Dailininkas Zigmantas Butautis
Kas yra Alis Balbierius? Trumpas atsakymas – poetas, fotografas, eseistas. Kita vertus, tai autorius, įstrigęs istorijoje tarp dviejų labai stiprių poetų kartų (50-ųjų ir 60-ųjų). Debiutinė poeto knyga išėjo vėliau nei Donaldo Kajoko, Antano A. Jonyno ir šiek tiek anksčiau nei Aido Marčėno ar Kęstučio Navako. Matant jį šiame kontekste, akivaizdu, kad poetui iki „klasiko“ statuso kažko šiek tiek pritrūko ir jis liko savotiškoje periferijoje. Retai linksniuojant minėtas pavardes išgirsi: „O kaip jums Balbieriaus naujausia?“ arba „Man iš tos kartos tai dar visai Balbierius“. Tačiau nėra taip, kad poetas visiškai neįvertintas. Už knygą Ekvilibriumas (2019) autoriui skirta Maironio premija. Todėl laikant rankose naujausią Balbieriaus poezijos knygą Kitas ruduo, pirmiausia kyla klausimas, kas yra jos skaitytojas ir kaip jau nusistovėjusi autoriaus poetinė maniera atrodo šalia kitų minėtų poetų.
Pradedant kalbėti apie Balbieriaus eilėraščius, pirmiausia norisi paminėti rytietišką, kartais budistinę pasaulėvoką, kuri persmelkia ne tik autoriaus pasirenkamas poetines formas, bet ir eilėraščių turinius. Autorius dažnai tekstais bando pasinerti į savotišką meditaciją, atsitraukti nuo ego. Tai puikiai iliustruoja vienas raktinių knygos eilėraščių: „tu nieko nemąstyk: beraštis žvilgsnis / į formas skverbsis taip kaip formos / į žvilgsnį skverbias, ir susikalba / kita kalba kurią seniai pamiršom / iš tų laikų kai dar nebuvo / pasauly žodžio, vien tik formos tryško“ (p. 66). Akivaizdi opozicija tarp kalbos ir formų. Formos matomos kaip pirminės, esančios prieš kalbą. Jų pažinimas įvardijamas kaip tikslas ir siekiamybė: „dabar sugrįžt prie formų norisi be žodžio / ir nemąstyt – beraščiu vėl būti / tiesiog strėle įsmigusia į būtį“ (p. 66). Tokių pameditavimų filosofinėmis temomis knygoje apstu. Gaila, bet nemažai jų yra klampūs, stokojantys rišlumo. Tarkime: „Niekas esu, kai nekuriu nieko, / Tyla be tylos, daiktas, praradęs / Bet kokį daiktiškumą; prasmė, / Išnykus iš žodžio, nusakančio prasmę“ (p. 42). Viskas prasideda laisvai svarstant apie dalykus ir jų prigimtį, tačiau kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių: „Nepakeliama žodžių ir daiktų tuštybė, / Numarinusi tuštumos erdvę, iš kurios / Kadaise kildavo netušti daiktai ir žodžiai, / Pilni daiktų, ir daiktai, pilni žodžių“ (p. 42). Aišku, po sekos tokių „sviestas sviestuotas“ įvaizdžių galima pabaigti eilėraštį taip pat, kaip ir pradėjai, kad skaitytojui pametus bet kokią mintį būtų aišku – tekstas turi kompoziciją. Žinoma, tekstą galima interpretuoti ir kitaip – kaip ironiją arba net savotišką žanro parodiją, bet šiuo atveju patikėti autoriaus humoro jausmu beveik neįmanoma. Visi tokie pameditavimai gali iš tolo priminti Kajoką. Bet nesuklyskime, kalibras toli gražu ne tas. Ne taip gražiai išlenkta minties burė.
Knyga turi paantraštę – „Eilėraščiai & trieiliai“. Jeigu jau trieiliai nėra eilėraščiai, tai darosi įdomu, kurie gi mažiau pretenzingi. Šie trieiliai sudaro maždaug pusę knygos tekstų. Kartais po vieną, kartais po kelis viename puslapyje – ir štai rimtos poezijos knygos apimtis. Akivaizdu, kad šie trieiliai yra įkvėpti haiku tradicijos. Dažniausia jų tema – gamta, gamtovaizdis: „Dar peri sniegą / saulė pernykščiam lizde, / o paukščiai jau grįžta…“ (p. 53). Dauguma jų – tai tokios vos judančios minties fotografijos, kurių centre viena metafora arba palyginimas: „Vasaros sodas. / Širšės kaip samurajai / slyvų take“ (p. 59). Kai kurie šmaikštūs: „nesijaudink dėl oro: / vėjai stabilūs čia / tiktai praradimų…“ (p. 83). Bet nemažai šių trieilių balansuoja ties banalybės riba, pavyzdžiui, „Pasaulis“: „Daiktas, įdėtas / tavin – už tave / daug didesnis“ (p. 117) arba „baltas baltas laivelis / ant nebūties jūros – / tai tu arba aš…“ (p. 86). Nesinorėtų kritikuoti haiku žanro, nes jis turi gilias šaknis pasaulinėje literatūroje, bet lietuviškos adaptacijos šia forma dažnai papuola į primityvumo spąstus. Skaitant daugiau trieilių iš eilės, susidaro įspūdis, kad jie tiesiog patys save mėgdžioja, kad juos visus parašė grupelė gabesnių filologų, pokštaujanti prie alaus.
Vienas pagrindinių Balbieriaus poezijos bruožų – tai mažai „aš“. Poetas ieško universalumo, todėl subjektyvios patirtys ar jų išsakymas autoriui nėra esminės. Taip tekstuose subjektyvizuojantį „aš“ keičia generalizuojantis „tu“. Tarkime, knygos pavadinimo vertame tekste „Kitas ruduo“: „ir štai: / tik dabar / sužinosi / kas iš tikro yra ruduo / kai / jis apsigyvena / ne tik už lango / laukuose ir giriose / bet ir tavy / giliai giliai / gerias šis ruduo / ir jau žinai / jis nesibaigs / nei žiemą / nei pavasarį“ (p. 106). Ruduo čia romantiškai prilyginamas vidinei būklei, kuri tarsi nepavaldi laikui ar gamtos cikliškumui. Visatos tvarkos arba struktūros vaizdinys nusidriekia per visą knygą. Neretai ši tvarka yra matoma akistatoje su viską keičiančia vaizduote, tarkime: „migrantai dagiliai kėkštai įžūlūs – / jie tapo būriais sūkuriuojančiais / dangų užpildę lyg naktį žvaigždynai / ir skrido – išskrido – kur išskrenda paukščiai / medžių lapai nukritę į aukštąjį dangų / ir tvarką visatos pakeitę“ (p. 49).
Bandymai eiliuoti dažniausiai nuvilia. Poetui, regis, nepaklūsta forma. Rimai arba labai pritempti, arba itin banalūs: „Geriu žalią šviesą žolės atitolęs toli / nuo draugų jie išmiršta jie sensta kely / geriu žalią šviesą – ir Sidhartos šalis / man praveria retsykiais savo duris / geriu žalią šviesą – mano guru žolė / šį pavasarį šviečia aukščiau nei žvaigždė“ (p. 65). Skamba kaip priedainis iš ne paties geriausio Andriaus Mamontovo kūrybos etapo. Su ketureiliais irgi ne ką geriau. Kartais net sunku atrasti eilėraščio ašį ar mintį. Tiesiog kratiniai nerišlių, kartais pasirimuojančių įvaizdžių: „erdvėje ir laikuos – melancholija sniegas / pilko ryto sušlapus pelė / per laukus kur numirštantis niekas / sniego niekas ir nieko vėlė“ (p. 107). Švariausiai knygoje sueiliuotas šis tekstas: „du akmenys prie tako kalbas apie rūką / žolė nugirdus juokias želdama / platyn žolyn – ir taką perbėga netrukus / ir baigia juoktis spaly gelsdama / o akmenys vis kalbasi kalba lėta / jau apie snaigę tardami – balta“ (p. 73). Taip kajokiškai šmaikščiai, paprastai personifikuojant gamtą. Bet Kajoko knygoje radęs šitą, badyčiau pirštu, kad turėjo likti stalčiuj.
Dar viena rūšis tekstų, kuriuos išskirčiau, tai tokie minimalistiniai, fotografiniai kraštovaizdžiai. Jų apstu tarp trieilių, bet pasitaiko ir verlibruose. Pavyzdžiui, eilėraštis „Viduržiemio štilis: slow motion“: „snaigė / krentanti / į juodą jūrą / baltas / pakrantės / mostas / juodi / juodo laivo / griaučiai / ant balto sniego / kaligrafijos / dryžiai“ (p. 98). Labai mažai Balbieriaus tekstų turi siužetą. Autoriui artimesnė fragmentiška, fiksuojanti vaizdą poetika.
Įdomiausiu knygos eilėraščiu laikyčiau „Tobulėjanti“ (p. 100). Jame susipina ilgesio, vaizduotės, atminties ir laiko temos. Eilėraščio centre – dabarties ir praeitis priešprieša. Dabartis tapatinama su plėšriu padaru: „dabartis lyg plėšrus drakono vyzdys / seka kasdienybės judesius – kiek kartų / ji krūpteli gatvėse ir kambariuose, ir atsigręžia, / ir nieko neišvysta – tik dvelkteli kažkoks alsavimas […]“. Savo ruožtu praeities vaizdavimas kur kas labiau dinamiškas, net šiek tiek erotizuotas: „[…] praeitis joje gieda meilės giesmę, ten ji ir jos mintys, jos / niekad nevystantis kūnas kasdien atrakina / tuos meilės kambarius ir kloja vaizduotės guolį / ir gulas jon praeitis pirštais perbėga kūną“. Autorius taip pavaizduoja esminį atminties ir vaizduotės santykį. Praeitis neegzistuoja be atminties, o ši be vaizduotės. Todėl vaizduotė ne tik šiame, bet ir nemažoje dalyje kitų tekstų atlieka tikrovės modifikavimo ar pakeitimo funkciją. Bet svarbu ne tik tai, kad ji gali keisti, pagrindinis jos tikslas suredaguoti, išvalyti, patobulinti: „[…] kasdien daug kartų numirti dabarčiai / tą pačią akimirką prisikeliant / vis tobulėjančioje praeityje“.
Greta rytietiškų vienumos ir visumos motyvų, knygoje taip pat pilna vakarietiško sielos ir kūno dualizmo. Norėčiau paantrinti Giedrei Kazlauskaitei – poetui reiktų susilaikyti nuo žodžio siela vartojimo (Giedrė Kazlauskaitė, „Nepretenzingumas“, in: http://www.pdr.lt/lt/tekstai/apie-poetus-ir-knygas/item/234-nepretenzingumas?fbclid=IwAR2RneTodWkD_yg6WKYGmbqRmYmhrv_y0IG3kHXR1iWlER5FFaw8KZqOuiE). Fizinio ir metafizinio pasaulio priešprieša kartais yra tiesiog piktnaudžiaujama, o būdai tą pademonstruoti nėra patys subtiliausi: „rudens vilkolakiui taipogi šalta / kaip kartais šalta tavo sielai, / tik siela, tolstanti į žiemą, / be pėdsakų keliauja tyrais sniego“ (p. 95). Suprask, tik kūnai palieka žymes fiziniame pasaulyje.
Šiaip Alio Balbieriaus poezija primena baltą mišrainę be kurio nors vieno ingrediento. Sunku net kartais identifikuoti, kurio. Visko ten pilna. Filosofija vakarietiška, rytietiška, kokia tik nori. Formos irgi – verlibrai, eiliuota, trieilis, net vienas tekstas grafiškai išdėliotas kaip laivas. Temos atrodo irgi visos, kurios tiktų rimtam poetui – laikas, atmintis, kalbos ir tikrovės santykis. Visko po truputį, bet nėra jungiančio elemento. Va! Nėra druskos. Atrodo, kad visa tai – išmokti receptai ir tropai. Aišku, balta mišrainė nėra blogai, bet po švenčių visada norisi kažko lengvesnio ir subtilesnio. Balbieriaus eilėraščius rekomenduočiau tam, kam tikrai labai patinka poezija. Tam, kas vienodai ilgesingai atsiduso perskaitęs pirmą ir paskutinę Marčėno knygą, ir jam reikia dar. Reikia kimšti ir kimšti. Nes visa tai iš sielos. O sielos apetitas beribis.
