Mantas Adomėnas, MONETA & LABIRINTAS: Romanas, Vilnius: Baltos lankos, 2023, 576 p., 1800 + 2500 (2-a laida) + 4000 (3-ia laida) + 6000 (4-a laida) egz.
MONETA & LABIRINTAS II: Romanas, Vilnius: Baltos lankos, 2024, 560 p., 5000 + 6000 (2-a laida) egz.
Dizaineris Zigmantas Butautis
Bene didžiausias pastarųjų metų lietuvių bestseleris sulaukė ir šiokio tokio kritikų bendruomenės pripažinimo – pirmoji Monetos & labirinto (toliau – ML) dalis literatūrologų atrinkta pretendente į „Metų knygos“ titulą (kurį ir laimėjo), ji pateko ir į elitinį LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Tačiau profesionaliosios kritikos santykis su dilogija liko keistas – greta nedidelių teigiamų (Rasos Drazdauskienės, Jūratės Čerškutės) komentarų nugulė dvi labiau neigiamos (Giedrės Kazlauskaitės ir Eugenijaus Žmuidos) recenzijos (žr. Giedrė Kazlauskaitė, „Ne viską lemia išsilavinimas“, in: Šiaurės Atėnai, 2024, Nr. 8, p. 11; Eugenijus Žmuida, „Baltieji pradeda ir… arba lietuvišką Džeimsą Bondą rasite čia“, in: Metai, 2024, Nr. 3, p. 147–151). Jų autoriai konstatavo a priori tokio pobūdžio knygų nemėgstantys ar neskaitantys, nemažai dėmesio skyrė autoriaus asmenybei. Recenzuota tik pirmoji ML dalis, tai yra pusė. Radęs dešimtis tūkstančių skaitytojų, romanas nesurado savojo skaitytojo tarp kritikų, o dalis jo autentiškų aspektų liko neaptarti. Trilerio ar detektyvo aptarimui būtino padorumo – susilaikymo nuo detalių ir peripetijų atskleidimo – teko laikytis trumpai apžvelgiant romaną užsienio auditorijai ir man (Mantas Tamošaitis, „How to Win the Geopolitical Coinflip“, in: Vilnius Review, 2024-04-15, in vilniusreview.com/reviews/588-how-to-win-the-geopolitical-coinflip), tad čia jo nepaisysiu.
Nors priskirtinas žanrinei literatūrai, kūrinys skaitytojus glumina neapibrėžiamumu – vadintas detektyvu, Bildungs romanu, šnipų trileriu, idėjų romanu, visai taikliai – idėjų trileriu. Skaitytojų komentaruose kalbama apie viename romane tilpusius du ar net tris pasakojimus – Tomo Narvydo brandos istoriją, šnipų trilerį, kultūros istorijos tyrimą. Šie trys pasakojimo dėmenys supinti į tinklą, kuris yra daugiau, nei vien jų suma. Kitaip tariant, Adomėnas yra tarsi profesorius Utonijus iš Cartoon Network animacijos Powerpuff girls (liet. Supermergaitės), kuris maišydamas „sugar, spice and everything nice“ į katilą įmeta chemikalą X, duodantį gyvybę supermergaitėms. Kas yra tas X – turbūt esminis šio teksto klausimas. Bet apie viską iš eilės.
Tomas Narvydas nėra Džeimsas Bondas
Tai, kad recenzentai lygina herojų su Bondu, rodo žanrinės literatūros refleksijos skurdą Lietuvoje – daugiau agentų Marijos žemėje tiesiog nėra. Tiesa, vienoje vietoje su Kazlauskaitės ironija galima sutikti – jei romano herojus kuo ir panašus į Agentą 007, tai nebent slapta galia permiegoti su moterimis. Tik skirtingai nei pompastiškojo 007 atveju, rimtų ir objektyvių priežasčių tai daryti su liūdnu, reflektyviu ir kiek atstumtu Tomu kaip ir nėra – moteris jam į glėbį tarsi kokia Afroditė pastūmėja autoriaus plunksna. Santykis su šnipų romanų tradicija yra atvirai plėtojamas ir pačiame romane – pakartotinai minimi Johnas le Carré, Frederickas Forsythas, Robertas Harrisas, Charlesas McCarry. Ianą Flemingą ir le Carré įprasta matyti kaip priešingus polius šnipų romanų tradicijoje. Žemos kilmės, kalboms gabus žvalgybininkas le Carré (Davidas Cornwellis), palyginus su papūstos biografijos aristokratu Flemingu, jau pats iš savęs gerokai panašesnis į Adomėno herojų. Le Carré yra žvalgybos realistas, pats savo kūrybą priešinęs „iškraipytai“ tikrovei Flemingo romanuose. Le Carré šnipai – neišraiškingi, beveik nematomi, operacijas ilgai planuojantys kabinetuose ir koridoriuose. Tai puikiai aprašė Bernardas Gailius: „Flemingo sukurtam „paslaptingų patriotinių tikslų turinčio Supermeno“ paveikslui le Carré siekė priešpriešinti „pilkųjų šnipų armiją“. Nereikia nė sakyti, kad šiuolaikiniam žvilgsniui „pilkoji armija“ savaime atrodo realesnė už „patriotą Supermeną“. […] Todėl, suprantama, le Carré neprieštaravo, kad Smailis būtų vadinamas Antibondu“ (Bernardas Gailius, Džeimsas Bondas: Mitas ir politika, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2017, p. 38). Emociškai sunkiai prieinamas, intelektualiai pajėgus, atstumtas ir kiek įskaudintas, ties moralės ir taisyklių ribomis vis atsiduriantis herojus – nepaisant kelių kiek holivudinių scenų – yra daug panašesnis į le Carré herojų, tik kiek mažiau ciniškas ir gausiau išsaugojęs egzistencinės vilties. Tai leidžia kur kas lengviau tapatintis ir į tarnybų veiklą žvelgti ne kaip į visišką fantaziją, o kaip į tai, kas tikėtina ar bent jau įmanoma.
Stambų planą keičia panoraminis
Nors ML tikrovė puikiai atpažįstama, veikėjų paveikslai nėra labai ryškūs – dalį jų atpažįstame kaip tam tikrus stereotipus, o perskaitę romaną po mėnesio kito veikiausiai atsiminsime vos kelis individualesnius vardus – Leono, Romualdo, galbūt Benedikto. Net antagonistas Akademikas atitinka gana stereotipizuotą blogio genijaus paveikslą. Autorius veikėjus kuria gana instrumentiškai – dauguma jų yra tarsi šachmatų figūros, turinčios aiškiai apribotas ėjimo trajektorijas, bruožų ir motyvų rinkinius, kurie trilerio siužetą varo į priekį ir eigoje beveik nekinta. Jie neturi moderniai individo sąmonei (ar introspektyvesniam moderniam romanui) būdingo daugialypio vidaus paveikslo, neišgyvena ryškesnių vidinių konfliktų ar lūžių – net ir jų svyravimas tarp gėrio ir blogio veikiau vyksta stebinčiojo – Tomo ar paties skaitytojo – įtarioje sąmonėje.
Meilės istorijos romane taip pat instrumentinės – meilės Sabinai istorija leidžia gražiai ir vykusiai išryškinti herojaus naujai atrandamą santykį su lietuviškumu. Meilės Monikai linija, kuri turėtų būti kertinė, irgi naudojama kaip instrumentas – tiek pirmojoje, tiek antrojoje dalyje ji pasirodo kaip dea ex machina (vienas skyrius ironiškai taip ir pavadintas), o pabaigoje atliekamas banalus holivudinis triukas, kuris, matyt, jau būtų nušvilptas ir šiandieniniame Holivude tiek vertybiškai, tiek kūrybiškai pasenęs – šaunaus veikėjo mylimoji tampa didžiąja jo silpnybe – įkaite „pistoletas į smilkinį“ situacijoje, kai herojus, rodos, bus priverstas rinktis tarp meilės ir pergalės. Nors herojus myli, ar bent jau įsimyli, tą meilę būtų sunku pavadinti aistringa – ji nepalyginama su Tomo aistra pažinti tikrovę ir ją įveikti, išspręsti, pavyzdžiui, architektūrinės linijos ir jų slaptos prasmės jam nelyginamai mįslingesnės ir žavingesnės nei tai, kas sukurta iš Adomo šonkaulio. Sekso scenų yra, bet turbūt užtektų pasakyti, kad tikrovės ir fikcijos balansas jose nejaukus – sakykime, skaitytojui nepavyksta nei deramai atsitraukti, nei įsitraukti.
Tomo mąstymas atrodo lengvai sociopatinis – net ir pirmą kartą atimdamas gyvybę mūsų herojus nesileidžia į gilesnius apmąstymus, o kai jaučiasi išsigandęs ar vienišas, jis labiau linkęs apgailėti savo vienatvę, nei pačius prarastus draugus. Empatija jam yra menkai pažįstama magijos rūšis – kitus veikėjus jis mato dalykiškai, kiek paviršutiniškai, net ir turint omenyje, kad dėmesys išvaizdai ir jos detalėms šio žanro kūriniuose įprastas, romanas sulaukė tikrai pelnytos Kazlauskaitės kritikos iš feministinės perspektyvos (Giedrė Kazlauskaitė, op. cit.).
Nors veikėjų vidinis pasaulis nėra stiprioji ML pusė, jis, drįsčiau sakyti, romane nėra svarbiausias. Tai idėjų trileris, idėjų detektyvas, ir jo varomoji jėga yra protagonisto mąstymas, bandantis autoriaus kuriamoje tikrovėje, painioje ženklų sistemoje, atpažinti reikšmes – demaskuoti ir sunaikinti šnipų tinklą OCTAVUS ir atkeršyti už Leono mirtį, t. y. chaotišką aplinkybių grandinę paversti logine seka, siejama prasminių ryšių. Gal net galima sakyti, kad įprasti skaitymo malonumai, kylantys iš tapatinimosi ar estetinio grožio patyrimo, šiame romane yra antraplaniai ar net trečiaplaniai – romanas (kaip neretai ir yra įprasta žanrinei literatūrai) funkciškai daug stipriau atliepia malonumą kylantį iš mąstymo (pavyzdžiui, sėkmingo uždavinių sprendimo) ar tikrovės pažinimo – visai nesvarbu, fiktyvios ar mūsų gyvenamos. Tradicinę romano herojaus arką – stambaus plano emocinę transformaciją ir vidinę kelionę – čia kompensuoja ir gal net iš dalies sąmoningai pakeičia panoraminis vaizdas – intelektinė kelionė iš nežinojimo į paslapties atskleidimą ir konfrontaciją su blogiu („Tačiau svarbiausia šiame mano pasakojime vis dėlto tai, kas glūdi ateityje, paslaptis, kurią mėginu išspręsti“ – metatekstualiai svarsto herojus Tomas, p. 122–124 mintydamas, kuriam romano žanrui būtų galima priskirti jo istoriją).
Pasaulis iš tekstų
Adomėno romanas prasideda net ir gana aukštai dramblio kaulo bokšte įsikūrusį Žmuidą pritrenkusiu citatų bokštu (Eugenijus Žmuida, op. cit., p. 148), o ir visa medievisto Tomo Narvydo mąstymo struktūra labai filologiška ir suręsta iš kultūros tekstų – jis neretai pats su savimi kalbasi Chestertono, Tomo Venclovos ir kitų citatomis, kurios byra beveik kaip priežodžiai. Tokį mąstymą Kazlauskaitė įvardija kaip antipatišką, elitistinį ir būdingą „privilegijuotų berniukų brolijoms“, kitaip tariant – kaip pretenzingą ir snobišką. Nors, mano supratimu, pasakojimo tekstas gana autentiškai pinamas su intertekstais, galima sutikti, kad kultūros kontekstais jis vietomis tikrai perkrautas, o autorius, norėdamas papasakoti daugiau nei jo veikėjai, išsiduoda ir peržengia įtikinamo pokalbio ar vidinio monologo ribas. Pavyzdžiui, Tomo laiške Leonui nugulęs architektūros istorijos traktatas, kuris, būdamas dvigubai glaustesnis, galėjo būti nedideliu intermezzo, galiausiai verčia jaustis lyg būtum sraunios kalnų tėkmės išspjautas į pelkę irtis prieš vėją.
Romane įdomiai plėtota Tomo ir jo Nižnedvinske žuvusio mokytojo Leono santykio linija neapsieina be grubesnio Freudo įsikišimo – Tomą pirmosios knygos pabaigoje sučiupęs Akademikas atskleidžia, kad Monika kadaise nepasirodė lauktame pasimatyme, nes miegojo su Leonu. Toks aitrus prieskonis gal dar būtų pakeliamas – matome Tomą ir abejojantį Akademiko žodžiais, ir išgyvenantį įtampą tarp pareigos bei užgautų asmeninių ambicijų ir instinktų. Tačiau autorius nusprendžia viską sprausti į tragišką mitinio prakeiksmo grandinę – Oidipo schemą: Monikos tėvas yra tas pats Leonas, su kuriuo ji susilaukusi dukros… Antigonės. Toks dirbtinis bandymas pakylėti istoriją į mitinį lygmenį tikrai naujai neperprasmina teksto ir naujos gelmės neatveria. Tik verčia šyptelėti – gal tai nesubtili užuomina, kad kituose autoriaus romanuose skaitytojų laukia „Septynetas prieš Tėbus“ arba Antigonės istorija?
Tačiau pasiimti 1136 puslapių kūrinį ir badyti pirštu į kelis ne visai pavykusius sprendimus nebūtų iki galo sąžininga. Atvirkščiai, norėtųsi elitizmu ir erudicijos demonstravimu kaltinamą autorių kiek užtarti. Kiekviename tekste galime matyti implikuotą skaitytoją – būtent tekstas, net ne autorius, modeliuoja tam tikrą skaitytojo sąmonės paveikslą, kuriam jis idealiai tiktų – kuris atpažintų visas kultūrines nuorodas, visus ženklus, ironijos gijas. Skaitant tas skaitytojo paveikslas ryškėja ir galime vis aiškiau suprasti, ar prie teksto palinkome su teisingais lūkesčiais, ar mūsų pačių žinių repertuaras atitinka repertuarą, kurio tekstas pageidauja. Kitaip tariant – ar girdime ir atpažįstame visas kūrinio natas. Tarkime, pasaka apie tris paršelius iš skaitytojo reikalauja sąmonės gebėjimo mąstyti alegoriškai, suvokti gyvūnų personifikaciją ir daugiau mažiau nutuokti šiaudinės, medinės ir plytinės namų statybos privalumus bei trūkumus, o Jameso Joyce’o Finegano šermenų konstrukciją galima matyti kaip elitistinę – kūrinio skaitymas reikalauja iš skaitytojo beribio enciklopedinio žinių repertuaro, be kurio kūrinio skaitymas tampa beveik bevaisis. Kartais skirtingas skaitytojo žinių bagažas gali lemti ir dvi skirtingas, bet legitimias skaitymo patirtis (Umberto Eco).
ML nereikalauja iš skaitytojo beribio žinių repertuaro – Adomėnas (daugybe aspektų) nėra Joyce’as ir (keletu aspektų) nėra Eco. Kai kurios piešiamos istorinės situacijos reikalauja nepriklausomos Lietuvos istorijos pažinimo, tačiau beveik visos citatos paaiškintos, o intarpai kitomis kalbomis išversti paties autoriaus. Net pasakojime apie herojaus vaikystės skaitymo, gamtos ir istorijos gelmės patirtis brėžiamos paralelės su Czesławo Miłoszo Tomu iš Isos slėnio (ML I, p. 108–122) nelieka tyliu prizu skaičiusiems Miłoszą: „Tomas perskaitė knygą apie kitą berniuką Tomą, gyvenusį mitiniame Isos slėnyje“ (p. 116). Visa pasakojimo strategija pagrįsta skaitytojo jaukinimusi – tekstas nėra hermetiškas, modeliuojamam skaitytojui įteikiami visi reikalingi įrankiai, autorius už rankos vedasi skaitytoją gilyn į savitą apokrifinę tikrovę.
Žinoma, prie tokio informatyvaus savo prigimtini teksto sėsti galime tik nekompleksuodami dėl savo nežinojimo, antraip atmetimo reakcija pamačius „citatų bokštą“ – daugiau nei natūrali. Bet, turiu vilties, kad kur kas normaliau yra nežinoti apie Tomo Paleologo, Besariono, Francesco Filelfo ar Jurgio iš Trapezunto nuotykius žlungant Konstantinopoliui bei trečiosios Romos Maskvoje idėją, nei žinoti, tiesa? Antraip sėdę prie hard sci-fi kūrinio turėtume priekaištauti, kad autorius demonstruoja astrofizikos ir kvantinės mechanikos žinias.
Pasaulis kaip nepatikimas tekstas
Aptarėme tris svarbius romano aspektus – pagrindinio veikėjo žmogišką paveikslą ir jo mąstymo ypatumus, panoraminę intrigos struktūrą ir specifinį santykį su intertekstais. Sakyčiau, kad kaip chemikalas X, paverčiantis romaną kažkuo daugiau nei šių trijų aspektų suma, veikia labai specifinis santykis su tikrove – pasaulis romane atsiveria kaip apokrifinis, nepatikimas tekstas apie mums pažįstamą tikrovę. Ir detektyvas, pasaulio „tikrųjų“ reikšmių rekonstrukcija, knygoje vyksta bent dviem lygmenimis.
Pirmajame lygmenyje matome Tomą, kuris žvelgia į pasaulį kaip į nepatikimą tekstą, kurio kiekvienas objektas gali, bet nebūtinai turi būti interpretuojamas kaip ženklas. Su jį supančia tikrove Tomas elgiasi iš esmės taip pat kaip su Leono romano juodraščiu (ML I, p. 161–171; ML II, p. 94–140) – jis bando dešifruoti tikrovės ženklus ir priartėti prie blogio šaknų. Tačiau esminė tokios prieigos problema yra ta, kad įsitikinti teisingai dešifravęs konkretų ženklą gali tik apčiuopęs visumą ir hermeneutiniu ratu sugrįžęs prie konkretybės. O visuma – iki galo neapčiuopiama, kaip ir Leono romano juodraščio mįslė, kol Tomui nepavyksta atrasti originalaus rankraščio. Tomas nuolatos yra tarp nevilties ir vilties, kad atpažinus dar vieną ženklą, paslaptį saugantis seifas staiga ims ir spragtels. Tačiau niekada negali būti tikras, kad eina teisingu keliu – tam, kad iššifruotum ženklą, pirmiausia turi žinoti, kad tai yra ženklas. Ir, deja, ne viskas, už ko proto ir savo fantazijos pagalba galime įžvelgti esant autorinę strategiją, yra tikras ženklas – taip šiuolaikinėje meno galerijoje nesunkiai galima likti stovėti prie gaisrinio mygtuko. Sąmonę, kuri ne atpažįsta ryšius, o juos kuria peržengdama racionalios interpretacijos ribas, pirmojoje dalyje puikiai atvaizduoja tragiško likimo Romualdas. Tiek painius ženklų labirintus, tiek lėtą ir neužtikrintą jų dešifravimo procesą, drįstu sakyti, Adomėnas kuria išties meistriškai – beje, greta grynojo teksto labai organiškai pasitelkdamas ir vaizdus bei schemas.
Įtarumu pagrįstas santykis su tikrove neapsiriboja vien Tomo judėjimu Trečiosios Romos idėjos ir Akademiko tikslų demaskavimo link. Yra ir antras, ne mažiau intriguojantis lygmuo, kuriame skaitytojas žvelgia į (fikcinę) tikrovę kaip į nepatikimą tekstą. Nors įprastai suvokiame fikcijas kaip visišką tikrovės priešybę, paradoksalu, bet fikcijos, romanai visgi yra būdas mąstyti būtent apie tikrovę. Ir kiekvieno romano, kiekvienos fiktyvios tikrovės santykis su mūsų gyvenama tikrove iš esmės yra parazituojantis – į fiktyvią tikrovę įžengęs skaitytojas įprastai nubrėžia ribas, kokios išlygos tikrovės atžvilgiu yra galimos (pavyzdžiui, sutinka, kad pasakoje apie tris paršelius paršeliai gali kalbėti). Problemišką čia aptariamo romano santykį su gyvenama tikrove atskleidžia jau pirmasis jo sakinys: „Visa tai, kas čia aprašoma, galėjo ir neįvykti“ (p. 11). ML parazituoja tikrovės atžvilgiu labai subtiliai. Pasakojimu aprėpiamas didelis istorijos laikotarpis nuo išsivadavimo iš SSRS iki plataus Rusijos karo Ukrainoje – vaizduojami skaitytojui atpažįstami politiniai procesai, lėtas vadavimosi iš Rusijos įtakų procesas, nusikalstamo pasaulio transformacijos devyniasdešimtaisiais, specialiųjų tarnybų kūrimosi procesai. Romane matomi ir saviti laikotarpio, kurio istorinis vaizdas dar formuojasi ir transformuojasi, vertinimai. Neverta slėpti, kad atpažinimo troškimas ir smalsavimas, kokiu laipsniu romanas parazituoja tikrovės atžvilgiu, yra viena iš skaitymo intrigų – autorius mums pateikia savotišką gyvenamos tikrovės apokrifą, kurį šifruojame ne ką kitaip nei Tomas Leono užuominas. Ir panašu, kad mįslė yra mezgama sąmoningai – kartais pasakojamos tikros istorijos, užpildant jas tikėtinomis, bet nebūtinai tikromis detalėmis (pavyzdžiui, NATO pilotų užpuolimai Šiauliuose), kartais veikėją ir jo galimą ar numanomą prototipą sieja vardo sąskambis, į fikciją įsiterpia paties veikėjo prototipo tekstai (kaip Romualdo tekstai su leidimu pateikiamos Kęstučio Urbos įžvalgos), arba atvirai išlaužiama ketvirtoji siena, kai fikcijos Tomas referuoja patį fizinį romano autorių: „neturiu dabar po ranka to arogantiško jauno klasiko vertimo, kuris buvo skelbtas Naujajame Židinyje“ (ML II, p. 161; vertimą žr. NŽ-A, 1991, Nr. 10). Pasakotojas sąmoningai trina ribą tarp tikrovės ir fikcijos, jas perpindamas – referuodamas tikrus įvykius vadina juos kitais vardais, taip vienu metu ir pabrėždamas, ir nuneigdamas teksto fiktyvumą (pavyzdžiui, Garliava – Muliava), kartais fiktyvumą dirbtinokai bandoma pabrėžti savotiškai sustabdant veiksmą, panašiai kaip kine tą daro Wesas Andersonas, ir pasvarstant, ką apie besiklostančią situaciją galėtų pasakyti visažinis pasakotojas. O kartais po, atrodytų, fiktyviu pasakojimu, kuriame sakytum nėra jokių tikrovės žymenų, slepiasi visiška konkretybė, pavyzdžiui, Švitrigailos likimą aptariančiame epizode (ML II, p. 336–337) beveik pažodžiui perrašytas 2017 m. kovo 25 d. po literatūrologo Laimanto Jonušio Facebook’o įrašu nugulęs pokalbis apie a.a. Traidenį Raudeliūną. Tad romano autorius kuo puikiausiai vaidina, kad mums sako tiesą, budindamas sąmonės įtarumą ar net savotiškai paranojišką skaitymą – jis verčia abejoti fikcijos fiktyvumu ir tikrovėje ieškoti fiktyvumo žymenų, o tai ir yra sėkmingo idėjų trilerio ar detektyvo tikslas.
Kas iš to?
Apokrifinė romano tikrovė yra erdvė konstruoti ir rekonstruoti alternatyvius istorijos posūkius bei galimas tikroves, erdvė mąstymo ir fantazijos pratyboms. Nors greitą trilerį pertraukia svarią pirmo tomo dalį užimantis Bildungs romanas, susidedantis ir iš beveik savarankiškų pasakojimų, galėjusių virsti novelėmis (pavyzdžiui, skyrius „Tolikas Saidmuratovas, Šnipiškių samurajus“), Adomėnui pavyko sukurti įtraukiantį siužetą, vertą vietos Lietuvos Literatūros Raudonojoje knygoje. Ir tas pasakojimas nėra tuščias ar vienaplanis – tai Lietuvos istorijos ir geopolitikos apmąstymas, perspėjimas optimistiškiems fatalistams apie prarastus ar prarandamus istorinius šansus, leidžiantis permąstyti Lietuvos vaidmenį tarptautinėje politikoje. Svarbus ir romane pateiktas blogio paveikslas, kuriame pabrėžiamas kitos prigimties, maginis mąstymas. Gal kas iš puristų sakytų, kad fikcija, orientuota į tikrovės problemų permąstymą, yra savotiškas piktnaudžiavimas menu nemeniniais tikslais (Roman Ingarden, The Literary Work of Art, Evanston: Northwestern University Press, 1973, p. 179), bet skaityti ML pirmiausia reiškia leistis į intelektinį žaidimą – bandyti susemti neaprėpiamus ir chaotiškus tikrovės vaizdinius, atpažinti juose reikšmingus ženklus, kurie leistų tai kas vyko, vyksta ir dar tik vyks matyti kaip vientisą, prasmingą ir priežastiniais ryšiais pagrįstą pasakojimą. Kaip kiekvienas tikras trileris ar detektyvas, naratyvas yra pagrįstas prielaida, kad tikrovė yra suvaldoma, apčiuopiama, išsprendžiama, ir tas sprendimas skaitančiąjam atneša tam tikrą apibrėžtumą bei ramybę. Fikcija visuomet buvo tai, kas leidžia bent laikinai išspręsti žmogaus protui galutinai neišsprendžiamus klausimus.
