Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Eglė Ridikaitė. Upės tėkmė džiūsta. 2018. Drobė, aerozoliniai dažai. 250 x 200. Vidmanto Ilčiuko nuotrauka

Iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius

1

Viskas, ką pro savo langą regėti galiu:

sekmadieninė idilė po žydru dangum,

vaikai su kailinukais šeria cukrumi arklius,

kas anksčiau kuo griežčiausiai drausta.

Atostogos ponių žirgyne,

mirtis jodinėja drauge be balno ir be kamanų.


Tykiai kalbėti turiu, kad musės

mane girdėtų. Šviesus jų šešėlis

baikščiai šmėžčioja mano langu.

Dabar štai iš niekur į atloštą langą

krinta pirmieji drugiai, paukščiai jiems įkandin.

Saulė blukina knygas ant palangės.


Daugel didžiųjų kvailysčių vėliau ar anksčiau

pasirodė protingos buvusios,

sakė vienas išminčius. Bet kuris gi ten buvo?

Atmintis mano lyg šukių krūva,

kuriai formos nesugrąžinsi.

Imu kelias šukeles, keliu jas

prieš langą, į šviesą, stebiuosi

jų žibesiu, jų gausiom puošmenom.

Bet jos niekaip nebesusijusios, nėra tęsinio,

„vaizdo“ nėra: NERŪPESTINGUMAS, su kuriuo buvo kurtas

pasaulėvaizdis mūsų, dabar jau betrūkinėjantis.Karantine aš esu,

imuninės mano sistemos gerieji laikai

jau praėję. Žodžių naujų kasdien turiu mokytis,

šiandien: bandos imunitetas. Matysim, matysim,

kiek tas žodis laikysis. Firmamentas jau irgi nebevartojamas.


Lauk iš naivybės, iš nenusakomo liūdesio!

Prieš numirdamas tvorą turiu sutaisyti.

Ten, kur vijokliai jos nebelaiko,

nendrės pralūžusios. Ryškūs mėlyni krokai

į egzemą pievoj panašūs.

Per didžiausius vargus vėl darausi pradžiamokslis

ir piktžoles šlovinu, idiotus naudingus,

gyvastį daržo palaikančius.

Apie kvailystę tai mano senelė kalbėjo,

Wittgensteinas, matyt, bus iš jos pasiskolinęs,

niekaip jiems nepaprieštarausi.

2

Papėdėje laiptų, žemyn, į vakarus, vedančių,

stovi vanduo ir laukia uodų,

vėliau, viešpataujant Helijui, iš šios vietos savąjį karo

žygį planuojančių. Kol kas viešpatauja Hadas,

bet jau pasirengęs perduoti valdžią Dzeusui,

kartą per pievą jau traukusiam,

idant paukščiai, ant žemės perintys, savo vietą žinotų.

Reikia gelbėti kapines sraigių,

laiptų papėdėje namelius nusiėmusių.

jos čia pasimirė, nors niekad

to nemačiau, o juk visados su jomis norėjau

ugdyti tylėjimo poveikį. Vis po keturis

namelius randu taip suguldytus į gretą,

kad atrodo jie lyg keturi Dievo sosto karietos ratai,

skyrimas, įžvalga, atmintis beigi džiaugsmas.

Kapų paminklai, nesuirsiantys, man dar gyvenant.

Tuo laiku bus į gera teologines skaityti knygas,

atsigaivinti pneumatinį entuziazmą.

Mat gatvė vis uždaryta, durys vis užrakintos,

pasauliui tenka be žmonių apsieiti,

Žodį gavę Fortūna ir Fatumas, dvyniai nepanašūs.

4

Prieš pat saulėlydį, apie šešias, leidžiama mums

aplink keturis kampus apsukti ratuką, kad tai,

ką išsaugojau akyse savo, atsišviežint galėčiau

ar pasipildyti ir dar kad man iš galvos

kai kurie žodžiai pradingtų, pvz., „mirtingumo 

duomenys“,

kuriuos jau dabar nedvejodamas gebu ištarti.

Klupinėjam keliu žemyn, iki ežero,

negalvodami, kad turėsim ir vėl užkinkuoti,

nors tai mano plaučiams tikra kankynė.

Pasilenkę einam po medžių šakom nusvirusiom,

kad koks lašas mums neužtikštų.

Ypatingas kvapas čia išsilaikęs,

likutis žiemos, kaip aš sau vaizduojuos. Šaknų

saugokis, jos juk slidžios, o tau nevalia pargriūti.

Niekas nebesirūpina krūmus genėti,

jie lyg kripta, iš kurios išeini į šviesą,

kur staiga atsiveria ežeras. Reikėtų

rankas nusiplauti, daugiau man niekas netopteli.

Viršum ežero tvyro melsva šviesa, švelnutėlė,

paskui išvirstanti į ryškų raudonį lyg skruostų dažytų,

o iš to spalvų kvaitulio rėkauja paukščiai,

kragai ir antys, veikiausiai jie džiūgauja,

kad mes jų nematom, kad jie patys nemato mudviejų,

krante į medžius atsirėmusių,

į žievę, lietaus nujuodintą, ir mūsų

gyvastį sergstinčią. Nė vienas tų kone juodų medžių

mieste nenorėtų gyventi. O aš sužinoti norėčiau,

ar laiką galima jausti, kaip jaučiame audrą,

kaip tvankumą arba vandenį. Kaip jaučiamas laikas?

6

Su saule ir vabzdžiai parsirado,

darbininkai padieniai, su saule ir vėlei pradingstantys,

tarp jų ir dykaduoniai, ant žolių stiebelių sutūpę,

sūpuojami vėjo, vis dar iš rytų pučiančio.

Nesipiktina jie, pirštais nusprygiami

iš savo aukštųjų sostų. Reikia mokytis būti geram.

Rausiuosi senam šlamšte, patamsėjusiuos popieriuos,

nes nedera nieko palikt nesutvarkius, ten vien

pradžios romanų, pasaulio veidą pakeisti turėjusių,

iš gėdos paraudusių laiškų apmatai, esė apie „pasitikėjimą“

šiandien į krosnį išmečiau, nors popieriaus ir nereikėtų

mesti į krosnį. Visi tik ir kalba apie tą šventąjį žodį, apie

šitą dievą, iškilesnį už visus moralės žodžius, lūpas apkartinančius.

pasitikėti ir leisti kitiems pasitikėti tavim, ak, tu Dievuli!

Tarpais vis ryju piliules savo spalvotąsias, jų vardai

panašūs į actekų dievų, Venclyxto arba Venetoclax,

pasitikėdamas, kad jie lyg nuožmūs actekai,

visus išžudydavę užkariautam mieste,

išnaikins mano priešiškus virusus ir bacilas. Anksčiau

verta buvo Dievą prakeikti, neteisybę patyrus.

Ir uodai jau sugrįžo, bet ne voveraitės.

Trejetą metų niokojo jos mano riešutmedžius,

o dabar nesirodo, vildamosi sulauksiančios

antrosios progos. Atleisti, dar vienas iš tų

žodžių šventųjų, pasitikėti ir atleisti, dabar

kurį laiką juos vartoti derėtų drausti.

Tuščios kalbos gniuždo mane. Bet tai, ko aš noriu,

neturi reikšmės, daiktai ir gyvos būtybės

vystosi, traukia toliau. Apeinu aplink namą, raktą

padėjęs po kilimėliu. Horizonte automobiliai važiuoja,

esu ieškomas, bet nesurandamas, net ir žolė

nežino, ar aš dar gyvas. Toji siaubinga valia

būti viskuo ir visur, seniai jau palūžusi.

Bet voveraitės galėtų sugrįžti,

kad bent šarkų riksmams dingstis atsirastų.

14

Šiandien valia man skaityti ketvirtadienio laikraštį, taigi,

matyt, sekmadienis. Oras toks vaiskus, toks skaidrus,

kad nuo stalo galiu muses įžiūrėti,

sutūpusias ant pašiūrės. Tikrajam pasauly, jei toks

apskritai dar yra, tikima dirbtiniais žmonėm, taip

galiausiai spartinant tikrojo žmogaus savęs išvertimą

iš sosto. Norėtųsi mūsų pasaulio kopijos,

nuo visos gyvasties apvalytos. Gerai

suteptas robotas, visų filosofijų prikimštas, jame

galiausiai ramybę atradusių, tada rikiuos mums gyvenimą.

Mūsų gyvenimą. Popiet nuėjau į kaimą,

ant visų tvorų ten kabojo šiukšlių maišai.

Iš šiukšlių matyti socialinė suvienišėjimo logika,

bent medžiagos tam pakankamai; pirmadienį

šiukšlės bus išvežtos. Ar dar įmanu prisiminti profesorių Mandelbrotą

ir jo obuolių žmogeliuką? Garbės daktaras buvo

Johnso Hopkinso universiteto, kur šiandien numirėliai

kruopščiai skaičiuojami, fraktalines struktūras

regėjo visur, net muzikoj ir akcijų kursuose. Niekas nevyksta

taip sklandžiai, kaip manoma, sakė jis,

gimęs Varšuvoj, bėgęs nuo nacių,

2010 metais numiręs Kembridže, Masačiusetso valstijoj,

viskas turi šiurkštų paviršių, tiktai to nematome.

Debesys lyg suglamžytas popierius. Niekur nė gyvo žmogaus.

Už vieno lango išvydau vaiką, mane

pamatęs, jis išsigando, atrodė tartum lunatikas,

staiga pabundąs ties bedugnės kraštu.

Tvarus, parašyta ant maišų išsipūtusių,

tačiau tvarūs, kaip mokiausi, tiktai dievai.

18

Šįryt, nuėjęs prie pašto dėžutės, kad bent

su finansų tarnyba palaikyčiau kontaktą, sutikau katę.

Mudu nebuvom pažįstami. Sustojusi ji kairę koją pakėlė,

į orą atsirėmė, kaip Zbigniewas Herbertas kartą

matė Nikės skulptūrą. Vėjui plaukus jai ant 

sprando sušiaušus,

šie atrodė lyg aureolė, apšviesta iš už nugaros.

Nugyvenusi jau gal kelis gyvenimus, pamaniau, tai gal

man galėtų padėti? Bažnyčia priešais pašto dėžutę

pašvęsta Valentinui šventajam, bitininkų globėjui.

Jam buvo galva nukirsta, ilgą laiką įprastas būdas

išsiskirti su ramybės drumstėju. Relikvijas šventojo

mačiau Vroclavo katedroj, Tadeuszą Różewiczių lankydamas,

lenkų poetą. Ir Romoje, Santa Maria in Cosmedin bazilikoj,

relikvijų esama, net Vienos Stepono katedroje ir dar gal šimte

kitų bažnyčių. Katei teks pasirūpinti, kaip jas surinkti.

Valentino šauktasi pamišimo, epilepsijos ir maro atvejais, taigi

jis mums reikalingas. Mano čionykštėj bažnyčioj luoša mergina,

kaip kalbama, tris kartus aplink altorių apšliaužus pasveiko.

Bažnyčia ant žolėtos kalvelės, kur auga notrelės,

jos atrodo kaip kardinolai nykštukai, jų sutanų

spalva gaivi lyg Pompėjos freskų. Maras

Viduramžiais truko aštuonetą metų, paskui pasitraukė,

nešvarias drobules lavonų audinys balto lino uždengė.

Valentinui pabodo vien ligom ir ligoniais rūpintis,

taigi ir už meilę, nieko apie ją neišmanydamas, ėmėsi

būt atsakingas. Maras, beje, Šilko keliu į Europą iš Centrinės

atėjo Azijos. Taip kalbama. Šiandien niekas taip nenutuko

kaip tie sąmokslo teorijų kūrėjai širdim išsiplėtusiom

ant suoliuko prie Valentino bažnyčios siūlantys pigius vaistus,

kaip anksčiau buvo pardavinėjami beverčiai veidrodžiai

ir talismanai piktosiom dvasiom baidyti, vaduojantys

nuo rėmens ir bronchito, taigi nuo visko, ko 

tikram gyvenime būna.

22

Žmonių aplink save nebematau, bet kartais

juoką girdžiu už gyvatvorių, kur keliukas

leidžias prie ežero. Ir, aišku, žinau,

kad paštą lig šiol žmonės atneša,

kurį už lazdyno krūmų palieka.

Užtat šiandien aplankė mane dvi didžiulės širšės,

taurūs padarai, rūpestingai knygas apžiūrėję

ir iškart Hesiodą atradę, kuris atsivertęs gulėjo

ant Zbigniewo Herberto „Rinktinių eilėraščių“ ir Linos Fritschi,

aklosios Pjemonto poetės, „Un altro sogno“:

Mi congedo dai versi, forse dalla vita. Addio, addio…

Širšės veikiausiai gyvena riešutmedy,

po žieve suskilinėjusia ir išvirtusių medžių lūženom.

Gaila, kad neturiu su savim Plinijaus „Historia Naturalis“,

vienuoliktos knygos, skirtos bitėms, vapsvoms ir 

širšėms, ne itin gerai išgarsėjusiom.

Bitės drauge su baltąja ožka Amaltėja

medaus ir pieno mažyliui Dzeusui vis rūpino,

o širšės, musėms galvas nukandžiojusios,

ėdė jų kūnus, kaip joms įstatymas liepė.

Viena širšė ant mano popieriaus lakšto nutūpė,

baisiai nervinga, lyg jos nervai, jos karštas kraujas

ir gylys ne paskuigaly persmaugto kūno,

bet prie galvos ar burnoj būtų, lyg kokio paprasto gylio,

kurių man arkliai, gretimai besiganantys, gausiai prisiunčia.

Nešu mandagiai tą širšę prie atviro lango,

kur dabar girdėti žiogai. Žinomas moters iš Vilniaus

atvejis, kuriai, nesėkmingai ant ledo griuvus,

spiečius žiogų iš žaizdos pasipylęs,

šalty nusibaigė. Tai ne brigonijos atvejis,

kai bičių ištisos šeimos kyla iš paskersto jaučio

dar šiltų vidurių, kaip „Georgikos“ pasakoja.

Kiek širšės gyvena? Savajam lakšte

aš keverzoju: šį lakštą širšės prirašė.

33

Daugybė knygų, kurias aš skaičiau beširdžiais laikais,

stovi dabar užlankstytais kampučiais, bjaurių 

popierėlių prikaišiotos,

stirksančių lauk lyg vėliavos baltos, taikos 

panorėjusios.

Užmiršę, kas tas jų priešas, jie žudosi

Nelyg Polipas, iš bado griaužiantis savo kojas,

kaip rašo Plinijus. Knyga apie suolų bažnyčioje nuomą

Viduramžiais, labiau mane domino, nei „Vengrų tautos biografija“,

leista Budapešte 1941 metais. O dar tie gražūs neoplatonikų

veikalai apie sielą, kurių niekados negana, kai šiaip juk nėra vadovų,

kaip išmokti mąstyti, nuolatinių namų neturint.

Kai kas apie ateitį mąsto, bet aš verčiau apie girią

kaip žmonių padermės areną, malonu tas su Herderiu

ir Harrisonu. Paskutinieji, tas tikra, liks paskutinieji.

Jie lėtesni, tad kolizijas, karus ir katastrofas

lengviau išgyvens už pirmuosius, pralenkti pažangą trokštančius

ir pirmiausiai pasiekti pabaigą. Kad visai neprarasčiau kontakto

su gyvenimu, apsuku ratą sode, palypėju

iki Bismarcko bokšto, paskui dar po bukais į dešinę.

Sutinku du šunis, jie urzgia sustoję.

Šunys baimę užuodžia, įkalė man senelis,

taigi baidau juos riksmu ir išdidus sugrįžtu

į draugiją baimingų keistuolių, ekscentrikų ir vienišių,

su galingaisiais derėtis nelinkusių. Jei krizė didžioji

liks užsitęsusi, trečiasis prasidės pasaulinis,

o mes nė nepastebėsim. Balandžiai svyrinėja aplink

lyg ortodoksai snobai pilkais frakais, o abudu geniai

eina per pievą lyg vyrai, pasaulio regėję, tarytum aukšta

žolė būtų vien keista gamtos užgaida. Grįšiu atgal prie savo

istorijos apie žmogų, melancholišku gestu 

atsisakančiu visko,

kas jis yra ir ką turi, kad iš pranašų nusivylusių

būčiau patikimiausias. Žvirbliai atrodo lyg 

pokštininkai.

50

Dabar jau gana, beveik viską

aptariau ir pasakiau.

Tegu sau daiktai

dabar patys pasakys savo nuomonę.

MICHAEL KRÜGER (g. 1943) – vokiečių poetas, prozininkas, eseistas, ilgametis vienos reikšmingiausių Vokietijoje Hanser leidyklos vadovas. Didis eruditas, reikšminga pastarųjų dešimtmečių Vokietijos literatūrinio (ir ne tik) gyvenimo figūra. Nuoširdus ir ištikimas Lietuvos draugas, daug prisidėjęs, pavyzdžiui, Lietuvai dalyvaujant garbės svečio teisėmis 2002 m. Frankfurto knygų mugėje. Autoriaus tekstų yra skelbta ir NŽ-A. Čia publikuojami eilėraščiai iš didelio ciklo „Girioj, medžio troboj“, kurį sunkiai sergantis ir dėl to pandemijos laiku visiškoje izoliacijoje su žmona medžio troboje girioje prie Štarnbergo ežero priverstas gyventi poetas parašė 2020 m. Versta iš: Michael Krüger, Im Wald, im Holzhaus, Berlin: Suhrkamp Verlag, 2021.