Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Viešųjų darbų direkcijos darbuotojų namų statybos kooperatyvas Antakalnyje, archit. Franciszekas Wojciechowskis, 19281932. M. Sakalausko nuotrauka, 1985. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka

Tarpukario Europos miestų modernėjimo procesuose būsto modernizacija atliko vieną svarbiausių vaidmenų, kadangi būtent šioje architektūros srityje XX a. įvyko daugiausia naujovių, nuo radikaliai racionalių „egzistencinio minimumo“ idėjų iki avangardinių „mašinų gyventi“ dangoraižių arba kvapą gniaužiančios prabangos modernistinių miesto vilų. Kaip šiame kontekste atrodė XX a. pirmos pusės vilniečių būsto raida? Naujai 1919–1939 m. pastatytų namų skaičiumi (apie 1000) Vilnius negali lygintis su Kaunu, kuriame per tą patį laikotarpį buvo išduota net 7000 statybos leidimų. Socialinėmis  ir kooperatinėmis būstų statybos naujovėmis Vilnių lenkė gerokai šiuo požiūriu modernesnė Varšuva. Ir apskritai, ar netekusiam sostinės statuso Vilniui buvo aktuali naujo būsto problema?

Pirmojo pasaulinio karo metu miestą paliko apie 100 000 gyventojų, tad 1920 m. jų liko tik 128 000. Po 1920 m. iš Rusijos į Vilnių grįžo buvę gyventojai, o Vilnių inkorporavus į Lenkijos sudėtį, į jį buvo siunčiami darbuotojai iš kitų Lenkijos vaivadijų – per dvidešimt metų į Vilnių atvyko 50–60 000 naujų gyventojų. 1939 m. mieste gyveno apie 200 000 vilniečių. Įdomu, kad Vilniaus miesto plotas per visą tarpukarį nepadidėjo – nuo 1919 m. išliko tie patys 10 400 hektarų, tad Vilnius buvo apibūdinamas kaip netankiai užstatytas miestas (1937 m. buvo neužstatyta beveik 60 % ploto).

Kaip pastebėjo Vitalija Stravinskienė, Vilniaus gyventojai turėjo „savo“ gyvenamuosius rajonus. Didelę centrinio Vilniaus gyventojų dalį sudarė žydai, kurių buvo apie 35 000. Jie gyveno tarp Didžiosios, Vokiečių ir Dominikonų gatvių. Šioje miesto dalyje taip pat gyveno dauguma miesto lietuvių ir baltarusių. Rusų tautybės gyventojai telkėsi Rasų, Liepkalnio rajonuose, karaimai – centre ir Žvėryne. Dauguma totorių gyveno Rasų, Liepkalnio ir Šnipiškių, o dauguma vokiečių – Senamiesčio ir Užupio rajonuose. Užupyje, Antakalnyje, Žvėryne daugumą sudarė lenkai. Mažiausiai apgyvendinti buvo Baltupiai, Jeruzalė ir Markučiai1. Miesto darbininkai susitelkė į rytus (daugiausia geležinkelių darbininkai) ir pietiniuose miesto pakraščiuose, o amatininkai ir žemesnio rango valstybės tarnautojai gyveno Šnipiškėse ir Saltoniškėse. Šiose vietovėse vyravo vieno-trijų kambarių butai mediniuose namuose.

Ir nors būsto statybos srityje nebuvo tos dinamikos, kuri būdinga sparčiai augantiems miestams, nes rytų pakraščio (kresy wschodne) miestui Vilniui buvo sunku konkuruoti su valstybės remiama Varšuvos ar Gdynės plėtra, tačiau gyvenamosios architektūros srityje šioks toks judesys vyko ir įvyko.

Kuriant Vilniaus ateities urbanistines vizijas, moderniems gyvenamiesiems rajonams architektai skyrė nemažai dėmesio ir ketino radikaliai pertvarkyti miesto sandarą. Pavyzdžiui, 1931 m. vilnietis grafikas Januszas Tłomakowskis Paryžiuje parengęs disertaciją Vilniaus miesto vystymasis ir perstatymo projektas, savo plane miestą padalijo į keturiasdešimt rajonų, pritaikytų skirtingoms gyventojų grupėms2. Kiekvienas gyvenamasis rajonas išsiskyrė savitumais: Šeškinė – didesnes pajamas gaunančių gyventojų privačių namų rajonas, o jo akcentas – 15 aukštų „dangoraižis“ automobilių žiedo viduryje; Žvėryno turtingųjų namai išdėstyti tarp čia įsikūrusių zoologijos ir botanikos sodų; Vingio parko rajonas (dab. M. K. Čiurlionio gatvės aplinka) turėjo tapti akademine gyvenviete su Universiteto profesūros namais, studentų miesteliu ir moksline baze, o Šnipiškės – kariniu miesteliu su karo mokykla, kareivinėmis ir kalėjimu. Naujininkuose bankų darbuotojai turėjo gyventi aplink žvaigždės formos sankryžą, o miesto pakraščiuose iškiltų darbininkų gyvenvietės, miškais atskirtos nuo pramonės rajonų. Toks planavimas visiškai atitiko to meto urbanistų pamėgtą zonavimą, kuris funkciškai turėjo atskirti ir išgryninti mieste vykdomas veiklas.

Panašus funkcinis zonavimas numatytas ir 1936 m. į Vilniaus miesto savivaldybės urbanistikos biurą pakviestų Varšuvos modernistų Romualdo Gutto ir Jerzy Kobzakowskio 1938 m. parengtame Vilniaus generalinio plano projekte. Varšuvos politechnikos instituto absolventui Kobzakowskiui buvo artimos funkcionaliosios urbanistikos idėjos, kurias propagavo Le Corbusier. Tad ir „Didžiojo Vilniaus“ vizijoje gyvenamieji kvartalai, apibūdinti kaip „skaitlingos grupės taisyklingai sustatytų namų, rišamų bendra kompozicijos mintimi; kuklūs, bet malonūs žvilgsniui, harmoningai sutapdami su aplinka, atskirti vieni nuo kitų žolynais“, turėjo atlikti „pagrindinių miesto organizmo ląstelių vaidmenį“3.

1939 m. spalį į Vilnių deleguotas atgautos lietuviškos sostinės vyr. architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis mąstė panašiai ir daugybėje savo pasisakymų apie Vilniaus miesto „patvarkymą“ siekė sukurti naujus modernius gyvenamuosius rajonus ir modernias darbininkų kolonijas4. Tokie iš anksto suplanuotų didelių gyvenamųjų kvartalų statybos ir funkcinio zonavimo planai vyravo vizijose, o kokia buvo Vilniaus gyvenamosios architektūros realybė?

Miesto statyba neatsiejama nuo ekonominių pajėgumų, o ekonominė situacija Vilniuje pagerėjo tik apie 1935 m. 1925–1932 m. Vilniuje buvo pastatyti 607 nauji namai, vyravo nedideli vienos ar dviejų šeimų namai, daugiausia mediniai (1931 m. tik 28 % visų Vilniaus pastatų buvo mūriniai5, tik 39 % Vilniaus namų buvo elektrifikuoti, o prie vandentiekio ir kanalizacijos prijungta tik apie 15 % namų6). O štai 1932–1939 m. gyvenamoji statyba paspartėjo, pastatyta beveik 1000 naujų gyvenamųjų namų, tarp kurių buvo daugiau modernių, mūrinių, patogumus turinčių namų.

Gyvenamuosius namus vilniečiai daugiausia statėsi savo lėšomis ir iniciatyva. Pasitaikydavo ir viena kita valstybinė ar savivaldybės akcija, pavyzdžiui, valstybinio Krašto ūkio banko (Bank Gospodarstwa Krajowego – BGK) inicijuota akcija „Pigus nuosavas namas“, kurios metu buvo surengtas individualaus medinio vienos šeimos namo projektų konkursas. Projektus daugiausia rengė vietiniai lenkų, žydų ir rusų architektai: vyresnės kartos vilniečiai buvo baigę Sankt Peterburgo civilinių inžinierių institutą (Marianas Trojanas, Mojżeszius Cholemas, Janas Borowskis, Kazimierzas Buyko, Danielis Rozenhauzas, Izaakas Smorgońskis), o jaunesnieji – Varšuvos Politechniką (Antonis Forkiewiczius, Stanisławas Bukowskis, Zbigniewas Czechas ir kiti). 

Siekdami pagreitinti ir atpiginti būsto statybą, vilniečiai būrėsi į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvus. Pašto darbuotojų suburtas kooperatyvas 1931–1933 m. pasistatydino 6 identiškus keliabučius medinius namus Antakalnyje (dab. Antakalnio g. 16 ir 18, inž. Ryszardas Strzeszewskis iš Varšuvos), o 1932 m. Pavilnyje (Kolonia Wileńska) buvo pastatyta 14 naujų tipinių namų. Tuo metu buvo įkurti ir du žydų gyvenamųjų namų statybos kooperatyvai: „Nadzieja“ ir „Nasz Dom“, kūrėsi kooperatyvas „Zwierzyniec“7. 1932 m. vieną pirmųjų modernistinių daugiabučių Vilniuje – 5 aukštų, 3 sekcijų, 30 butų namą Tilto g. 7 – pasistatydino bankų tarnautojų kooperatyvas, kurio statybai vadovavo kooperatyvo valdytojas architektas Wacławas Syrtowtas.

Vis dėlto moderniausias architektūriniu požiūriu buvo Viešųjų darbų direkcijos darbuotojų namų statybos kooperatyvo 25 sublokuotų kotedžų kompleksas, 1928–1932 m. pastatytas Antakalnyje, kvartale tarp T. Kosciuškos, Olandų ir M. Dobužinskio gatvių pagal Franciszeko Wojciechowskio projektą (statyba finansuota Krašto ūkio banko kreditais). Kiekvienas namukas buvo suplanuotas kaip atskiras butas per du aukštus, o namukai sublokuoti į neilgas eiles8. Tai stilistiškai vientisas, brandus tarpukario Vilniaus funkcionalizmo architektūros pavyzdys. Tokių modernistinių kolonijų ypač daug statyta Varšuvoje, tačiau Vilniuje juo ne visi buvo sužavėti. Būta pasipiktinusių, esą baltos funkcionalistinės „dėžutės“ su plokščiais stogais subjaurojo Antakalnį9

Kompleksiškai planuojami ir statomi gyvenamieji kvartalai, kitaip dar vadinti „gyvenamosiomis kolonijomis“, buvo didžiausia naujovė, pasireiškusi dar XIX ir XX a. sandūros Vilniaus rezidencijų architektūroje. Jų iniciatoriais daugiausia buvo Vilniaus žemės bankas ir vienas jo vadovų – žinomas filantropas Józefas Montwiłła. Kolonijos atpigino atskiro namo su sodeliu ir nedideliu sklypu statybą, jas bankas statė atokiau nuo miesto centro (dab. Aguonų, Rasų, Šnipiškių, Jovaro kolonijos, pastatytos 1906–1913 m.). Įdomu, kad Vilniuje Montwiłłos inicijuotos kolonijos imtos steigti tuo metu, kai Didžiojoje Britanijoje pagal Ebenezerio Howardo idėjas buvo planuojamas Lechwortas – miesto-sodo gyvenvietė. 

Howardo miesto-sodo koncepcija Vilnių pasiekė ketvirto dešimtmečio pradžioje. Tokį priemiestį, pavadintą Jagiellonów (Jogailiškis), dabartinių Aukštųjų Panerių vietovėje, 535 ha ploto teritorijoje prie geležinkelio, 1932 m. pradėjo projektuoti jaunas architektas modernistas Antonis Forkiewiczius. Projektas užbaigtas 1938 m.10 Tai buvo modernus kurortinis priemiestis, patogiai ir greitai pasiekiamas traukiniu iš miesto centro, su parkais, skverais, individualių namų sklypais ir moderniais patogumais – vandentiekiu, elektra, pašto ir telefono stotimi. Planuota čia pastatyti gyvenvietės magistratą, priešgaisrinę stotį, prekybos namus, bažnyčią, viešbutį-pensioną, dvi mokyklas, benzino kolonėlę, naują geležinkelio stotį, skerdyklą, sporto kompleksą, ligoninę ir sanatoriją. Planuojant šį miestą-sodą buvo orientuojamasi į modernios visuomenės gyvenimo būdo atributus: sveikatingumą (numatytos sanatorijos ir gydyklos), sportą (vandens ir žiemos) ir vasarojimą (dalis namų atliko vasarnamių funkciją, planuota rengti vaikų vasaros stovyklas). 1938 m. Jagiellonówe jau gyveno apie 600 gyventojų, o apie 200 individualių namų buvo paprasti, neretai mediniai, bet su moderniais patogumais – vandentiekiu ir elektra. Panašias kolonijas darbininkams numatė ir Kobzakowskis, ir Landsbergis-Žemkalnis; Vilniuje buvo suprojektuota gyvenamoji kolonija Valakampiuose, o Antakalnyje 1940 m. pradėta statyti nedidelių vienaukščių medinių namelių darbininkų kolonija (keli nameliai išliko Švyturio g. 4, 5, 7, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 17, 18, nors ir gerokai modifikuoti). 

Dar vienas mėginimas formuoti iš anksto suplanuotą vilų gyvenvietę – tai 1938 m. pradėta statyti Turniškių hidroelektrinės gyvenamųjų namų grupė kairiajame Neries krante. Keturi mūriniai namai buvo skirti įmonės statybos vadovams ir inžinieriams. Nedidelių vienos šeimos mūrinių vilų architektūra būdinga naujajam tradicionalizmui – planas asimetriškas, laisvas, modernus, tačiau architektūrinė išraiška grįžta prie jaukaus tradicinių medžiagų (čerpės) ir formų (aukšti šlaitiniai stogai), būdingų ketvirto dešimtmečio pabaigai. Šiandien šios vilos Turniškių gatvėje – aukščiausių valstybės vadovų rezidencijos. 

Žemė Vilniaus centre buvo gana brangi, todėl nauji privačių namų rajonai vystėsi arba priemiesčiuose, arba gana sparčiai augančiame aukštutiniame Naujamiestyje (Tauro kalno rajone, M. K. Čiurlionio, K. Kalinausko gatvėse ir aplink jas), Žvėryne ir Antakalnyje. Miesto namas, skirtas gyventi vienai šeimai, atsirado XIX a. pabaigoje kaip visuomenės demokratėjimo padarinys. Tokius namus Vilniuje statėsi gydytojai, teisininkai, architektai, bankų ir savivaldybės tarnautojai. Skirtingai nuo kilmingo luomo rezidencijų, šie namai nedideli – jie paprastai vadinami vilomis, kotedžais, vienos šeimos namais (rus. osobniak)11. Modernių miesto vilų architektūra bene geriausiai atspindėjo individualumą, konkrečiam asmeniui ar šeimai pritaikytą aplinką.

Tokios modernios vilos Vilniuje pasirodė ketvirto dešimtmečio viduryje: dažnai stačiakampio ar kvadratinio plano, dviejų aukštų, lygiais šviesiai tinkuotais fasadais, jos kūrė modernaus miesto vaizdą. Jano Sterło-Orlickio gyvenamasis namas, M. K. Čiurlionio g. 44 (archit. Antonis Forkiewiczius, 1936–1937) traukė dėmesį moderniomis formomis – pastato kompozicija asimetriška, formos aiškios, lakoniškos, be puošybos. 1938 m. pastatyta Antakalnio karo ligoninės komendanto Antonio Kiakszto šeimos vila, Pamėnkalnio g. 34 (archit. Janas Borowskis, Izakas Smorgońskis) irgi pasižymėjo modernistine estetika: dviejų aukštų namo formos geometriškai grynos, fasado kompozicija asimetriška, į priekį ištraukta namo dalis suapvalintu kampu. Butai tokiose vilose buvo erdvūs, pirmo aukšto patalpos sukomponuotos aplink centrinį holą, skirtos viešam (salonas, valgomasis, kabinetas) ir ūkiniam (virtuvė, tarnaitės kambarys, WC) naudojimui, o antrame aukšte išdėstyti miegamieji ir vonia.

Taupumo sumetimais dauguma Vilniaus miesto vilų buvo skirtos gyventi dviem ar trims šeimoms. Jose atsisakyta vienos šeimos namui būdingo buto per du aukštus plano. Aukštuose buvo įrengiami atskiri butai, kurių planas dažniausiai nesiskyrė. Gyvenamieji kambariai grupuoti aplink vestibiulį, pagalbinės patalpos jungtos prie laiptinių iš kiemo pusės. Dėl tokio vidaus plano atsirado izoliuota laiptinė, kurios tūris keitė namo proporcijas kaip Witoldo Żemojtelio gyvenamajame name (archit. Antonis Forkiewiczius, 1938), kurio laiptinė kiek ištraukta į priekį su originaliu dviejų dalių laiptinės langu, arba Januszo Zasztowto ir Irenos Herholdowos name A. Mickevičiaus g. 17 (archit. Izakas Smorgońskis, 1939). 

Ketvirtame dešimtmetyje Vilniuje paplito ir naujas namo tipas – nedidelis 2–3 aukštų, 3–6 butų namas. Jis buvo didesnis nei miesto vila, bet dar neprilygo nuomojamam daugiabučiui, todėl paplito kaip savitas, jaukaus ir modernaus miesto namo tipas su erdviu sklypu, kaip sodas prie gyvenamojo namo K. Kalinausko g. 3 (archit. Izakas Smorgońskis (?), apie 1938). Tokio namo erdviausiame bute dažniausiai gyvendavo savininkas, o kitus butus nuomojo. Bet būta ir kelių savininkų, kaip, pavyzdžiui, Vilniui būdingo modernistinio Annos Hansenowos ir Stanisławo Bagińskio name Pamėnkalnio g. 32 (archit. Janas Borowskis, Izakas Smorgońskis, 1938). 

Modernistinius keliabučius statydinosi ir įvairios žinybos ar bendrovės, kurios dažnai turėjo aprūpinti būstu iš Varšuvos atvykusius vadovus arba specialistus. Gražaus ir modernaus žinybinio namo su garažais pavyzdys – Valstybinės draudimo bendrovės (Ubezpieczalnia Społeczna) namas A. Jakšto g. 2 (archit. Stanisławas Murczyńskis, Jerzy Sołtanas, 1938), statytas kartu su pačia įstaiga. Per visą antrą aukštą buvo įrengtas prabangus ir erdvus valdytojo butas, o pirmame ir trečiame aukštuose mažesni butai darbuotojams. Panašus namas buvo pastatytas ir Valstybinės taupomosios kasos (PKO) įstaigai (Gedimino pr. 12), bet aštuntame dešimtmetyje statant archyvo priestatą buvo nugriautas. Moderniame bendrovės M. Deull name A. Jakšto 14 (archit. Stanisławas Bukowskis, Mojżeszius Cholemas, 1939) per visą antrą aukštą buvo įrengtas penkių kambarių butas su didele terasa.

Trečio dešimtmečio pabaigoje, siekiant aprūpinti kariškius butais, Józefo Piłsudskio iniciatyva buvo įkurtas Kariuomenės apgyvendinimo fondas (Fundusz Kwaterunku Wojskowego). Šis fondas pradėjo statyti tipinius daugiabučius kariškiams įvairiuose Lenkijos miestuose. Keletas tokių namų Vilniuje buvo pastatyta Šnipiškėse, Pioromonte ir Naujojoje Vilnioje12. Tarp jų prabanga išsiskyrė 1930–1931 m. Vilniaus g. 9 pastatytas 5 aukštų, 50 butų (visi butai 3 kambarių) namas karininkams (Dom oficera polskiego). Tai masyvus, modernizuoto neoklasicizmo stiliaus namas su trikampiais frontonais, pastatytas pagal Lenkijos kariuomenės kapitono Władysławo Polkowskio, suprojektavusio ir karininkų namų koloniją Varšuvoje, projektą13.

Nuomojamųjų daugiabučių namų dydžiai ir planas tarpukariu ne itin skyrėsi nuo XX a. pradžios: 4–5 aukštų, paprastai vienos sekcijos (laiptinės), su parduotuvėmis pirmame aukšte. Kadangi nuo vietos priklausė nuomininkų kontingentas ir nuomos kaina, tai didesni, prabangesni daugiabučiai buvo statomi Gedimino prospekte arba netoli jo, taip pat Žvėryne ir Tauro kalno teritorijoje. Vis dėlto šių namų statyba buvo plėtojama vangiai, o lėšų trūkumą rodo tai, kad dažnai tokie namai buvo projektuoti žemesni, o vėliau paaukštinami, kaip pavyzdžiui, Chaimo ir Szejnos Bekerių ir Helenos Jalcowos name Gedimino pr. 54 (archit. Mojżeszius Cholemas, 1937). 

Atsisakius plastinio dekoro, fasaduose išryškėjo laiptinių ašys ir langų ritmas, lakoniškų formų balkonai, langų ir durų apvadai, karnizai, apdailos medžiagų įvairovė, kaip moderniame Abramo Strugaczo name, 1938 m. pastatytame A. Stulginskio g. 3 pagal architekto Mojżesziaus Cholemo projektą. Butai šiuose namuose buvo erdvūs, su patogumais, gyvenamoji ir viešoji zona išdėstyta prie gatvės, ūkinė (virtuvė, tarnaitės kambariukas ir vonios) į kiemą, prie ūkinės laiptinės. Dawido Strugaczo daugiabutis nuomojamasis namas Tauro g. 10 (archit. Mojżeszius Cholemas, 1938) dėl geometrinių formų fasado, darnių proporcijų ir įdomios apdailos išsiskyrė iš kitų modernių Vilniaus daugiabučių. Jis žinomas ir kaip „profesorių namas“, nes 1940 m. perkėlus Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinį fakultetą į uždarytą Stepono Batoro universitetą Vilniuje, šiame name buvo apgyvendinti akademikas Konstantinas Jablonskis, rašytojai Vincas Krėvė, Vincas Mykolaitis-Putinas ir Balys Sruoga. Čia gyveno ir atgauto Vilniaus vyriausiasis architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.

1919–1939 m. Vilniaus gyvenamoji architektūra išgyveno modernėjimo transformaciją, kurią lėmė ir ekonominė situacija, ir politinė santvarka. Nors ir nedidelio masto, gyvenamoji statyba atspindėjo įvairias to meto architektūros tendencijas – nuo nacionalinio stiliaus paieškų iki avangardinio modernizmo. Nereikia pamiršti, kad dauguma naujų gyvenamųjų namų vis dar buvo statoma iš medžio. Pavyzdžiui, Žvėryne 1938 m. tik 20 % pastatų buvo pastatyti iš plytų. Tačiau būtent tarpukariu buvo sukurtas modernaus komfortiško būsto standartas ir fondas, ką gerai iliustruoja faktas, kad praktiškai visus šiuos namus 1940 m. rudenį bolševikų valdžia atėmė (nacionalizavo), o po Antrojo pasaulinio karo juose apgyvendino aukščiausio rango partinę vadovybę ir nusipelniusius kultūros bei meno veikėjus. Visa M. K. Čiurlionio gatvė ir Tauro kalno rajonas (ir Turniškės) tapo partinės nomenklatūros gyvenamąja vieta: pavyzdžiui, 1937 m. pastatytame name M. K. Čiurlionio g. 66 apsigyveno Antanas Sniečkus, 1938 m. statytas Žemojtelio namas Suvalkų g. 4 perduotas Motiejui Šumauskui, o Kiakszto namas Pamėnkalnio g. 34 padalytas į du butus ir į juos įkeltos Lietuvos komunistų partijos veikėjo Felikso Bieliausko ir komunistinio rašytojo Antano Venclovos šeimos (mirus Venclovai, 1973 m. name įkurtas muziejus). Daugiabučiuose Tilto g. ir Karininkų name apgyvendinti kompozitoriai, rašytojai, mokslininkai, gydytojai ir partiniai veikėjai.

Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą mokslinių tyrimų projektą „Vilniaus gyvenamosios infrastruktūros modernėjimas 1870–1940 m.“ (sut. Nr. P-MOD-21-3).

1 Vitalija Stravinskienė, „The territorial expansion of Vilnius: Plans and their realisation (1916–1940)“, in: Lithuanian Historical Studies, 2015, Nr. 20, p. 127–150.

2 Karolis Kučiauskas, Prieškario Vilniaus urbanistinis modelis ir jo recepcija karo ir pokario metais (1932–1956 m.): Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, Istorijos fakultetas, 2016, p. 30–42.

3 Jurgis Kobzakovskis, „Apie Vilniaus ateitį“, in: Naujoji Romuva, 1940, Nr. 9, p. 2–4.

4 „Vilnius reikalingas rūpestingos globos. Miesto inž. Žemkalnis apie planingą Vilniaus statybą“, in: Vilniaus balsas, 1940-02-14, Nr. 37, p. 6.

5 Rocznik statystyczny Wilna 1931, p. 7.

6 Rocznik statystyczny Wilna 1935, p. 262–263.

7 Waldemar Wolkanowski, „Budownictwo w Wilnie międzywojennym – przewodnik chronologiczny (cz. 4)“, in: Wilnoteka.lt, 2021-08-02, http://www.wilnoteka.lt/artykul/budownictwo-w-wilnie-miedzywojennym-przewodnik-chronologiczny-cz-4#_ftn1.

8 1985 m. atlikta viso komplekso rekonstrukcija pagal Ninos Masaitienės projektą, aukštuose įrengti atskiri butai.

9 Waldemar Wolkanowski, „Budownictwo w Wilnie międzywojennym – przewodnik chronologiczny (cz. 3)“, in: Wilnoteka.lt, 2021-07-26, http://www.wilnoteka.lt/artykul/budownictwo-w-wilnie-miedzywojennym-przewodnik-chronologiczny-cz-3.

10 Miasto Ogród Jagiellonów, archit. Antoni Forkiewicz, 1938, in: LMAVB, f. 229, b. 1529.

11 Nijolė Lukšionytė, „Gyvenamieji namai arba miesto vilos“, in: Vilnius 1900–2016: Architektūros gidas, Vilnius: Lapas, 2016, p. 34.

12 Rasa Butvilaitė, „Vilnius 1919–1939: naujo architektūrinio tapatumo kūrimas“, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 94: Menas valstybėje valstybė mene, sudarė Lina Michelkevičė, Aušra Trakšelytė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2019, p. 106–107.

13 Waldemar Wolkanowski, „Dom Oficera Polskiego – ciekawy przykład budownictwa przedwojennego“, in: Wilnoteka.lt, 2021-03-21, http://www.wilnoteka.lt/artykul/dom-oficera-polskiego-ciekawy-przyklad-budownictwa-przedwojennego.