Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Johann Gottlieb Fichte, Žmogaus paskirtis, iš vokiečių kalbos vertė Kristina Rickevičiūtė, Vilnius: Vaga, 2019, 236 p., 1300 egz.
Dailininkė Deimantė Rybakovienė

Dabartinis Žmogaus paskirties leidimas yra 1982 m. pasirodžiusio vertimo su įvadu beveik identiškas perleidimas. Tiesa, jame nepažymėta, kad tai antrasis leidimas. Pirmasis vertimo leidimas pasirodė kaip paprasta knygelė plonais viršeliais, kurie bibliotekose jau stipriai nusitrynė (žr. J. G. Fichtė, Žmogaus paskirtis, Vilnius: Mintis, 1982), o išleistas buvo anuomet sąlygiškai nedideliu 5000 egzempliorių tiražu. Toks leidimas skirtas skaityti ir permanyti. Juo lentynos nepapuoši. Naujas leidimas naujai sumaketuotas, atspausdintas ant gero popieriaus, įrištas į kietus viršelius, aukso atspindžio, o ir pačios raidės auksinės. Knygos estetika ją leidžia įrašyti į Vagos leidžiamų platesnei visuomenei skirtų filosofinių knygų seriją. Išleista šiems laikams dideliu 1300 egzempliorių tiražu. Jos išorė rodo, kad tai knyga, net jei skirta permanyti, sumanyta kaip labiausiai tinkanti dovanai, puošianti lentyną, kaip ir nemaža dalis šiandien leidžiamų knygų. Tiesą sakant, ji tikrai nebūtų pats blogiausias dovanos pasirinkimas. Kas šiame leidime gera, naudinga, pasenę ar skandalinga?

Johannas Gottliebas Fichte – vienas iš gana kontraversiškų XVIII ir XIX a. sandūros vokiečių filosofų. Apšvietos idėjų suformuotas jo mąstymas siekė peržengti proto ir visuomenės konvencijų ribas. Taip ir veikalas Žmogaus paskirtis buvo išleistas po to, kai Fichte už (kaip anuomet buvo įvardyta) ateistines pažiūras buvo atleistas iš Jenos universiteto ir gyveno Berlyne. Šias pažiūras galime rasti išdėstytas ir Žmogaus paskirtyje, trečioje knygoje.

Žmogaus paskirtį sudaro trys knygos, kurios atspindi tris žmogaus savęs pažinimo („kas esu aš pats ir kokia mano paskirtis?“, p. 33) žingsnius: „Abejojimas“, „Žinojimas“ ir „Tikėjimas“. Fichte’s žmogus ieško laisvės, kuri sietina su vien sau pačiam būdingu autentiškumu. Nuo asmeninės savasties atradimo priklausanti „visa mano ramybė ir visas mano orumas“ (p. 70). Jos neranda gamtoje (empiriniame pasaulyje), kurioje išo­rinės jėgos riboja žmogaus veiklą. Jos neranda ir pažinimo veikloje, kurioje aptinka vien tuščias pažinimo formas be realaus turinio. Galiausiai laisvę ir realybę Fichte tikėjimo padedamas randa dvasiniame pasaulyje, iš kurio kyla begalinė valia. Begalinė valia yra empirinio pasaulio, žinojimo ir mano savasties pirminis šaltinis, ji „susieja mane su pačiu savimi; ji mane susieja ir su visomis į mane panašiomis baigtinėmis būtybėmis ir yra visuotinis tarpininkas tarp mūsų visų“ (p. 209). Fichte priveda mintį link išvados, kad veikdamas dvasios pasaulyje, įdarbindamas savo valią, žmogus gali daryti įtaką šiam pasauliui, o taip pat – ir nuo jo priklausomam empiriniam pasauliui, taip pat – ir kitų asmenų valioms.

Nemažą paskutinės knygos dalį Fichte skiria ne begalinės dvasios pažinimui atskleisti (jos ir nepažįsta, ja tiki), o jos poetiniam šlovinimui ir nuostabai bei džiugesiui jos akivaizdoje aprašyti: „Tavo balsas skamba manyje, o manasis atsiliepia tavyje“ (p. 215), tavyje „išsisprendžia visos mano egzistencinės mįslės ir mano dvasioje atsiranda tobuliausia harmonija“ (p. 215), „Tik dabar visai supratau teoriją, kuri tavo lūpose, nuostabioji dvasia, man atrodė tokia keista“ (p. 220), „mano dvasioje viešpatauja darna ir aiškumas, prasideda naujas puikus jos egzistavimas“ (p. 222). Fichte’s įvardijamas nusiraminimas dvasioje susijęs su susitapatinimu su valia, valdančia ir kuriančia pasaulį, ir paklusimu jai. Kad ir ką žmogus veiktų, jo valia turi begalybės atramą. Asmeniškai įdarbinama valia ir yra savasties atrama, nes ji – vienintelis dalykas, kuris atsirado „tik iš manęs paties“ (p. 188). Fichte savos valios laisvę aptinka paklusime begalinei valia. Šio paradokso neįžvelgė ne tik Fichte, bet ir vėlesni filosofai bei ideologai.

Žmogaus paskirtyje nesunku atpažinti nemenką Immanuelio Kanto įtaką, kai paliečiamos tokios temos kaip empirinio pasaulio apspręstumas, galutinė amžinosios taikos būklė, žmonijos vystymasis link doresnės visuomeninės tvarkos, valios, laisvės ir pareigos temos. Tačiau Fichte Kanto filosofines įtampas išsprendžia vienu mostu aštriai atskirdamas žinojimo ir laisvės pasaulius, o vėliau juos susiedamas per viską kuriančią valią. Tai jau yra visai kita filosofija nei Kanto: grynosios valios, ne grynojo pažinimo. Žinia, Fichte’i toli gražu nebūdingas ir kantiškasis mąstymo nuoseklumas.

Ar Fichte’s mintys šiandien gali būti perskaitytos kaip aktualios, suprantamos ir paaiškinančios mūsų būklę? Gyvename žmogaus veiksmo ir valios formuojamame pasaulyje, kurio kontūrus Fichte tik nedrąsiai brėžė, ir matome to pasaulio ribotumus bei klystkelius. Žmogus šiandien nesikamuoja dėl to, kad jo veiksmus riboja gamtinis determinizmas. Savos asmenybės įveik­linimas ir į-valinimas yra ne asmeniškai atrandamas imperatyvas, o visuotinė praktika. Tai nebūtinai atneša nusiraminimą ir harmoniją. Šiandien tai veikiau kelia nerimą: rūpinamės ne geresniu žmogaus valios skleidimusi, o priemonėmis ją apriboti. Puikiai pamename iš valios gimusius socialinius ir politinius projektus, atnešusius daug nelaimių žmonėms. Mūsų tikėjimas visuomenės progresu nėra toks atviras ir be abejonių kaip Fichte’s. Jo kalbos apie „tikėjimą“ ir tikėjimo grindimas norais bei troškimais gali atrodyti pernelyg psichologizuotas. Žinome, kad norai ir troškimai lengviausiai pasiduoda išorinėms manipuliacijoms.

Šiandien, regis, įdomiausia yra Žmogaus paskirties dalis, kurios Fichte greičiausiai tokia nelaikė – antroji knyga „Žinojimas“. Joje vyksta pažinti siekiančiojo „Aš“ pokalbis su „Dvasia“ (veikiau – protu) apie žinojimą. Ši dalis primena sokratiškuosius pokalbius ir yra gana žaismingas „Aš“, taip pat ir skaitančiojo, vedžiojimas už nosies, dažniausiai – klystkeliais. Galiausiai pasirodo, kad visas tas klaidžiojimas neatvedė prie realybės, prie kurios Aš norėjo prisikasti, nes žinojimas nėra kas nors daugiau nei vien žinojimas (p. 136–137). Fichte daro kitą žingsnį ieškodamas realybės. Šiandien gyvenantiems žmonėms prisiminti, kad pažinimas ir veikimas turi ribas, kad žinojimas tėra žinojimas, yra savaime vertingas dalykas.

Žmogaus paskirtis yra įdomus ir vertingas vokiečių klasikinės filosofijos vertimo į lietuvių kalbą pavyzdys. Kristina Rickevičiūtė ėmėsi versti Fichte’s veikalą tada, kai dar nebuvo išleisti Romano Plečkaičio Kanto kritikų leidimai, suformavę savitą vertimų tradiciją, siekusią maksimalaus sąvokų tikslumo. Rickevičiūtės vertimai pasižymi pastanga kuo tiksliau perteikti mintį ir prasmę, net jei kai kada buvo prarastas atskirų sąvokų tikslumas. Vertimas savaime nusipelno atskiros apžvalgos, tad čia pakanka nurodyti jo kokybę ir jo kuriamą malonumą skaityti.

Kaip jau minėta, dabartinis leidimas išleistas komerciškai patraukliu pavidalu. Lyginant su sovietiniu leidimu, kai kas pakoreguota. Vietoj anuomet įprasto pavardžių lietuvinimo ir vardų trumpinimo iki inicialų, čia randame originalią asmenvardžių rašybą. Neberašoma J. G. Fichtė (dabar – Johann Gottlieb Fichte), kaip neberašoma ir K. A. Sen-Simonas ar Š. Furjė (dabar – Claude-Henri Saint-Simon ir Charles Fourier). Knygos maketas gerai nuteikia akį, nors naujus paragrafus žymintys skirtukai (§) atrodo kaip praėjusių laikų palikimas.

Pasikeitė estetinė knygos pusė. Nepasikeitė ir daugiausia abejonių kelia paliktas vertėjos Rickevičiūtės sovietmečiu parašytas įvadas „J. G. Fichte’s filosofijos dvasia“. Rickevičiūtė buvo viena geriausių sovietinės Lietuvos filosofijos istorikių ir vertėjų. Įvade jos pateiktas Fichte’s filosofijos pristatymas yra įdomus ir vertingas. Tačiau tai galima pasakyti tik apie du trečdalius įvado. Likęs trečdalis yra tai, ką šiandien įprasta vadinti „duokle“ režimui ir kas buvo privaloma bet kuriam publikuojamam filosofiniam tekstui. Tai yra pastebėjimai ir Fichte’s filosofijos vertinimai, kurie įrašė jo filosofiją į sovietmečiu būtiną ideologinį interpretacinį šabloną. Abejotina, ar pati Rickevičiūtė būtų sutikusi, kad toks įvadas pasirodytų šiandien. Juo labiau kad ideologinių klišių jau nebeatpažįstantis skaitytojas nėra įpratęs, kaip kad buvo įpratę sovietiniai skaitytojai, atsijoti pelus nuo grūdų ir skaitant nekreipti dėmesio į ideologines nuorodas ir intarpus. Tokio įvado palikimas šiandien greta Fichte’s veikalo vertimo yra labiau klaidinantis ir painiojantis, nei jis klaidino ir painiojo sovietinį skaitytoją.

Atviros širdies ir proto skaitytojas aptiks įvardytas Fichte’s filosofijos ribotumo socialines sąlygas: lyginant su Prancūzija, kuri įvykdė „Didžiąją prancūzų revoliuciją“, „Vokietija buvo palyginti dar labai atsilikusi feodalinė šalis, ir silpna jos buržuazija revoliucijos keliu išsivaduoti iš feodalizmo negalėjo“ (p. 7). Sužinome, kad reikšmingiausias vokiečių filosofijos laimėjimas buvo dialektika (p. 7), o Karlas Marxas apie Kanto filosofiją sakęs, kad ją „reikėtų laikyti vokiškąja prancūzų revoliucijos teorija“ (p. 12). Fichte buvo peržengęs mechanistinį materializmą (p. 14), bet jo ribotumas pasireiškęs tuo, kad jis pažangą įsivaizdavo apsiribodamas sąmone. Iš tiesų gi žmonijos raida esanti „gamybinių jėgų pažanga, kiekviena pergalė prieš gamtos stichijas ir žmogui svetimas jėgas santykiškai išlaisvina žmogų ir įgalina jį disponuoti tomis jėgomis“ (p. 24). Nepaisant trūkumų, tam tikrus vertingiausius jo filosofijos momentus perėmę vokiečių socialistai, kurie tuo didžiavosi (p. 25).

Tokio įvado, koks jis buvo parašytas anuomet, įdėjimas į gana prabangų leidinį šiandien be jokio papildomo paaiškinimo nėra niekaip pateisinamas. Vokiečių socialistų džiaugsmas Fichte šiandien tekelia ironišką liūdesį