susidurti su senąja darbininkų karta, atėjusia iš tarpukario Lietuvos. Pramonės plėtimasis į gamyklas atvedė mano kartos žmones. Todėl atvykęs į Vilnių, aš jau radau visai kitą situaciją. Tiesa, tuo metu aš jos nesugebėjau adekvačiai įvertinti ir didelių pokyčių neįžvelgiau.

Tačiau dabar aš jau visiškai aiškiai galiu įvardyti, jog kartų kaita egzistavo.

Mano tėvas daug kartų parėjęs po darbo pasakodavo apie savo santykius su darbininkais, tačiau visa tai man buvo tik tolimas realių dalykų aidas. Juk kol kažko neišbandai savo paties kailiu, tai tėra tik teorinė arba knyginė patirtis. Mano atėjimas į gamybinį sektorių irgi buvo susijęs su tam tikrais iššūkiais, kuriuos teko įveikti. Dabar, prisimindamas savo pirmuosius metus „Pergalės“ gamykloje, aš galiu pasakyti, jog buvau našta ir vyriausiajam meistrui, ir cecho viršininkui. Darbininkai mane už akių vadindavo „meistriuku“.

Kitaip tariant, tuomet aš buvau tiesiog piemuo. Ir dabar prisimenu tuometinį cecho viršininką Mašanauską, kuris turėjo labai daug vargo su manimi. Negaliu pasakyti, jog tingėjau dirbti, tačiau aš neturėjau praktikos ir įgūdžių, o viso to stygius neleido suvokti daugelio esminių gamybos proceso dalykų, pradedant darbų eiliškumu ir baigiant visais kitais klausimais.

Po „Pergalės“ ėjo Kauno motorų remonto gamykla, vėliau pervadinta į „Koordinatę“. Ji buvo daug mažesnė už „Pergalę“, todėl ir darbo organizacija buvo paprastesnė. Tačiau joje vadovaujantiems asmenims tekdavo didesnė atsakomybė, nes mažesnėje organizacijoje neegzistavo išplėtota pasiskirstymo priimant sprendimus sistema.

– Klausantis Jūsų, susidaro įspūdis, jog po Politechnikos instituto baigimo Jums teko ne mažiau uoliai mokytis „gyvenimo universitetuose“. Tačiau šiuo atveju mane domina ir tai, apie ką, darant chronologinį pjūvį, mes tarytum neturėtume dabar kalbėti. Ar darbo Kauno bei Vilniaus gamyklose patirtis davė Jums ką nors kaip būsimam istorikui? O gal šios dvi specialybės – visiškai atskirai egzistuojantys pasauliai?

– Aš jau minėjau, kad darbas vienoje ar kitoje gamykloje padėjo man įgyti tam tikrų profesinių įgūdžių. Taip pat prisiminiau, kaip sunkiai teko įgyti bendravimo su žmonėmis ir vadovavimo jiems patirtį. Tačiau egzistuoja ir dar vienas aspektas – mokydamasis bendrauti su darbininkais aš išmokau visur matyti gyvus žmones! Sąvokos „darbdavys“ ir „darbininkas“ man įgijo labai apčiuopiamą reikšmę. Jau būdamas istoriku aš suvokiau vieną dalyką, kurio, deja, jokioje literatūroje neužtikau. Šiuo atveju aš bijau paskelbti atradęs dviratį, tačiau tiesiog to negaliu patikrinti.

– Ką turite galvoje?

– Visa istorija yra gyvenimas, o gyvenimas yra ne kas kita kaip produkto paskirstymo pastangos. Jeigu yra pridedamasis produktas – atsiranda ir valstybė su civilizacija. Taigi produkto paskirstymo klausimas žmogų lydi nuo pat beždžionžmogio laikų, kai jokios kalbos apie papildomą produktą nebuvo ir negalėjo būti.

Priimdamas marksizmą be jo futurologinės pusės, tuo pat metu aš nepriimu jo teiginio, kad egzistuoja tik klasių kolizija ir kad tai yra tik pridedamojo produkto paskirstymo problema. Mano nuomone, koliziją reikėtų įžvelgti visai kitur. Pati gamta kovoja dėl būvio ir klasių kova tėra tik viena iš daugelio šios kovos formų. Atskirų individų interesai formuojasi į terpių interesus ir viskas pavirsta sniego gniūžtės efektu.

– Kokią išvadą iš to galima daryti?

– Šiuo atveju ir vėl reikia grįžti prie tų klausimų, kuriuos mes jau esame aptarę pirmojo pokalbio metu. Aš neatmetu klasių kovos. Aš tiesiog stengiuosi jos nesuabsoliutinti, kaip daro kai kurie bandantys spekuliuoti marksizmu. Klasių kova yra bendros kovos dėl būvio dalis. O tada ir kyla klausimas: pagal marksizmą pridedamąjį produktą pasiima vadinamoji vadybininkų terpė, su „siejančiuoju vieningumu“ ir sudievintu faraonu, o bendruomenė gauna tik pragyvenimui reikalingą minimumą. Ar užtenka tai pasakyti?

Mano nuomone, nepakanka. Kodėl? Juk jie visi gauna po lygiai. Tačiau ar visi bendruomenininkai dirbo vienodai tam, kad pagamintų dabar dalijamą produktą? Savaime aišku, kad ne. Man jau teko kalbėti apie simuliacijos fenomeną. Todėl čia ir vėl reikia svarstyti suinteresuoto bei nesuinteresuoto darbo problemą. Viskas radikaliai keičiasi kapitalizmo formacijoje, kurią aš esu linkęs įvardyti kaip dirbančiųjų išnaudotojų visuomenę. Man visa tai padėjo suvokti būtent manoji meistro ir cecho viršininko patirtis. Todėl aš ir akcentuoju, jog pastarasis darbas atvėrė giluminius socialinius dalykus, kurių kitomis sąlygomis aš nebūčiau įžvelgęs.

Jau pasakojau, kaip lenkai darbininkai Kaune atsikratė komunizmo iliuzijų. Tai buvo žmonės, kurie turėjo profesinę savigarbą. Jų sampratoje žodis „meistras“ turėjo bent dvi reikšmes. Viena vertus, tai buvo darbo pareigos – tam tikro darbo baro vadybininkas.

Tačiau kita prasme kiekvienas iš jų buvo „meistras“. Aš čia nepasakau nieko nauja. Tarpukaryje į batsiuvį reikėdavo kreiptis „meistre“. Ir to nereikėtų suprasti kaip tam tikros mandagumo formos. Batsiuvys iš tiesų buvo savo darbo meistras. Jis turėjo tam tikrą kvalifikaciją. Tuo metu buvo sakoma „turėti savo markę“. Senieji lenkakalbiai darbininkai buvo „markės žmonės“. Jie gerdavo, tačiau tik itin retais atvejais apie kurį nors iš jų buvo galima pasakyti, kad „štai šis nemoka gerti“.

Man būnant cecho viršininku Vilniuje greitai teko įsisąmoninti, kad dukart per mėnesį mažiausiai po pusę savaitės cechas nedirbs. Visi pagiriodavosi… Kaune su šia problema susidurti neteko. Žinoma, viską galima suvesti į vieną paprastą takoskyrą: „ten buvo lietuviai, o čia – rusai.“ Gal ir taip. Nenoriu to neigti. Vilniaus gamyklose darbavosi labai mišri publika. Tačiau nereikia absoliutinti. Du kartus per mėnesį mažiausiai po pusę savaitės nedirbdavo ir lietuviai. Dar vienas dalykas – MTS dėjosi analogiški dalykai.

Tačiau pagirios ten trukdavo ne pusę savaitės, o visą savaitę. Kokia „aritmetika“? Mažų mažiausiai pusė mėnesio MTS būdavo absoliučiai neveiksnus. Šiose stotyse dirbdavo varguomenė, kuri tapo traktorininkais. Šios pareigos buvo, be kita ko, prestižinės. Taip kaimo proletariatas labai greitai perėmė rusų gyvenimo būdą.

Buržuazinėje visuomenėje tokie dalykai būtų tiesiog neįsivaizduojami – nevykėlis, simuliuojantis darbo procesą? Jeigu norite, aš irgi buvau toks nevykėlis. Ar kokioje nors Fordo gamykloje mane, pradedantį savo kelią „meistriuką“, būtų laikę metus ir mokę elementariausių dalykų? Aišku, kad po kelių savaičių būčiau išspirtas lauk. Kaip tu dirbi – tavo reikalas. Skirtis tarp nesąžiningumo ir humaniškumo bendruomeninėje santvarkoje yra neišdiferencijuota. Tuo tarpu buržuazinėje visuomenėje ji išryškinama iki žiaurumo.

Tokia takoskyra sukurdavo visiškai kitą darbo našumo efektą. Ir dar – sovietinėje visuomenėje, neegzistuojant mano minėtai skirčiai, nebuvo ir aiškaus separacijos proceso tarp tų, kurie gyvenime kažką pasiekė savo darbu, ir tarp tų marginalų, kurie nenori arba nesugeba kažko pasiekti. Todėl darbo marginalizavimo klausimas buržuazinėje visuomenėje išspręstas tiesmukai ir žiauriai, o bendruomeninėje – visiškai neišspręstas. Todėl marginalai sėdėdavo ant dirbančiųjų sprando.

– Bet tai, apie ką Jūs dabar kalbate, prisimindamas savo patirtis sovietinės – „bendruomeninės“ visuomenės sanklodoje, ir dabar galima įžvelgti mūsų kasdienybėje.

– Sutinku. Ryškiausias to marginalizmo pavyzdys – Lietuvos kaime paplitęs gyvenimas iš vaikų pašalpų. Visi mes mokame mokesčius, o ta publika geria savo vaikų auklėjimo bei išlaikymo problemą užkraudama valstybei. Kas kaltas? Galbūt kažkuriuo gyvenimo momentu šie žmonės ir buvo nekalti. Tačiau dabar jų pateisinti neįmanoma. Bet pabandykime pasakyti, kad šito daugiau netoleruosime. Kas nutiks?

Prisiminkime, kas darosi Lietuvoje prieš kiekvienus rinkimus. Marginalizmas iki šiol diktuoja visų mūsų gyvenimo tempą ir būdą. Jis sukuria absoliučiai karikatūriškus seimus su itin „spalvingomis“ asmenybėmis juose. Jeigu norite, diktuoja balsavimą už Rusiją, nes „prie ruso buvo geriau“. Taigi man teko pažinti darbininkų gyvenimą. Kaip jau minėjau, senoji karta jautėsi esą meistrai, o jaunoji karta perėmė bendruomeninį sovietinį mentalitetą. Aš šiandien jau ne kartą minėjau, kad į senąją darbininkų kartą mes žvelgiame kaip į komunistiškai nusiteikusią, – galime prisiminti 1935 ar 1936 m. įvykius.

Ginčyti šio fakto aš nesirengiu, tačiau socialiniu ir mentaliteto požiūriu jie buvo buržuazinės visuomenės žmonės, nes jie, dar kartą pasikartosiu, buvo meistrai. Ir priešingai – kai jų vaikai perėmė lietuvių kalbą, kai klausimas „Kas tu esi – lietuvis ar lenkas?“ nuėjo nuo scenos, į pirmą planą iškilo bendruomeninio – sovietinio mentaliteto struktūros. Čia mes jau galime užduoti kitą klausimą: „Kam prie rusų buvo geriau, o kam blogiau?“ Taigi tautinės savimonės klausimas nėra toks jau paprastas.

Tik vėliau aš supratau, kad gyvenimas mane mokė praktiškai tų pačių dalykų, kuriuos ne kartą girdėjau iš savo tėvų. Dar kartą kartoju – pagarba darbui…

– Jeigu jau užsiminėte apie tėvus ir jų įtakas, dar norėčiau pasiteirauti, kiek jie Jums kalbėjo apie tai, kokią Jūsų gyvenimo viziją jie buvo susidarę? Ne paslaptis, kad kai kurie tėvai turi pakankamai aiškų supratimą, ko jie tikisi iš savo sūnaus arba dukros ir labai aiškiai duoda suprasti, koks gyvenimo kelias jau yra parinktas kaip „geras“, „tinkamas“ ir pan. Kokia situacija buvo Jūsų šeimoje? Ar Jūsų šeimoje buvo kalbama šia tema? O gal savojo likimo laivą plukdėte pats?

– Mano mama savo gyvenimą paskyrė man. Jos gyvenimą sugriovė Rusijos revoliucija. Šiuo atveju skaudžiausia tai, kad aš nesugebėjau nuslėpti savo neapykantos carinei Rusijai ir tuo labai skaudinau patį brangiausią man žmogų. Kaip jai buvo sunku matyti, kad aš nepriimu to, kas jai taip artima ir svarbu… Nepaisant to, mano mamai rūpėjo tiktai viena – kad aš būčiau laimingas, kad rasčiau save ir kad šios mano paieškos nesusidurtų su ta baisia mūsų gyvenimo aplinka, kuri galėjo sunaikinti bet kurį žmogų. Visa kita jai buvo antraeiliai dalykai. Žinoma, tai labai abstraktu…

– Ar papasakojote apie savo gyvenimo planą tėvams?

– Negalėčiau pasakyti, jog nesidalijau savo mintimis su tėvais, tačiau labai šio plano neužaštrinau. Todėl ir mūsų pokalbiai su tėvais apie mano gyvenimo perspektyvas nebuvo lemiami. Mano mamai svarbiausi buvo jau minėti dalykai…

– O tėvui?

– Ką aš galiu pasakyti apie tėvelį… Jis norėjo, kad aš sekčiau jo pėdomis ir tapčiau inžinieriumi-mechaniku. Kita vertus, jis aiškiai man davė suprasti, kad šiuo atveju svarbiausia ne tai, ar aš pasirinksiu jo gyvenimo kelią, bet tai, kad pasirinkęs vieną ar kitą dalyką, aš gyvenime ką nors pasiekčiau. Kai mano tėvas pajuto, kad aš esu save atradęs, tačiau pašaukimui išsiskleisti tiesiog nėra sąlygų, jis labai norėjo, kad man pagaliau pasisektų.

Kai aš stojau į neakivaizdines studijas Istorijos fakultete, mano tėvelis labai jomis domėjosi. Man apsigynus disertaciją jis labai tuo džiaugėsi. Jis man kartkartėmis vis atnešdavo vieną kitą su istorija susijusią knygą. Tačiau gauti medievistinės literatūros nebuvo lengva. Jos mūsų knygynuose pasirodydavo labai mažai ir tai neturėtų stebinti – pastaraisiais dalykais dažniausiai domisi ganėtinai siauras specialistų ratas. Kita vertus, Kaune domėjimasis senąja Lietuvos istorija neišblėso visą sovietmetį. Todėl kai tik susitikdavau su kokiu nors kauniečiu, kalba neišvengiamai pasisukdavo šia linkme: „Tai tamsta istorikas? Na, o kaip ten Vytautas Didysis? Žinoma, viešai apie tai kalbėti ir rašyti nelabai galima, tačiau gal turi ką nors stalčiuje?“

Tvyrant tokioms nuostatoms, kai kurios knygos keliaudavo iš rankų į rankas, jos būdavo kopijuojamos „Eros“ aparatu. Ir štai vieną kartą tėvas man atneša nukopijuotą Česlovo Gedgaudo knygą „Mūsų praeities beieškant“3: „Štai Edvardai, imk! Kainavo penkiolika rublių! Būtinai paskaityk!“ Tuo metu penkiolika rublių buvo dideli pinigai. Aš iš nuogirdų jau žinojau, kas toje knygoje rašoma. Dabar, turėdamas galimybę, susipažinau nuodugniau.

Įsivaizduokite mano situaciją. Po mėnesio ar dviejų tėvas manęs paklausė: „Na kaip, Edvardai, ar perskaitei?“ Man teko išsisukinėti: „Mažai laiko turiu, skaitau po truputį.“ Taip aš tempiau, kol galų gale išsisukinėti nebebuvo jokios galimybės. Vieną kartą, kalbai vėl pasisukus apie Gedgaudo knygą, aš buvau priverstas „atidengti kortas“: „Žinai, tėveli, fantazijos visa tai…“ Tada jis sunerimo: „Bet palauk, nejaugi tau rusai išplovė smegenis sovietiniame universitete?! Juk tai mūsų praeitis, kuri nuo mūsų buvo nuslėpta!“ Man teko gintis: „Visa tai tėra išsigalvojimai…“

Mano tėvas nepasidavė: „O tu išnašas žiūrėjai? Tu pažiūrėk, kokia rimta literatūra remiamasi! Ar ji kur nors kitur buvo panaudota?“ Diskusija įsisiūbavo. „Tėveli, aš nesu skaitęs visos šios literatūros, tačiau tai, ką esu žiūrėjęs, leidžia man teigti, jog Gedgaudo požiūris neturi nieko bendra su istorine realybe. Dar daugiau – apie lietuvius joje nėra nė žodžio.“ Tai mano tėvo neįtikino: „Bet Gedgaudas ir pats rašo, kad literatūroje pateikiamą informaciją visų pirma reikia iššifruoti“. Na, ką gi. „Pabandykim šifruoti, – atsakiau jam. – Paimkime gotus. Egzistuoja šaltiniai, minintys juos, egzistuoja istorikų bei kalbininkų studijos. Visa tai man žinoma.

Man irgi labai norėtųsi, kad Gedgaudo teiginiai būtų tiesa, tačiau šaltiniuose glūdintys faktai kalba visai ką kita. Aš nerandu čia nieko baltiška.“ Mano tėvui visa tai girdėti buvo labai nemalonu, tačiau jis suprato mano argumentus. Jis išgyveno didžiulį nusivylimą, tačiau ne manimi, o Gedgaudu. Taigi tėvas labai džiaugėsi, kai aš perėjau dirbti į istorikų cechą. Kita vertus, jis dažnai manęs klausdavo: „O inžinieriaus darbas tau kaip istorikui nieko nedavė?“ Į tai aš atsakydavau taip, kaip ir jums, ir tuomet mano tėvelis labai džiaugdavosi.