Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
TVP Wilno. Kandidatų į Vilniaus rajono mero postą debatai. 2023. Vaizdas iš https://www.youtube.com/@TVP-Wilno

Neseniai įvykę savivaldos rinkimai didelių staigmenų nepateikė: Artūras Zuokas netapo Vilniaus meru, kauniečiai pademonstravo specifišką požiūrį į Rusiją, perrinkę Visvaldą Matijošaitį, o kita Lietuvos dalis parodė raudoną kortelę valdančiosioms Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Laisvės partijoms. Vis dėlto vienos sensacijos būta: Vilniaus rajono mero rinkimuose ne tik įvyko antrasis turas, bet ir jame laimėjo Lietuvos social­demokratų partijos vicepirmininkas Robert Duchniewicz (lietuviškai pasirašantis Robert Duchnevič). Šitaip jis nutraukė 28 metus trukusį Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) valdymą. Nors pastaroji išlaikė daugumą taryboje, bet nauji mero įgaliojimai suteikia nemažai galimybių jam kartu su savivaldybės administracijos direktoriumi keisti rajono realybę.

Tokį rinkimų rezultatą lėmė trys esminės priežastys, kurias išskyrė Vilniaus krašto publicistas Aleksander Radczenko1. Pirma, ilgametis Duchniewicziaus darbas su rinkėjais. Nuo 2017 m., kai tapo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos nariu, jis nuosekliai kūrė partijos struktūras rajone, augino skyrių, daug bendravo su gyventojais, bandė spręsti jų problemas ir aktyviai komunikavo socialiniuose tinkluose. Antra, pasikeitę Vilniaus rajono rinkėjai. Tai ne tik naujakuriai lietuviai, bet ir lenkai (tarp kurių irgi yra tų pačių naujakurių), kurie pradėjo ieškoti alternatyvų LLRA-KŠS. Čia verta pabrėžti išskirtinį Duchniewicziaus bruožą: už jį gali balsuoti ir lietuvių, ir lenkų rinkėjas. Jei į antrąjį turą būtų patekęs dešiniosios koalicijos kandidatas Gediminas Kazėnas, tuomet prieš jį būtų laimėjęs net Vilniaus rajone labai menkai žinomas LLRA-KŠS pirmininko Waldemaro Tomaszewskio statytinis Waldemar Urban. Trečia, skaid­rus rinkimų procesas ir išties daug stebėtojų. Tai sumažino LLRA-KŠS galimybes naudoti „administracinį resursą“, t. y. pasitelkus savivaldos institucijas, spaudžiant ir skatinant rajono gyventojus pakreipti rinkimų rezultatus savo naudai. Ypač svarbus išankstinis balsavimas: Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose rinkėjų dalis, balsavusi iš anksto, būdavo žymiai didesnė nei likusioje Lietuvoje.

Duchniewicziaus pergalė turės aiškių politinių pasekmių. Naujasis meras gauna progą pakreipti rajono raidą kita linkme. Administracinio resurso netektis reiškia, kad LLRA-KŠS bus labai sunku perkopti 5% barjerą kitų metų Seimo rinkimuose, taip pat iškilo grėsmė netekti vienos iš Vilniaus rajono vienmandačių apygardų. Tokia situacija į keblią padėtį stato patį Tomaszewskį, nes Vilniaus rajonas yra jo galios bazė. Jis yra ilgametis Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus rajono skyriaus pirmininkas. Būtent per Vilniaus rajoną, jo savivaldos institucijas, Lietuvos lenkų sąjungos skyrius Vilniaus rajone Tomaszewskis darė milžinišką įtaką Lietuvos lenkų politiniam ir kultūriniam gyvenimui. Dabar jam gresia kitais metais netekti Europos Parlamento nario mandato. Ne atsitiktinai rinkimų naktį jis atsisakė bendrauti su žurnalistais, iš rinkimų štabo išėjo pro Vilniaus Naugarduko g. esančio restorano „Pan Tadeusz“ virtuvę2, o kitas kelias dienas jam sunkai sekėsi nuslėpti buldogišką įniršį bendraujant su žiniasklaida.

Šių rinkimų rezultatai Vilniaus ra­jone gali potencialiai turėti ir gilių kultūrinių pasekmių. Tai, kad už Duchniewiczių balsavo ir lenkų rinkėjai, rodo, kad bent dalis Vilniaus rajono lenkų jau atmeta Tomaszewskio ir LLRA-KŠS propaguotą lenkiškumo modelį. Veikiausiai ne tik Vilniaus rajono. Verta paminėti, kad į Švenčionių rajono tarybą pateko nuo LLRA-KŠS atskilę politikai, kurie irgi kandidatavo su socialdemokratais.

Kaip atrodo tas ligšiolinis LLRA-KŠS lenkiškumo modelis? Bent dalinį atsakymą pateikia wilnoteka.lt portalo redaktoriaus Walenty Wojniłło komentaras apie šių metų savivaldos rinkimų rezultatus Vilniaus krašte3. Iškalbingas jau pats teksto pavadinimas: „Lenkas laimėjo, lenkų partija – pralaimėjo. O lenkiškumas Lietuvoje?“ Suprask: nors Duchniewiczius lenkas, bet su lenkiškumu jis turi mažai ką bendro, mat yra socialdemokratas, o jų rinkėjų daugumą sudaro lietuviai, todėl jam lenkiškumas veikiausiai liks paskutinėje vietoje. Arba bent jau toks lenkiškumas, kaip jį tekste pristatė Wojniłło.

 Anot jo, didžioji dalis Lietuvos lenkų kultūros rėmėsi Vilniaus rajonu, jo administraciniu resursu (čia autorius taikliai pastebi, kad Vilniaus rajonas yra penkta pagal dydį Lietuvos savivaldybė) ir disciplina. „Ar kas gintų keletą Trakų rajono mokyklų, jei ne keliolika autobusų iš Vilniaus rajono – ir jau turi „daugiatūkstantinę baltai-raudoną demonstraciją“. Reikalinga scena lenkiškam renginiui? Jau lekia Vilniaus krašto etnografinio muziejaus autobusas. Piłsudskio atminimas Pikeliškėse, Obrembskio4 – Maišiagaloje, „Łupaszkos“5 – Mazūriškėse? Jokių problemų, patyliukais pirmyn. Sunku nubrėžti aiškią ribą tarp „didelės lenkų šeimos“ ir nepotizmo, tad rūpinantis lenkiškumu daug tautiečių užsimerkdavo prieš progresuojančiai gilėjančią rajono stagnaciją.“6 Anot Wojniłło, dėl to LLRA-KŠS rajone ir rūpinosi lenkiškomis mokyklomis, ignoruodami lietuviškas: jei gali pasistatyti namą užmiestyje, tai sugebėsi ir vežioti vaikus į Vilnių, – dar geriau, jei ten ir balsuosi7.

Norint suprasti ligšiolinę Vilniaus rajono raidą, būtina padaryti nedidelį istorinį ekskursą. Tos vietovės, kurios šiandien sudaro Vilniaus rajoną, per Antrąjį pasaulinį karą ir pokariu išgyveno savitą apokalipsę, kuri smarkiai pakeitė krašto etninę ir socialinę sudėtį. Karo metu buvo nužudyti iš esmės visi žydai. Po karo didelė dalis lenkų, ypač labiau išsilavinusių, turtingesnių, priklausiusių vietiniam elitui, buvo arba išvežta į Sibirą, arba nužudyta sovietų, arba „repatrijavo“ į Lenkiją. Prie pastarųjų prisidėjo ir nemenka dalis tarpukario Vilniaus rajono lietuvių mažumos, kurie turėjo Lenkijos pilietybę.

Iš esmės nuo šešto dešimtmečio Vilniaus rajone gyveno vietiniai lenkai ir baltarusiai, pastarųjų tautinė tapatybė didžiąja dalimi nebuvo stipri. Ir vieni, ir kiti priklausė žemesniems socialiniams sluoksniams, paprastai buvo menkai išsilavinę. Per sovietmetį į Vilniaus rajoną atsikėlė nemažai gyventojų iš SSRS, ypač dabartinės Baltarusijos. Dalis jų buvo lenkai, dalis baltarusiai, kurie laikui bėgant arba perėmė vietinę lenkybės versiją, arba surusėjo. Bet beveik visi jie buvo „sovietiniai žmonės“. Rajono ekonomika buvo paremta žemės ūkiu, o jo socialinis gyvenimas smarkiai sukosi aplink kolchozus. Be to, sovietų valdžia ribojo Lietuvos lenkų galimybes įgyti aukštąjį išsilavinimą, o nuo aštunto dešimt­mečio vykdė intensyvią rusifikacijos politiką.

Šitaip sovietmečiu Vilniaus rajone susiformavo itin savitas lenkiškas pasaulėlis arba, kaip šiandien madinga sakyti, „burbulas“. Jam būdingas lenkiškų (kalbos prasme) švietimo ir kultūros institucijų tinklas, tam tikras modus vivendi su sovietine santvarka, kas reiškia ir tam tikrą modus operandi su rusiška kultūra, su sovietų valdžia smarkiai susijusi negausi naujoji inteligentija, silpni kontaktai su lietuviškąja visuomenės dalimi ir gilus nepasitikėjimas ja (šio nepasitikėjimo priežastys – atskira tema).

LLRA-KŠS ir Tomaszewskis yra šio pasaulio kūriniai, o jų politikos esminis tikslas buvo ir lieka išlaikyti šį pasaulį kuo ilgiau, idealiu atveju – nepažeistą išorinių įtakų. Nuo pat tos akimirkos, kai 1995 m. LLRA-KŠS perėmė Vilniaus rajono valdymą, ji siekė išlaikyti rajoną tuose pačiuose 1995-uosiuose. Kaip teigia Wojniłło, „postkomunistai, kurie visoje Lietuvoje susivienijo po socialdemokratų partijos vėliava, daugybę metų Vilniaus rajone neturėjo stiprių pozicijų, nes čia vietiniai transformacijos laikų veikėjai (po laisvės atgavimo 1990 m.) greitai persidažė iš raudonos į baltai-raudoną, ilgai ir ryžtingai gynė lenkiškumą“8. LLRA-KŠS ir pono Tomaszewskio politika Vilniaus rajone, o per jį ir visame Vilniaus krašte, buvo bandymas tam tikrame žemės plote sustabdyti laiką ir izoliuoti jį nuo aplinkinių socialinių, politinių ir kultūrinių procesų. Kaip ir visi ligšioliniai žmonijos bandymai sukurti laiko mašiną, šis taip pat žlugo 2023 m. kovo 19 d. vakare.

Akivaizdu, kad permainos pasiekė lenkiškąjį Vilniaus rajono pasaulėlį. Jų nebūtų, jei ne vietinių lenkų balsai. Tačiau kodėl jie nusprendė nusigręžti nuo šio pasaulio? Šį klausimą svarstė nemažai Vilniaus krašto politinio gyvenimo apžvalgininkų. Wojniłło mano, kad tie rinkėjai – veikiausiai jaunimas, kuris jau nemato reikalo ginti lenkiškumą, nes pats pasiduoda asimiliacijai – lituanizacijai, europeizacijai ar net rusifikacijai. Be to, balsuodami už Duchniewiczių, jie, ko gero, ne iki galo suvokė, kokias naujas galias turės merai ir kokių tai turės pasekmių jiems patiems9. Aleksandra Ketlerienė mano, kad tai yra dalies Lietuvos lenkų integracijos į Lietuvos visuomenę rezultatas ir jų išaugimas iš LLRA-KŠS „burbulo“10. Nepriklausomybės akto signatarui Zbigniewui Balcewi­cziui atrodo, kad pergalę nulėmė aktyvesnė Duchniewicziaus rinkimų kampanija11. Andrius Kubilius pareiškė, kad tai yra Lietuvos lenkų integracijos į Lietuvos visuomenę procesų pasekmė, taip pat ir LLRA-KŠS toksiškumo dėl ambivalentiškos pozicijos Rusijos invazijos į Ukrainą atžvilgiu12. Pastarajai minčiai pritaria ir Kurier Wileński žurnalistas Antoni Radczenko13.

Šios lenkų rinkėjų dalies politinių preferencijų pokyčių tikrąsias priežastis, tikėtina, ateityje pristatys mokslininkai, atlikę išsamius tyrimus. Jų neatlikus lygiai sunku pasakyti, kaip Vilniaus krašte toliau vystysis lenkiškumas. Kol kas galima iškelti tik keletą hipotezių. Pirma, turint omenyje, kad Duchniewiczius yra socialdemokratų partijos vicepirmininkas, – kas lenkų rinkėjų akyse reiškia, kad jis yra „lietuviškos“ partijos atstovas, – galima teigti juos nejaučiant grėsmės sau ar savo kultūrinei tapatybei dėl kontaktavimo su lietuviška visuomenės dalimi. Antra, jie nemato didelės vertės toliau gyventi minėtame LLRA-KŠS lenkiškumo modelyje. Trečia, kiek prieštaraujanti pirmoms dviem hipotezėms – daliai lenkų rinkėjų galėjo atrodyti, kad išrinkus Duchniewiczių didelių pokyčių lenkams aktualiais klausimais neįvyks. Vis dėlto jis yra savas žmogus: kilęs iš Vilniaus rajono, ten gyvenantis, baigęs lenkišką mokyk­lą Nemenčinėje, jau šešerius metus aktyviai veikiantis rajono taryboje. Kodėl jis turėtų imtis radikalių pokyčių, pats atėjęs iš to paties Vilniaus rajono lenkiškojo pasaulio? Užtat jis galėtų sutvarkyti rajono valdymą, kur per pastaruosius metus LLRA-KŠS pademonstravo neįtikėtiną nekompetenciją.

Bet šie pastebėjimai galioja tik daliai Vilniaus rajono lenkų rinkėjų. LLRA-KŠS surinko virš 20 000 balsų pirmame ir antrame rinkimų ture. Atsižvelgus į tai, kad į tarybą nebuvo reitinguojant išrinktas nė vienas baltarusis ar rusas, galima drąsiai tarti, kad tai vis dar lenkų rinkėjai ir kad jie balsavo už minėto lenkiškumo modelio tęstinumą ir centrinį Vilniaus rajono vaidmenį jame. Dabar ši žmonių grupė yra kažkiek pasimetusi, ką gan neblogai atskleidė cituotasis Wojniłło komentaras. Matyt, jiems atrodo, kad atėjo blogi laikai lenkiškumui, lenkiškoms kultūros ir švietimo įstaigoms, dalį jų galbūt net ir uždarys. Šioje situacijoje tikrai nepadėjo lietuviškų portalų antraštės, esą „lenkai“ prarado Vilniaus rajoną (lyg Duchniewiczius – ne lenkas) arba šūkiai Facebooke, kad esą Didžiojoje Riešėje atgimė valstybė. Ne atsitiktinai Tomaszewskis prieš ant­rąjį rinkimų turą savo rinkėjus ragino nepasiduoti „permainų“ iliuzijoms, o Duchniewiczių netiesiogiai prilygino velniui ir bolševikui, kurie irgi žadėjo permainas, bet jos baigėsi chaosu, kančiomis ir praradimais14.

Tad naujojo Vilniaus rajono mero laukia nemenki iššūkiai, nes jam teks patenkinti ir derinti daugybę skirtingų interesų. Pirma, valdyti rajoną geriau nei LLRA-KŠS, ko iš jo tikisi ir lenkų, ir lietuvių rinkėjai. Antra, spręsti lietuviškų švietimo įstaigų trūkumo problemą, kas labai rūpi lietuviams rinkėjams. Prisimenant, kokioje krizėje šiuo metu yra švietimas Lietuvoje, šis uždavinys yra daug sunkesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Trečia, nuraminti lenkų rinkėjus, ypač balsavusius už LLRA-KŠS, kad jo išrinkimas ir rajono valdymo atidavimas į „lietuviškos“ partijos rankas nereiškia prastesnės lenkiškumo padėties. Taigi jam teks pasiūlyti kitokį nei ligšiolinis LLRA-KŠS lenkiškumo modelis. Ket­virta, visa tai teks daryti nuolatinių Tomaszewskio provokacijų atmosferoje, jam ir partijai besistengiant diskredituoti naująjį merą. Tikėtina, kad bandymas užblokuoti balsavimo biuletenių perdavimą iš Vilniaus rajono savivaldybės Vyriausiajai rinkimų komisijai buvo tik pirmas šio provokacijų serialo epizodas15

Pagal 2021 m. gyventojų surašymo duomenis, lenkai sudaro 47% Vilniaus rajono gyventojų, lietuviai – 39%. Atsižvelgus į šiuos demografinius duomenis galima teigti, kad net ir pagerinus rajono valdymą ir praplėtus lietuviškų švietimo įstaigų tinklą, nenuraminus lenkų rinkėjų, ypač balsavusių už
LLRA-KŠS, šie po 4 metų gali prieiti prie išvados, kad iš tiesų iš „lietuviškų“ partijų nieko gero, ir vėl susiburti aplink LLRA-KŠS. Jie vėl balsuotų etniniu principu, o lietuviai – už skirtingas partijas pagal savo idėjines nuostatas. Ir tuomet išsvajotoji revoliu­cija Vilniaus krašte taptų demokratinių
permainų nerealizavusiu Arabų pavasariu, o Vilniaus rajonas vėl iš naujo užkurtų laiko mašiną, bandant sugrąžinti Vilniaus kraštą atgal į 1995-uosius.

1 https://www.facebook.com/aleksander.radczenko/posts/pfbid023qpH1zjUx1oCa4Q1G35zHzEFuNrzWWZ112TP72eqhTB2grcz2enzAMWvBLYUhBLsl

2 https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1942323/lenku-rinkimu-akcijos-deklaruojamas-atvirumas-balsavimo-nakti-virto-kuriozu-po-pralaimejimo-tylus-sprukimas-per-restorano-virtuve

3 http://www.wilnoteka.lt/artykul/polak-wygral-polska-partia-przegrala-polskosc-na-litwie

4 Józef Obrembski (1906–2011) – iš Lomžos apylinkių Lenkijoje kilęs kunigas, studijavęs tarpukario Vilniaus dvasinėje seminarijoje, Vilniaus Stepono Batoro universiteto Teologijos fakultete, nuo 1932 m. iki mirties tarnavo Vilniaus krašte, daugiausia Maišiagaloje. 2008 m. jam pirmam Lietuvoje buvo įteikta lenko korta.

5 Zygmunt Edward Szendzielarz „Łupaszka“ (1910–1951) – Armijos Krajovos 5 Vilniaus brigados vadas, kovojęs prieš nacių ir sovietų okupacijas. Atsakant į su nacių saugumo policija kolaboravusių lietuvių pajėgų surengtas vietos lenkų žudynes Glitiškėse, 1944 m. birželį jo vadovaujami daliniai užpuolė Dubingių miestelį ir aplinkinius kaimus, žudė vietinius civilius gyventojus.

6 http://www.wilnoteka.lt/artykul/polak-wygral-polska-partia-przegrala-polskosc-na-litwie

7 Ibid.

8 Ibid.

9 Ibid.

10 https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1942073/aleksandra-ketleriene-ka-is-tiesu-reiskia-duchneviciaus-pergale-vilniaus-rajone

11 https://www.lrt.lt/pl/wiadomosci/1261/1942398/eksperci-o-wynikach-drugiej-tury-to-porazka-tomaszewskiego?fbclid=IwAR0pX2lFafpMuwD74dX42-OjhwYe2WSGCCK2DXFznfBAbBI3DwHmCSOKD9U

12 https://www.facebook.com/kubilius.lt/posts/pfbid034WuqA6PY2yUo8BHQbyCJouxcY8uBwXWpooSV9vszYduwMf7fPBqPhaqeum6w9HhKl

13 https://kurierwilenski.lt/2023/03/26/przelom-na-wilenszczyznie/

14 https://www.facebook.com/VTomasevski/posts/pfbid0SoJje9Mu4gNar6DnGAnngyxzivHChRQMLyjq6P3AgjDCa9QZcg9MLG58DaDCbtovl

15 https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1944903/drama-prie-vilniaus-rajono-savivaldybes-lenku-rinkimu-akcijos-remejai-blokavo-biuleteniu-isvezima-teko-kviesti-ir-policija