Prieš septynetą metų nedidelė Virginijos Cibarauskės recenzija „Antrininkės“ (Literatūra ir menas, 2014-09-26, in: https://literaturairmenas.lt/literatura/virginija-cibarauske-antrininkes) rašytojų ir kritikų bendruomenėje sukėlė ir burbulų, ir burbėjimų – anuomet ji teigė, kad Vytauto Stankaus antroji knyga yra pirmosios antrininkė, ir, maža to, daug skolinasi iš Rimvydo Stankevičiaus, pasižymi klišių gausa. Šiandien ne tik atrodo, kad pastarasis tekstas buvo ne iki galo teisingas, bet pirmiausia, prisiminus reakcijų piktumą, jis atrodo neproporcingai švelnus. Šiaip ar taip, nors postmodernizmo vėjai su prielaida, kad nieko naujo po saule ne tik nėra, bet ir negali būti, apslūgo, tebėra sunku kalbėti apie kūrybą kaip apie neautentišką. Ar galima tai prasmingai įrodyti? Ir ką reiškia – neautentiška? Poezijos lauke man pirmiausia tai reiškia, kad knyga nėra savita nei stilistine, nei kokybine prasme, t. y. atvirai (nors nebūtinai sąmoningai) imituojanti patį poezijos lauką, jo niekaip kokybiškai nepranokdama ir nepraturtindama.

Edvino Valikonio Rūko dugnui galima parašyti dvi recenzijas. Jei skaitysime šią knygą užmerkę akis prieš visą lietuvių poezijos kontekstą tarsi jo nebūtų, visiškai imanentiškai analizuodami tekstą, teks konstatuoti, kad knyga visai įdomi. Bet jei skaitysime ir rašysime atsimerkę, turėsime konstatuoti liūdną tiesą – ši knyga yra naujosios lietuvių poezijos klišių ir formų sankaupa, imitacija, vietomis smarkiai priartėjanti prie absurdiško parodijos lygmens, nors tokių intencijų tekstas tikrai neturi.

Vienas aspektų, kur Valikonio poeziją galima pagirti – tai vientisos, gana pilkos ir niūrokos nuotaikos knyga, nuosekli savo tematika ir įvaizdžiais – tarsi iš tiesų ant visa ko būtų nugulęs slegiantis rūkas. Stichiški vaizdiniai čia tampa subjekto vidinių būsenų, skausmų, įtampų metaforomis, jomis iš nemažos distancijos, vengiant kokių nors konkretesnių biografiškumų, bandoma užčiuopti ir įprasminti bėgantį laiką. Tad – tai tikrai atskira knyga, o ne debiutinis bandymas, išleistas sušlavus visus parašytus tekstus iš pastalės, viršutinio, apatinio stalčių ir šiukšliadėžės, nes „jau užtenka knygai“. Taip nėra.

Tačiau detaliau norėtųsi aptarti Valikonio pasirenkamus įvaizdžius ar metaforas. Nors nemenka dalis įvaizdžių, kuriuos aptarinėsiu, būdingi platesnei tradicijai ir vyresniems už Stankų poetams – Rimvydui Stankevičiui, Sigitui Parulskiui – pradėjęs šį tekstą prisiminimu apie Stankaus kūrybą, čia vis sugrįšiu prie jo knygų iš veidrodžio, už (2014; toliau tekste – IVU) ir Skruzdžių skandinimas (2016; toliau tekste – SS) kaip konteksto Valikonio kūrybai. Pirmoji iš šių, kaip minėjau, jau tada kritikuota dėl neautentiškų ar klišėmis virtusių įvaizdžių, nors, mano supratimu, ir suteikė dėvėtiems įvaizdžiams kiek naują formą, kontekstą, ritmiką.

Valikonio knygos nuoseklumo pamatas yra keli teminiai įvaizdžių, vienaip ar kitaip susijusių savo semantika, blokai. Semiotikai greimistai, matyt, galėtų bandyti įžiūrėti kažkokias „izotopijas“, nors apniktų abejonė, ar jų vartojimas reikšmės atžvilgiu koherentiškas. Vienas tokių blokų siejasi su vandeniu – tai ir pavadinime esantis rūkas, ir upė, tiltas, valtys, lietus, vanduo (p. 9–11, pirmame tekste jau pasirodo visi). Turbūt niekas nenustebs, jei konstatuosiu, kad tai gana klišiniai įvaizdžiai – net ir knygų neskaitantis žmogus, žvilgtelėjęs į pilkšvą nuotrauką, kurioje valtis, rūkas, lietus ir prieblanda, konstatuos: „poetiška…“ Labai būdingi jie ir Stankui (pvz., IVU, p. 7, 11, 13, 16, 24).

Antrą įvaizdžių bloką sudaro objektai, susiję su pabrėžiamu kūniškumu – ne erotine, bet kūno laikinumo prasme: „iš akmenų dantyse ritas drugiai / iš akmenų inkstuose ritas drugiai / iš akmenų širdy ritas drugiai, juodi juodi“ (p. 28), „kaulų rievėse saugomos dabartys“ (p. 78), „tuščia mano šonkaulių narve“ (p. 70) ir t. t.; į juos įsijungia ir kvėpavimo motyvas: „[…] jei iškvėpsi iš plaučių / rūką, jis iškvėps tave […]“ (p. 20); „[…] iškvepi save – įkvepi / save – dūsti. […]“ (p. 30). Labai būdingi jie ir Stankui, pavyzdžiui: IVU – slanksteliai, kaulai, plaučiai, dantys, nagai (p. 24, 107), taip pat SS jungiami abu įvaizdžių blokai: „yra laivas ir laivas pilnas vandens, yra / išėjimas ir įėjimas ir viskas užlieta vandens, / yra jo plaučiai ir plaučiai pilni skruzdžių, / yra jo skrandis ir skrandyje blaškos drugeliai, / yra jo širdis ir širdis pilna kraujo“ (p. 39). Atskirai net neverta rodyti jungčių tarp tokių Valikonio kartojamų poetizmų kaip atspindys ar kita pusė (p. 11, 47), kurie yra Stankaus IVU poetiniame centre, ar iš kartos į kartą skolinamų tokių poetizmų kaip tamsa, akmenys, tolumoje praskrendančios gulbės ar gervės.

Yra ir savotiškų formos imitavimo bruožų – Valikonis smarkiai priartėja prie Stankaus pamėgtos ir iš Levo Rubinšteino atvirai pasiskolintos formos, susidedančios iš eilės skaičiais pažymėtų nedidelių kalbos arba dienoraštiškų fragmentų, ypač tekstai „raktai (11 epizodų iš vienviečio barake)“ (p. 56–58) ar „prieš lietų“ (p. 74–75). Pastarieji primena visą Stankaus IVU antrą skyrių ir SS tekstą „20 frazių su paaiškinimais“ (p. 51–51). Atsikartoja net buitinio dialogo inkliuzai tekste piešiant situaciją: „padaryk dar kartą taip“ (p. 13) – „pakartok ką dabar pasakei“ (Stankus, IVU, p. 57).

Imituojami įvaizdžiai, jei būtų permąstyti naujai, gal ir būtų įdomūs. Tačiau ne veltui dar Aristotelis Poetikoje pastebėjo, kad geras metaforas pačiam kurti reikia įgimto gabumo, leidžiančio pamatyti bendrybes tarp įvairių daiktų ir reiškinių. Kai Valikonis ne skolinasi, o imasi ieškoti savų įvaizdžių ar metaforų, daug kas nepavyksta. Gaunasi arba perdėm poetiška painiava, pavyzdžiui: „klausausi: tavo vamzdžiuose / skystas deguonis, košia nenoriai / jį plaučių marlės. matau: tu. siūlas / akies kraštelyje. atsisuksiu / – pranyksi. nenoriu“ (p. 38), arba demonstruojamas visiškas atšokimas nuo tikrovės, kai lėktuve „[…] ausis / pjausto kūdikių verksmo siaurapjūkliai“ (p. 26). Užtenka bent kartą padirbėti siaurapjūkliu, išgirsti kūdikio verksmą ir suprasi – tie garsai tarpusavy neturi nieko bendra. Šios menkai koherentiškos vaizdų sekos faktiškai nesiskiria nuo Šventinio bankucheno poezijos klišių parodijos „Rankraščiai. Slinktys. Erosas“ (2013, https://www.youtube.com/watch?v=1s6cy6IHFv4&t=2356s), deklamuojančios: „vėjo trajektorija apipina smengančiomis ietimis / ar tai tik betikslė sniegena / ar tai tarpupirščių linkiuose skendinčios seserys / sugrįžk prie Leipcigo sodų“; arba: „ar taip mane nuogą priimsi / alsuok druskos tyrumu / alsuok / čia aš tik beldžiuosi / čia tik aš“.

Esama šioje knygoje ir kitų keistų poetinių sprendimų, pavyzdžiui, Vilnių pavadinus „V.“ (p. 17–18, 30) ir taip panaikinus sąsają su konkrečia vieta, likusiame tekste proga išplėsti reikšmių lauką nepasinaudojama, jis gal net susiaurėja. Atsitiktinai vartojami tokie gyvojoje kalboje menkai girdėti knyginiai žodžiai kaip „naktis vaiski“ (p. 9), „žiū“ (p. 10), „palkšvas“ (p. 48), „telkšo“ ir „laiganti“ (p. 53) ir pan. – Valikonio tekstuose jie skamba nenatūraliai ir nedera prie visumos.

Bandymai žaisti kultūros ženklais taip pat lieka nesėkmingi. Ne tik Johnny Cashas, bet ir Stankus arkangelą Gabrielių pakartotinai pasitelkia kalbėdamas apie mirtį ir kūnišką prisikėlimą (SS, p. 34, 68). Valikonis vaizduoja Gabrielių sapnuojantį ir sužmoginęs įsodina į lėktuvą (p. 25–26). Tačiau net ir nekeliant klausimo, kodėl grynasis nekūniškas protas sužmoginamas ir sapnuoja, reikšmės lieka miglotos, neišskleistos vaizdų fragmentuose – benamiai ieško Azraelo, Gabrielius užsnūdęs ir nepatogiai skrenda į Tel Avivą, Peru yra šilta ir ten vytina alpakas, o subjektas stebi lėktuvą… Tekstas užbaigiamas aforizmu, kad ilgai stebint lėktuvą, jis galiausiai nukris.

Tekstų paveikumas iš esmės bandomas grįsti savotiškais paradoksais, pavyzdžiui: „[…] nesu tikras, ar / tikras“ (p. 12), „kai lapai be garso meta medžius“ (p. 12), „kambaryje yra vietos tiek, kiek jame / nėra rūko“ (p. 16), „[…] kai tari savo vardą prieš / veidrodį / veidrodis žiopčioja“ (p. 42), „tamsoje visos žaizdos atrodo / vienodai“ (p. 58), „du kūnai pakilo ir išsivaikščiojo; / žodžiai – liko kabėti“ (p. 60) ir pan. Taip pat p. 55: „metas kraustytis, kraustaisi / iš proto“ (plg. Stankus, IVU, p. 55: „regis einu iš / proto man regis / einu – – –“). Pavieniui dalis jų banalūs, dalis įdomūs ar gražūs, dalis – paaugliškai dramatiški. Tačiau šios eilutės vis lieka vienišos – aplink esantis eilėraščio tekstas joms nesukuria reikšminio konteksto, jos netampa eilėraščio reikšmine kulminacija ar atomazga – įkeptos į laimės ar išminties sausainėlius, jos dažnai liktų tiek pat gražios ir prasmingos.

Grįžkime prie knygos autentiškumo – negi blogai skolintis įvaizdžius, juk tai beveik neišvengiama, o jie juk ir nėra privatizuoti? Taip, neišvengiama, ypač debiutinėje knygoje. Ir skolintis nėra blogai – kvaila būtų nejausti supančios poetinės tradicijos ir manytis esant savipakankamu kūrėju. Tačiau Valikonio knyga pasirodo kaip poetiškai neautentiška todėl, kad: a) pasiskolinus įvaizdžius, nesugebama sukonstruoti nei naujos kokybės, nei naujos tonacijos, ritmikos, formos; b) tai, kas pretenduoja į autorinį balsą, kas nėra įtakos ar poetinės klišės, irgi nėra kokybiška. Kitų knygų leidyklos debiutai paprastai intriguoja ir turi neblogą vardą, tačiau Valikonio, deja, itin blankus – gausu labai panašių, tik geresnių knygų. Taip pat dvelkiančių lengva savinieka ar savinaika, neišsipildymu, tik brandesniu. Bet beveik neabejoju, kad knyga būtų įdomi paaugliams, išgyvenantiems pirmas niūrias vidines dramas ir dar nepakeliavusiems po platesnius lietuvių poezijos vandenis – juk tamsoje visos žaizdos atrodo vienodai.