Nerija Putinaitė. Europos tapatybė: ar europietiškumas suderinamas su tautiškumu? (NŽA nr. 8)

Europos Sąjungos kritika dažnai nukreipta į administracinį jos veikimo pobūdį: demokratiškumo stoka, cent­ralizacija, biurokratizuoti sprendimai ir pan.¹ Kalbant apie ES tapatybę, Lietuvoje neretai paminima, kad euro­pietiškumas silpnina nacionalumą. Kita vertus, kalbama ir apie tai, kad niekada nepavyksią sukurti stip­rios ES, nes labai jau silpna esanti bendra Europos tapatybė. Todėl negalinti susiformuoti europinė „tauta“, kuri taptų Europos glaudesnio politinio darinio pagrindu. Šiuos ir panašius argumentus sudėjus į vieną vietą sakoma, kad ES mirtinai serganti ar jau žlugusi moraliai ir politiškai². Žlugimo banga sužlugdys ir Lietuvą, nes per jos buvimo sąjungoje laiką susilpnės Lietuvos nacionalinė tapatybė, tautinės politinės bendruomenės konsolidacija, Lietuva taps lengvai paveikiama išorinių kataklizmų.

Ar tikrai europėjimas reiškia tautinės tapatybės silp­nėjimą? Ar bendros europinės tapatybės silp­numas yra labiau ES yda nei privalumas? Toliau bus svarstomi tautinės ir europinės tapatybės klausimai, atsiribojant nuo politinio suverenumo klausimų. Bus siekiama pagrįsti, kad, pirma, europietiškumą sudaro stiprios tautinės tapatybės. Bendra europinė tapatybė yra silpna ir nekelia grėsmės tautinėms tapatybės; antra, europietiškumo tapatybę formuoja skirtingi nacionalizmai ir ji gali būti vadinama „euronacionalistine“.

I. Tautinė tapatybė yra stipri

Kokia būna tautinė tapatybė? Galima išskirti tris ryškiausias jos sampratas: esencialistinė, modernistinė ir etnokultūrinė. Skirtingi tautiškumo supratimai vienu metu gali būti aptinkami toje pat visuomenėje, jos viešose diskusijose, svarstant ar priimant politinius sprendimus.

Esencialistinė (ar primordialinė) tapatybė tautą mato kaip nuo seno kraujo ar kitais ryšiais susaistytą bend­ruomenę, turinčią tam tikrą nekintamą esmę (dvasią ar sielą). Čia labai pabrėžiamas išskirtinumas kitų tautų atžvilgiu, priešinamasi tautiškumo pokyčiams. Sovietmečiu Lietuvoje ideologiškai buvo konstruojama „internacionalinė“ tapatybė. Kita vertus, vietinė nomenklatūra formavo tautiškumą, kuris labai artimas esencialistiniam: jis sietas su pagoniškais papročiais (oficialiai įteisintas Joninių, Užgavėnių šventimas), valstietišku gyvenimo būdu (meno saviveikla), kalba. Buvo stengiamasi pabrėžti tautinių simbolių ir atributų išskirtinumą. Algirdas Julius Greimas sovietinį tautiškumą Lietuvoje yra pavadinęs stachanovietišku rungtyniaujančiu. Alfonsas Nyka-Niliūnas kalbėdamas apie Justino Marcinkevičiaus Mindaugo tautiškumą, pastebėjo: „emocine energija, tegu ir sentimentalia, bei tautinio savitumo akcentavimo agresyvumu greičiau būdingas sovietų dominuojamai Rytų ir Vidurio Europos erdvei negu XIII amžiaus pradžios Lietuvai ir Vakarų pasaulyje sunkiai beįsivaizduojamas“³. Priešinantis sovietiniam nacionalizmui, agresyviai deklaratyvus ir emociškai nuspalvintas kultūrinis nacionalizmas atrodė geras pasirinkimas, tačiau jis suformavo labai siaurai suprantamą tautinę tapatybę.

Šiandien lietuviškoji tautinė tapatybė yra labai stip­riai esencialistinė, nors ir siejama ne tiek su krauju, kiek su kalba, kuri yra tapusi tautiškumo analogu. Į ją žvelgiama kaip į užkodavusią nekintamą tautiškumo esmę, instituciškai kovojama su svetimybių „apnašomis“ ir galima invazija. Kalbinis nacionalizmas reiškiasi santykiuose su tautinėmis mažumomis. Zigmas Zinkevičius Lietuvos lenkams (kuriuos jis vadino „vadinamaisiais Lietuvos lenkais“) vis primindavo, kad jų pavardės esančios lietuviškos kilmės, tad ir jų tapatybė lietuviška. Jie turi „prisiminti“ esantys nutautinti lietuviai⁴. Kaip „kalbos istorijos faktą“ jis pabrėždavo, kad lenkų kalba esanti atneštinė, o rašyti „jų pavardes lenkiškomis raidėmis yra nesąmonė. Beje, ne mažesnė nesąmonė būtų vadinti juos etniniais lenkais“⁵. Esencializmas matyti iš to, kad pavardės kilmės faktas laikomas ir konkretaus asmens tautinės tapatybės faktu. Profesorius gal ir teisus lingvistiniu požiūriu (dėl baltiškos pavardžių kilmės), bet neteisus tapatybės požiūriu (dėl to, kaip patys žmonės susivokia ir jaučiasi).

Antra, tautą galima suprasti, kaip ją supranta vadinamieji „modernistai“ – kaip į moderniaisiais laikais ekonominių, švietimo ir kitų pokyčių aplinkoje intelektualų elito suformuotą bendriją⁶. Pasitelkus visus vienijančią spaudą, vėliau – ir švietimo sistemą, kuriant bendrą kalbą vartojančią ir su tais pačiais tautiniais pasakojimais save siejančią tautą. Lietuvoje mintis apie „sukurtą“ tautą nėra populiari. Tačiau jei žvelgsime į XIX a. lietuvių atgimimą, matysime, kad didelį vaidmenį atliko spauda (Aušra), tautos budimo pradžia sietina su intelektualų sąjūdžiu, su jų sąmoningu apsisprendimu vartoti lietuvių kalbą ir būti lietuviais. Lietuvos tautinio atgimimo ištakose yra ir vadinamieji lietuviškieji vakarai, į kurių organizavimą buvo įsitraukę bent du būsimi prezidentai (Kazys Grinius ir Antanas Smetona) su šeimomis ir nemažai būsimos Vyriausybės narių. Lietuviškuose vakaruose, kurie siejami su „klojimo teatru“, buvo rodomi mėgėjiški pastatymai, kurių bene populiariausias – Amerika pirtyje. Grinius atsiminimuose nemažai rašo, kaip jie su žmona amžių sandūroje rūpinęsi Amerikos pirtyje pastatymais Sūduvoje, pritraukdavusiais minias žmonių⁷. Intelektualų veikla buriant žmones per įvairias veiklas, kad ir komedijų vaidinimą, buvo ypač svarbi formuojant tam tikrą bendruomeniškumo ir bendrumo pojūtį.

Trečia tautinės tapatybės atmaina siejama su etnokultūriškai suprantamu tautiškumu. Anthony D. Smi­thas kalbėdamas apie etnokultūrinį tautiškumą jį prieš­priešino primordialiniam (ar esencialistiniam) ir atribojo nuo modernistinio tautiškumo⁸. Jam tautiškumas – dinamiškas, istoriškai kintantis. Kita vertus, jis negali būti sukurtas iš nieko, o visuomet remiasi tam tikrais tautiniais pasakojimais, kuriuos konkrečiais laikotarpiais kultūrinis elitas ar istorikai aktyvuoja ir sureikšmina. Šie pasakojimai ar mitai labai svarbūs tautinei bendruomenei, nes tautiškumą susieja su jausmais, kurie palaikomi įprasminant tam tikras atminties vietas, sukuriant ritualus, juos palaikant. Etnokultūrinis savivokos laukas nuolat kinta: vieni pasakojimai ir ritualai tampa svarbesni už kitus.

Nepriklausomoje Lietuvoje tautinė savivoka turi labai daug etnokultūrinių bruožų. Į tautinę savivoką įtraukta LDK, pokario partizanų kovos. Prieš stojant į ES, į tautinį pasakojimą buvo įtraukta karaliaus Mindaugo, kaip pirmojo žengusiojo į Vakarus, figūra.

Visos tautinių tapatybių sampratos išsitenka skalėje tarp dviejų kraštutinumų. Viename jos gale yra įsivaizdavimas, kad tautinė tapatybė nekinta ir gali išlikti vien paisydama savo ištakų ar kalboje atpažįstamos esmės. Kitame gale yra įsivaizdavimas, kad tautinė tapatybė gali būti keičiama ir konstruojama pagal kylančius politinius, ekonominius ar kultūrinius iššūkius.

Trys tautinės tapatybės sampratos nustato skirtingą santykį su kitomis tapatybėmis, nacionalinėmis ar bend­ranacionalinėmis. Esencialistinė samprata atmeta bet kurias kitas tapatybes kaip kenkiančias tautinės (lietuviškos) tapatybės grynumui. Ji atmeta europinę tapatybę kaip „kitokią“ prigimtinei lietuviškai. Etnokultūriniu požiūriu, tautiškumo pavidalas istoriškai kinta, gali rastis naujų istorinių pasakojimų, net ir išplečiant tautiškumo supratimą. Šis požiūris į lietuviško tautiškumo supratimą leistų integruoti lenkiškumą ir europietiškumą, nes šie modusai yra Lietuvos istorinėje patirtyje. Modernistinis tautiškumas nenustato istorinės patirties ribų tautiškumui. Vienokia ar kitokia tautos bendruomenės savivoka galėtų būti formuojama pragmatiškai, pagal politinį poreikį. Vienaip suprantama ar kitaip, tautinė tapatybė, būdama politinės tapatybės pagrindu, Europoje yra stipriausia ir gyvybingiausia kolektyvinė tapatybė.

II. Bendraeuropinė (kultūrinė) tapatybė yra silpna

Europos projekto silpnumas dažnai siejamas su silpna kultūrine tapatybe. Klausiant apie tai, kas europiečius sieja į bendruomenę, nesunkiai pastebima, kad „Europos tauta“ neturi bendro pasakojimo, mitų, simbolių ir herojų. Nėra europiečių tautos ir „tautinės“ tapatybės. Dėl šio trūkumo esą negalima ant tvirtesnių ir įtikinamų pamatų pastatyti ir ES politinės tapatybės. Kritikuodamas Europą Alvydas Jokubaitis argumentuoja, kad ES galinti išlikti vien tuomet, jei susiformuotų panaši į tautinę, Europos „tauta“, europiečius į bendrą visumą siejanti tokiais pat tvirtumo ryšiais. Kuriant bet kurią politinę bendruomenę esąs reikalingas tikėjimas, aistra ir pasiaukojimas: „Tam, kad atsirastų valstybė, reikia ją kuriančių žmonių tikėjimo, meilės, pasiaukojimo ir ištikimybės. Tuo tarpu Europos Sąjungą palaiko tik elito išpažįstama kairiojo liberalizmo ideologija, biurokratija ir finansiniai išskaičiavimai“⁹.

Kita vertus, silpna bendra europinė tapatybė gali būti vertinama ir kaip Europos stiprybė. Jei kultūrinis europiečių bendrumas imtų greitai stiprėti, jis neišvengiamai imtų konfliktuoti su bent dalimi tautinių tapatybių.

Kas yra bendra Europos kultūrinė tapatybė? Ar galima pagal analogiją su tautiškumu bent įsivaizduoti tam tikrą europiečių „etnosą“? Ne vienas tyrėjas argumentavo, kad Europos kultūrinė tapatybė, kuri praktiškai vienytų Europą kaip bendriją, beveik neturi jokio rimtesnio konsoliduojančio poveikio. Europos nekonsoliduoja ir masinės kultūros praktikos. Neilas Fligshteinas nagrinėjo masinės kultūros formas, kurios galėtų būti laikomos bendros europiečiams¹⁰. Jis aptiko, kad nėra televizijos ar radijo stočių, kurios būtų „transnacio­nalinės“, o kur transnacionalumo esama, jis labiau sietinas su kultūrine globalizacija nei europeizacija. Tarp europiečių žiūrimiausių filmų vyrauja amerikietiški. Romanus europiečiai labiausiai skaito verstinius, ir čia europietiškumo ar neeuropietiškumo perskyra nėra svarbi, net jei Hario Poterio epas tarsi ir persuka romanų skaitymo statistiką europietiškumo, o ne globalumo (ar „amerikietiškumo“) pusėn. Greta to europiečiai vartoja pirmiausia nacionalinę kultūrą: skaito nacionalinę spaudą, žiūri nacionalinius televizijos kanalus¹¹.

Europos Komisijos visuomenės tyrimuose konkretaus individo europinė tapatybė dažniausiai įvardijama labai silpnu ryšiu: klausiama, ar žmogus save „sieja“ su europietiškumu¹². Pavyzdžiui, klausiama, ar žmogus jaučiasi vien europietis, ar vien priklausantis tam tikrai tautai (lietuvių), ar sieja save su lietuviškumu ir su europietiškumu. Lietuviai, būdami vieni pagrindinių eurooptimistų (drauge besijaučią lietuviais ir europiečiais), taip pat yra gana ryškūs nacionalistai, – pagal tai, kiek žmonių nurodo, kad jie besijaučią vien lietuviais¹³. Silpnas ryšys su europietiškumu, nekonkretumas to, kas yra „europietiškumas“, nesukuria konflikto tarp europietiškumo ir tautiškumo, kuris kiltų, jei europietiška tapatybė būtų apibrėžta labai griežtai¹⁴. Apklausos rodo, kad „europinė“ tapatybė yra tam tikra užuovėja tautinių mažumų atstovams, ypač tautinėse valstybėse, kuriose politinė sistema labai tvirtai siejama su tautinės daugumos dominavimu¹⁵, kaip yra ir Lietuvoje.

Šios apklausos remiasi vienu tautiškumo ir europietiškumo santykio modeliu, vadinamu „matrioška“. Jis reiškia, kad tapatybės branduolyje matoma tautinė tapatybė, o europinė – mažiau svarbus, papildantis nacionalinę tapatybę sluoksnis. Jis matomas ne kaip siekiantis išstumti nacionalinę tapatybę ar ją keisti, o tarsi ją apgaubiantis.

Esama ir kito, sunkiau analizuojamo tautinės tapatybės ir europietiškumo santykio modelio, kuris yra pavadintas „marmuriniu keksu“¹⁶. Jis reiškia, kad tautų, gyvenančių Europoje, ir save su ja siejančių, buvimas Europoje veikia ir keičia jų tautinę savivoką, kaip ir jų tautiškumas prisideda formuodamas europinę tapatybę. Pokyčiai nėra staigūs, reiškiasi per kasdienes praktikas ir ženklus, pastebimi tik ilgainiui. ES paramos stendai prie naujų pastatų ar sutvarkytų aikščių galėtų būti šio menkai matomo tapatybės poveikio ženklai.

Prieš kelerius metus buvo dedama pastangų sukonstruoti stipresnę Europos kultūrinę tapatybę. Buvo siekiama, tarsi remiantis Smitho idėjomis, atsirėmus į Europos istoriją ir patirtį, parengti bendrą visoms Euro­pos tautoms ir europiečiams pasakojimą, išvengiant juos skaldančių karų istorijos. Vėliausia ryški Europos Komisijos iniciatyva buvo paskelbta 2014 m., siekiant sukonstruoti pasakojimą apie Europą, kuris remtųsi renesansine idėja: techninės pažangos, naujų idėjų, genijų ir menų klestėjimo Europa¹⁷. Planuoti įvairių šalių intelektualų susitikimai ir diskusijos šios naujos tapatybės klausimais. Tačiau idėja pakeitė pavidalą, ir, kaip jau dabar matyti, neatnešė jokių apčiuopiamų rezultatų¹⁸.

Istoriškai žvelgiant vienintelis bendras europiečiams pasakojimas, leidžiantis kalbėti apie tam tikrą „tautą“, galėtų būti krikščionybė. Ne renesansinė, o viduramžiškoji Europa galėtų leisti kalbėti apie europiečius, bendros kultūros pagrindu sukūrusius ir bendrą politinį darinį.

Krikščionybė kaip kultūra ir civilizacija yra svarbi norint suvokti europietiškumo savitumus. Remi Brague’as kalba apie specifinius per krikščionybės įtakas matomus „europietiškumo“ kultūrinius bruožus¹⁹. Tai esąs tam tikras europinės kultūros nevisavertiškumo suvokimas ir iš to kylantis atvirumas kitoms civilizacijoms ir kultūrinėms naujovėms, domėjimasis tuo, kas žmogiškai ir civilizaciškai įdomu (o ne kas „sava“), pagarba kultūriniams dalykams ir daiktams²⁰. ES ištakose taip pat esama krikščioniškų paskatų²¹.

Ir šiandien krikščionys Europoje yra ryškiausia dauguma, peržengianti tautinių tapatybių demarkacijas. Krikščionybė yra akivaizdžiausias kultūrinis dalykas, ir šiandien vertintinas kaip bendras europiečių požymis. Kita vertus, dėl religinių karų, sekuliarizacijos ir imigracijos šiandien į krikščionybę visuotinai nežiūrima kaip galinčią tapti ir ateities Europos „tautos“ tapatybės pagrindu.

Taigi bendra Europos tapatybė yra silpna. Pagrindinės kultūrinės Europos tapatybės atramos yra skirtingų Europos tautų tautiškumai. Jei kas ir „kėsinasi“ į tautinę tapatybę, tai ne tiek europietiškumas, kiek globalumas. Lietuva vienu metu žengė į Europą ir į pasaulį, ir skirtumas tarp šių dviejų labai skirtingų įtakų gali būti pražiūrėtas. Besąlygiškai ginant tautinę tapatybę, gana nerimtai skambėtų raginimai „išardyti pasaulio tvarką“ ar „išstoti iš pasaulio“, o štai objektu pasirenkant ES, jos išardymo projektas atrodo daug įtikinamesnis.

III. Euronacionalizmas, tautiškumas ir europietiškumas

Kalbant apie bendrą europinę tapatybę, ji dažnai suvokiama ir kritikuojama kaip nenacionalinė ar viršnacionalinė. Tačiau turint galvoje bendros europinės tapatybės silpnumą ir tautinių tapatybių stiprumą, ją šiandien tiksliau vadinti „euronacionalistine“ tapatybe. „Euronacionalizmu“ vadintinos pastangos europinei tapatybei suteikti kuo daugiau konkrečios tautos nacio­nalinių bruožų.

Garsiausiai euronacionalistines nuostatas šiuo metu reiškia Vidurio Europos tautos, kaip antai Vengrija ar Lenkija. Jos kalba apie ES vykdomą kolonizaciją²², siekia, kad europinė politinė tapatybė labiau atitiktų jų politinę patirtį, tradicijas ir lūkesčius.

„Euronacionalizmas“ suprastinas daug plačiau – kaip savita ES tapatybė, kai ši formuojasi remdamasi skirtingų tautų politine ir kultūrine patirtimi. Euronacionalizmas leidžia paaiškinti, kokia yra europietiškumo ir tautinės tapatybės tarpusavio sąveika.

Peržengusi vien ekonominės sąjungos ribas, ES žengė į politinę sąjungą, kurią steigė valstybės, turėjusios ilgą nacionalinio valstybingumo patirtį, šimtmečiais patikrintą valdymo aparatą, tačiau tai taip pat buvo ir buvusios imperinės valstybės. Dabartinė ES politinio ir administracinio valdymo struktūra yra suformuota remiantis jų (pirmiausia Vokietijos ir Prancūzijos) nacionalinio valstybingumo patirtimi. Jürgenas Habermasas, ilgą laiką vienas įtakingiausių bendros Europos idėjų generatorių, „Europos piliečio“ kaip svarbesnio už tautinės valstybės piliečio²³, Europos Konstitucijos sampratų, manytina, sėmėsi iš Vokietijos federacinio vienijimo ir kitos istorinės patirties.

Prancūzų filosofai, prabilę apie pernelyg menką ES kaip darinio demokratiškumą²⁴, pernelyg didelę ribotai atskaitingos administracijos įtaką, remiasi savo valstybine ir demokratijos sampratos patirtimi. Šios kovos dėl Europos ateities ir kritika ES yra grindžiama tam tikra patirtimi, taip pat ir kultūrine, kaip geriausiai turėtų būti tvarkomas didelis, daug tautų vienijantis politinis darinys. Istoriškai tautos yra nemažai pasimokiusios iš klaidų, turėjusios savų imperinių patirčių ir susiformavusios supratimą, koks modelis būtų geriausias. ES yra šių skirtingų tautų nacionalinių patirčių ir lūkesčių darinys, tam tikras politinių ir kultūrinių tradicijų kompromisas. Savu laiku jų sutarimo pagrindas buvo euronacionalistinis, net jei bendroji vizija būtų remta Immanuelio Kanto traktatu „Į amžinąją taiką“. Vaizdžiai kalbant, senosios ES šalys yra kolonizavusios viena kitą. Lietuva, kaip ir kitos Vidurio Europos šalys, įstojo į ES šiai jau susiformavus. Jos neturėjo ilgalaikės politinės tradicijos ir patirties, kuri būtų naudinga visai Europai, tad įstojo kaip savą perimdamos jau suformuotą patirtį.

Buvusios imperinės tautos padėjo pagrindą tam, kas dabar yra ES, ir joje esama nemažai imperijos požymių. Janas Zielonka ES darinį net yra pavadinęs „neoviduramžiškąja imperija“²⁵. Vykstant plėtrai, sąjungos satelitinės valstybės turėjo perimti tam tikrą ES branduolio nustatytą normatyvumą, idant galėtų patekti į „klubą“²⁶. Šia prasme ES „branduolio“ santykis su pakraščių valstybėmis išlieka „imperinis“.

Vidurio Europos šalių trumpos valstybingumo istorijos lėmė, kad buvo kuriamos politinės idėjos ir svajonės, politinės ambicijos, kurios viršijo sukauptą bendruomenių patirtį. Kaip rašė Vladimiras Tismaneanu, po režimo griūties valstybės įsitraukė į naujų nacionalizmo mitų paieškas, siekdamos tokiu būdu konsoliduoti bendruomenes²⁷. Lietuvoje stojimas į ES buvo motyvuojamas gerovės ir saugumo siekiu, kas atrodė tiesiogiai susiję ir su tautinės bendruomenės išlikimu. Ivanas Krastevas kalba, kad neigiamas Vidurio Europos šalių požiūris į imigrantus rodo jų nesaugumą dėl gerovės, kurios jie tikėjosi stodami į sąjungą²⁸, į savitą tapatybę, kurią suformavo jau pokomunistinės transformacijos.

Šiandien imperinė ES struktūra ir sprendimai (kad ir dėl imigrantų) vėliausiai įstojusiose valstybėse ima atrodyti kaip neįtraukiantys jų tautinės patirties ar net prieštaraujantys lūkesčiams. Vidurio Europoje ima reikštis euronacionalizmas kaip siekis, kad ES kuo labiau atitiktų jų tautinę patirtį, formuotą gana agresyvaus ir emocionalaus tautiškumo, apie kurį kalbėjo ir Nyka-Niliūnas. Vengrija ar Lenkija ne tiek nori suardyti europinį bendrumą, kiek siekia įgyvendinti euronacio­nalizmą, sukurti (labiau) lenkišką ar vengrišką ES.

Lietuvių euronacionalizmas savitai pasireiškė Gintaro Beresnevičiaus knygoje Imperijos darymas. Jis siūlė savitą LDK atkūrimo projektą: „turime įeiti į ES kaip demokratiška imperija, veikdami plotuose, kurie gal pranoks pačios ES teritoriją. Mes iš to turime pasidaryti nuotykį“²⁹; siūlė specializuotis kuriant Europą saugančią kariuomenę. Jis kėlė ir kitas idėjas, atrandant „savo imperinę nišą“³⁰, kuriomis remdamasi Lietuva galėtų tapti lydere ES, taip realizuodama savo imperines ambicijas. Euronacionalistinės ar euroimperinės vizijos svarbios lietuviškajai savivokai ir šiandien. Neatsitiktinai ir Zenonui Norkui kilo mintis įvertinti, kiek pagrįstos lietuvių pretenzijos skelbtis turėjus imperiją³¹. Lietuvoje, manytina, kaip ir kitose Vidurio Europos šalyse, euroimperinės idėjos dera su esencialistiškai suprantamu tautiškumu, besipriešinančiu naujoms tautinėms patirtims.

Šiandien įtampos tarp tautiškumo ir europietiškumo, kurių įvairūs pavidalai matyti Vidurio Europoje, nėra sietinos su europinės tapatybės grėsme tautiniams atributams ir simboliams. Tai daug labiau euronacionalistinis klausimas apie galimybę performuoti dabartinį ES modelį, kad jis geriau atitiktų prieš keliolika metų į sąjungą įstojusių šalių euronacionalistinius lūkesčius. Tai yra poreikis turėti daugiau savos Europos, padaryti įtakos Europos savitarpio kolonizacijai.

Grįžkime prie pradinio klausimo, ar europietiškumas suderinamas su tautiškumu? Priėjome prie kelių išvadų. Pirma, Europos kaip tam tikros „tautinės“ bendruomenės kultūrinė tapatybė yra labai silpna. Europos kultūrinė tapatybė remiasi nacionalinėmis tapatybėmis, kurios yra stiprios, nors globalizaciją jos ir gali vertinti kaip grėsmingą.

Kas įvardijama kaip nacionalinės ir europinės tapatybės konfliktas, labiau sietina su tautų lūkesčiais, kuriuos pavadinome „euronacionalistiniais“. Tai yra noras turėti daugiau savos Europos, siekiant, kad ES modelis labiau išreikštų nacionalinius lūkesčius. ES traktuotina kaip euronacionalistinių lūkesčių ir sprendimų sampyna ir kompromisas. Šiandien Vidurio Europos tautų stipriai išreikšti euronacionalistiniai lūkesčiai meta iššūkį dabartinei ES ir skatina ją keistis. Jie atskleidžia ir savitą imperinį ES pavidalą, žadinantį tautose, taip pat ir lietuvių, specifinius istorinius imperinius sentimentus.

 

 

¹ Skelbiamas straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą Nidos forume „Europos migrena“, 2018 m. rugsėjo 14–15 d. Visos internetinės nuorodos tikrintos 2018-11-26.

² Vytautas Radžvilas, „ES kryžkelė: pertvarka ar žlugimas“, 2016-10-19, in: http://www.propatria.lt/2016/10/vytautas-radzvilas-es-kryzkele.html.

³ Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“, in: Justinas Marcinkevičius: Kūrybos studijos ir interpretacijos, sudarė Jurga Katkuvienė, Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 195.

⁴ Zigmas Zinkevičius, „Lietuvos piliečių pavardes rašyti lenkiškomis raidėmis – nesąmonė“, 2015-08-28, in: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/z-zinkevicius-lietuvos-pilieciu-pavardes-rasyti-lenkiskomis-raidemis-nesamone.d?id=68838808.

⁵ Ibid.

⁶ Žr. Ernest Gellner, Tautos ir nacionalizmas, vertė Kęstutis Rastenis, Vilnius: Pradai, ALK, 1996; Benedict Anderson, Įsivaizduojamos bend­ruomenės: Apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą, vertė Aušra Čižikienė, Vilnius: Baltos lankos, ALK, 1999.

⁷ Kazys Grinius, Atsiminimai ir mintys, t. 2, Tübingen: Patria, 1947, p. 75–76.

⁸ Žr. Anthony David Smith, Nationalism: Theory, Ideology, History, Cambridge (Mass.): Polity, 2006, p. 57–60.

⁹ Alvydas Jokubaitis, „Europos Sąjunga kaip sausas vynas“, 2016-09-18, in: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-jokubaitis-europos-sajunga-kaip-sausas-vynas.d?id=72278422.

¹⁰ Neil Fligstein, Euroclash: The EU, European Identity, and the Future of Europe, Oxford: Oxford University Press, 2008.

¹¹ Ibid., p. 192–198.

¹² „Siejimo“ ryšiu tyrimuose apie europietiškumą remiasi ir Lietuvos tyrėjai, pavyzdžiui, žr. Kristina Veličkaitė, Irmina Matonytė, Vaidas Morkevičius, „Europinės ir tautinės tapatybės kriterijai elito narių požiūriu“, in: Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2009, Nr. 2, p. 92–104.

¹³ European Parliament, „Europeans in 2017: Two Years until the 2019 European Elections“, in: http://www.europarl.europa.eu/pdf/eurobarometre/2017/2019ee/Two_years_until_the_European_Elections_PPT.pdf.

¹⁴ Tai netrukdė eurooptimizmui stipriai išaugti po 2014 m. Rusijos karo veiksmų Ukrainoje.

¹⁵ Žr. Irena Šutinienė, „Socialinė atmintis ir šiuolaikinė lietuvių tapatybė“, in: Lietuvos etnologija: Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 2008, t. 8, p. 31–55.

¹⁶ Apie „matrioškos“ ir marmurinio kekso modelius žr. Thomas Risse, „European Institutions and Identity Change: What Have We Learned?“, in: Transnational identities: Becoming European in the EU, ed. Richard K. Herrman, Thomas Risse, Lanham (Md.): Rowman & Littlefield, 2004, p. 250–251.

¹⁷ Europos Komisijos iniciatyva „Naujas pasakojimas Europai“ (žr. https://ec.europa.eu/culture/policy/new-narrative_en) 2014 m. buvo pradėta deklaracija „Europos protas ir kūnas“ (http://ec.europa.eu/assets/eac/culture/policy/new-narrative/documents/declaration_en.pdf).

¹⁸ „Naujas pasakojimas Europai“ galiausiai susitelkė į jaunimui skirtą iniciatyvą „Europa jaunimui“, raginant jaunimą galvoti apie Europos ateitį (https://europa.eu/youth/have-your-say/new-narrative-for-europe_en).

¹⁹ Remi Brague, Ekscentriškoji Europos tapatybė, vertė Regina Matuzevičiūtė, Kristina Kazakevičiūtė, Vilnius: Aidai, 2001, p. 163–164.

²⁰ Ibid., p. 131–132.

²¹ Kaip dėsto vienas iš ES tėvų steigėjų: Robert Schuman, Už Europą, vertė Irmina Kovalčikienė, įžanga Vytauto Landsbergio, Vilnius: Eugrimas, 2002.

²² Žr. vengriškus komentarus: „Schmidt: Western Countries Want to `Civilize‘ Central Europe in a Colonial Fashion“, 2018-10-18, in: https://hungarytoday.hu/schmidt-western-countries-want-to-civilize-central-europe-in-a-colonial-fashion.

²³ Pavyzdžiui, žr. Jürgen Habermas, „Why Europe Needs a Constitution“, in: New Left Review, 2001, Nr. 11, p. 5–26.

²⁴ Pierre Manent, Demokratija be tautų: Apie savivaldos pabaigą Europoje, vertė Jūratė Navakauskienė, Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 41–46.

²⁵ Jan Zielonka, Europe as Empire: The Nature of the Enlarged European Union, Oxford University Press, 2007.

²⁶ Jan Zielonka, „Europe’s New Civilizing Missions: The EU’s Normative Power Discourse“, in: Journal of Political Ideologies, 2013, t. 18, Nr. 1, p. 42.

²⁷ Vladimir Tismaneanu, Išsivadavimo fantazijos: Pokomunistinės Europos mitai, demokratija ir nacionalizmas, vertė Giedrė Baltrūnienė, Vilnius: Mintis, ALK, 2003, p. 61–62.

²⁸ Ivan Krastev, After Europe, Philadelphia: University of Pennsylvania Press, 2017, p. 49.

²⁹ Gintaras Beresnevičius, Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys: Europos Sąjunga ir Lietuvos geopolitika XXI a. pirmojoje pusėje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003, p. 6.

³⁰ Ibid., p. 15.

³¹ Zenonas Norkus, Nepasiskelbusioji imperija: Lietuvos Didžioji Kunigaikštija lyginamosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu, Vilnius: Aidai, 2009.