1919 metais, kai Veimare buvo atidaryta nauja dizaino mokykla Staatliches Bauhaus, Panevėžio gimnaziją baigė pasiturinčių Palėvenės ūkininkų sūnus Vladas Švipas, o Kaunas netikėtai tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šiemet, kai Bauhauzas mini šimto metų sukaktį, įdomu pažvelgti, kaip susiklostė Švipo – to vienintelio Lietuvos bauhauzininko (Bauhäusler) likimas, ar (ir kaip) jam pavyko skleisti Bauhauzo idėjas Lietuvoje. Švipo asmenybė įdomi ir platesniame istoriniame lauke. Mat architektūra ir architektai pernelyg dažnai tiriami tik stiliaus ir estetikos požiūriu, tačiau sutelkę dėmesį į tarpukariu susiformavusį naują architektų modernistų socialinį vaidmenį, politinę įtaką, galėtume išvysti juos kaip neatsiejamą modernybės projekto elementą, su visais privalumais ir trūkumais, kurie lydėjo modernizacijos politiką1.
Tarpukario Lietuvos architektų biografinės žinios išlieka labai skurdžios, dar mažiau žinoma apie jų socialinį poveikį ir sąveiką su politika. Nesunku suprasti, kad architektų trūkumas nepriklausoma pasiskelbusioje Lietuvoje, suskatusioje statyti naują sostinę, tapo valstybinio lygmens problema. Todėl, siekiant išugdyti kuo daugiau modernių specialistų, valstybinės politikos kryptimi tapo vakarietiškas išsilavinimas, ir jau 1919–1922 m. Vyriausybė patvirtino užsienio stipendijų skyrimo tvarką. Jos teiktos kaip ilgalaikė beprocentė paskola numatant, kad buvę stipendininkai sugrįžę atidirbs valstybės įstaigose2. Technokratinė architektūros samprata lėmė, kad 1900–1910 m. gimę būsimieji Lietuvos architektai daugiausia rinkosi vokiškos pakraipos technikos mokyklas. Vis dėlto moderniausią to meto dizaino mokyklą – Bauhauzą – pasirinko tik vienas stipendininkas iš Lietuvos3. Vien jau dėl to jo pasirinkimą, studijas, vėlesnę veiklą modernizuojant tarpukario Lietuvos architektūrą ir likimą įdomu pastudijuoti atidžiau būtent kaip naujo tipo architekto modernisto (modernios valstybės ir tautos kūrėjo) transformaciją.
Vlado Švipo (1900–1965) asmenybė Lietuvos mokslininkams yra žinoma, tačiau jo veikla Lietuvoje tarpukariu ir likimas pokariu dažniausiai pristatomi fragmentiškai, pabrėžiant tik vieną ar kitą jo veiklos sritį, kurių būta nemažai. Išsamią Švipo biografiją parengė Giedrė Jankevičiūtė4, skirtinguose kontekstuose jį minėjo Vaidas Petrulis5, Lijana Šatavičiūtė (Natalevičienė)6, Regina Lakačauskaitė-Kaminskienė7 ir kiti. Tačiau platesnei auditorijai Švipas beveik nepažįstamas, nes – paradoksas – nepastatė beveik jokio žymesnio modernistinio pastato. Kadangi Švipas atsiminimų nepaliko, jo palikimas yra išblaškytas arba neišlikęs, šią biografinę apybraižą tenka dėlioti iš archyvinių ir spaudos nuotrupų, jo paties darbų ir informacijos, gautos bendraujant su JAV gyvenančia dukterimi Raminta Švipaite-Šinkiene.
ketvirtas dešimtmetis. Ramintos Švipaitės-Šinkienės kolekcija
Vladas Švipas gimė 1900 m. lapkričio 10 d. Palėvenės kaime, Pušaloto valsčiuje, Pasvalio apskrityje, pasiturinčio ūkininko gausioje šeimoje (trys iš aštuonių vaikų baigė aukštąjį mokslą). Pirmieji duomenys apie jo susidomėjimą menu yra žinomi iš Panevėžio gimnazijos, kurioje paskutiniaisiais jo mokslo metais (1919) piešimą pradėjo dėstyti jaunas skulptorius Juozas Zikaras (1881–1944). Pasak Švipo, būtent šis mokytojas, įsteigęs gimnazijoje piešimo būrelį, sudomino jį menu ir jau kitais metais Vladas dalyvavo pirmojoje nepriklausomos Lietuvos apžvalginėje dailės parodoje: Kaune eksponavo tapybos kūrinius „Diena“ ir „Klajonė“. Jo susidomėjimas tapyba stiprėjo, tačiau aiškėja, kad tai buvo būtent avangardinė, modernistinė tapyba, kurios mokytojų Lietuvoje nelabai būta. Tad 1920–1921 m. atlikęs karinę tarnybą Švipas pirmą kartą išvyko į užsienį ir 1922 m. balandį–birželį praleido Vokietijoje ir Čekoslovakijoje, kur domėjosi tapybos mokslais, netgi trumpai pastudijavo Prahoje8. Grįžęs į Kauną spalio pabaigoje, keletą mėnesių tarnavo Finansų ministerijoje Ypatingųjų reikalų valdininku, tačiau jau 1923 m. balandį vėl išvyko į Vokietiją, kur metus lankė privačią, 1919 m. Edmundo Kestingo Drezdene įsteigtą antiakademinę meno mokyklą Der Weg – Schule für neue Kunst, kurioje puoselėtas konstruktyvistinis menas. Veikiausiai ten jis ir susidomėjo Bauhauzo mokykla, nes Kestingas palaikė ryšius su Bauhauzo avangardistais. 1924 m. balandį, gavęs LR Finansų ministerijos stipendiją, Švipas išvyko į Veimarą ir pradėjo studijas9.
Staatliches Bauhaus istorijoje išliko viena svarbiausių ir įtakingiausių XX a. modernaus dizaino mokyklų, įsteigta kaip naujo tipo Valstybinis taikomosios dailės institutas, kur siekta formuoti naujo tipo menininkus – amatininkus, sugebančius projektuoti naujo tipo būstą ir spręsti pramoninės gamybos daiktų estetines problemas. Egalitarinė ir demokratinė mokyklos kryptis – pokarinės Veimaro Respublikos politinis projektas. Tai akivaizdu iš mokyklai vadovauti pakviesto architekto modernisto Walterio Gropiuso (1883–1969) manifesto, kvietusio sukurti „naują amatininkų gildiją, kurioje nebūtų vietos klasiniams skirtumams ir arogantiškam požiūriui, statančiam barjerus tarp amatininko ir menininko“ ir kurti „naują ateities statinį, kuris į vieną sujungtų architektūrą, skulptūrą ir tapybą“10. Kaip ir dauguma kitų kairiųjų pažiūrų dėstytojų, Gropius architektūrą suvokė kaip socialiai įpareigojančią veiklą, privalančią rasti racionalius socialinių problemų, visų pirma būsto, sprendimus. Sunku pasakyti, kiek Švipui imponavo socialinis mokyklos angažuotumas, nors iš jo biografijos žinome, kad Panevėžio gimnazijoje socialistinės pažiūros jam nebuvo svetimos – 1919 m. dalyvavo aušrininkų kuopelėje ir dėl to netgi buvo baustas. Vis dėlto susidaro įspūdis, kad pagrindinis jo tikslas buvo avangardinė tapyba.
Mokykla išsiskyrė eksperimentinėmis studijomis – įvadinis kursas turėjo išlaisvinti individo kūrybiškumą, o tolesnis procesas organizuotas kaip praktinis amatų bei atskirų kompozicijos elementų studijavimas. 1924 m. mokslus pradėjusiam Švipui neabejotiną įtaką padarė abstrakčiosios tapybos pradininko Vasilijaus Kandinskio (1866–1944) dėstomas analitinis piešimas, nes kitais metais jis pasirinko Kandinskio vadovaujamą sieninės tapybos studiją (Wandmalerei). Būtent čia Švipas parengė sienų tapybos spalvinę schemą, kuri buvo vėliau publikuota knygoje apie naujausiųjų laikų architektūrą11. Dar jis studijavo komercinę grafiką ir spaudą (vadovas Lyonel Feininger).
Valdant socialdemokratams, vietinė valdžia mokyklą rėmė, tačiau 1924 m. pasikeitus valdžiai dešinieji politikai Bauhauzą pradėjo kritikuoti dėl „kultūrinio bolševizmo“ ir finansavimo nebeskyrė. Pagalbą pasiūlė Dessau, apie 70 000 gyventojų turintis pramoninis miestas, kurio meras Fritzas Hesse aktyviai palaikė mokyklos idėją ir netgi pažadėjo pastatyti naują pastatą. Jau 1925 m. kovą buvo įsteigta municipalinė Bauhauzo mokykla, šį kartą su dizaino prierašu – Bauhaus Hochschule für Gestaltung Dessau, o 1926 m. pagal Gropiuso projektą pastatyta modernistinė mokykla, tapusi naujosios architektūros manifestu ir simboliu (šiandien tai UNESCO Pasaulio paveldo objektas). Dessau 1925–1926 mokslo metais Švipas ir toliau mokėsi Kandinskio tapybos studijoje, tačiau būtent tuo metu susidomėjo architektūra ir paraleliai pradėjo lankyti Walterio Gropiuso paskaitas. Susidomėjimo būta rimto, nes 1926 m. lapkritį siekdamas „pagilinti savo technines žinias“ Švipas išvyko studijuoti į Oldenburgo inžinerijos akademiją (Städtische Ingenieurakademie Oldenburg; 1927 m. pervadinta į Hindenburgo politechnikumą) ir buvo priimtas iškart į architektūros fakulteto ketvirtą kursą, o 1928 m. balandį gavo architekto-inžinieriaus diplomą12. Studijuodamas Oldenburge Švipas palaikė glaudžius ryšius su Bauhauzu. 1928 m. pavasarį, jau diplomuotas architektas, jis sugrįžo į Bauhauzą, kur iki gruodžio 15 d. vėl stažavosi pas Kandinskį, o drauge su Ursula Schneider atliko praktiką naujojo architektūros dėstytojo Hanneso Meyerio (1889–1954) įsteigtame Bauhauzo projektavimo biure, kur rengė Vokietijos profesinių sąjungų federacinės mokyklos Bernau mieste projektą.
Bauhauzas galėjo didžiuotis savo mokiniu. 1928 m. mokyklos leistame žurnale bauhaus (beje, žurnale ir kitoje Bauhauzo spausdintoje medžiagoje sąmoningai nenaudota jokių didžiųjų raidžių ir apsiribota paprastu sans serif šriftu) publikuotas Vlado Švipo interviu leidžia susidaryti vaizdą apie jau susiformavusią bauhauzininko pasaulėžiūrą:
ką veikėte prieš atvykdamas į bauhauzą? kodėl atvykote? koks pirmas įspūdis? ar pasiteisino lūkesčiai? jeigu nusivylėte – kodėl? kas jums vertingiausia bauhauze? kokius jūsų sugebėjimus čia labiausiai vystė? ar paveikė jūsų asmeninę pasaulėžiūrą? kaip? kokius socialinius ir asmeninius dvasinius ir materialius reikalavimus jūs keliate naujam gyvenimo būdui:
aš atėjau į šį pasaulį kaip ir visi kiti, ir atvykau į bauhauzą kaip visi kiti, visiškai nepasiruošęs, tarsi pradinukas. prieš tai neįtikėtinai ilgai visur studijavau ir teko pripažinti, kad tas kelias buvo klaidingas.
kaip apgailėtina!…
dvidešimt septynerių metų, nevedęs…
romantikas, siekiantis asmeninio aukštojo meno aukštumų. taip buvo iki bauhauzo. dabar aš – atsigaunantis romantikas, besistengiantis susitaikyti su realybe.
bet ar galima būti pakankamai realiu? ar galima būti pakankamai blaiviu stebėtoju? kad ir koks atidus būtum, vis užkliūvi už savo paties šešėlio.
deja, tiesa yra ta, kad žmogus nuo seniausių laikų taip ir vystėsi, vis į kažką įsipainiodamas. iš pradžių vienišas, po to kolektyve, bet visur – laisvas. o dabar visomis galūnėmis surištas ir apsunkintas kultūros.
bauhauze galima ir reikia šį balastą nusimesti. būtent čia reikia tapti laisvam, pasiruošusiam į save sugerti naujas istorijas.
čia, bauhauze, aš įsipareigojau architektūrai, ir būtent ne formai, o žmogui. turiniui, o ne regimybei. šiuo požiūriu bauhauzo mokymas kaip įmanydamas skiria dėmesio žmogiškajam, meniniam ir techniniam architektūros projektavimo aspektams.
bauhauzo priešininkai tvirtina, kad bauhauzo mokykla atsisako tęstinumo su didžiaisiais kūriniais ir ignoruoja pasiteisinusius metodus. kiek šis teiginys jums atrodo teisingas ar klaidingas?
aš manau, kad jau netoli ta diena, kai žmonės tiek pat dėmesio skirs modernios gyvensenos projektavimui, kaip tai buvo gotikos laikais. deja, mus visus vis dar pernelyg kausto vakardiena. todėl bauhauzas ir bando savo jaunimui išugdyti imunitetą tam kultūriniam vėžiui. o bendrai tai mes dirbame tais pačiais objektyviais metodais, kurie naudojami moksle ir technikoje.13
Skaitant Švipo interviu galima suprasti, kad dar studijų metais jis netvėrė noru skleisti Bauhauzo idėjas Lietuvoje. Tačiau kalbant apie mokyklos įtaką, svarbesne laikyčiau ne meninę, o būtent profesiškai socialinę Švipo transformaciją, t. y. naują architekto kaip aktyvaus visuomenės veikėjo sampratą. 1927 m. kairiosios krypties žurnale Kultūra jis publikavo straipsnį „Architektūros reikalu“, kuriame Lietuvos skaitytoją supažindino su Bauhauzo idėjomis ir kritikavo architektus, tebestatančius istoriniais stiliais: „iki šiol […] Architektoriai knaisiojo visokių Liudvikų stilių kapines ir kartojo kartais geriau, kartais blogiau. Inžinieriai sakė tiesą ir prityrimo ir skaičiavimo išdaviniais pasiremdami, o architektoriai melavo iš papratimo, ne piktos valios“14. Sekdamas Bauhauzo mokymu, Švipas kvietė rūpintis amatų vystymu kaip vienu svarbiausių architektūros plėtros uždavinių. Aktualizuodamas modernaus būsto problematiką, pristatė karščiausias naujienas – 1926 m. Štutgarte (Weissenhofe) surengtą pavyzdinių modernistinių gyvenamųjų namų parodą. Kitais metais Kultūroje paskelbtame ilgame dviejų dalių straipsnyje „Menas ir technika“ jis toliau nuosekliai dėstė naująjį architektūros mokymą apie medžiagos, šviesos, organizuotos erdvės, tvarkos, komforto, higienos ir visuomenės gerovės svarbą15.
Galima būtų tikėtis, kad po studijų grįžęs į Lietuvą Švipas sukūrė daugybę tikrai modernistinių pastatų, galbūt net įtakojo visą Lietuvos moderniosios architektūros raidą. Tiesa, 1927 m. vasaros atostogų metu gimtinėje jis suprojektavo konstruktyvistinį betoninį monumentą žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę (pastatytas Pušaloto kapinėse), kur galima įžvelgti paralelių su mokytojo Gropiuso 1921 m. Veimaro kapinėse pastatytu betoniniu moderniu monumentu žuvusiems darbininkams. Tačiau, kaip minėta, Švipo karjeroje žymių pastatų beveik nebūta. Todėl į jo architektūrinę veiklą tarpukario Lietuvoje reikėtų žvelgti plačiau, aplinkos modernizaciją suvokiant kaip peržengiančią paskirų avangardinių pastatų architektūrą.
Retas architektas anuomet gyveno iš privačios praktikos – tarnyba valstybės įstaigoje buvo įprastas pajamų šaltinis, o privačiais užsakymais ar kita veikla dažniau užsiimdavo laisvu nuo tarnybos laiku. Kaip buvęs valstybės stipendininkas, už septynis semestrus Bauhauze ir tris semestrus Oldenburge gautą stipendiją jis privalėjo atidirbti Valstybės tarnyboje, tad jau 1929 m. sausį pradėjo eiti Žemės ūkio rūmų Statybos skyriaus vedėjo (Karolio Reisono) padėjėjo pareigas16. Beje, 1929 m. rugsėjį jis dar buvo įstojęs į Lietuvos universiteto Technikos fakulteto Statybos skyrių, tačiau nestudijavo17.
Greta tarnybos Žemės ūkio rūmuose Švipo rūpestis modernia gyvenamąja architektūra neišblėso – spaudoje jis toliau propagavo Bauhauzo idėjas ir modernaus miesto būsto naujoves18. Tai vainikavo svarbiausias jo veikalas – 1933 m. Kaune išleista 148 puslapių knyga Miesto gyvenamieji namai su 100 iliustracijų, kurioje apibendrinta vakarietiška patirtis19. Knygoje aprašytos tokios modernistinio būsto aktualijos kaip minimalaus komfortiško būsto poreikiai ir standartai (Exsistenzminimum); standartizuoti surenkamieji elementai, leidžiantys pagreitinti ir atpiginti statybą; modernių namų apyvokos daiktų konstravimas ir visi kiti klausimai, atspindintys naują gyvenimo būdą architektūroje. Tai vienintelis toks nuoseklus modernistinės architektūros veikalas to meto Lietuvoje, liudijantis besikeičiantį architekto vaidmenį visuomenėje. Rašydamas apie šiuolaikinį miestą, Švipas išryškino modernistams aktualią higienos problematiką, kuri tuo metu buvo sprendžiama funkciniu zonavimu, ir antrino Europos modernistams, pasisakiusiems už žemės nusavinimą planingai gyvenamajai statybai. Knygoje pabrėžiamas būsto funkcionalumas, vartojami tokie modernistams būdingi posakiai kaip „virtuvė turi būti panaši į laboratoriją“. Aptardamas namo bei patalpų išvaizdą, Švipas taip apibūdino naujosios estetikos esmę: „Perukai, krinolinos ir maskės dabar žmonių nebevartojamos. Žmonės mėgsta tikrovę ir tiesą, aiškumą ir paprastumą. Ši pakitėjusi ideologija verčia mus ieškoti naujų, šio laiko dvasiai atsakančių gyvenimo formų, kurios atsispindi ir mūsų laiko statiniuose. Nauja architektūra yra trumpakalbė, tiksli ir logiška“. Jis iškėlė išties bauhauzišką idėją Lietuvoje gaminti baldus bendradarbiaujant su menininkais ir reagavo į nuolat diskutuojamą tautinio stiliaus problemą, aiškiai palaikydamas jaunosios kartos architektų poziciją, kuriems nacionalinė architektūra buvo tai, kas kuriama ir statoma dabarties Lietuvoje, o ne etnografinio dekoro ornamentai: „Lietuvos miestuose galės išaugti savo architektūros stilius, jei paties gyvenimo formos natūraliai sudarys tam pagrindą. Jokie fantastingi bei dirbtini stiliai, nors būtų propaguojami kaip tautiški, negalės prigyti, kaip ir kitur panašūs neprigijo“. Beje, šią knygą jis išleido savo sąskaita, nes Žemės ūkio rūmai nesutiko suteikti avanso, motyvuodami, kad knyga „neliečia kaimo statybą“20.
dešimtmetis. Ramintos Švipaitės-Šinkienės kolekcija
Savo knygoje Švipas pateikė paties parengtus Lietuvos sąlygoms pritaikytus dešimties pavyzdinių namų projektus. Tai buvo namas su minimaliais butais viengungiams, minimalus namas šeimai, namų projektai darbininkui, amatininkui, gydytojui, teisininkui, inžinieriui ir menininkui. Racionalūs, su funkcionaliai suplanuotais butais, jie modernumu skyrėsi nuo tuo metu Kaune statytų prabangių daugiabučių. Tačiau pats Švipas realizavo tik penkis gyvenamųjų namų projektus. Kauno regioniniame valstybiniame archyve saugomas medinio vienos šeimos namo projektas – minimalus, gerai suplanuotas, vieno aukšto ir itin paprastas21. Racionalumą Švipas pademonstravo ir savo asmeniniame name, kurį 1936–1938 m. pasistatydino Kaune, Nevėžio g. 19C22 ir kuriame iki 1944 m. gyveno su šeima (1931 m. vedė Bronę Kairytę, 1934 m. susilaukė dukters Ramintos, o 1937 m. – Jolantos Daivos). Dviejų aukštų mūrinis vienos šeimos namas (4,5 kambario ir virtuvė, nėra patalpos tarnaitei) su moderniu centriniu šildymu buvo labai artimas minimalaus šeimos namo projektui, publikuotam jo knygoje.
Propaguodamas modernų būstą, Švipas bendradarbiavo ir autorių kolektyve, parengusiame namų šeimininkėms skirtą knygą Namie ir svečiuose, kuriame parašė skyrių „Gero buto privalumai“23. Jis labai palaikė savo jaunesnės sesers Bronės Švipaitės (1903–2007), taip pat gyvenimo būdo modernizuotojos, veiklą. Baigusi žymųjį Namų ruošos institutą Briuselyje (L’école professionnelle et ménagère de Laeken) ji dėstė Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje, o 1930 m. parašė modernios namų ruošos vadovėlį, kurį Žemės ūkio rūmai išleido 18 000 tiražu ir platino nemokamai24.
Nuo 1932 m. Vladas Švipas – Žemės ūkio rūmų Statybos skyriaus vedėjas. Ši įstaiga vienijo žemdirbių organizacijas, rūpinosi žemės ūkio švietimu. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad ši tarnyba nebuvo labai palanki Bauhauzo idėjoms įgyvendinti, tačiau būtent šioje pozicijoje Švipas atsiskleidė kaip plataus užmojo Lietuvos kaimo modernizatorius, savo dispozicijoje turėjęs praktiškai visą šalies teritoriją. Jo skyrius skleidė planingos modernizacijos idėjas, propagavo modernias kaimo statybas, rengė standartinius sodybų projektus, kurie buvo svarbūs po žemės reformos atsiradusiems beveik 20 000 naujakurių. Švipas inicijavo vadovėlių seriją Ūkininko knygynėlis, parašė patarimų knygeles Sodybos planavimas, Trobesių dažymas ir Ūkininko pirtis (visi 1934); parengė fundamentalų veikalą Kaimo statyba (1936)25. Tai buvo esminė kaimo statybos modernizacija – Švipas propagavo naują kaimą ir naują sodietį, gyvenantį tvarkingiau ir racionaliau, netgi siūlė trobose įrengti salonus – modernius svečių kambarius su foteliais ir kavos staleliu, vonios kambarius.
Vienas tokių projektų tapo reikšmingu eksponatu, reprezentuojančiu modernią Lietuvą 1937 m. tarptautinėje kaimo gyvenamojo būsto ir higienos parodoje (Exposition européenne de l’Habitation rurale), kuri buvo sumanyta kaip Pasaulinės parodos Paryžiuje dalis. Lietuva joje demonstravo žemės ūkio pažangą, eksponuodama fotografijas, diagramas, o centre – didelį Vlado Švipo suprojektuotą šiuolaikiškos kaimo sodybos maketą, kurį pagamino Juozas Zikaras. Už šią ekspoziciją Žemės ūkio rūmai gavo Grand Prix.
Nors tarpukario Lietuva siejama su statybų bumu, – ir iš tiesų buvo pasiektas neregėtas proveržis, – vis dėlto statybos metodai modernėjo itin lėtai, o į statybą buvo investuojama daug mažiau nei kaimyninėse šalyse. Ketvirtame dešimtmetyje Švipas Finansų ministerijos iniciatyva drauge su ministerijos kainų tvarkytoju dr. Vladu Juodeika parengė „Mūrinės statybos ugdymo planą“, kurį vyriausybė patvirtino 1939 m. Jame numatytos statybinių medžiagų – visų pirma plytų – pramonės plėtra, tipinių projektų taikymas, valstybinės statybos bendrovės steigimas; nemažai dėmesio skirta urbanizacijos klausimams, skatinamas miesto tankinimas ir vertikalus augimas. Tikėtasi, kad visa Lietuva tapsianti mūrine apie 2000–2030 metus26. Šis planas ne tik numatė modernizuoti Lietuvos ūkį, bet ir, rengėjų įsitikinimu, turėjo atlikti ir svarbią kultūrinę misiją, nes buvo nukreiptas į aplinkos bei gyvenimo kokybės gerinimą. Augantiems statybos darbams reguliuoti 1939 m. prie Vidaus reikalų ministerijos sudarytas Krašto statybos komitetas, kuriame dalyvavo ir Švipas, pradėjo rengti Statybos įstatymą, valdiškų statybų ir miestų planavimo reformą. Čia galima įžvelgti ketvirto dešimtmečio pabaigos Europai būdingą valstybės vaidmens visose ūkio srityse stiprėjimą, kai įsitvirtino modernistinis tikėjimas, jog racionalus valstybinis planavimas ir kontrolė yra vienintelis kelias ir priemonė efektyviai siekti progreso. Politikų ir architektų modernistų aljansai tarpukario Europoje (ir ypač autoritariniuose režimuose) tapo labai veiksmingi valstybiniu mastu įgyvendinant radikalias aplinkos transformacijos reformas.
Neretai rašant apie tarpukario Lietuvos architektus, jų biografijos nutrūksta 1940 m. nurodant, kad architektas emigravo arba liko dirbti jau sovietiniame Kaune. Tačiau jų likimai yra ne mažiau įdomūs ne tik profesijos, bet visos Lietuvos istorijos kontekste. Švipo karjera Antrojo pasaulinio karo metais akivaizdžiai liudija technokratų svarbą ir įtaką keičiantis įvairioms valdžioms. Pirmosios sovietinės okupacijos metu, 1940 m. rugpjūčio 29 d. Žemės ūkio rūmai buvo panaikinti, o Statybos skyrius perkeltas į sovietinį Žemės ūkio komisariatą. Kaip ir daugelis valstybės įstaigose dirbusių specialistų, Švipas, perkeltas su visa įstaiga, ėjo Žemės ūkio statybos kontoros viršininko pareigas iki 1941 m. liepos 8 d.27, kai Laikinosios vyriausybės (veikė 1941 m. birželio 24 d. – rugpjūčio 5 d.) buvo pakviestas užimti Komunalinio ūkio viceministro postą (ministro pareigas ėjo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis). Komunalinio ūkio ministerijai Laikinoji vyriausybė perdavė buvusias sovietizuotas statybos, remonto ir projektavimo organizacijas, pavedė dalyvauti turto denacionalizacijos procese, tarp ministerijai deleguotų užduočių Vyriausybės dokumentuose galime rasti ir 1941 m. birželio 30 d. užmojį rūpintis „žydų koncentracijos stovyklos“ steigimu28. Likvidavus Laikinąją vyriausybę, Švipas dirbo okupacinės valdžios Statybos valdybos antžeminės statybos direkcijos direktoriumi ir dėstė Vytauto Didžiojo universiteto Architektūros fakultete.
1944 m. vasarą Vladas Švipas su šeima pasitraukė į Vokietiją. Dukra Raminta prisimena, kad iš Lietuvos bėgo arkliais: „Pergyvenom apšaudymus, matėm lavonų pakelėse. Rytprūsiuose tėvas kasė apkasus kelias savaites. Karo galą sulaukėme Gotha, Thuringia“29. Po Vokietijos kapituliacijos Švipai 1946 m. atsidūrė Dilingeno pabėgėlių (Displaced persons – DP) stovykloje ir viename senų kareivinių kambaryje gyveno apie ketverius metus. Dalia Ramonienė atskleidė, kad pabėgėlių stovykloje Lietuvos inžinieriai ir architektai tęsė aktyvų profesinį gyvenimą30. 1944 m. jie Vokietijoje įkūrė Lietuvos išeivių inžinierių draugiją (Association of the Lithuanian Expatriate Engineers), vienijančią net 345 narius, vedami optimistinių lūkesčių, kad, padedant JAV, Baltijos šalys greitai atgausiančios nepriklausomybes. Vienas žymiausių draugijos įvykių – Krašto ūkio atstatymo konferencija Augsburge 1946 m. ir architektūrinis tipinių miesto ir kaimo namų projektų konkursas31. Tarp gausių dalyvių darbų (iš viso buvo pristatyti 45 projektai) komisija, vadovaujama Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, Švipui skyrė antrąją premiją už miesto namo projektą ir trečiąją – už kaimo namo projektą32: „Autorius miestui namą suplanavo labai ekonomingai, paprastai. Tinka kaip tipinis. Turi lietuviškumo bruožų. Tas pats pasakytina ir apie kaimui skirtą namą“33.
Tai, kad išeivijoje gyvenamųjų namų architektūrai ieškota lietuviško stiliaus, suprantamas nostalgijos elementas. Ši tendencija Lietuvos architektūroje stiprėjo nuo ketvirto dešimtmečio pabaigos, ji pastebima ir Švipo veikloje. Dar 1934 m. Žemės ūkio rūmams buvo pavesta rinkti medžiagą apie etnografines sodybas ir rūpintis jų konservavimu, o Švipas tuo metu tapo aktyviu Tėviškės muziejaus (etnografinio muziejaus po atviru dangumi) idėjos iniciatoriumi. Vėliau muziejų organizuoti patikėta Vytauto Didžiojo Kultūros muziejui, tačiau Švipo susidomėjimas etnine architektūra nenutrūko, netgi peraugo į rimtesnius tyrimus ir nacionalinės architektūros šaknų bei pagrindo paieškas34. Gilėjo jo susidomėjimas Lietuvos architektūros istorija, praeities epochų architektūros klausimais35. Šis polinkis dar labiau sustiprėjo emigracijoje. Jo straipsniai architektūros klausimais, dabar jau apjungiant mūrinės statybos ir tautinio stiliaus idėjas, pasirodė tremtyje leistuose Žiburiuose ir Inžinieriaus kelyje36. Mažame Dilingeno miestelyje Bauhauzo idėjos atrodė nutolusios ir išblėsusios.
Vis dėlto netrukus būtent Bauhauzas buvo prisimintas ir netgi labai pravertė. Kadangi Dilingeno stovykla priklausė amerikiečių zonai, po 1947 m. priimto JAV imigracijos įstatymo Švipas su šeima nutarė išvykti į JAV. Tam jis ėmė ruoštis iš anksto. Pasak dukters Ramintos, „Dillingene tėvas mokėsi anglų kalbos pas vieną vokietį profesorių. Užsimokėjo cigaretėmis“37. O pagalbos kreipėsi į savo Bauhauzo dėstytoją Gropiusą, kuris į Ameriką imigravo dar 1937 m., tad po karo jau buvo Harvardo profesorius. 1948–1953 m. korespondencija tarp Švipo ir Gropiuso atskleidžia šiltus buvusio mokinio ir mokytojo santykius, prisiminimus ir susirūpinimą Bauhauzo mokyklos likimu, ir Gropiuso pagalbą Švipui imigruojant į Ameriką38. 1949 m. į Niujorką atvykusi šeima laikinai įsikūrė kito buvusio bauhauzininko Alexanderio (Xanti) Schawinsky bute, o darbo ieškoti padėjo buvęs Bauhauzo dėstytojas, garsusis dizaineris Marcelis Breueris.
Iš skurdžios informacijos galima spręsti, kad, kaip ir daugelis emigrantų, Švipas dirbo dideliuose projektavimo biuruose39, o jo profesinė veikla klostėsi neblogai ir jau 1953 m. šeima įsigijo nuosavą namą gerame Queenso rajone. Niujorke Švipas išliko aktyviu JAV lietuvių išeivių inžinierių ir architektų sąjungos nariu, 1950 m. buvo išrinktas vicepirmininku, ta proga perskaitė plenarinę paskaitą apie naujos eros architektūrą40, rašė į sąjungos leidžiamą žurnalą Technikos žodis, parašė apžvalginį straipsnį apie tarpukario architektūrą Bostono enciklopedijoje41. Mirė Niujorke 1965 m.
Švipo transformacija nuo jaunatviško maksimalizmo (architektūros pagalba) pakeisti pasaulį iki racionalizuotų valstybinių projektų, nuo laisvamanio bauhauzininko iki aktyvaus tautinės valstybės kūrėjo rodo, kad modernistinės transformacijos buvo labai įvairios, neretai netikėtos. Išugdytas socialinės lygybės ir internacionalizmo dvasioje, ilgainiui jis tapo uolus tautinės valstybės projekto ir jos modernaus, bet tautiško, identiteto kūrėju. Švipas atsiskleidžia kaip naujo tipo architektas – ne menininkas herojus, o specialistas technokratas, stovintis už didelių modernizacijos projektų: mūrinė Lietuva, modernus sodžius, modernus
būstas.
1 Martin Kohlrausch, Brokers of Modernity: East Central Europe and the Rise of Modernist Architects, 1910–1950, Leuven: Leuven University Press, 2019.
2 Giedrė Jankevičiūtė, „Lietuvos Respublikos stipendininkai užsienio šalių dailės mokyklose 1918–1940 m.“, in: Lietuvos kultūros tyrinėjimai, 1996, t. 2, p. 284–321.
3 Vilniuje gimęs Moišė Vorobeičikas (Moï Ver, Moses Worobeitschik, Moshé Raviv; 1904–1995) taip pat buvo pradėjęs studijas Bauhauzo mokykloje Dessau, kur 1927 m. trumpai studijavo, tačiau netrukus išvyko į Paryžiaus kino mokyklą (École de Photo Ciné). 1934 m. emigravęs į Palestiną, Vorobeičikas nuo 1950 m. atsidėjo tapybai. Fotografijų knygoje The Ghetto Lane in Vilna (1931) užfiksavo Vilniaus žydų kasdienį gyvenimą.
4 Giedrė Jankevičiūtė, „Švipas Vladas“, in: Lietuvos dailininkų žodynas, t. III: 1918–1940, sudarytoja Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2013, p. 388–389.
5 Vaidas Petrulis, „Modernistinės estetikos apraiškos tarpukario architektūros estetinėje mintyje“, in: Urbanistika ir architektūra, 2010, Nr. 34 (5), p. 262–269.
6 Lijana Šatavičiūtė, „Dailininkas ar amatininkas: Menininkai ir dailiųjų amatų sąjūdis tarpukario Lietuvoje“, in: Kultūrologija, t. 15: Asmenybė: menas, istorija, dabartis, Vilnius, 2007, p. 244–272; Lijana Šatavičiūtė, „Modernaus būsto idėja tarpukario Lietuvoje: Tarp funkcionalizmo ir tautinio romantizmo“, in: Menotyra, 2011, t. 18, Nr. 4, p. 275–290.
7 Regina Lakačauskaitė-Kaminskienė, „Buities modernizacija Lietuvoje XX a.: Modernizacijos skatinimo kampanijos viešojoje erdvėje“, in: Menotyra, 2011, t. 18, Nr. 4, p. 291–307.
8 Vlado Švipo laiškas Liudui Girai (Lietuvos dailės draugijai), Praha, 1922-03-18, in: LNMMB RKRS, f. 7, b. 866.
9 Vlado Švipo valstybės stipendininko byla, in: LCVA, f. 391, ap. 9, b. 961.
10 Cit. iš: Kenneth Frampton, Moderniosios architektūros kilmė ir pagrindai, Vilnius: Technika, 2018, p. 138.
11 Gustav Adolf Platz, Die Baukunst der neuesten Zeit, Berlin: Propyläen Verlag, 1927.
12 LCVA, f. 391, ap. 9, b. 961, l. 12.
13 „interview mit bauhäuslern: vladas svipas“, in: bauhaus zeitschrift für gestaltun 4, 1928, Nr. 2, p. 20.
14 Vladas Švipas, „Architektūros reikalu“, in: Kultūra, 1927, Nr. 7–8, p. 329–334.
15 Vladas Švipas, „Menas ir technika“, in: Kultūra, 1928, Nr. 7–8, p. 334–337; Nr. 9, p. 394–397.
16 Žemės ūkio rūmų Statybos skyriaus darbuotojo Vlado Švipo asmens byla, in: LCVA, f. 392, ap. 3, b. 1309, l. 9.
17 Vlado Švipo asmens dokumentai, Lietuvos universitetas, Technikos fakultetas, in: LCVA, f. 631, ap. 7, b. 7294.
18 Vladas Švipas, „Kultūringos gyvenimo formos“, in: Naujas žodis, 1929, Nr. 9, p. 6–7; Vladas Švipas, „Butas egzistencijos minimumui“, in: Naujas žodis, 1929, Nr. 20–21, p. 10–11.
19 Vladas Švipas, Miesto gyvenamieji namai. Jiems statomi reikalavimai ir jų projektavimas, Kaunas, 1933.
20 LCVA, f. 392, ap. 3, b. 1309, l. 7, 8.
21 Vladas Švipas, Juozo Leščiukaičio medinio gyvenamojo namo projektas, Jesaičio g. 117, Kaunas, 1933, in: KRVA, f. 218, ap. 2, b. 2049, p. 14. Namas neišlikęs.
22 Vlado ir Bronės Švipų mūrinio 2 aukštų gyvenamojo namo projektas, in: KRVA, f. 218, ap. 2, b. 5340.
23 Namie ir svečiuose, sudarė Elena Starkienė, Kaunas: Žaibas, 1938.
24 Bronė Švipaitė, Pažvelgęs į namus – šeimininkę pažinsi, Kaunas: Žemės ūkio rūmų leidinys, 1930.
25 Kaimo statyba, red. Vladas Švipas, Kaunas: Žemės ūkio rūmai, 1936.
26 Mūrinės statybos ugdymo planas. Projektas, red. Vladas Juodeika, Vladas Švipas, Kaunas: Ekonominių studijų draugijos leidinys, 1938, p. 91.
27 LCVA, f. 392, ap. 3, b. 1309, l. 64.
28 Lietuvos laikinoji vyriausybė. Posėdžių protokolai 1941 m. birželio 24 d. – rugpjūčio 4 d., Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2001, p. 19–20. Vis dėlto de facto vyko ne pagal Laikinosios Vyriausybės planus ir potvarkius.
29 Ramintos Švipaitės-Šinkienės (Sinkus) laiškas Marijai Drėmaitei, 2018-12-17–18, Lemontas, Čikaga, in: Marijos Drėmaitės asmeninis archyvas.
30 Dalia Ramonienė, „Lietuvos architektai Displaced Persons stovyklose Vokietijoje, 1944–1950 m.“, in: Architektūriniai pasivaikščiojimai ir paveldosaugos aktualijos: Skiriama Nijolei Lukšionytei, sudarė Aušrinė Kulvietytė-Cemnolonskė, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2017, p. 170–185.
31 „Gyvenamųjų namų projektų konkursas, Augsburgas, 1946-09-28“, in: Inžinieriaus kelias, 1946, Nr. 4, p. 13–14.
32 Už miesto namų projektus I ir III premija teko dipl. inž. Jurgiui Okuniui (iš Biberacho stovyklos, buvusios prancūzų zonoje). Vladas Švipas, „Gyvenamų namų projektų konkursui pasibaigus“, in: Inžinieriaus kelias, 1947, Nr. 7, p. 46–48; 54–60.
33 Bronius Galinis, Architektūros konkursas ir jo laimėtojai, Augsburgas, 1947.
34 Vladas Švipas, „Architektūra tautos kultūroje“, in: Naujoji Romuva 1937, Nr. 4–5, p. 107–108.
35 Vladas Švipas, „Lietuvių architektūros praeities bruožai“, [straipsnio mašinraštis (nepublikuotas) žurnalui Kūryba 1944, Nr. 6], in: LNMMB RKRS, f. 31, b. 527.
36 Vladas Švipas, „Lietuvių architektūros ateities bruožai“, in: Inžinieriaus kelias, 1946, Nr. 4, p. 1–4.
37 Ramintos Švipaitės-Šinkienės (Sinkus) laiškas Marijai Drėmaitei, 2018-12-17–18.
38 Gropiuso ir Švipo korespondencija saugoma Harvardo universiteto bibliotekoje (11 laiškų, 1948–1951) ir Bauhauzo archyve Berlyne (5 laiškai, 1953). Šių laiškų originalai ir vertimai publikuojami: Marija Drėmaitė, Robertas Motuzas, „Laiškai“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2019, Nr. 43 (rengiama spaudai).
39 Enciklopediniame straipsnyje nurodoma, kad projektavo mokyklas, ligonines, oro uostus ir biurus („Vladas Švipas“, in: Lietuvių enciklopedija, t. 30, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964, p. 248–249).
40 Vladas Švipas, “Naujosios architektūros epochos bruožai”, in: Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų draugijos New Yorke metraštis / A Yearbook of the Lithuanian Society of Architects and Engineers in New York, ed. K. Krulikas, New York, 1951, p. 2–7.
41 Vladas Švipas, „Lietuvos architektūra 1918–1940 m.“, in: Lietuvių enciklopedija, t. 15, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968, p. 740.
