Mylimas redaktoriau,
Kai gūdžiais du tūkstančiai septynioliktaisiais smogei man kumščiu į saulės rezginį Arklių gatvėje jau gerai įnaktijus, žinojau, kad ateis diena, kai reiks išsiblaivyti ir rašyti šį tekstą. Tavo gyvenimo trajektorijos man kažkodėl visada atrodė aiškesnės už manąsias, bet dvasines skolas vis dėlto reikia grąžinti. Gal reiktų geriau paaiškinti smūgio aplinkybes – smūgis man, jaunam ir besimėgaujančiam nelaimingos meilės kančiomis, su konkrečia žinute: „Atsipeikėk“. Kas bepasakys, ar tada tamsta mane matei vien kaip tikslą, ar ir kaip įrankį, bet man pasirodė nuoširdu. Štai tas nuoširdumas, kurį atvirai stengiausi sumenkinti arba bent eliminuoti iš diskurso apie gerą kūrybą, nepilną dešimtmetį vaikščiodamas po Vilnių ir kartodamas klasiko žodžius, kad visa bloga poezija yra nuoširdi, – vėl pasiruošęs man įgelti.
Neseniai sulaukiau skambučio iš mokytojo Vytauto Toleikio. Mokytojas pakvietė ateiti pas mažutėlius į jau tradiciniu tapusį Kristoforo gimnazijos alumnų festivalį. Nei priposmavau ko nors daug pastaruoju metu, nei prikritikavau… Galvoju, kokia gi čia proga? O proga – dirbtuvės. Viešpatie švenčiausias, sėdi poetas ir aiškina apie kūrybą beigi jos prigimtį. Siaubas, svarstau, naršydamas po savo kietąjį diską ir panašias turėtas patirtis. Na, bet galvoje šmėžuoja šioks toks gelbstintis konceptas – creative writing. Be to, juk nebūtina ilgesingu žvilgsniu žiūrėti pro langą, reikšmingai laikyti retorines pauzes ir atsidusus tarstelti: „kūryba – tai mažos smėlio smiltelės, kurias nejučia parsinešame iš amžinybės paplūdimio ir vėl iš jų bandome pastatyti pilį…“ Gerai, tebūnie, nueisiu, pasikalbėsim ką nors apie žanrą, jo parametrus, stilių. Jeigu visai neis kalba, bent jau pakartosiu, kad vienintelis kelias į rašymą yra skaitymas.
Klasėje apytiksliai trisdešimt akių. Jaudinuosi ir jaučiu, kaip visi objektai, apie kuriuos ruošiausi kalbėti, garuoja ir tampa dujomis. Gerai, kad mokiniai šaunūs – noriai atsakinėja, bando diskutuoti. Taip nejučia jau kalbamės apie fantasy žanrą, Game of Thrones, kitus mėgstamus serialus ir personažų rūšis bei porūšius. Kas padaro personažą geru, įtikinamu – toks pagrindinis klausimas, arba gal tiksliau, ką reiktų daryti, kad veikėjas atrodytų tikras? „Turi būti be plot armor“, –duria kažkas darkart Lannisteriui špaga, kad ne per lengvas kelias mylimosios link būtų. Oho, tyliai nusistebiu – aš tokių metakeiksmažodžių gimnazijoje dar nežinojau. Kas dar? „Motyvacija! Turi turėti motyvaciją.“ „Tikslai! Turi turėti tikslus.“ „Priešistorė. Reikia parodyti, kaip susiformavo“, – puikiai atsakinėja jaunuoliai, nejučia diagnozuodami ir prastos literatūros problemas. Bet vos kalba pasisuka apie skaitymą, tiksliau, mokyklinę programą, iš lūpų pasipila griežtai antikanoninės ir postmodernios idėjos. Suprask, nelabai čia pasakysi, kas geriau, kas blogiau – čia tik sėdi ekspertai savo postuose ir sudėlioja pagal preferencijas ir interesus kažką į programą. Kodėl mokiniai taip galvoja, nesamprotausiu – tegu lieka ši problema (o gal čia net ne problema) švietimo ekspertams spręsti, pasikinkius kokį sociohumanitarinį metodą. Bet klausimas man įdomus teoriškai. Suformuluoju ir bandau provokuoti jaunimą, viduje sau prieštaraudamas, kad itin supaprastinu kompleksišką problemą: „Kai kalbėjom apie rašymą, personažus ir Game of Thrones, buvo aišku, kurie sezonai geresni. Bet kai užsiminėm apie skaitymą, meno kūrinį, staiga visi kokybiniai kriterijai išgaravo ir mes jais nebetikim?“ Tyla. Vaikinas paskutiniame suole užsimoja ir…: „O kuo tikite jūs?“
Poezija. Turbūt tikiu poezija. Ir manau, kad tau, redaktoriau, turėčiau kalbėti apie ją. Visą sąmoningą savo gyvenimą sieju su ja. Ji mane svaigino, išblaivė, guodė. Aišku, nuolat tuo suabejoju ir net dabar esu linkęs savęs paklausti – galbūt tai aš ja svaiginausi. Galbūt ieškojau jos kaip gurkšnio rehydrono tirpalo, užtinusiomis akimis bandydamas sufokusuoti vaistinėlės turinį. Galbūt desperatiškai norėjau paguodos. Bet, nepaisant visos egzistencinės diagnostikos, aiškiai jaučiau konkretų poezijos poveikį savo pustuštei galvai. Jaučiau, kaip ji padeda iš tamsiausio pasąmonės užkampio išvesti Balrogą į kalbos šviesą ir jaučiau, kaip gali jį atgal užliūliuoti. Gal tai ir turėtų būti pagrindinė jos užduotis – nuolat tikrinti ribas tarp miego ir tikrovės… Na, bet nesisvaiginkime tokia ezoterika. Grįžkime prie svarbesnio, klasėje užduoto klausimo, kuris norom nenorom transformuojasi į kitą – o kas yra gera poezija? Išties, kas yra tie parametrai, nustatantys poezijos, kaip diskurso, išskirtinumą. Ir dar blogiau – kokiais kriterijais remdamiesi galime atskirti kokybę nuo šūdo? Juk burnojau nemažai ant tų eilių, redaktoriau. Esi girdėjęs, kaip prakeikiu ne vieną tekstą. Turiu atsakyti dabar už savo pyktį ir pabandyti artikuliuoti tai, kas stovėjo už kritikos – kaip siekiamybė, kaip eilėraštis, kaip poezija.
Struktūra, kompozicija, forma. Nepradėsiu čia kūkčioti apie jambą, chorėją, sonetą ar kitokį prarastą meną, klasikines formas. Bet viena žinau – poezijai reikia rišlumo. O čia tikriausiai ji turi didžiausią laisvę iš visų žanrų. Jos komponentai gali jungtis keisčiausiais fonetiniais, semantiniais, kompoziciniais būdais. Poezija gali nepaklusti erdvėlaikiui, dramatinei logikai ir vis tiek turėti reikšmę. Net pats laisviausias sąmonės srautas vis tiek yra srautas sąmonės, kuri ieško junglumo. Rasti įdomų ryšį tarp teksto elementų – vienas didesnių skaitymo malonumų. Ir taip sudėti du, kad gautųsi trys, yra neprastas rezultatas. Tikrai esu tau ne kartą nuogąstavęs dėl vis ilgėjančių verlibrų, kurių pradžios neturi nieko bendro su pabaigomis. Kurie prištampuoja kartais net įdomių įvaizdžių, bet neišlaiko temos. Nesakau, kad negalima laužyti taisyklių, net manyčiau, kad verta, bet lūžis irgi yra teksto dalis. Problemiška yra tai, kad paskiri struktūravimo aspektai tekstui dar negarantuoja kokybės. Girdžiu, kaip kritikai džiaugiasi mūsų poezijos socialėjimu, lyg tema eilėms jau būtų šiokia tokia savaiminė vertybė. Turiu nesutikti: prisiskaičiau nemažai eilėraščių, kuriuos nuo nuomonės feisbuke, komentaro delfyje ar reportažo žiniose skiria tik nesulaukus eilutės ar sakinio pabaigos spusteltas „enter“. Lygiai taip pat ir labiau tradiciniais būdais iš gausybės bako papylus gerai sukaltų ketureilių, jų vadinti poezija irgi nesuskubsiu. Turi būti dar kažkas.
Gal metafora. Arba, abstrakčiau pasakius, koks nors reikšmės perkėlimas. Visada ieškojau erdvaus teksto. Teksto „dvigubu dugnu“. Bandžiau išgirsti, kaip iš po dugno beldžia. Pykau ant fotografinės poetikos, superrealistinių aprašymų. Galbūt nesupratau jų… Bet vaizdas man netampa poezija, kol vaizdo kalba nerekonstruoja taip, kaip gali tik kalba. Lygiai taip pat ir su trauma ar žaizda. Dabar nemažai knygų nugarėlių ir anotacijų blizga žodžiais „šokiruojančiai atviras“. Mes, redaktoriau, augome jau interneto amžiuje. Na, ir bent mane pornografija tikrai sugadino. Nesakau, kad esu visiškai nejautrus tokiems liudijimams, bet kai poezija tiesiog eksponuoja žaizdą, nervą, neapykantą, smurtą, seksą ar dar ką nors, ir tai iškelia kaip vertybę – nesu sujaudintas. Man trūksta manevro, posūkio, retorikos kirčio. Bet ir čia jaučiu, kad lengvai poezijos neredukuosi. Kur padėti visus tuos realistinius naratyvinius eilėraščius, kurie visiškai tiesiogine kalba smūgiuoja taikliau už tūkstančius hiperbolių ir metonimijų? Kodėl įsimenam jų eilutes? Ką jie turi?
Prieš keletą mėnulio ciklų draugiškame man bare vyko draugiško man individo knygos pristatymas. Gudruolis moderatorius, irgi draugiškas man individas, uždavė poetui sunkiasvorių implikacijų turintį klausimą: „Kuo bliuzas skiriasi nuo šiaip bambėjimo?“ Tai tik tiek sau bandau atsakyti. Ir neišvengiamai atsitrenkiu į tą, kuris bamba. Man norisi tikėti poetikos intencionalumu, kalbėtoją ir jo stilių valingai formuojančia jėga, o ne klegesiu, kuris kartais atsitiktinai įgauna įdomesnes formas. Niekada rašydamas recenziją nebandžiau rekonstruoti autoriaus vidinių motyvacijų ir manau, kad to daryti neverta – viskas, ką galime nuoširdžiai viltis išskaityti, turi remtis į tekstą. Bet vis dažniau pagalvoju apie pasitikėjimą (arba nepasitikėjimą) autoriumi. Aido Marčėno poezija man baigėsi, kai klasikas per radiją drėbtelėjo, kad jam – trys tūkstančiai metų ir jis neva yra Homero reinkarnacija. Aišku, būkime sąžiningi – iš tiesų tai turbūt aš jam baigiausi kaip skaitytojas, net neabejoju, kad ir iki tol autoriaus ego yra išrašęs skambių metafizinių antraščių. Marčėno beprotybe aš netikiu, per daug gerų eilėraščių yra parašęs, todėl lieka tik vienas paprastas ir beveik kvailas paaiškinimas – nenuoširdu. O kur dar būriai autorių, kurių vidines nesubtilybes ir organus galima pamatyti feisbuko komentaruose. Sunku tada įsijausti į bliuzą, patikėti tuo tyru liūdesiu.
Žinoma, nieko čia konceptualizuoti labai ir nepavyko. Vis dar ieškau tų klijų, kurie sujungia visus šiuos paistalus į apčiuopiamesnę visumą. Turiu vieną atsakymą, tiesa, jis gan naivokas… Bet čia, gavęs progą, dar papildomai pasiteisinsiu tau, kodėl rašau retai, nes tradicinės patyčios per Jūsų žurnalo Advento vakarėlį jau tampa nebepakeliamos. Jeigu paklaustum, ko trūksta: ar nebemoku sueiliuoti soneto? Nebesugalvoju metaforos? Nebepasitikiu savimi kaip autoriumi? Ne, redaktoriau. Tai, ko negali metodas, gali metafora. Aš laukiu smūgio. Laukiu, kol dar kartą lis Arklių gatvėje. Ir tas smūgis mane nukreips. Smūgis yra vienintelė nedekonstruojama šio teksto detalė. Smūgis yra objektyvus, nenuginčijamas. Tu žinai, apie ką aš. Tik tiek galiu prisipažinti. Norėčiau dar bent kartą taip smogti. Dar bent kartą taip gauti.
Vilnius, 2025 m. rugsėjo 10 d.
P.S. Linkėjimai Gimliui.
