Mielas Redaktoriau,
ilgai lauktam pavasariui išsprogus, kai ėmėme skųstis, kad per karšta, norėčiau Tau papasakoti apie mintis, kilusias šiek tiek anksčiau – lėktuvuose per Atlantą ir šioje šalčio žemėje, kai prisikėlimu dar net nekvepėjo.
Seniai norėjau parašyti ką nors, kas nebūtų spraudžiama ir spaudžiama į moksliškumo ir akademybės rėmus. Bet tačiau – buvo apėmusi keista rašymo krizė, turbūt ištinkantį kiekvieną rašantį arba bent jau bandantį tai daryti žmogų. Su tokių krizių atplaišomis susiduriame ir moksliniame darbe, tačiau ten įsipareigojimai, deadline‘ai, darbštūs kolegos kažkaip motyvuoja arba tiesiog priverčia rašyti disciplinuotai ir laiku. Tačiau TAI daryti laisvalaikiu tapo tiesiog nebeįdomu. Kaip ir skaityti knygas. Nežinau, ar dėl to, kad per pirmuosius dvidešimt penkerius savo gyvenimo metus tiek daug jų perskaičiau, ar kad darbas nebeteikia malonumo, tačiau nebesinori dirbti viršvalandžių. O istoriko darbas juk ir yra knygos, tekstai – parašyti prieš šimtmečius ir vis dar neparašomi.
Nuo 2000 m. stropiai rašiau dienoraštį, tikėdamasi, kad jeigu išgarsėsiu, mano palikuonys galės jį labai brangiai parduoti aukcione (ne tai kad nebesitikiu…). Tačiau dabar tiesiog per sunku tapo kas dieną rašyti banalybes apie orą ir žmonių nuotaikas, miestą, keliones ir įspūdžius, nes šiomis smulkmenomis užpildomi ir taip beveik visi vieši ir privatūs pokalbiai. Dar yra literatūra, filmai ir muzika. Apie pastaruosius rašyti teoriškai niekada neturėjau didelio noro. Man vis dar atrodo tai taip asmeniška ir subjektyvu – dėl to netgi šiek tiek šventa, – kad norėtųsi palikti būtent uždarų ir intymių pokalbių dalyviams, nes tokios temos, kaip ir žmonės, turi prasmę tik atskirybėje. O dar ir į feisbuką reikia kažką įkelti. Sudėtinga.
Tačiau dar labiau pajutau norą nerašyti, nes atrodo, kad nelabai įdomu kam nors klausyti. Kai šneki ne laiku arba per garsiai, juokiesi iš visko, nors ne visada juokinga, ironiškai žiūri į meilę, mirtį ir tiesą, kai reikėtų tai traktuoti stoiškai arba vulgariai, bandai užduoti klausimus, kurių adresatas net nefiksuoja kaip tokių.
Mano karta – paskutiniai jau sugriuvusio pasaulio piliečiai, pirmuosius ryškius atsiminimus išsaugoję tikriausiai apie 1996 m., kai pradinių klasių džiaugsmai ir atradimai buvo tai, kas šiuo metu iš naujo funkcionuoja kaip 90‘s nostalgijos kupinas aprangos, muzikos, reklamos ir juokučių stilius. Man tai miela vien dėl to, kad tai buvo patys nerūpestingiausi metai, nepaisant visų buities nepriteklių, kuriuos paįvairindavo per ilgus sovietyno metus išsiugdytas kūrybingumas, kai kam netgi išaugęs į žvėrišką kapitalistinį verslumą. Bet mums kas, mes tik žaisdavome – su doleriais ar beisbolo lazdom (beisbolą, sportą). Todėl nesistebiu, kad tokie visai neblogi užaugome, – juk išmokome „pasidaryk pats“ dar be jutūbo pamokėlių.
Kai žiūriu į savo draugus Vilniuje ir ne tik, jų žavus miesčioniškas džiazas, šiek tiek šampano ir retro atrodo tai, ko Lietuva laukė daugiau negu šimtą metų. Kad pagaliau galėtume daryti sau ir savaip: čia, Vilniuje, Europoje. Jeigu būčiau nacionalistė, pasakyčiau, kad tai tiesiog vienos mažos tautos kova už Vilnių – tik dabar laimėta. Nesakyk, scenarijus atrodo įspūdingai: kūnu nubėga šiurpuliukai, kai imi svarstyti – gal mes čia taip dėl šio miesto? Dėl Miesto apskritai? Kariavome, mirėme, gyvenome išdavikiškai ir herojiškai vienu metu, kantriai laukėme ir piktinomės, kad taip ilgai laukiame. Ir vis dar piktinamės, kad ne tie, ne taip, ne ten ir ne tą stato. Vaikščiodama po besitvarkantį Kauną, irgi galvoju panašiai – na, iki 2022 m. tai tikrai viskas turėtų būti gerai: ir namai vėl nubalinti, ir gatvėse naujas asfaltas, ir vėliavos iškeltos. Bet tada prisimenu, kad gal ir mano seneliai galvojo panašiai, susituokdami 1939 m. rudenį, „atgavus“ Vilnių. Ir neatspėjo.
Todėl siaubingai norisi nepaskęsti kasdienybės lengvume ar kvailo erzelio sukeltame strese. Koks man skirtumas, jeigu tos duobės prie įvažiavimo į kiemą niekas taip niekada neužpildys – juk vyšnia (nors ir ne sakura, paprastoji) vis tiek žydės, nieko tu jai nepadarysi, pavasaris ateis priverstinai su savo žaluma, nieko neklausęs. Bet vyšnias galima nuplėšyti, nupjauti, susprogdinti, kai bus pilnos uogų, ir viskas. Viskas bus duobė prie pagrindinio kelio.
Nesinorėtų, kad Lietuvai taip nutiktų. Todėl ir kalbėti ar rašyti norisi apie gilesnius ir didesnius dalykus, negu esame mes patys. Tik kad mums dažniau sako, jog dar pasėdėkite, palaukite, pažaiskite savo laisvę ir širdžiai mielus versliukus. O jei ne – tai darykite viską pagal senos šleikščiai pilkos spalvos taisykles, langeliais sudėliotus ir subraižytus Excelio failus, ne, ne už ačiū, netgi ne už pinigus, tik už pažadą, kad kada nors bus geriau, kai būsime labiau susidomėję šiandiena ir ateitimi, o ne praeities išpešiotų ambicijų rankiojimu. Istoriką tai tarsi ir turėtų tenkinti – juk vis tiek visi herojai mirę, lyg ir niekam nepakenksi savo netaktu, lyg ir niekur skubėti nereikia, pasauliniai karai nepasibaigs kitaip, net jeigu ir išvesi teoriją, kad galėjo taip būti.
Bet, atleisk, velniop.
(Čia per švelnus žodis, tačiau Mielas Redaktoriau, pats dar esi jaunas, taigi, svarbu geras įvaizdis ir šviesios perspektyvos, negražu keiktis pirmuosiuose žurnalo puslapiuose. Nors kartais labai norisi. Kai sako patylėti, nes čia jau viskas pasakyta.)
Sakoma, kad turime būti geresni už savo mokytojus, tačiau, pasirodo, renkamės ne tuos, kažkokiais nesuvokiamais kriterijais matuojame – draugiškumu, protu, geru dalykų išmanymu, grožiu, sąmoju. Kas čia dabar? Ne pareigos ir ne postai, ne kilmė ir ne ryšiai. Patariama nevartoti angliškų žodžių ir viską, kas turi sarkazmo gaidelę, įdėti į kabutes – nes kaip kitaip suprasti, kad „bajeris“, kad „humoras“. Ir, žinoma, čia ne apie žmonių amžių kalbu, bent jau ne apie fiziologinį, o apie intelektinį, tą, kuriame pasirenkama gyventi, gal dar šiek tiek apie regioną – su kuriuo tapatintis. Tad kai man siūlo užsivilkti pilką švarką ir sėdėti tyliai, tarsi laukiant eilėje prie bananų, kurie seniausiai baigėsi, – nesutinku. Nemėgstu pilkos spalvos. Man žali švarkai labiau patinka.
Ir jeigu kartais reikėtų apsirengti tą žalią maskuojančią uniformą, tikrai apsirengčiau, nors nemoku nei šaudyti, nei orientuotis miške. Bet skaičiau daug knygų. Juk tikimės, kad juose viskas parašyta, tiesa?
Aš nežinau, ar visi mano draugai taip pat pasielgtų, nežinau, ar savo nerūpestingą ar labai gerai aprūpintą būtį jie sutiktų bent trumpam laikui atidėti į šalį ir pabūti didelės mašinos klusniu sraigteliu. Bet tiek to. Būtų tų, kurie ir už juos pakovotų, nenusiminkite, nesame nei išglebę, nei kvaili. Netgi nebesame jaunimas, kuriam galima nurašyti visą XXI a. antro dešimtmečio sugedimą. Mes irgi kartais pasiskundžiame „tuo jaunimu“. Tik aš dažniau turbūt pagalvoju: „Durniai, išlįskit iš telefonų, keliaukit, dainuokit, įsimylėkit kad ir per tinderį, bet paskui – ir gyvai susitikę“. Neklausys, žinoma. Nes jie iš tiesų patys geriau žino. Jie dar kietesni nei mes.
Po saule nieko naujo – aš su savo močiute irgi kartais nerandu bendros kalbos. O kai pagalvoju apie proseneles, kurios gyveno maždaug tuo laiku, apie kurį rašau savo istoriniuose tekstuose, išvis pasidaro kraupu – pamatytų jos, kaip aš rengiuosi, kalbu, į ką žiūriu, kol valgau… XX a. pradžios moterys būtų nustebusios dėl aplinkos pokyčių, bet ar būtų nustebusios dėl vidinių? Išsimokslinimo, laisvės, kelionių, darbo lygiai su vyrais, ir bokalų kilnojimo tame pačiame bare? Nustebtų, bet maža viltelė kirba, kad tyliai džiaugtųsi. Truputį paburnojusios, kad dar neturiu keturių vaikų ir dviejų mirusių vyrų. Tai tiek apie praeitį, kuri, rodos, niekada iš manęs neišeina – what would Jesus do?
Mielas Redaktoriau, nesinorėtų taip tragikomiškai ir galbūt visai nešmaikščiai baigti kreipimosi į Tave. Todėl dar papasakosiu, kaip vėl pradėjau skaityti knygas.
Pradėjau nuo Škėmos. Važinėjau visą sausį Niujorko metro ir skaičiau, nes traukiny nelabai daugiau yra ką veikti. Na, dar galima stebėti žmones, bet net tai kartais pabosta. Iki paskutinio puslapio sentimentalus, šiek tiek schizofreniškas, bet ne tiek, kiek atrodė prieš dešimtmetį, tolimas, bet vis dar išdidžiai aktualus, nelaimingas, bet su panašiais sportbačiais kaip mano, nesavanoriškas pasaulio keliautojas Garšva tapo kažkuo artimas ir dramatiškai gražus – kaip visas Lietuvos laikas iki 1960 m. O gražiausia buvo sutikti autorių dar DP stovyklose pažinojusius ar bent jau girdėjusius žmones, pasakojančius, tarsi tai būtų nutikę vakar. Taip imi galvoti, kad laikas ir vieta didžiai santykinės sąvokos ir bendrumo jausmas yra kažkas virš to. Net ne tautinis sentimentas, o bendražmogiškos amžinojo gėrio paieškos. Tad dabar su knygom viskas gerai. Skaitau laisvalaikiu apie Kauno tarpukario architektūrą. Negalvoju, kad tas pasaulis žlugęs, jis kaip tik vis auga ir stiprėja.
O į gerą rašymą telieka vienas kelias – kai jau nebegali nerašyti. Kai norisi pasidalinti kažkuo tokiu svarbiu, kad net nežinai tikslaus žodžio, o juo labiau – taisyklingo. Kai nesi tikras, kad jeigu ateitum pas draugą ar draugę į namus, nesitaręs ir nederinęs laiko kelias savaites, ar priimtų. Ar priimtų naktį, kai būties lengvybė kartais tampa ne visai lengva? O jeigu žiemą, kai sninga ir šalta, kviestum pasivaikščioti? Ar kas nors eitų? Ar bent jau sektų išmintomis pėdomis? Aš nežinau.
Gal mums tiesiog kartais trūksta empatijos. Gal kartais nesame tokie gražūs, kokie norėtume būti. Bet nieko tokio. Kaip užaugę Fabijoniškių laiptinių poetai pasakytų, „o man px, aš ir be batų Tėvynę myliu“. Galėčiau užsivilkti žalią švarką, bet man labiau patinka gėlėtos suknelės. Ir prinokstančios vyšnios.
Vilnius, 2018 m. gegužės 25 d.
