#1
Pamenu,
Grįžęs iš mokyklos
Rasdavau jį gulintį lovoj ir vartantį
Storą knygą raudonais viršeliais.
Ką čia skaitai? –
Prišokdavau tikėdamasis,
Kad skaitinys bus padėtas į šalį
ir eisime žaisti.
Va, –
Rodo jis, –
Raidė V – visata.
Ir kas čia jau tokio įdomaus, –
Sugebu išreikšti skepsį.
Na va, rašo, kad tik nedidelę dalį mūsų visatos
Sudaro materija.
Kas ta materija? – klausiu.
Visi Daiktai ir dalykai. Visa, kas turi kūną, yra padaryta iš medžiagos.
Tai jeigu visi dalykai, kodėl jų tiek mažai?
Rašo, kad tuštuma – žymiai didesnė.
Net 99,9 procentai visatos – tuščia.
Esu daug gudresnis, nei atrodo eilėraščiuose
Ir jau moku apvalinti skaičius.
Giliai įkvepiu ir pasididžiuodamas teškiu jam prie tos enciklopedijos
Didžiąją apvalinimo teoriją:
Suapvalinus galima parašyti – „apytiksliai 100“.
Šiuo atveju negalima, – paaiškina jis, –
Negali tiesiog taip spragtelti pirštais –
Ir tuščia.
#2
Daktare Hawkingai,
Štai Hektoro kūnas tampa didžiosios mįslės dalimi.
Dabar jau sunku pasakyti,
Ar mirtis, ar krypstantis laikas sustingdė jo miną.
Bet ji ilgam įstrigs horizonto paribyje,
Kol spragtels paskutinė kūno buvimo
Jau nebeįrodanti sekundė.
Daktare, yra manančių,
Kad jis amžinai ir liks
Tamsos topografijos dalimi.
Juolab materija, energija
Ir informacija negali tiesiog taip
Imti ir išnykti be pėdsakų.
Bet net ir tada
Hektoro kūnas
Tėra raudonasis poslinkis
Visiems visatos imtuvams.
Bet net ir tada
Andromachės akys
Tėra du raudoni taškai
Spektro pakraščiuose.
Bet net ir tada
Deganti Troja
Tuojau taps nebeatskiriama
Nuo tolstančių galaktikų.
Ir dar, daktare Hawkingai, jeigu trumpi mūsų gyvenimai
Leidžia atskirti tendenciją nuo dėsnio,
Ir jeigu tamsa išspjauna kažką atgal,
Nemanau, kad iš to galima atkurti
Bent vieną odę,
Bent vieną giesmę.
#3
Esu kartą
Pabėgęs iš namų.
Mačiau, kaip jis išeina. Žinojau jo kryptį.
Turėjau juo sekti.
Atsimenu tik platų tuščią kelią,
Ir tankiai palei jį susodintas obelis.
Vaisiaus skonį turbūt jau žinojau,
Tačiau vaisiai mane domino mažiausiai.
Aš ėjau į variklių gausmą, sklindantį iš už sodo, į jo dirbtuves,
Ėjau į kvapą dažų ir benzino.
Į triukšmą, kurį galėjo suvaldyti tik jis.
Nors pamenu, kartą ir man leido valdyti mašiną.
Štai sėdžiu jam ant kelių prie didelio geltono kombaino vairo.
Ir jaučiu, kaip mašinos metalinės galūnės yra manųjų tąsa.
Kaip skaidrus jo langas ir mano akys dalinasi tą patį mėlynumą.
Kaip mano smegenys yra mašinos smegenys
Ir jos tuoj pat pasiųs komandą – pirmyn!
Tai truko trumpai.
Trokštu tai pakartoti.
#7
Daktare Turingai,
Už vienų iš šių durų – Hektoro kūnas.
Daktare, susiduriame su problema,
Kad ryšys tarp kūno ir teksto
Sunkiai pasiduoda rišlesniam apibrėžimui,
Net jeigu kūno prigimtis – mechaninė.
O juolab interpretacijos įrankių stoka
Ir esamų įrankių nestabilumas,
Daktare, viskas ką pavyko išpešti
Iš tūkstančių puslapių,
Tėra spekuliacijos
Apie atmintį ir istoriją.
Tik balsas neatliepiantis kūno.
Ir raštas neatliepiantis balso.
Erdvė tarp jų, kuri praryja ir išspjauna.
Daktare, Turingai,
Atsiverskite klausimą S2A24.
Štai Subjektas A atsako:
„Ilgi koridoriai pilni durų,
Simetriški tušti kambariai.
Stalai ir kėdės.
Man sako –
Sėsk ir rašyk.“
Savo ruožtu Subjektas B į tą patį klausimą
Atsako štai taip:
„Šiurkšti mano miesto oda.
Vienas kruvinas smailas dantis.
Kažkas grįžta laiku pas mane.
Aš užmerkiu akis.“
Daktare, gali būti,
kad mintis atsiskirs nuo kalbos
ir kalba atsiskirs nuo kūno.
Nes šitaip kalba tik nesantys
Ir prarasti.
Šitaip kalba princas iš Trojos.
Šitaip kalba
Kažkas už jį.
