Izraelio ir Palestinos konfliktas tampa vienu svarbiausių įtampos židinių, pertvarkančių viso pasaulio geopolitiką. Netgi Vidurio Rytų Europos valstybės, kurių poveikis įvykiams Vidurio Rytuose yra niekinis, vis labiau supranta, kad nebegali tęsti savo ligšiolinės politikos: palaikyti Izraelį, bet ne tiek, kad tai keltų problemas su labiau propalestinietiška Vakarų Europa. Permąstyti savo politines kryptis – užduotis ne iš lengviausių. Net jei ir vertėtų labiau smerkti Izraelį, kaip tai daryti nepakenkiant santykiams su JAV administracija, kuriai vadovauja Donaldas Trumpas? Vis dėlto ši užduotis kelia galvos skausmą ne visiems. Lenkija ją išsprendė seniai: čia pastaraisiais metais į Izraelį imta žiūrėti vis šalčiau, per daug nesvarstant apie galimas pasekmes santykiams su JAV ar kuria kita Vakarų valstybe. Klausimas, į kurį bandysiu atsakyti – kaip Lenkija priėjo prie šio pokyčio?
Atgavusi nepriklausomybę 1989 m., Lenkija bandė savo politiką Izraelio atžvilgiu grįsti dviem principais. Pirma, kas yra arti Izraelio – tas bus arti JAV. Kadangi Lenkijai JAV yra pagrindinis saugumo garantas ir ji ilgą laikė siekė nuolatinio JAV karių dislokavimo savo teritorijoje, atrodė, kad remiant Izraelį pavyks pasiekti šiuos tikslus. Dar 2007 m. tuometis Lenkijos gynybos ministras Aleksanderis Szczygło po vizito Izraelyje kalbėjo apie besiformuojantį „strateginį Varšuvos-Vašingtono-Tel Avivo trikampį“1. Antra, parama Izraeliui turėtų virsti Lenkijos ir Izraelio dvišaliais gynybos kontraktais bei Izraelio aukštųjų technologijų perdavimu, kas labai prisidėtų prie Lenkijos kariuomenės modernizacijos. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad šie principai neturi rimtesnio empirinio patvirtinimo: principas „kas arti Izraelio, tas arti JAV“ Europoje nelabai galioja, o bendradarbiavimas karinėje ir aukštųjų technologijų srityje vyko labiau ad hoc nei nuosekliai.
Lenkijos ir Izraelio dvišalius santykius formavo ne tik gynybos, bet ir istoriniai, moksliniai, kultūriniai, ekonominiai, turizmo klausimai. Kartais karinį bendradarbiavimą ir Lenkijos politiką Izraelio atžvilgiu taip pat formavo ir tamsi Holokausto dėmė. Kaip teigia publicistas Konstanty Gebertas: „Izraelyje gyvena daugiausiai [Holokausto] aukų palikuonių, o Lenkijoje taip pat gyvena kai kurių nusikaltimų bendrininkų palikuonys. Be abejo, jokios kaltės nėra paveldimos, bet būtina imtis atsakomybės už praeitį“2. Čia būtina pridurti, kad Holokausto kontekste Lenkiją statyti į vieną gretą su Vokietija ar Austrija yra absurdiška, ką pabrėžia tiek Gebertas, tiek Varšuvos Rytų studijų centro analitikas Marekas Matusiakas3. Kita vertus, komunistinė Lenkija 1988 m. pripažino Palestinos valstybingumą ir demokratinė Lenkija niekada nesvarstė jo atšaukti.
Vis dėlto Lenkijos dešinieji ilgiau tikėjo aukščiau minėtais principais dėl savo labai pro-amerikietiškos užsienio politikos. Per pirmąją Trumpo kadenciją 2017 m. Lenkija surengė konferenciją, skirtą aptarti spaudimo priemones Iranui. Varšuva šio žingsnio ėmėsi tikėdamasi pagerinti pozicijas santykiuose su JAV, be to, santykiai su Izraeliu tuomet buvo įtempti dėl Seimo priimto kontroversiško Nacionalinės atminties instituto įstatymo. Iš Vašingtono Lenkija tesulaukė padėkos, bet iš Tel Avivo gavo prieigą prie „Pegasus“ šnipinėjimo technologijos. Tiesa, greitai teko su ja atsisveikinti paaiškėjus, kad Lenkijos tuometiniai valdantieji Prawo i Sprawiedliwość (PiS) ją naudojo politinių oponentų šnipinėjimui. Kad ir kaip būtų, po šio trumpo antiiranietiško nuotykio net ir Lenkijos dešinė suprato, kad nieko nepasieks santykiuose su JAV per politiką Izraelio atžvilgiu.
Tad per daugiau nei 30 metų Lenkijos politinis elitas palaipsniui tapo skeptiškas Izraelio atžvilgiu. Dvišalių santykių nepavadinsi partneryste ir turbūt joks Lenkijos politikas nepavadintų Izraelio Lenkijos sąjungininku. Tuo tarpu Lenkijos visuomenė iš esmės liko proizraelietiška. Po žiauraus teroristinės grupuotės „Hamas“ išpuolio prieš Izraelį 2023 m. spalio 7 d. Lenkijos politikai pabrėžė Izraelio teisę gintis, bet nesitikėjo, kad naujas aštrus konfliktas Viduriniuosiuose Rytuose gali atnešti ką nors gero Lenkijai. Laikui bėgant paaiškėjo, kad šis santūrumas buvo pagrįstas. Nors Izraelis sugebėjo atkeršyti „Hamas“ ir gerokai susilpninti grupuotės karinius pajėgumus, tačiau neturėjo jokio politinio plano Gazos Ruožui ir nesiruošė užbaigti karinių veiksmų. Tai apsunkino galimybes išlaisvinti „Hamas“ laikomus įkaitus, tarp kurių buvo ir trys Lenkijos piliečiai. Paraleliai Lenkijos viešojoje erdvėje ėmė vyrauti nuomonė, kad Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahu įkaitų išlaisvinimas nėra prioritetas, nes karas padeda jam išvengti teisinių procesų dėl kaltinimų korupcija ir atidėti tyrimus dėl Izraelio tarnybų klaidų, privedusių prie 2023 m. spalio 7 d. išpuolio, ir leidžia konsoliduoti valdžią savo rankose.
Dar svarbiau, Lenkijos analitikai ir politikai pastebėjo, kad nei Izraelio karas prieš „Hamas“, nei įspūdinga pergalė prieš kitą teroristinę grupuotę – Libano „Hezbollah“, niekaip nepaveikė Izraelio santykių su Rusija ir Ukraina. Izraelis neprisidėjo prie Ukrainos rėmėjų koalicijos ir neaštrino santykių su Rusija, neprisidėjo prie sankcijų. Tuo tarpu „Hamas“, „Hezbollah“ ir jų patrono Irano nusilpimas niekaip nepaveikė Rusijos galimybių toliau atakuoti Ukrainą.
Tam tikrą viltį, kad tai galėtų pasikeisti, įžiebė Basharo Al-Assado režimo griūtis Sirijoje. Būtent visiška šio režimo priklausomybė nuo Irano lėmė Izraelio atsargumą Rusijos atžvilgiu. Izraeliui reikėjo, kad Rusija netrukdytų smūgiuoti Irano kariniams objektams Sirijoje. Irano išstūmimas iš Sirijos, jo remiamų teroristinių grupuočių nusilpimas teoriškai turėjo panaikinti Izraelio santūrumą Rusijos atžvilgiu. Bet net ir šie reikšmingi pokyčiai neprivertė Izraelio pakoreguoti savo pozicijos. Maža to, žiniasklaidoje netgi pasirodė pranešimai, kad Izraelis siekia, jog Rusijos kariai liktų Sirijoje4, o jo kariniai veiksmai rodo siekį destabilizuoti Siriją, kas visiškai prieštarauja Europos interesams.
Paraleliai įvyko ir lūžis Lenkijos visuomenės požiūryje į Izraelį. 2024 m. balandį per Izraelio karinių pajėgų oro smūgius Gazoje žuvo humanitarinę pagalbą teikusios nevyriausybinės organizacijos World Central Kitchen darbuotojas, Lenkijos pilietis Danielis Sobólis. Tuometinis Izraelio ambasadorius Lenkijoje Jakovas Livne interviu internetinei televizijai Kanal Zero išreiškęs apgailestavimą tepasakė, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas ir karuose tokie dalykai nutinka. Ambasadorius neatsiprašė už šią žūtį, nepatvirtino, kad bus vykdomas tarptautinis tyrimas dėl incidento, ir nepažadėjo kompensacijų žuvusiojo šeimai5. Dėl šių pasisakymų ambasadorius buvo iškviestas pasiaiškinti Lenkijos užsienio ministerijai ir tik po to viešai atsiprašė dėl Sobólio žūties. Tačiau Lenkija reikalavo iš Izraelio ne tik atlikti tarptautinį incidento tyrimą, sumokėti kompensaciją, bet ir nuteisti kaltininkus, į baudžiamąjį procesą įtraukiant Lenkijos prokurorus6. Žibalo į ugnį dvišaliuose santykiuose įliejo ir 2024 m. spalį įvykdyta Izraelio kariuomenės ataka prieš Jungtinių Tautų taikdarių pajėgų postą Libane, kur tarnauja ir 250 Lenkijos karių.
Lenkijos visuomenės požiūrį į Izraelį paveikė ir gilėjanti humanitarinė katastrofa Gazoje. Jei karo pradžioje, ypač po spalio 7 d. „Hamas“ išpuolio, Lenkijos visuomenė užjautė Izraelio žmones, po beveik dvejų metų lenkai tapo daug skeptiškesni. Vis sunkiau aiškinti, kad dėl humanitarinės katastrofos Gazoje kalta tik teroristinė grupuotė, o Izraelis neturi prisiimti jokios atsakomybės. Sociologė, viešai prisistatanti Lenkijos žyde, Miriam Synger pareiškė, kad „tuo, kas vyksta Gazoje, gydome visas skausmingas diskusijas dėl Holokausto“, t. y. lenkai pagaliau išdrįsta viešai kritikuoti Izraelį7. Tai nereiškia, kad Lenkijoje nėra antisemitizmo ar kad lenkų-žydų dialogas nebereikalingas, bet čia yra Lenkijos ir jos žydų kilmės piliečių, o ne Lenkijos ir Izraelio santykių klausimas.
Lenkijos politikai ir apžvalgininkai taip pat viešai pripažįsta, kad Netanyahu labai instrumentiškai išnaudoja antisemitizmo klausimą. Nepaisant didelių pastangų palaikyti žydiškąją Lenkijos istorinę atmintį, stiprinti lenkų-žydų dialogą įvairiuose formatuose, Varšuva vis sulaukdavo pastabų iš Izraelio dėl antisemitizmo. Tuo tarpu, kaip pastebi Matusiakas, Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas reguliariai gąsdina savo rinkėjus George’u Sorosu, akivaizdžiai eksploatuodamas antisemitinį žydo-kapitalisto-išnaudotojo mitą. Tačiau tai netrukdo Orbánui būti geriausiu Izraelio draugu Europoje8. Netanyahu partija „Likud“ neseniai tapo kraštutinės dešinės Europos politinės šeimos „Patriotai už Europą“, kuriai priklauso ir Orbáno partija „Fidesz“, nare stebėtoja9.
Galiausiai, Izraelio vykdoma politika Gazos Ruože (kurią galima vertinti kaip etninį valymą10) ir Vakarų krante vis labiau apsunkino Lenkijos esminio užsienio politikos prioriteto realizaciją – paramą Ukrainai kovoje prieš Rusiją. Nesibaigiantis Izraelio karas Gazoje ne tik nukreipia JAV ir kitų Vakarų valstybių dėmesį bei išteklius nuo Ukrainos, bet ir dar labiau komplikuoja Globalių Pietų šalių pritraukimą į proukrainietišką stovyklą.
Taigi galima sakyti, kad per pastaruosius pusantrų metų Izraelis sunaikino savo sukauptą minkštąją galią Lenkijoje: beveik neliko apžvalgininkų ir ekspertų, kurie vienareikšmiškai atstovautų proizraelietiškai pozicijai. Gebertas pasiūlė palyginimą, kuris galėtų iliustruoti Lenkijos ir Izraelio santykių trajektoriją: „Lenkakalbių izraeliečių vaikai neišmoko iš jų [savo tėvų, – M. A.] lenkų kalbos […], o po jų mirties nunešė tėvų knygų rinkinius ponui Edmundui Neusteinui, kurio antikvariatas požeminėje perėjoje Allenby gatvėje Tel Avive ilgiems metams tapo geriausiu lenkišku knygynu pasaulyje. Po komunizmo griūties ponas Neusteinas bandė perkelti antikvariatą į Lenkiją, kur gyveno geriausi tų knygų skaitytojai. Jam tereikėjo paskolos persikėlimui, bet jokia institucija nenorėjo tos paskolos duoti. Po jo mirties antikvariatas nyko, kol galiausiai užsidarė. Nežinau, kas nutiko knygoms“11.
Tiek Lenkijoje, tiek Izraelyje yra daug geros valios žmonių, kurie norėtų sukurti glaudžius ir artimus santykius tarp šalių. Deja, to reikės ilgokai palaukti. Iš vienos pusės, Izraelis turėtų suvokti, kad privalo išeiti iš tarptautinės izoliacijos. Iš kitos pusės, Lenkija santykių reaktyvavimui kels tam tikras sąlygas. Jos bus padiktuotos Lenkijos pastarųjų 30 metų santykių su Izraeliu patirties ir vargu ar šioms sąlygoms įtakos turės kitos valstybės.
1 Konstanty Gebert, „Czy Japonia naprawdę leży bliżej Polski niż Izrael?“, in: Kultura Liberalna, 2024-07-23, in: https://kulturaliberalna.pl/2024/07/23/czy-japonia-naprawde-lezy-blizej-polski-niz-izrael.
2 Ibid.
3 Marek Matusiak, „Izrael, czyli państwo w Azji“, in: Kultura Liberalna, 2024-07-23, in: https://kulturaliberalna.pl/2024/07/23/izrael-czyli-panstwo-w-azji.
4 [Reuters], „Israel lobbies US to keep Russia’s military presence in Syria“, in: Jerusalem Post, 2025-02-28, in: https://www.jpost.com/middle-east/article-844166.
5 „Ambasador Izraela nie przeprosił za atak Izraela na wolontariuszy w Strefie Gazy“, in: rp.pl, 2024-04-04, in: https://www.rp.pl/dyplomacja/art40106871-ambasador-izraela-nie-przeprosil-za-atak-izraela-na-wolontariuszy-w-strefie-gazy.
6 „Ambasador Izraela przeprosił“: Jakow Liwne wezwany do MSZ po ataku, w którym zginał Polak“, in: rp.pl, 2024-04-05, in: https://www.rp.pl/polityka/art40117711-ambasador-izraela-jakow-liwne-wezwany-do-msz-po-ataku-w-ktorym-zginal-polak.
7 Michał Okoński, „Jak rozmawiać o Izraeliu: Czy pytanie o ludobójstwo w Gazie czyni mnie antysemitą?“, in: Tygodnik Powszechny, 2025, nr. 28, in: https://www.tygodnikpowszechny.pl/jak-rozmawiac-o-izraelu-czy-pytanie-o-ludobojstwo-w-gazie-czyni-mnie-antysemita-191162.
8 Marek Matusiak, op. cit.
9 James Genn, „Likud joins EU right-wing alliance Patriots.eu as observer, while AfD attempts to build ties“, in: Jerusalem Post, 2025-02-09, in: https://www.jpost.com/breaking-news/article-841334.
10 Jarosław Kociszewski, „Pierścień ognia“, in: Nowa Europa Wschodnia, 2025, t. 1 (5), p. 36–37.
11 Konstanty Gebert, op. cit.
