Lietuvos istorija po nepriklausomybės „rašoma“ nuolat. Tačiau kaip ir pats 90-ųjų laikotarpis buvo išskirtinis, taip ir jo istorijos rašymas yra kiek neįprastas. O tiksliau – šios istorijos mes nerašome, mieliau – kalbame, rodome. Daug ryškiau nei tekstai čia sužibėjo parodos, dramatizuotos dokumentinės laidos (LRT rodyta „Nematoma Lietuvos istorija“), interviu ciklai (taip pat LRT „Mūsų laisvės metai“), o pastaruoju metu ir tinklalaidės (LRT „Buvo nebėra“) ir diskusijos (šviežiausia – Lietuvos istorijos instituto surengta „Kaip rašysime Nepriklausomybės istoriją?“). Susidomėjimo daug, bet nemaža ir iššūkių.
Prieš kelerius metus 90-ųjų istorijos kursą su kolega Antanu Terlecku pradėjome dėstyti Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Patys irgi susidūrėme su problema: kaip nuosekliai papasakoti istoriją beveik nuo nulio, t. y. neturint jau sintetinto ar suformuoto pasakojimo? Kaip išlaviruoti esamo laiko politinių realijų įtakotų atsiminimų ir vertinimų džiunglėse? Kaip pasvertai pristatyti egzistuojančias kraštutinai priešingas pozicijas? Dėstymo iššūkiai, beje, pasikartojantys prieš kiekvienus mokslo metus, paskatino sudėlioti mintis apie kai kurias šio periodo istorijos dėstymo, rašymo, suvokimo galimybes ir pasiūlyti šiokią tokią perspektyvą ir periodizaciją.
Ilgieji 90-ieji pasaulyje: saugumas, ateitis ir globalizacija
Ilgųjų 90-ųjų terminu apibrėžiame dėstomą periodą nuo 1990 m. kovo 11-osios (ar gal truputį anksčiau – įvadinėje paskaitoje kalbame ir apie Sąjūdį) iki 2004 m. pavasario. Analogija terminui aiški – ilgasis XIX a. – nuo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Šio periodo raktiniai žodžiai – revoliucija, imperija ir ideologija. Prasidėjo nuo revoliucijos, tęsėsi revoliucijomis (įskaitant pramonės) ir baigėsi revoliucijomis, kai po Pirmojo pasaulinio karo žlugo keturios imperijos. Jos neatlaikė ne tik karo sunkumo, bet ir ideologijų – nacionalizmo, komunizmo – svorio. Ilgieji 90-ieji irgi turi jungtis ir raktines sąvokas. Tačiau manau, kad sunku rasti bendras sąvokas Lietuvai (ar šiam posovietiniam regionui) ir likusiam pasauliui (bent tai daliai, kurią vadiname Vakarais).
1989–1992 m. tiek Lietuva, tiek pasaulis galėjo džiaugtis pozityviais pokyčiais. Lietuvoje baigėsi okupacija, pasaulyje – Šaltasis karas. Pakvipo naujomis pradžiomis, pasauliu po sienos griūties (post-wall1). Pasibaigusi Šaltojo karo konfrontacija dažnai buvo tiesmukai suvokiama kaip Vakarų pergalė, ypač JAV. Kiek komiškai suvokta ir redukuota socializmo ir kapitalizmo konfrontacija irgi aiškiai pasisuko pastarojo naudai. Atrodė, kad „laimėjusi“ sistema tapo panacėja, tobulybe ir siekiamybe visam likusiam pasauliui. Todėl akivaizdi pirmoji sąvoka būtų saugumas. Tačiau vargu ar Lietuva galėjo jaustis saugi, ypač kol nebuvo išvestos Rusijos karinės pajėgos. Net ir po to didelio saugumo jausmo nebuvo – tiek valstybės mastu dėl išorinių grėsmių (pavyzdžiui, 1995 m. kovo mėn. virš Vilniaus žemame aukštyje praskrido trys koviniai Rusijos sraigtasparniai), tiek asmeniniame, kasdienybės lygmenyje.
Vakarų pasaulis jautėsi saugiau, ar bent susikūrė tokią iliuziją. Tai, kas Šaltojo karo metais dėl branduolinio karo grėsmės buvo vadinama užtikrintu abipusiu susinaikinimu (M.A.D. – Mutually assured destruction), žlugus Sovietų Sąjungai tarsi nebebuvo grėsmė. Atsirado kitų grėsmių. Pagrindinė, matyt, terorizmo: 1993 m. sprogdintas Pasaulio prekybos centras Niujorke, 1995 m. Oklahomoje susprogdintas pastatas, kuriame buvo įsikūrusios JAV federalinės valdžios įstaigos, 1998 m. susprogdinta JAV ambasada Kenijoje, 1999 m. įvyko vienos didžiausių mokyklos šaudynių JAV istorijoje Columbine’o mieste. Taip pat kilo karai: Irake, buvusioje Jugoslavijoje, dalyje buvusios Sovietų Sąjungos ir t. t. Vis dėlto, nors tai buvo rimti įvykiai, bet daug kam neatrodė globalūs ar turintys globalios įtakos – galbūt ir dėl to, kad terorizmo, pavyzdžiui, lėktuvų grobimų ar sprogdinimų, būta ir iki tol. Tokią padėtį iliustravo ir simbolinis „pasaulio pabaigos laikrodis“, kurį atominės energetikos mokslininkai „apskaičiuoja“ interpretuodami pasaulio saugumo situaciją. 1981 m., prasidėjus naujai Šaltojo karo fazei, laikrodis rodė 4 minutes iki vidurnakčio, 1984 m. – 3, 1990 m. jau 10 minučių, o 1995 m. – net 14. Pastarasis rodiklis buvo toliausiai nuo vidurnakčio nuo pat skaičiavimo pradžios 1947 m. Beje, šiemet laikrodis rodo 89 sekundes iki vidurnakčio, t. y. pasaulinio karo/pasaulio pabaigos/pasaulinės katastrofos!
Žvelgiant per saugumo prizmę, pasaulyje ilgieji 90-ieji prasidėjo 1989 m. su Berlyno sienos griūtimi, o baigėsi 2001 m. rugsėjo 11 d. Pagal civilių žūtis, tai iki šiol didžiausias teroro išpuolis. Šis išpuolis ir pasirinkti taikiniai neabejotinai turėjo globalių pasekmių. Tiesa, kaip ir kitur istorijoje, toks skirstymas sąlyginis: žurnalistas ir istorikas Timothy’s Gartonas Ashas post-wall pasaulį pradeda 1989 m. ir užbaigia 2022 m. Rusijos invazija į Ukrainą, apeliuodamas į pakitusią pasaulio saugumo situaciją.
90-aisiais atsiradęs saugumas sietinas ir su viltimi, pozityvesniu požiūriu į ateitį. Kultūroje to ženklu galima laikyti dėmesio jaunimui, kaip išskirtinei socialinei grupei, išaugimą. Jauni žmonės yra ateitis, o į ateitį viltingiau žiūrime, kai jaučiamės saugūs. Šiuo laikotarpiu jaunimas tapo patraukliu marketingo objektu: vartotojais, naudotojais, žiūrovais. Nors filmai jaunimui nebuvo naujas reiškinys, bet 90-aisiais juos lydėjo didelės reklaminės kampanijos su atributikos, žaislų gausa – užtenka prisiminti Žaislų istoriją ar Vėžliukus nindzes. Kompiuteriniai žaidimai irgi tapo orientuoti į jauną žmogų. Jie net sukurdavo ar išryškindavo naujas žvaigždes. Žinomas, populiarus ir sėkmingas riedlentininkas Tony’s Hawkas turbūt nebūtų toks sėkmingas už sporto ribų, jeigu ne jo vardu pavadintas žaidimas, tas pats nutiko ir ralio legendai Colinui McRae. Kompiuteriniai žaidimai tapo ir pagrindu filmams, pavyzdžiui, Resident Evil. Televizija, muzika, kinas ir seniau buvo neatskiriama jaunimo kasdienybės dalis, bet šiuo laikotarpiu išskirtinai daug produkcijos kurta būtent jaunimui plačiąja prasme: jauniems suaugusiesiems, paaugliams ir net vaikams – MTV, Friends, American pie, visą parą animacinius filmukus rodantys kanalai ir t. t.
Žinoma, jaunimo tapsmą vartotojais nulėmė ir ekonominiai pokyčiai. Po nuosmukio ar stagnacijos aštuntajame dešimtmetyje (1973 ir 1979 m. naftos krizės) palaipsniui prasidėjo atsigavimas, kurį sekė technologinė pažanga, interneto atsiradimas. Transporto pokyčiai lėmė dar didesnę ekonominę globalizaciją, ieškota naujų rinkų, sprendimų, vartotojų – viena tokių rinkų ir tapo jaunimas. Todėl globalizacija yra dar vienas svarbus šio laikotarpio raktažodis. Negalime teigti, kad globalizacija įvyko ar juolab prasidėjo tik 90-aisiais, tačiau tarptautinės prekybos, investicijų, palydovinės televizijos ir mobiliojo ryšio plėtra, o svarbiausia – interneto suteiktos galimybės ženkliai didino galimybes komunikuoti globaliai ir mažinti atstumą tarp kontinentų.
Tiek su globalizacija, tiek su saugumu susijęs ir dar vienas šiame dešimtmetyje įvykęs pokytis – atsisukimas į globalias klimato problemas. Nors aplinkosaugos judėjimas prasidėjo dar septintojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau jis orientavosi į dideles, bet lokalias taršos problemas. Pavyzdžiui, pirmąjį Žemės dienos protestą iššaukė prie Kalifornijos krantų išsiliejusi nafta. Palaipsniui suvokimas apie problemų mastą vis didėjo. Aštuntajame dešimtmetyje atsirado terminas „globalinis atšilimas“, 1985 m. buvo aptikta ozono sluoksnio skylė, pradėtos pirmos didesnės ir platesnės iniciatyvos. Vis dėlto tik 90-aisiais pereita prie globalaus šių problemų sprendimo: 1992 m. pasirašyta Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos konvencija, o 1997 m. šios konvencijos Kioto protokolas. Tai – pirmoji sutartis, kurios valstybės-signatarės įpareigojamos mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiskyrimą. Čia irgi galima grįžti prie ateities dimensijos: rūpestis klimato kaita reiškė rūpestį ateitimi, o toks rūpestis buvo įmanomas, kai atsirado tam tikras saugumo jausmas, kai nebebuvo kybančio branduolinio karo pavojaus.
Šios tendencijos irgi atsispindėjo kultūroje, o pokyčius galima iliustruoti dviem populiariais ir gana panašiais kino filmais. 1983 m. pasirodęs The Day After pasakojo apie JAV ir SSRS branduolinį karą ir jo pasekmes mažo miestelio Kanzase bendruomenei, o 2004 m. pasirodęs The Day After Tomorrow hiperbolizuotai parodė galimus klimato kaitos padarinius. Kitaip tariant, per kelis dešimtmečius pasikeitė „priešas“, galintis sukelti globalią katastrofą. Tiesa, kaip dabar jau žinome – pasikeitė laikinai.
Lietuviškieji bendravardikliai: reformos, integracija, skurdas
Aklai pritaikyti aukščiau minėtas sąvokas Lietuvai vargu ar būtų tikslinga. Žinoma, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo žmonių, kurie pasijautė saugiau. Vienų nebepersekiojo, kitų kasdienybės nebeveikė sovietmečio stigmos (tremtinys, tremtinių vaikas ir pan.), tretiems galbūt pasidarė apskritai ramiau po Šaltojo karo pabaigos ar bent po okupacinės kariuomenės išvedimo 1993 m. Bet vargu ar visos visuomenės, o ypač valstybės būvį galime apibūdinti saugumo sąvoka. Tas pats ir su ateitimi: svajonių apie ateitį 90-ųjų Lietuvoje netrūko, tačiau kasdienybė dažnai pasirodydavo esanti stipresnė. Vis dėlto ieškodamas apibendrinimų manau, kad ilgaisiais 90-aisiais Lietuvos valstybė ir visuomenė gyveno reformų, integracijos ir skurdo laiką. Visas šias sąvokas galima suprasti daug plačiau nei įprasta.
Reformos vyko valstybės valdyme, žmonių gyvenimo reguliavime (teisėje), socialinėje ir ekonominėje sferoje (žengimas į rinką, to pamokos ir sunkumai, pavyzdžiui, atsiradę komerciniai bankai viliojo didelėmis palūkanomis už indėlius, bet dalis to tebuvo sukčiavimas). Jos lėmė valstybės kismą, o kartu ir socialinio statuso pokyčius. Gal nuskambės šventvagiškai, bet reformos apima ir laisvės atsiradimą. Žinoma, nepriklausomybės atkūrimas negali būti pavadintas reforma, bet mintyje turiu visą įstatymdarystę: juk reikėjo pertvarkyti visuomenės gyvenimą. Naujai priimti įstatymai naikino cenzūrą, suteikė galimybę burtis į organizacijas, naujoji švietimo sistema keitė mokyklų turinį ir esmę. Toli gražu ne viskas buvo pozityvu, bet pamatinė siekiamybė ir kryptis buvo išlaikyta. Galime kalbėti ir apie bandymus keisti žmonių mąstymą, visuomenės raidą. Atsirado bent kelios vizijos, kuria kryptimi reikėtų reformuotis: vieni galvojo apie grįžimą į įsivaizduotą tarpukario idilę, (at)-
kurti tautišką visuomenę, puoselėti tautinę kultūrą, antrieji per periskopą žvelgė į Skandinaviją ir ten ieškojo socialinės gerovės valstybės idealo kultūros sąskaita, tretieji žvelgė į Europą ir deklaravo poreikį tapti normalia Vakarų valstybe.
Nuo pat Sąjūdžio įsibėgėjimo girdėjosi kalbos apie dalies visuomenės esmine laikytą reformų kryptį – grįžimą į Europą. Šis kelias irgi turėjo savo atšakų, bet aiškiausia kryptis buvo institucinė integracija į euroatlantinius aljansus, organizacijas ir prisijungimą prie atitinkamų sutarčių. Reformos ir integracija žengė koja kojon – be ekonomikos, teisės, plačiausiai – laisvės – reformų, kai kurių kitų sprendimų nebūtų įmanoma įstoti į ES. Galbūt to nebūtų įmanoma padaryti ir be pokyčių žmonių mąstyme. Tačiau sąvoką „integracija“ galime nusakyti plačiau nei vien įsiliejimas į euroatlantines struktūras – vyko fizinė ir mintinė integracija. Ji vyko (klausimas ar įvyko) su išeivija, su ten sukurtu menu, idėjomis, taip pat ir su pasauliniu mokslu, kultūra, sportu.
Reformos ir integracija nesibaigė 2004 m. Galime tęsti: prie Šengeno zonos prisijungėme 2007 m., eurą įsivedėme 2015 m. Svarbu ir tai, ką vadiname energetine nepriklausomybe arba, pritaikant tą pačią integracijos sąvoką – integracija į Vakarų energetiką. Tai pareikalavo didelių pastangų. Galima sakyti, kad tai buvo mūsų idėja, tikslas ir vizija. Galbūt pasiekus šį tikslą ir įgyvendinus viziją atsirado tuštuma. Neseniai vyko vizijos Lietuvai paieškos, buvo kalbų, kad Lietuvai stinga tikslo ar strategijos, jas imta rašyti (Pažangos strategija 2030, Valstybės ateities vizija 2050). Manyčiau, kad ieškoti tokių idėjų ir vizijų skatino tai, kad ilgai, bent nuo 1993–1995 m., gyvenome turėdami aiškią kryptį, kurios kulminacija buvo stojimas į ES ir NATO, nors ir liko tam tikrų uodegų, todėl procesas baigėsi, tarkime, 2015 m., kai buvo įvestas euras. Tada likome lyg be idėjų ir vizijų. Atrodė, kad panirome į krizę, pradėta lyg su padidinamuoju stiklu ieškoti idėjų, vizijų, jas kurti, dalintis, siūlyti. Bet idėją mes turime – jos užuomazgos susiformavo 2014 m., o nuo 2022 m. įgavo tokią pat svarbą kaip ankstesnė integracija į euroatlantines struktūras – tai nacionalinis saugumas.
Kita sąvoka, kurią išskirčiau kaip vieną esminių 90-ųjų Lietuvai, yra skurdas. Atrodytų nesunku užginčyti – juk skurdo buvo ir sovietmečiu. Taip, tačiau sovietmečiu jis buvo sąlygotas politinių aplinkybių, socialistinės sistemos specifikos, valstybės uždarumo, cenzūros ir kitų aspektų, todėl kaip raktažodis taikytina ne skurdo, o sistemos, ribojimo, kontrolės ar uždarumo sąvoka. Nors ir sovietmečiu būta skirtumo tarp žmonių turimo turto ir daiktų, bet jis nebuvo toks ryškus, kokiu tapo po rinkos atsivėrimo. Skurdo suvokimą masino dabar jau laisvai prieinama informacija žiniasklaidoje, ypač žurnaluose ir, aišku, reklamoje. Akivaizdžiausiai tai matėsi iš vairuojamų automobilių – daug kas norėjo naujesnio, geresnio, o svarbiausia – importinio.
Kaip ir reformos, taip ir skurdo sąvoką siūlau suvokti plačiai. Žinoma, tai ir finansinis skurdas, kai nuvertėjo turėti rubliai (indėliai), buvo prarasti darbai, pajamos, o nebereguliuojamas kainas buvo sunku susekti. Kartu tai ir skurdus prekių asortimentas, apsunkintos galimybės (ypač dėl finansų, bet ir dėl pasiūlos) įsigyti kokybiškas originalias prekes, ar tiesiog konkrečius gaminius: LEGO konstruktoriai, Sony Walkman nešiojamieji kasetiniai grotuvai, Playstation žaidimų konsolės, pirmieji mobilieji telefonai ir t. t. Dažnam tai buvo neprieinama. Įvairių padirbinių ieškota turguose, o jų simboliu tapo Gariūnai. Nors turgaus svarba atsirado tikrai ne šiuo laikotarpiu, bet Gariūnai tapo savotiška naująja ir padidinta reiškinio versija, tyrinėta antropologės Pernille Hohnen2. Kita skurdo iliustracija – iš dalies pagrįstas vaizdinys, kad turguose ėmė prekiauti buvę ar esami mokytojai, kitų panašių profesijų atstovai, iš savo ankstesnio darbo nebegalėję oriai pragyventi. Radosi žmonių, kurie keliaudavo į Vakarų Europą pargabenti naudotų automobilių (žr. 1995 m. Algirdo Tarvydo dokumentinį filmą Gariūnų vyrai) ar bent į Lenkiją parsivežti prekių pardavimui turguose.
Bet nepamirškime ir informacinio-turinio skurdo, kai originalūs muzikos įrašai, knygos, filmai ar net žurnalai užsienio kalbomis buvo ir brangūs, ir sunkiai pasiekiami. Už didesnių miestų ribų buvę kino teatrai arba užsivėrė, arba neįpirkdavo naujausių užsienio filmų, o užsienio aukščiausios prabos žvaigždžių koncertai buvo retenybė visoje šalyje. Kitaip nei sovietmečiu, apie užsieninę produkciją buvo žinoma daug daugiau, todėl augo ir troškimai, kuriuos įgyvendinti buvo labai sunku. Pasiūlos stokos klausimą sprendė piratavimas. Videokasetės (VHS), atsiradusios dar ankstesniame dešimtmetyje, 90-aisiais išgyveno tikrą bumą. Ilgą laiką tai buvo nelegalūs įrašai, su mėgėjišku, paprastai rusišku, vertimu. Piratavimo reiškinys neabejotinai irgi susijęs su skurdu, tiek finansiniu, tiek prieinamumo. Originalių angliškų įrašų, matyt, importuodavo mažai (o ir mokančių kalbą nebuvo tiek daug), dubliavimo lietuviškai irgi buvo mažai (jei išvis buvo), nes tai būtų buvę per brangu. Tas pats ir su knygomis. Čia darkart galima įvertinti, kokia aukso vertės buvo Atviros Lietuvos fondo finansuojama „Atviros Lietuvos knygos“ serija. Humanitarinių ir socialinių mokslų atstovams, kuriems labiau nei kitiems sovietmečiu buvo užverta pasaulinės minties klasika, atsirado galimybė ją perskaityti – ir dar lietuvių kalba.
Skurdas buvo tapęs ir populistų politikų prekės ženklu, o „turtingas elitas“ – taikiniu. Vytauto Šustausko organizuoti ubagų žygiai, nors dabar gali atrodyti komiškai, bet tuomet nuskambėjo plačiai. Šustauskas net sugebėjo sutrikdyti kilnų tikslą turėjusius renginius. Antai 1999 m. Vilniaus rotušėje buvo surengtas pirmasis labdaringas „Vienos pokylis“. Jame dalyvavo ir to meto aukščiausi šalies vadovai ir kiti žymūs svečiai. Nors renginio tikslas buvo labdaringas (skelbta, kad surinkta apie 73 000 litų), bet pasipuošusio „elito“, susirinkusio į „balių“, vaizdinys buvo patrauklus populistų taikinys. Šustauskas prie renginio vietos surengė protestą, vadintą „ubagų baliumi“. Kitais metais grasindamas susidoroti su renginio svečiais, Šustauskas pokylį sužlugdė ir iki 2003 m. jis nevyko.
Su skurdu galima sieti ir nusikalstamumą, dažnai laikomą svarbia šio periodo dalimi. Gal organizuoto nusikalstamumo šaknys kiek kitos, bet negalime nematyti skurdo ir apskritai socialinių problemų įtakos. Nusikalstamumo nesinori nei pervertinti, nei nuvertinti. Viena vertus, tiek realus organizuotas nusikalstamumas, tiek jo perdėtas vaizdavimas viešojoje erdvėje kūrė nesaugumo jausmą ir net skatino mąstyti (norėti) apie stiprios rankos politikoje poreikį. Kita vertus, retas žmogus su organizuotu nusikalstamumu ar apskritai nusikaltimais susidūrė tiesiogiai, daugiau apie tai matė žiniasklaidoje.
Lūžiai
Istorijos rašymas neįmanomas be bent apytikrio erdvės ir laiko ribų apsibrėžimo ir periodizacijos arba, dar paprasčiau, – lūžių išskyrimo. Rašant ilgųjų 90-ųjų Lietuvos istoriją pirminė riba nekelia klausimų – 1990 m. kovo 11-oji. Tiesa, kritiškas skaitytojas gali prieštarauti: ar Kovo 11-oji nebuvo tik politinė deklaracija, nepriklausomybės kelio pradžia, arba dar pikčiau – popierinė nepriklausomybė? Panašiai kalbančiųjų būta: Algirdas Brazauskas save įvardijo kaip „realaus suvereniteto“ įtvirtinimo šalininką3, suprask – ne politinių deklaracijų, o ekonominio savarankiškumo. Vis dėlto Kovo 11-oji, o ypač – greitai sekę sovietų veiksmai parodė, kad lūžis įvyko ne tik popieriuje. Remiantis tuomet atliktomis visuomenės nuomonių apklausomis, 1989 m. rugsėjį-spalį besąlygiškai pasisakančių už Lietuvą ne SSRS sudėtyje buvo 38 proc. (47 proc. teigė, kad galima būtų likti SSRS, jeigu pati SSRS taptų nepriklausomų valstybių sąjunga – manau, kad toks klausimas be konkrečių „tos sąjungos“ rėmų kiek iškraipė rezultatus). 1990 m. kovą-balandį nepriklausomybei pritarė 59 proc. apklaustųjų (31 proc. teigė, kad pritaria, bet manė, kad su deklaracija paskubėta). 1990 m. birželį, įsibėgėjus sovietų vykdomai ekonominei blokadai, net 70 proc. apklaustųjų teigė, kad Lietuva turi būti savarankiška valstybė, neįeinanti į SSRS sudėtį4. Sovietų veiksmai, turėję tikslą atbaidyti Lietuvos visuomenę, ją konsolidavo.
Galutinė riba irgi atrodo aiški – 2004-ieji. Be narystės NATO ir ES, kitas svarbus lūžis buvo pavykusi prezidento apkalta. Anot Zenono Norkaus, ji parodė, kad politinių jėgų paktas buvo išlaikytas5 – išliko Paktas, bet išėjo Paksas. Paktas arba kompromisas gimė 1992 m. Besivaidijantis ir skirtingose salėse kurį laiką posėdžiavęs parlamentas, neradęs sprendimų dėl prezidento institucijos atkūrimo ir Konstitucijos nuostatų, galiausiai sugebėjo susitarti dėl kompromiso. Todėl ir turime jo sąlygotą, kompromisinę – mišrią – rinkimų sistemą (dalis Seimo renkama vienmandatėse, dalis – daugiamandatėse) ir keistą prezidento galių apibrėžimą. 1996 m. Konstitucinis teismas išaiškino, kad Lietuvos valstybės valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai, bet pabrėžė, kad valstybės valdymo formai būdingos kai kurios pusiau prezidentinio valdymo savybės6. Pakto užuomazgos slypėjo jau valstybės atkūrime, kuris nors ir buvo restitucinis (atkuriantis buvusį valstybingumą), bet neeliminavo okupacijos metu iškilusio elito, nors ir būta norinčių skelbti plataus masto liustraciją. Visos tradicinės politinės jėgos, kilusios tiek iš ex-LKP, tiek iš ex-Sąjūdžio, ir net naujos partijos, rėmė Pakso apkaltą. Pakto išlaikymas buvo svarbus, bet daug kam svarbesnis atrodė Rusijos įtakos ir interesų sustabdymas. Tai dar vienas 90-ųjų leitmotyvas – santykiai su SSRS ir jos įpėdine Rusija.
Jeigu pradinė ir galutinė ribos aiškios, tai kokie lūžiai išskirtini laikotarpio viduje? Pirmiausia išskirčiau 1991 m. rugsėjį, kai galiausiai buvo pasiektas tarptautinis pripažinimas (kitas pasakytų – reali nepriklausomybė). Antras lūžis įvyko 1993–1994 m. sandūroje, kai išvedus Rusijos karius, Lietuvai atsivėrė galimybės tolti nuo neutraliteto. 1993 m. spalį devynios pagrindinės Lietuvos politinės partijos sutarė dėl integracijos į NATO siekio ir kreipėsi į prezidentą Brazauską siūlant imtis oficialių veiksmų šia kryptimi, paskui sekė debatai Seime (1993 m. gruodžio 22–23 d.). Reikėtų tirti, kiek Brazauskas tam pritarė nuoširdžiai, o kiek suprasdamas, kad politinis konsensusas nepalieka jam daug vietos manevrui, bet 1994 m. sausio 4 d. prezidentas kreipėsi į NATO generalinį sekretorių prašydamas priimti Lietuvą į aljansą. Tai buvo ir didesnio užsienio politikos pokyčio dalis. Valdantieji ir prezidentas, iki tol pakalbėdavę apie neutralumą, ypač apie Lietuvą kaip tiltą tarp Rytų ir Vakarų, galiausiai pakeitė kryptį. Kartu atsisukta į Lenkiją, matant ją kaip galimą strateginę partnerę siekiant narystės. 1994 m. pavasarį buvo pasirašyta ilgai atidėliota tarpvalstybinė sutartis su Lenkija – padėtas taškas senam tarpusavio konfliktui.
Galbūt galima svarstyti ir apie dar vieną, truputį ankstesnį lūžį, 1992–1993 m. sandūroje. Pirmas svarbus įvykis – pasiektas minėtasis kompromisas: politikai pateikė Konstituciją gyventojų svarstymui, 1992 m. spalio 25 d. referendume jie Konstitucijai pritarė. Kitas – rinkimus laimėjo ex-komunistinė jėga, pasivadinusi Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP), o pirmuosius Lietuvos istorijoje tiesioginius prezidento rinkimus laimėjo jos lyderis Algirdas Brazauskas. Vis dėlto šio lūžio neišskirčiau. Konstitucija buvo labai svarbi, bet jos priėmimas tebuvo laiko klausimas, o aukščiau minėtas lūžis – integravimasis į euroatlantines struktūras – galėjo ir apskritai neįvykti. 1992–1993 m. rinkimų nesureikšminti verčia ir tai, kad LDDP ir Brazauskas (nors skeptikai manė priešingai) Lietuvos atgal į Rytų erdvę integruoti nebandė. Valdantieji tęsė reformas, kažkiek keitė jų turinį, makliavojo, bet nekeitė reformų esmės (tiesa, dešimtmečio pabaigoje jų retorikoje atsirado antivakarietiškų tonų). Pirmųjų po nepriklausomybės rinkimų svarbą gal kažkiek padidina tai, kad jie apskritai įvyko, o dar labiau, kad įvyko taikus valdžios pasikeitimas. Jaunai demokratijai tai buvo labai svarbu.
Kitas lūžis – 1998–1999 m., kai prezidento rinkimus laimėjo Valdas Adamkus. Jis ne tik įkūnijo ženklų pokytį, kaip elgiasi ir kalba Lietuvos vadovas (komunikacija, pirmosios ponios atsiradimas ir ryškumas, ir t. t.), bet ir keitė pačios prezidento institucijos veikimą. Adamkus norėjo būti ne Lietuvos politikos arbitru, o jos kūrėju – ir, galima teigti, kad tokiu tapo. Nesileidžiant į detales, galima paminėti kelis dalykus: Adamkus aktyviai ieškojo premjero po konflikto su Gediminu Vagnoriumi ir jo atsistatydinimo. Surado – Paksą, todėl galima teigti, kad Adamkus prisidėjo prie jo iškilimo nacionalinėje politikoje. 1999 m. įvykęs Pakso atsistatydinimas nesutikus pasirašyti sutarties su JAV bendrove „Williams“ dėl „Mažeikių naftos“ dalies pardavimo tuomet sukrėtė politinį lauką, bet to vaisius pamatėme tik po dar kelerių metų. Kitas pavyzdys – Adamkus ieškojo naujos politinės jėgos Lietuvoje, kuri atsvertų dviejų partijų – LDDP ir Tėvynės Sąjungos-Lietuvos konservatorių – dominavimą. Ne be prezidento paramos po 2000-ųjų rinkimų atsirado „Naujosios politikos koalicija“ (liberalai, „Naujoji sąjunga“ ir pavieniai kitų partijų nariai) kaip atsvara daugiausiai balsų rinkimuose gavusiai Brazausko socialdemokratinei koalicijai (LDDP, LSDP ir kelios mažesnės partijos).
Yra ir kita pusė – 1998 m. atsiradusi „Naujoji sąjunga“ ir jos sėkmė 2000-ųjų Seimo rinkimuose žymėjo ne tik posūkį į politinį populizmą (jo būta ir iki tol), bet tai, kad rinkėjai juo patikėjo. Prieš rinkimus atsirandanti ar atsinaujinanti partija-gelbėtoja su populiariu lyderiu(-e), (-iais) ir pigiais lozungais tapo kone kiekvienų vėliau sekusių rinkimų vienu svarbiausių akcentų. Šiuo laiku keitėsi ir kai kurių partijų retorika narystės ES atžvilgiu. Ji, matyt, veikė ir visuomenės nuotaikas, bet jas sąlygojo ir nusivylimas: 1999 m. gruodį (netrukus po minėto Pakso atsistatydinimo iš premjero pareigų) narystės ES priešininkų ir palaikytojų skaičiai beveik susilygino7.
Žinoma, tai daugiau politiniai lūžiai, todėl vertėtų iškelti ir paskutinį klausimą – kokią Lietuvos istoriją rašysime? Arba, kiek kitaip: su kokiomis apskritai problemomis susidursime ją rašydami?
Ilgųjų 90-ųjų istorijos rašymo problemos
Šio laikotarpio istorijos rašymas nebus kažkuo ypatingas – istorikai analizuos, kritiškai vertins, interpretuos šaltinius, diskursus ir ligšiolinį įvairių sričių mokslininkų indėlį. Bet tam tikras problemas norėčiau išskirti: informacijos kiekis, tarpdiscipliniškumo poreikis ir fragmentiškumo galimybė. Tai, žinoma, toli gražu ne visos problemos, o sunkiau ar lengviau jos įveikiamos – parodys ateitis. Atskirai jų neaptarinėsiu, o apibendrinsiu akcentuodamas paskutiniąją – fragmentiškumą, nes su ja susijusios ir kitos.
90-ieji buvo kupini įvykių – parašyti visa apimančią, išsamią istoriją, kurioje būtų suderintas ir žvilgsnis į politiką, ir į visuomenę, ir į ekonomiką, kultūrą, socialinius klausimus, kasdienybę, laiko dvasią (zeitgeist) yra didžiulis iššūkis. Tą lemia ir informacijos kiekis. Prie tradicinių šaltinių – institucijų dokumentų, egodokumentų, spaudos, etc. – prisideda ir televizijos bei radijo produkcijos gausa ir įvairovė. Teksto pradžioje minėtoje LII diskusijoje „Kaip rašysime nepriklausomybės istoriją?“ istorikas ir LRT archyvų redaktorius Tomas Vaitelė teigė, kad šio laikotarpio „didieji įvykiai“ užgožia mažuosius, arba kitaip – kasdienybę. Būtent per televizijos archyvus galima tą kasdienybę užčiuopti.
Su fragmentiškumo problema susijęs ir šio laikotarpio tyrimų tarpdiscipliniškumo poreikis. 90-uosius tyrinėjantis (ar bent aprėpti kaip visumą norintis) istorikas privalės turėti bent jau bazinį ekonomikos supratimą, o kartu susidurs ir su teisės, socialinės sferos, politikos ir politinių institucijų veikimo ir panašiomis problemomis. Juolab kol kas didžioji dalis mokslinės literatūros apie šį laikotarpį ir padengia būtent šį lauką. Be jų istoriko pateikiamas vaizdinys bus neišsamus. Nors galima manyti, kad tokia sąlyga turėtų galioti visiems istoriniams tyrimams, tačiau 90-aisiais viena iš ryškiausių problemų yra reformų (transformacijos) vyksmas, jų efektyvumas ir rezultatai. To įvertinti neįmanoma nekeliant klausimo, kaip skirtingos vyriausybės dorojosi su ekonominiais iššūkiais – kokius receptus siūlė, kas pavyko, kas nepavyko. Istorikams ranką tiesia minėti kitų sričių kolegų tyrimai, pavyzdžiui, daug klausimų apsvarstė Zenonas Norkus8. Tačiau aklai nenu(si)rašysi: reikia gilintis ir suvokti, ir įvertinti kitų tyrėjų nuomones. Kiek lengviau su atminties ir politinių institucijų veikimu, nes čia padaryta daug, bet esama erdvės ir akademinei diskusijai: Ainės Ramonaitės, Jogilės Ulinskaitės ir kolegų tyrimai9 išryškino atminties problematiką, Mažvydo Jastramskio – prezidento institucijos galias ir jų kismą10. Prie diskusijos prisideda ir kitų sričių mokslininkų tyrimai. Tai padeda įveikti tarpdiscipliniškumo problemą. Beje, nors istorikams ir priekaištaujama, tačiau jie čia irgi nesėdėjo sudėję rankų; nesiplėsdamas paminėsiu tik vieną tyrimą – Dalios Strimaitytės disertaciją11.
Žinoma, visuomet egzistuoja tikimybė aprašyti praeitį tik fragmentiškai, nepriklausomai nuo laikotarpio. Todėl istorikai kartais imasi nagrinėti kiek siauresnes temas, o sintezės (kaip ir dera) atsiranda tada, kai tokių tyrimų pakanka. Bet jeigu norėtume parašyti apibendrinančią ilgųjų 90-ųjų istoriją, sintezę, dabar, dar neturėdami dalies analitinių tyrimų (ar bent keltume tokią ambiciją sau kaip vaizduotės pratimą), reikėtų kelti klausimus, ar tikrai į 90-ųjų periodą galima žiūrėti tik dviem žvilgsniais – 1) kaip į valstybės kūrimo, identiteto formavimo ir sėkmės istoriją; 2) kaip į chaotišką, tamsų, sunkumų periodą (chaosmosas). Dažnai žiūrima arba pirmuoju žvilgsniu, arba antruoju. Pirmasis dominuoja viešojoje erdvėje ir neretai išsakomas kalbėseną formuojančių ryškių, žinomų žmonių, o antrasis – tekstuose. Atsiminimuose, publicistikoje, o ir nemažoje dalyje mokslininkų tekstų, ypač dirbančių su atmintimi. Atrodo, kad norima prieštarauti viešumoje nusistovėjusiam nepriklausomybės kaip visiškos sėkmės vaizdiniui ir jį kvestionuoti: nors tai sėkmė, bet ar visiems? Tačiau taip keliant klausimą, beveik savaime ginamas ar propaguojamas antrasis – chaosmoso – vaizdinys.
Taktika rašyti ar kalbėti kitaip nei visi nereiškia, kad iš dviejų, pavadinkime, kraštutinių vertinimo taškų, gausime apibendrinantį vidurkį ar sintezę. Sumaišius juodą ir baltą, žinoma, gausime pilką. Tačiau reikia sumaišyti (parašyti), o galvoje šie du poliai taip lengvai nesusimaišo. Patikima, priimama ta nuomonė, kuri artimesnė jau turimam nusistatymui. O kaip juos sujungti? Kaip įtraukti kuo daugiau patirčių, kad skaitydami save ir savo istoriją atrastų ir reformų laimėtojai, ir pralaimėtojai, patyrę skurdą ir klestėję, patenkinti ir nepatenkinti? Juk istorija tai bendra – 90-ųjų Lietuvos. Net sėkmingųjų ir nesėkmingųjų sąvokos yra reliatyvios, nes sėkmingieji galėjo pernakt tapti nesėkmingais ir atvirkščiai. Arba: kaip rašyti apie ganėtinai dinamišką išlaisvėjusią visuomenę ir apibendrinti įvairių visuomenės grupių patirtis? Jeigu pasakosime tik per politinę prizmę, matyt, šį bei tą pamatysime, bet neapimsime dalies tų, kuriems politika visiškai nerūpėjo (o rinkimų aktyvumo rodikliai rodė, kad tokių buvo nemažai). Kiek dėmesio skirti nusivylusiems, pavyzdžiui, nuolatiniams protestams? Kiek dėmesio verti atsiradusio šou biznio veikėjai? Ar popkultūra nusipelno savo skyriaus 90-ųjų istorijos sintezėje? Kiek svarbu buvo tai, kad 1993 m. atidaryta pirmoji visą parą veikianti parduotuvė „Naktigonė“, 1996 m. atidarytas pirmas McDonald’s restoranas?
Kitaip tariant, kuo iš tiesų gyveno to meto Lietuvos visuomenė ir kokia to laikotarpio dvasia? Kaip atrodė vaikystė, kurią nagrinėjant galėtume rasti dar kitų sąvokų/bendravardiklių, pavyzdžiui, kiemas, kompiuterinė („Interneto kavinė“) ir pan. Galų gale: ar buvo (liko nuo sovietmečio?) dvi Lietuvos? Kur buvo jų susikirtimo taškai, o kur jos jungėsi? Ainė Ramonaitė teigia, kad dalies žmonių požiūris į sovietmetį buvo nulemtas subjektyviai jaučiamo socialinio statuso pokyčio po nepriklausomybės: „Paradoksalu, tačiau didžioji dauguma gyventojų mano, kad jų santykinė socialinė padėtis kitų žmonių atžvilgiu nuo sovietinių laikų pablogėjo, ir būtent tai gali paaiškinti jų nostalgiją sovietmečiui“12. Galima būtų diskutuoti dėl frazės „didžioji dauguma“, bet kad tokių žmonių buvo – nepaneigsi. Bet tai daugiau pasako ne apie sovietmetį, požiūrį į jį, o apie ilgųjų 90-ųjų visuomenę ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įvykusius pokyčius.
Šis tekstas į atsakymus ar visapusišką aptarimą nepretenduoja. Veikiau norėjau pradėti ar tęsti diskusiją, o svarbiausia – pradėti rašyti, ne rodyti ir pasakoti.
1 Timothy Garton Ash, Homelands: A Personal History of Europe, Yale University Press, 2023.
2 Pernille Hohnen, A Market Out of Place? Remaking Economic, Social and Symbolic Boundaries in Post-Communist Lithuania, Oxford University Press, 2003.
3 Kalba AT antrajame posėdyje 1990 m. kovo 11 d. renkant AT pirmininką, in: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.251075, (2025-09-14).
4 Vladas Gaidys, Danutė Tureikytė, Visuomenės nuomonės tyrimai Lietuvos istorinio lūžio laikotarpiu, Vilnius: Lietuvos socialinių tyrimų centras, 2015, p. 22, 47–48.
5 Zenonas Norkus, „Lietuvos politinė raida: Antrojo pokomunistinio dešimtmečio lyginamoji analizė“, in: Politologija, 2011, t. 64, nr. 4.
6 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Vyriausybės programos“, in: https://e-tar.lt/acc/legalAct.html?documentId=TAR.F1400120C2AE&lang=lt, (2025-09-14).
7 Tiesa, įtakos čia galėjo turėti ir apklausose pateikto klausimo formuluotė, ir atsakymo variantai. Klausiama buvo ne apie požiūrį į narystę, o apie balsavimą referendume dėl narystės. Iki 2001 m. buvo klausiama: „Jeigu rytoj būtų referendumas dėl Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą – kaip jūs balsuotumėte?“ Atsakymų variantai: už, prieš, neapsisprendęs ir nebalsuočiau. Kita vertus, narystės šalininkų augimas prasidėjo dar iki formuluotės pakeitimo, todėl pakeitimas gal neturėjo įtakos, o ir iki 1999 m. pabaigos matėsi narystės palaikymo mažėjimo dinamika; žr. Vladas Gaidys, „25-eri požiūrio į Lietuvos narystę Europos Sąjungoje tyrimų metai: 1991–2016“, in: Filosofija. Sociologija, 2016, t. 27, nr. 4, p. 306.
8 Zenonas Norkus, Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008; Zenonas Norkus, Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai: Kapitalizmas, klasės ir demokratija Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu, Vilnius: Aukso žuvys, 2014.
9 Ainė Ramonaitė, Paulius Vijeikis, „Komunizmo subyrėjimas kaip modernybės projekto pabaiga? Lietuvos gyventojų posovietinės transformacijos naratyvai“, in: Politologija 2023, t. 109, nr. 1, p. 26–71.
10 Mažvydas Jastramskis, Mums reikia vado? Prezidento institucija nuo Landsbergio iki Nausėdos, Vilnius: Baltos lankos, 2021.
11 Dalia Strimaitytė, Lietuvos kultūrinės diplomatijos modeliai ir jų naratyvinės paradigmos (1988–2009 metai): Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, Lietuvos istorijos institutas, 2022.
12 Ainė Ramonaitė, „Kas ilgisi sovietmečio? Ekonominio statuso, socialinės aplinkos ir vertybinių nuostatų įtaka sovietinei – antisovietinei skirčiai Lietuvoje“, in: Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2013, nr. 2, p. 283.
