Vilnius nėra mano draugas ar meilužė. Aš su juo nesiglėbesčiuoju ir nemiegu. Bet aš miegu jame ir, garbės žodis, miegu prastai, išskyrus tuos atvejus, kai nuvirstu savaitgalį prilupęs tekilos, kaip ir dera pasiturinčiam viduriniosios klasės biurgeriui. Visos kitos naktys gana sumautos, nors ir bandžiau jas apgaudinėti pirkdamas padoresnius itališkus čiužinius iš pardės Kalvarijų gatvėje ir siųsdamasis melatonino tabletes iš Lenkijos. Miestas yra bloga vieta miegoti ir miegas čia tuo prastesnis, kuo esi giliau į centrą nuo miegamųjų rajonų. Jeigu įsivaizduotume Vilnių kaip maždaug pusmetrio skersmens šeimyninę picą, tai geriausiai miegasi ties pakraščiais, kur tik apdegusi bulka ir dar nesišviečia nei saliamio, nei sūrio. Žinoma, su sąlyga, kad neįsikraustysit į kokį dviejų šimtų butų termitų lizdą su ne ką už fanerą storesnėmis perdangomis ir kiemais, kur žmonės mašinas stato maždaug malkų rietuvėmis.
Kai 1980-aisiais atsikėliau į Šeškinę, patikėk, miegojau geriausiai. Mūsų penkiaaukštis namas tada buvo beveik miesto riba ir labiau priklausė netoli stovinčioms fermoms su besiganančiomis karvėmis, nei miestui. Žiemą šeškiniečiai laukuose pasidarydavo slidžių trasas, o vasarą gulinėdavo saulėje tarp džiūstančių karvašūdžių ir, dievaži, savo atskirtyje net nebūtų pajutę, jei kas virš senamiesčio būtų numetęs vidutinio galingumo atominę bombą.
Miestas, tuo metu, aišku, po truputį ėjo platyn ir svaigo savo ekspansijoje, stumdamas karves iš prigimtinių žemių. Dienomis į smėlingą žemę kranai kalė gelžbetonio polius, draskėsi ekskavatoriai, vėjas nešiojo karbido kvapą, vaikai iki pat vėlumos visose pakampėse pyškino iš statybų nugvelbtus vinių pistoletų šovinius, tačiau naktimis ateidavo ramybė. Visam mikrorajonui užteko vieno restorano, troleibusų ten niekada nebuvo, niekas nežvygino padangų sankryžose, nes visų varikliai buvo vos 1,1 kubiko, o muštynės vyko gausiai, bet tyliai ir baigdavosi greitai. Sakau tau, pasaka ten buvo, ne miegas, nors prie visko, matyt, reikėtų pridėti ir tai, kad tada turėjau mažiau nei dešimt metų, beveik švarią sąžinę ir jokių širdies permušimų.
Šeškinė buvo mano vartai į miestą, į kurį patekau ne kažkaip išdidžiai įjodamas pro šlovingą Ostra Brama, o tarsi vogčiomis, kaip valstietis su kepure droviose rankose iš atokesnės šiaurinės pusės. Galbūt todėl, nepaisant kartais išsprūstančio snobiško išdidumo, kad nūnai priklausau sostinei, niekada tikru vilniečiu taip ir nepasijaučiau. Tikrieji man visada atrodė tie, gimę kur nors senamiestyje, naujamiestyje ar Žvėryne. Kurių vaikystė bėgo kažkur prie bažnyčių, kurie gyveno tarp legendų, nusibrozdino kelius į griuvėsių mūrus ir šlapinosi paminklų šešėliuose. Gyvenant dar mano gimtuosiuose Lazdijuose, kiekvieno žmogaus svetainėje ant sienos kabėjo medinė ar gintarinė Gedimino pilis, tuo metu mums periferijoje buvusi labai ryškiu sostinės simboliu, ir atrodė, kad visi vilniečiai gyvena jos papėdėje. Bėda, kad atsikraustęs į Vilnių net savo vaikiškomis smegenimis jutau, jog prie to simbolio nė velnio nepriartėjau. O taip, kas savaitę po pora kartų tais tvankiais autobusais nusikapstydavau iki Žaliojo tilto link futbolo treniruočių ar muzikos mokyklos, tačiau Gedimino kalno nesimatė pro mūsų pirmo aukšto langą. Nesimatė Baroko pavyzdžių ar bent jau televizijos bokšto, kuris galėtų identifikuoti sostinę, tad tuometinėje savivokoje likau toks pat provincialas, pasilypėjęs ant pylimo, kurį iš vienos pusės slegia monolitkių betonas, o kitoje plyti dar neurbanizuoti laukai. Vaizdelis, kuris gali būti identiškas bet kuriame pasaulio mieste, bet čia juk kol kas nėra nieko apie Vilnių?
Ach, netiesa. Žmonės buvo kitokie. Didžiausias kontrastas su vietiniais buvo netgi ne tai, kad gana atkakliai tebekalbėjau dzūkiškai, bet tai, kad kiti kalbėjo rusiškai ir pusiau lenkiškai. Daugiau nei pusė kiemo vaikų varė slaviškai. Rūstus kultūrinis lūžis vaikiškai sielai buvo prisiversti slėpynes vadinti ne „skiniukas bum bum“, kaip buvo įprasta mano tėvonijoje, o „palki stukalki“, kaip jas dabar vadino naujieji draugai. Vilnius buvo ta vieta, kur pirmą kartą susidūriau su sąvokomis „mes“ ir „jie“, nepaisant visos internacionalinės doktrinos, plačiai stumiamos sovietinėje kasdienybėje. Naujuosiuose rajonuose verkiant trūko mokyklų, tad rusiukai ir lietuviukai eidavo į tą pačią vidurinę, kur buvo užprogramuota nacionalinė trintis. Keista, kad ji beveik neegzistavo kiemo žaidimuose prie namų. Ten visus tarsi suvienydavo savo kiemo bendrystė, tačiau mokykloje staiga visos vertybės persiskirstydavo iš naujo ir ten sutiktas net kiemo draugas rusas tapdavo šaltas, o tu, matyt, taip pat.
Muštynės nacionaliniu pagrindu vidurinėse tapo įprastas reikalas ir kelis metus taip prasikankinus valdžia visgi pastatė naują mokyklą Justiniškėse, į kurią ir nukreipė lietuvius, senąją mano vidurinę palikusi rusakalbiams. Naujoji mokykla dabar buvo už kokio pusantro kilometro nuo lovos, tad mano geografija ir gyvybinė erdvė gerokai prasiplėtė, nors ir vėl ne į centro pusę, o tokiais pat pasvilusiais miesto pakraščiais dar labiau tolyn nuo Gedimino kalno.
Justiniškės devinto dešimtmečio viduryje atrodė kaip pasipūtusi B kategorijos Instagramo selebritė – norėjo jaustis, kad vaikšto raudonu kilimu, o iš tikrųjų stovėjo pačiame eilės prie dešros gale. Reklamuojamas kaip baisiai modernus, mikrorajonas visgi labiau priminė naują kolonistų žemę, į kurią perkėlė visus netilpusius ar netikusius niekur kitur. Klaidžiojo legendos, kad prie įprastos lietuvių, rusų, baltarusių, lenkų maišalynės valdžia ten permetinėjo čigonus, po Černobylio sprogimo be namų likusius ukrainiečius, kažkodėl uzbekus su kirgizais ir, kaip vyšnaitė ant torto, neva, ir nusikaltėlius. Daug kas buvo laužta iš piršto, bet Justiniškės, ypač stojus tamsai, buvo velniškai nejaukus rajonas ir aš, jau paauglystėje ten įsitaisęs merginą, turėjau keletą nesmagių patirčių su vietine chebra.
Jau šiais laikais finansiškai prakutusi bičiulė papasakojo, kaip jos dukra dėl lankomos privačios ir brangios gimnazijos remonto kažkur centre, gal mėnesį turėjo vaikščioti į mano buvusią mokyklą. „Tu įsivaizduoji“, – susijaudinusi kalbėjo ji, – „ten vaikų rūbinėje per visą sieną buvo išbraižyta „Asta yra Pyzda“ ir niekas visą mėnesį to neuždažė.“ Aš kvatojausi tykiai caksėdamas liežuviu, iš dalies jausdamas šiokią tokią piktdžiugą, kad centriniai bent trumpam išlipo iš savo švaraus burbulo, ir iš dalies jausdamas kažkokią blogiuko nostalgiją tam, kad mokykla per tiek metų išlaikė savo geriausias tradicijas. Tai buvo seniai užmirštas atskalūno jausmas, neįkyriai lydėjęs mane ir moksladraugius iki pat paskutinio skambučio – su išdidumu sumišusi nuoskauda, kad niekada nepriklausei labiau išpuoselėtam mokykliniam elitui.
Nepaisant visko, daugelis mūsų visgi prasibrovė į savas Almas Mater ir man, įstojus į Vilniaus universitetą, pagaliau atsidarė Vilniaus senamiestis su visomis mielomis gatvelėmis, arbatinėmis ir alaus barais. Tiesą sakant, į naujas erdves kažkaip įslinkau be didelės emocinės nuostabos, o, vėlgi, didžiausią įspūdį kėlė sutikti žmonės – kursiokai ir dėstytojai, laisvesnėmis nei buvau įpratęs smegenimis, su daugybe ryškių charakterių ir spalvotomis bendravimo išraiškomis. Po kelerių metų jau buvau gana apsitrynęs, visus senamiesčio užkaborius išvaikščiojęs vilnietis. Vos sukrapštęs pirmus uždarbius, palikau apsiverkusią mamą, susirūpinusį tėtį bei išsekusį Šeškinės fontaną prie turgaus ir išsikrausčiau į Pilaitę. Aišku, vėl į pakraščius, nes butų nuoma arčiau centro, mano bičiuli, ir tada buvo sumautai brangi.
Pilaitė yra dar viena puiki vieta miegoti Vilniuje – ar bent jau buvo. Dabar ten žmonių antplūdis, jie ten pasistatė bažnyčią ir tai jau ženklas, kad ramybės nelauk, tačiau XX a. paskutinį dešimtmetį ji buvo nelyginant koks Madagaskaras – toli nuo kontinento ir apgyvendinta retai, kaip Lietuvos futbolo pergalės. Važiuodamas taksi iš Pilaitės miesto link galėjai perskaityti visą rytinį laikraštį, riedėdamas autobusu – pusę knygos. Naktimis ten šnarėdavo skraidantys šikšnosparniai, rytais krykštavo lemūrai, į mokyklą su kuprinėmis pasišokinėdamos traukė marmozetės, bet Vilniaus ten buvo tiek, kiek dabar kokiose Grigiškėse. Pilaitė centro gyventojų nejaudino niekaip – kaip užsiknisusio dėstytojo nejaudina miegantis studentas auditorijos galiorkoje.
Ten, Įsruties gatvėje, pragyvenau gal kokius du-tris metus, laikydamas tai labiau atsitraukimo baze po ilgalaikių išpuolių į miesto centrą ar platesnį pasaulį, kai nakvodavau pas draugus ar kur papuola. Ten grįždavau tik išsiskalbti drabužių, sumokėti už nuomą ir keletą parų atsimiegoti prieš naujus žygius, prisiglaudus prie atšokusių tapetų. Taip gyvendamas, žinoma, beveik neužmezgiau gilesnių pažinčių su vietiniais, nors šie ir bandė susipažinti artimiau, keletą kartų iškviesdami policiją dėl triukšmavimo. Oh. Vadinasi, ten šį tą visgi nuveikiau.
Vilnius tam gyvenimo tarpsny jau buvo praradęs savo mistiką. Jo gatvėse elgiausi plėšriai ir įžūliai, tarsi jis man priklausytų. Jauni ilgai negyvena mąslioje stebinčioje melancholijoje ir pirmenybę teikia spontaniškam veiksmui, o kai esi įsmeigęs akis į priekį, net jaukios detalės pralekia nepastebėtos. Abiem kojom įlipus į miesto gyvenimą, Vilnius intuityviai vis labiau pradėjo priminti Ričardo Gavelio Vilniaus pokerį. Knyga, perskaityta nepriklausomybės lūžių metu, su jau išblukusiu iš atminties siužetu, tačiau likusiu kažkokios gašlios ir nešvarios nuodėmės poskoniu, atrodė tiksliai atspindi bendrą dutūkstantaisiais pažinto miesto dvasią. Prasisiekę verslininkai buvo ties riba nuo bandito, menininkai ties riba nuo girtuoklio, žvaigždės ties riba nuo bankroto, ir visi tarsi gyveno iliuzinėje euforijoje, be aiškių mokesčių ir taisyklių, bet su vienu kitu žiupsniu amfetamino kišenėje. Kol pro šalį plaukė įprastas, rūstus rutinos Vilnius, važiuojantis į darbus troleibusuose, besitrinantis maisto parduotuvėse ar Gariūnuose ir pritylantis sekmadienio rytais.
Tada spėjau gal metus pratempti Žvėryne, ties dabartine „Panorama“, bute, kurį dalinomės su bičiuliu, naikindami vienas kitą nesibaigiančiais užsisėdėjimais virtuvėje ir kęsdami amžinai nelaimingo, dejuojančio ploto savininko priekaištus dėl pradeginto linoleumo ir sulaužytų baldų. Miego ten beveik nebuvo, ir galiausiai išsekę išsiskirstėm kas sau, abejingumo srovei mane nunešant į Filaretų gatvę, ramų užutekį, peršokus transporto mazgą į rytus nuo Užupio. Geltonų plytų keturaukštis buvo vienoje iš tų nuobodžiai tylių oazių, kurias šitaip myli prakutę Vilniaus buržua – beveik šalia centro, teritorija nesupjaustyta plačių automagistralių, mažaaukštė statyba. Butą išnuomojo neišpasakyto švelnumo dailininkas su vilnone kaimiška liemene, šalia kurio vien stovint jauteisi ramesnis ir geresnis. Ten buvo jauku ir pirmą kartą gyvenime pajutau, kokią didelę įtaką mano silpnai psichinei pusiausvyrai gali daryti tvarkinga aplinka ir net minimalus komfortas. Pats rajonas ten nesiūlė nieko naujiems atradimams, tačiau miegojosi gerai. Pagyvenęs ten ilgiau gal būčiau įsiliejęs bent jau į šalia esančio Užupio menininkišką bendruomenę, bet pagaliau geresne linkme pajudėjus asmeninei finansinei situacijai, sukrapščiau nuosavam butui su įsiskolinimu bankui.
Šv. Stepono gatvė yra istorinis Vilniaus rajonas, prieš šimtą metų dar priklausęs žydams, o šiuos nušlavus pasiutusiems laikams, po Antrojo pasaulinio atiduotas klajūnams iš plačios Sovietų Sąjungos ir galiausiai nugyventas iki apsilaupiusių griuvenų. Būdami dar studentai į gausiai išsibarsčiusius narkotikų ir alkoholio taškus ten eidavom nusipirkti nelegalios degtinės, o prieš dvidešimt metų vis labiau pampstantis kapitalas ten įžengė su ambicija atnaujinti ir uždirbti. Išskrosti, be langų, šiukšlėmis ir kažkodėl pūvančiais obuoliais užversti sienojai buvo atstatyti pagal naujausią euroremonto madą ir į apsiblaususį rajoną taranu įsirėžė šviežiai tinkuotų namų dešra. Vieno jų palėpėn aš ir įsikrausčiau su tokiu nekantrumu, kad pradėjau ten nakvoti vos nusidažęs sienas, pasidaręs šiokį tokį sanitarinį mazgą ir numetęs čiužinį ant ką tik suklotų grindų.
Naujieji atvykėliai ten buvo tarsi pernelyg stipriai į priekį išsiveržęs puolančios kariuomenės dalinys, iš visų pusių apsuptas priešiškos teritorijos. Bendrame rajono kontekste šie priklausė aukštesniam socialiniam sluoksniui, dėvėjo naujesnius drabužius, turėjo švaresnius vaikus, daugiau automobilių ir buvo visiškai svetimi vietiniams, kurie į atsikrausčiusiuosius žiūrėjo su nepakančia pašaipa, gausiai gliaudydami keptas saulėgrąžas ir pro dantis spjaudydami nepasitenkinimą. Būtent pirmaisiais metais ten gal tris kartus buvo išdaužti mano mašinos langai, praradau porą mobilių telefonų, o naktį grįžtant siaura gatve namo ir blausioje žibinto šviesoje pamačius grupę žmonių, strateguodavau atsitraukimo scenarijus. Tačiau asimiliacija jau buvo prasidėjusi, tad po kiek laiko tiek naujai atsikrausčiusieji, tiek senbuviai jau sėdėjo prie vieno stalo vietiniame bare jaukiu pavadinimu „Gramutė“, o rajono girtuokliai šaukdavo vardu, rytais kaulydami monetų „į skolą“, kaip nepraradę orumo visada pabrėždavo. Kai mano inteligentiškų kaimynų keturiolikmetė dukra pastojo nuo šaunaus vietinio vagies ir mušeikos, integraciją oficialiai galima buvo laikyti pavykusia ir baigta.
Miegas, atvirai pasakius, ten buvo nieko gero. Ypač vasarą, kai palėpė prikaisdavo iki pomidorų šiltnamio, o skūpumas neleido net galvoti apie kondicionierius, visi langai būdavo atviri ir galėjai girdėti, kaip gatvelėje aidi besiprausianti katė. Kita vertus, miegas ten buvo tik nuobodi būtinybė, kadangi visais kitais atvejais rajonas buvo nuostabiai bruzdantis ir gyvas. Jį pamilo visokio plauko neformalai ir bohemščikai, Šv. Stepono gatvė tapo tranzitine gysla žmonėms, kursuojantiems tarp autobusų stoties ir senamiesčio, tad net drybsodamas namie su kompiuteriu ant kelių viena ausim nuolat jutau miesto pulsą: nuo savo dvi eilutes dainuojančių Krišnos garbintojų, nuo vakarotojų, savaitgaliais staugiančių dainas pakeliui namo iš centro barų, iki vietinių menininkų ar antikvarų nurautais stogais, kažką rėkiančių vienas kitam per šimtą metrų išilgai gatvės.
Savo nenuilstančia dvasia ir kažkokiu lyg iš praeities pulsuojančiu chaosu būtent ta miesto dalis man rodėsi arčiausiai Vilniaus, kurį kažkokiu būdu susiformavau savo vizijose – miestas dar nenupudruotas iki turistams skirtų atvirukų, tačiau tikras, gyvas ir kibirkščiuojantis nuo trinties tarp įvairiausių žmonių likimų ir charakterių.
Savo kaltei turiu pripažinti, kad sendamas ir virsdamas vis didesniu konformistu ir ieškodamas patogumų, po kiek laiko palikau ir tą etapą, išsikraustydamas iš Šv. Stepono ir dar pora kartų pakeisdamas gyvenamą vietą. Tačiau važiuodamas pro šalį visada užverčiu akis į savo palėpę, tarsi pasisveikindamas su ten likusia savęs dalimi. Nes po to jau joks girtuoklis taip jaukiai nekaulijo monetų rytais, kaip girtuoklis iš Šv. Stepono gatvės.
