Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Ekspozicijos fragmentas. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka. LNDM

Vasarą Nacionalinės dailės galerijos didžiojoje salėje veikė menotyrininkės Margaritos Matulytės kuruota fotografijų ir etnografijos artefaktų paroda Aniceta, Stasys, Teresė, Jonas, Janė, Petras, Mykolas, Uršulė, Anupras ir kiti. Čiabuvių pasakojimai (2021-07-17 – 09-26, architektė Sigita Simona Paplauskaitė, grafikos dizainerė Laura Grigaliūnaitė). Ir nors vasara seniai pamiršta, šios parodos gaivus žvilgsnis į lietuvius autochtonus ir jų kaimiškąją kultūrą, regis, amžiams užpelkėjusią nuo jos idealizavimo ir kartu bodėjimosi ja, skatina pamatyti vieną svarbiausių šių metų parodų platesniame kontekste – kuo jos autorių žvilgsnis naujas, kitoniškas ir kiek jiems pavyksta perinterpretuoti čiabuvizmą.

Ne taip jau dažnai būna, kad paroda turėtų tokį ryškų raktinį žodį kaip ši – „čiabuviai“. Jis ilgą laiką turėjo kolonijinę stigmą, kad juo įvardijami žmonės esą žemesnės rūšies. Ar pavyksta parodoje šį žodį išlaisvinti iš tos stigmos?

Parodos kuratorė Margarita Matulytė pabrėžė, kad egzistuoja tokia negatyvi kolonijinė „čiabuvio“ prasmė. Bet ji sako ką kita: čiabuvis pirmiausia yra autochtonas, t. y. jis mūsų atžvilgiu yra Kitas. Tai reiškia ne paties čiabuvio negatyvų statusą, o mūsų svetimumą jam – mes nesame čiabuviai giliąja šio žodžio prasme.

Manau, kad paroda tai neblogai atskleidžia, nes mes iš tikrųjų jau nebesame čiabuviai lietuviškame kaime ir lietuviškoje etninėje kultūroje. Parodoje nepaprastai efektingai čiabuviška kultūra skleidžiasi jau kaip kažkas visiškai kita nei vadinamoji autentiška kultūra, kur kampe stovi gelda, verpimo ratelis, o laukuose matyti kryžius ar koplytstulpis prie upelio.

Svarbiausia, kad parodoje nei bandoma rekonstruoti ir „autentiškai“ pateikti, nei muziejiškai eksponuoti. Pirmiausia kalbu apie joje rodomus artefaktus – kaukes, verpstes, kėdes ir kt. Parodos autoriai iš jų kuria naują pasaulį, nes jie nėra čiabuviai ten, kur tas pasaulis egzistavo, ir daro tai nepaprastai estetizuotai, sakyčiau, įspūdingai. Pavyzdžiui, eksponuojamos Užgavėnių kaukės sukuria naują visumą, kurios mes tikrai negalėjome matyti nei tame autentiškame gyvenime, nei, pavyzdžiui, liaudies buities muziejuose. Lygiai taip pat, tarkime, sukurta verpsčių giraitė – niekada niekur tokio daikto mes negalėtume pamatyti. Pagaliau parodoje išdidintos milžiniškos nuotraukos nėra nei tikrovė, nei tradicine prasme fotografija, reprezentuojanti etnografinius elementus ar „autentišką“ kaimo gyvenimą. Čia visa tai sudarė naują estetinę ir simbolinę visumą – tai, ko jau nebėra ir kas tampa estetinės vizijos įrankiu. 

Ar neatrodo, kad vos įėjusiam lankytojui paroda pasiūlo pačiam spręsti konfliktą: viena vertus, pabrėžiamas „mūsų, lietuvių“ etnosas, t. y. iš kur mes esą esame atėję, kita vertus, nemažiau pabrėžiama, kad mes jau tikrai nesame tie, apie kuriuos čia kalbama.

Tai yra labai stipri šios parodos pusė. Tik pavadinčiau ją veikiau įtampa nei konfliktu, nes konfliktas reikštų, kad dvi jėgos susiduria, skyla kibirkštys ir viena iš jų nugali. Čia kalbama ne apie pergalę, o apie įtampą, kuri leidžia suprasti, kad tu nebesi čiabuvis, kad tas pasaulis jau nebėra tavo. Panašią įtampą mes šiandien matome kitose srityse, pavyzdžiui, diskusijose apie švietimą: kiek mes turime reprezentuoti moksleiviams kaimiškąją literatūrą, jei turbūt keturi penktadaliai mūsų klasikos yra kaimiška?

Ši įtampa kelia klausimą, koks vis dėlto mūsų santykis su čiabuviais ir čiabuvizmu? Anksčiau europiečiai žiūrėjo į tai iš aukšto, iš kolonijinės perspektyvos, esą baltasis žmogus turėjęs atnešti naujas vertybes, sunaikindamas senąsias, kartais prisidengiant ir krikščionybe. Dabar mes matome priešingą procesą – kaltinimą dėl vykdytos kolonizacijos. Pavyzdžiui, Kanadoje vyksta įnirtingos diskusijos apie čiabuvių europeizavimą. Indėnų vaikų varymas į mokyklas per prievartą jau suvokiamas kaip tam tikra genocido forma. 

Mes esame tarpinėje būklėje tarp atmetimo, kuris dar neseniai buvo labai madingas (sakyta, kad vaikai kaimo nesupranta, jiems jo nereikia), ir kaimo kulto, kuris irgi egzistuoja ir reikalauja pripažinti, kad visa mūsų civilizacija yra blogio ir naikinimo civilizacija (kalbu ne tik apie neopagonybę). Šitos dvi pusės, man atrodo, niekur neveda. 

O paroda kokią nors išeitį pasiūlo?

Ji siūlo išeitį kiek kitu keliu. Čiabuviškos kultūros praradimas parodomas ne kaip kolonijinis, o kaip natūralus. Parodos kuratorė Matulytė labai aiškiai sako, kad ši kultūra yra nacijos šaknys ir jos ištakos, bet pati nacija nėra nei jos šaknys, nei ištakos, panašiai kaip kiekvienos didelės upės atveju. Jeigu mes pamatytume Nemuno pačias ištakas, vargu, ar sakytume, kad tai yra Nemunas.

Iš parodos laukiau alternatyvos rumšiškajam romantizavimui. Ir iš tikrųjų socialiniuose tinkluose ir kitur pasipylė nuotraukos su parodos eksponatais, kurie taip pateikti (ar apšviesti), kad atrodo kaip skandinaviško dizaino pavyzdžiai. Bet parodos autorių santykis su ta medžiaga, apie kurią jie kalba, vis tiek išlieka išskirtinis – numanomas lietuviško etnoso sakralumas ir unikalumas, todėl išėjęs iš parodos svarsčiau, ar tikrai čia išvengta romantizavimo.

Pirmą kartą susiduriame su tokiu nauju požiūriu į anos kultūros artefaktus. Jie tampa naujo semantinio žaidimo detalėmis. Tai nėra nei muziejinis pristatymas, nei bandymas sukurti liaudinę Skanseno imitaciją. Čia iš tikrųjų yra sukuriama nauja prasmė: tie baldeliai ir kiti daiktai išplėšti iš kasdienio, primityvaus ir naivaus gyvenimo ir parodyti taip, kad skandinavų dizaineriai galėtų pavydėti. Tai tikrai yra kitas žvilgsnis. Jis neromantizuoja buvimo arti žemės. Veikiau atvirkščiai – jis romantizuoja gebėjimą kurti estetiką, kuri nėra tik pragmatinio daikto dekoravimas. Pavyzdžiui, verpstės, kurių pirminės paskirties daugelis mūsų nebežino, čia tampa visiškai nauju objektu. Jos išsaugo savo simbolinę prasmę kaip lietuvių liaudies kultūros simbolis, bet tas simbolis netenka bet kokio funkcionalumo.

Trumpai tariant, galima buvo laikytis tradicijos – viską sudėti kaip muziejuje ir paversti iš tiesų postkolonijine tikrove, kuri yra nebe tikrovė, o tik daiktų rinkiniai. Tačiau pasirinkta ieškoti būdo, kaip iš naujo ateiti prie tradicinio kaimo paveldo. Pavadinčiau tai nauju romantizavimo būdu. 

Gal truputį gaila, kad ne visur parodos architektūrai ar dizainui pavyko perteikti tai, kiek kuratorei buvo svarbi surinkta autentiška medžiaga – kalbu ne tiek apie daiktus ar fotografijas, kiek apie iš sukauptos etnografinės medžiagos ištrauktus pasakojimus.

Nuotraukos ir pasakojimai ant šlaitinių stogelių iš tiesų sudėti ne visai tinkamai. Reikėjo specialių žiūronų, kad galėtum įskaityti, kas ten parašyta, ir atsiklaupus tyrinėti, ką ten matai, nors ten buvo nepaprastai įdomių ir, sakyčiau, mažai matytų dalykų.

Paroda pabrėžia čiabuviškos kultūros antlaikiškumą, bet nejučiomis imi tam priešintis ir galvoti apie tai, kas keitėsi, beveik nesąmoningai pradedi svarstyti, o kur žemės reforma, kolektyvizacija, pokarinė rezistencija ir t. t.

Priminčiau parodos pradžioje eksponuotus tris tapybos darbus – Kanuto Rusecko Pjovėją, Adomo Galdiko Lietuvą ir Antano Žmuidzinavičiaus Vasarą laukuose. Žmuidzinavičiaus kūrinys gal kiek silpnesnis, bet kiti du yra puikūs ir priklauso mūsų geriausio meno paveldui. 

Pirmasis reprezentuoja XIX a. pabaigą, antrasis – nepriklausomos Lietuvos (modernėjančios, bet vis dar išlaikančios natūralų santykį su čiabuvizmu) epochą. Tuo tarpu trečiasis – Žmuidzinavičiaus paveikslas – yra čiabuvišką kultūrą konservuojantis ir archeologizuojantis sovietinis darbas. Jame, pagal to meto nacionalkomunizmo sniečkiškąją ideologiją, yra vaizduojamas romantinis XIX a. kaimas, kuris staiga perkeliamas į „linksmą“, „šviesią“ sovietinę tikrovę. Kartu išlieka siekis išsaugoti liaudiškumą, kuris padaromas vos ne antlaikišku. Paroda truputį pasiduoda šitai iliuzijai.

Matulytė prasitarė, kad jai nuo XIX a. iki sovietmečio pabaigos atsiskleidžia tarsi sustingęs laikas, sustingusi tikrovė, kur liaudies kultūra mažai kito. Aš nesu tikras, kiek tai yra adekvatu. Jau prieškariu vyko aiški kaimo gyvenimo modernizacija, aiški kaita. O kiek pats drįstu prisiminti sovietinį kaimą, vargu ar jo skurdą ir negebėjimą modernizuoti buities ir gyvenimo galima laikyti liaudinės kultūros išsaugojimu ar išsisaugojimu, išlikimu. Iki sovietmečio kaimo kultūra ir gyvenimas atitiko tam tikrą epochos vidurkį. Taip, Lietuva buvo šiek tiek atsilikusi nuo Vakarų Europos, ji nebuvo Vokietija, Nyderlandai ar Danija, bet kaime buvo pasiektas vidutinis Vidurio Rytų Europos gyvenimo lygis. O sovietinis kaimas buvo tiesiog skurdo ir vargo epocha. Visa tai, ką dabar bando romantizuoti sovietmečio gynėjai, iš tikrųjų buvo melas. Kaimas gyveno labai skurdžiai, išskyrus tuos kelis pavyzdinius kolchozus, kurie išlaikyti specialiomis subsidijomis. Skurdas kaime buvo ne tik materialine, bet ir moraline prasme – iš tikrųjų siaubingas alkoholizmas, siaubinga neviltis ir tamsa.

Gal tas čiabuvių kultūros antlaikiškumo iškėlimas yra savotiška intelektinė provokacija istorinei sąmonei? Mes visur norime matyti kaitą, istorines dramas, o parodoje parodomas gyvenimas be istorinių dramų.

Bet dėl to ir sakau, kad pasiduodama sovietmečiu susiformavusiam pasakojimui apie antlaikišką kultūrą. Nebūtinai sakau, kad tai yra neigiamas dalykas. Anuomet gal tai veikė net kaip tam tikras minkštosios rezistencijos būdas – formuoti antlaikišką lietuvybę, kuri gali išlikti naujoje socialistinėje tikrovėje.

Ar nevertėjo parodoje labiau reflektuoti ir tai, kad pateikiama medžiaga – ir fotografijos, ir etnografiniai pasakojimai – vis dėlto yra šaltiniai, taigi kažkieno tam tikrais tikslais konstruoti – sovietmečiu vienais tikslais, tarpukariu – kitais ir t. t.?

Aš nebūčiau linkęs visko taip priešinti. Visais laikais egzistavo ir etnologinės, etnografinės intencijos. Pavyzdžiui, nebūčiau toks tikras (ką teigia, beje, ir Matulytė), kad caro laikais antropologiniai tyrimai daryti vien tam, kad būtų rastas geriausias būdas surusinti lietuvius. Be abejo, siekta ir to, bet neužmirškime, kad panašiai elgtasi ir kitur. Aš nemanau, kad britai ar prancūzai rinko įvairių genčių žinias vien tam, kad jas christianizuotų ar juolab subritintų ir suprancūzintų. Taip, žinoma, politiškai buvo naudinga surinkti etnografinę informaciją, kad būtų galima lengviau valdyti. Bet buvo ten ir grynojo pažinimo džiaugsmo.

Aišku, įdomu, kad parodoje ties sovietine epocha žmonių veidai fotografijose prašviesėja. Tai, be abejo, nutinka dėl to, kad taip anuomet reikėjo vaizduoti žmones. Kita vertus, tai atspindi ne tik to meto išorinio žvilgsnio ideologiją, bet ir tai, kaip patys žmonės jau buvo išmokyti, kad fotografuojami jie turi šypsotis, rodyti gerą nuotaiką. Kitaip sakant, tai yra ir tam tikras tos kultūros pokytis. Žmonės jau nebebuvo tokie pasyvūs fotografavimo objektai, jau buvo išmokyti rodytis pagal atitinkamą ideologinę nuostatą.

O šiaip mes turbūt jau nuo XX a. pradžios žinome, kad fotografija daugiau pasako apie tą, kuris fotografuoja, nei tą, kurį fotografuoja. Tad būtų apskritai naivu kalbėti, kad įmanoma objektyvi reprezentacija – ar tai būtų meninė, ar literatūrinė, ar dar kokia nors. Man atrodo daug svarbiau, kad paroda pasiūlo dar vieną naują reprezentaciją.