Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Dalia Leinartė, Neplanuotas gyvenimas: Šeima sovietmečio Lietuvoje, Vilnius: Aukso žuvys, 2022, 295 p., 1500 egz. Dizainerė Miglė Vasiliauskaitė

Knyga pateikia labai aiškią ir išsamią sovietinę ikišeiminių, šeiminių ir pošeiminių santykių perspektyvą, atskleidžia sovietinį teisinį ir emocinį šeimos santykių modelį. Knygą sudaro penki skyriai. Pirmajame aptariami sovietinės šeimos politikos teisiniai pagrindai, lyčių lygybės idėja ir šios idėjos reiškimasis pokarinėje Lietuvos SSR. Antrajame aptariama santuoka, socialistinės šeimos registravimo ir valstybės požiūris į bažnytinę santuoką, meilės ir romantikos (nepageidaujamas) reiškimasis sovietinėje šeimoje. Trečiajame kalbama apie skyrybas, ir šis skyrius bene įdomiausias, nes remiamasi sovietinių skyrybų bylų medžiaga, kuri atskleidžia ir tam tikrus anos visuomenės mentaliteto bruožus. Per daiktų dalybas atsiskleidžia ir sovietinės šeimos buities skurdas. Ketvirtas skyrius skiriamas tėvų ir vaikų santykiams, penktas – buičiai ir namams.

Šeimos situaciją autorė analizuoja iš moterų perspektyvos. Tad gal net tikslesnis knygos pavadinimas būtų „Moteris šeimoje sovietmečio Lietuvoje“. Aptariamas tarybinių moterų visuomenininkių aktyvizmas pokario Lietuvoje kaip lyčių lygybės apraiška; pašalpos vienišoms ir daugiavaikėms motinoms, jų teisinė ir reali situacija; moterų padėtis šeimoje; moterų situacija skyrybose, santykis su vaikais, moterims tenkanti buitis šeimoje. Atskleidžiama, kad Lietuvos visuomenei sparčiai transformuojantis iš agrarinės į sovietinio tipo modernią visuomenę, šeimoje, visuomenėje, darbo vietoje reiškėsi patriarchalinis požiūris į moterų vaidmenį, kas prisidėjo prie bendrai sunkios moterų būties ir buities. Kai kada šališki teismų sprendimai skyrybų atveju, pagrindinė buities našta ir vaikų auklėjimas šeimoje (1972 m. 87,2 proc. moterų buvo vienintelės maisto gamintojos šeimoje, p. 258), vyrų alkoholizmas ir smurtas, 40 proc. mažesnis nei vyrų atlyginimas darbe (p. 207), sudėtinga finansinė situacija po skyrybų, apskritai menka pagalba vienoms auginančioms vaikus. Turint galvoje ir menką ar net neigiamą moterų patiriamą emocinį atlygį, Lietuvos SSR moterys santuokoje turėjo jaustis labai nelaimingos.

Vyrų balso ar požiūrio šioje knygoje aptiksime nedaug, nebent kaip šešėlinę, kitą, dažniau blogesniąją nei geresniąją gyvenimo drauge pusę. To labai trūksta. Manytina, kad sovietinės Lietuvos vyrams taip pat nebuvo labai lengva, net jei ir dėl kitų priežasčių. Tereikia viltis, kad šią spragą užpildys kiti tyrimai.

Knyga, gal to specialiai nesiekdama, patenka į kategoriją sovietinių tyrimų apie tai, „ką jie mums padarė“. Tyrimo rezultatai sukrečia bent vienu aspektu. Jis atskleidžia, kad sovietinė ekonominė bei šeimos politika ir jos pasekmės šalino emocinį pagrindą ir ryšį iš šeimos pamatų. Pirma, propagandiškai ir per valstybei prieinamas auklėjimo priemones buvo kovojama su aistra kaip sovietinės šeimos ir patvaraus ryšio tarp žmonos ir vyro pagrindu. Sovietinė propaganda jaunimui diegė puritonizmą, kovojo su bet kokia lytine edukacija ir pačia aistringa romantine meile kaip neprognozuojama, kurią kiekvienas turįs įveikti, neutralizuoti ir jos atsisakyti. Žmogus turįs būti stiprus: „išgyventi nevaldomą, neprotingą naivią aistringą romantinę meilę, sulaukti jos pabaigos ir pasiekęs šią asmeninę pergalę sovietinis žmogus bus pasirengęs šeimai“ (p. 109–110). Pagarba kitam, pareigingumas, pastovumas tapo propaguojamos „tikros“ meilės vertybės. Net jei devintajame dešimtmetyje valstybės lygio kova su seksualumu buvo pasibaigusi, jos pasekmės liko. Sovietinėje Lietuvoje ilgainiui, kaip teigiama knygoje, mažai kas betikėjo laimingu santuokiniu gyvenimu, jis suvoktas „kaip užprogramuotas sunkus darbas ir konfliktai, kuriuos reikės iškentėti ir išspręsti“ (p. 130).

Antra, nyko emocinis ryšys tarp vaikų ir tėvų, svarbiausia – tarp mamos ir vaikų. Mamos, siekdamos prisidėti prie geresnės šeimos buities, dirbdavo ilgas valandas. Kai kurios turėjo ir visuomeninių įsipareigojimų. Kai kada ieškodavo būdų prisidurti ir papildomomis veiklomis. Maži vaikai būdavo paliekami su giminaičiais (dėl darželių trūkumo), o jau paaugę – ilgas valandas praleisdavo vieni, su „raktu ant kaklo“. Grįžusios iš darbo mamos užsiimdavo buitimi, ir laiko vaikams taip pat nelikdavo. Tėvai ir mamos mažai bendravo su vaikais, ir jų emocinis ryšys trūkinėjo, „formavosi pabrėžtinai pagarbūs ir emociškai kiek šalti santykiai“ (p. 207). Po skyrybų tėvas dažniausiai visai nedalyvaudavo vaikų gyvenime.

Trečia, sovietinė valstybė griovė vidinius emocinius šeimos ryšius ir propagavo kolektyvui ir visuomenei atvirą šeimą. Vyrai ir žmonos buvo skatinami kurti savus draugų ir kolektyvų ryšius anapus šeimos. Be to, sutuoktiniai daug šeiminių problemų buvo verčiami spręsti viešai, teismuose, darbo kolektyvuose, partinėse organizacijose (p. 90–92). Tai taip pat trynė ribas tarp šeimos privatumo ir sovietinės visuomenės viešumo.

Sovietinės šeimos vaizdas, kurį atskleidžia knyga, yra stipriai disfunkcinis, neretai nelaimingų žmonių bendras gyvenimas. Žmonės tuokiasi iš tam tikro išskaičiavimo pagal tai, kas diegiama kaip sovietiniu supratimu „tikra“ meilė: ieškant darbščių ir tvarkingų žmonų ir rūpestingų ir pareigingų vyrų. Jau tuokdamiesi jaunieji iš šeiminio gyvenimo laimės nesitiki. Šeima yra lydima nuolatinių konfliktų: dėl prasto emocinio vyro bei žmonos ryšio ir dėl būtinybės susituokusiems gyventi tame pačiame, dažnai nedideliame, bute su kurio nors tėvais. Net atostogų vyras ir žmona negali praleisti drauge, nes nepavyksta suderinti bendro laiko. Moterys dirba visą darbo dieną, taip pat beveik be išimčių rūpinasi buitimi ir vaikų priežiūra. Buitis yra fiziškai sunki ir atima daug laiko. Vaikų darželių trūksta, tad vaikus auklėja dažniausiai giminaičiai, ir net ne vienas. Po skyrybų vyrai įprastai nemoka alimentų, jei vaikai lieka su motina. Jei motina augina neįgalų vaiką, paramos iš valstybės negali tikėtis arba ji labai menka.

Tyrimas turi labai ryškių gerųjų savybių ir trūkumų. Autorė labai meistriškai gana „sausą“ archyvinę teisinę ir propagandinę informaciją papildo nupasakodama atskirus kasdienybės atvejus, daugiausiai – iš skyrybų bylų. Įspūdinga yra papasakota kelerių metų Liubos D. rašytų laiškų žurnalistei Jūrai B. istorija: skundai, prašymai ir manipuliatyvios pastangos gauti sau vienokių ar kitokių kitais būdais prieinamų gėrių istorija (p. 264–274). Ji atskleidžia sovietinių blato ryšių ir patronažo sistemą kaip visuomenę persmelkusį veikimo būdą. Vyro laiškas mylimajai atskleidžia šeiminių ir romantinių santykių chaosą: prisipažįsta meilėje, ragina susirasti kitą, tvirtina liekąs gyventi su Jadze, bet taip pat mylimąją ragina ir neparduoti kol kas namo, nes „jei būsime kartu, tai įsirengsime ir turėsime kur gyventi“ (p. 113). Archyvinę medžiagą, kurios spalvingoji dalis yra skyrybų bylų medžiaga, vertingai papildo epizodai iš šiais laikais atliktų moterų interviu.

Didžiausias trūkumas, kuris trikdo skaitant, yra gana gausiai pateiktų sovietinių duomenų ir gyventojų apklausų ėmimas už gryną pinigą. Pavyzdžiui, kalbama apie pokario tarybines aktyvistes moteris visuomenininkes, jų organizuotus susirinkimus ir gausias tų susirinkimų dalyves: 1949 m. Kretingos apskrityje esą organizuota 500 susirinkimų, kuriuose dalyvavo 12 500 moterų (p. 26). Taip pat sakoma, kad 1968 m. tik 30 proc. visų civilinių santuokų Lietuvos SSR buvo dubliuojamos bažnytinėmis (p. 85). Ši ir panaši sovietinė statistika, funkcionavusi tarp institucijų, dažniausiai ataskaitų forma, buvo stipriai iškraipoma, ir iškraipymais dažniausiai būdavo suinteresuota ne viena pusė. Tad ši statistika dažniausiai visiškai neatitiko tikrovės.

Be komentarų pateikiami ir sovietinių sociologinių apklausų rezultatai, pavyzdžiui, apie susituokusių porų santuokos sudarymo motyvus, atskleidžiančius sovietinės politikos diegtų šeimos santykių stereotipų vyravimą (p. 124). Panašios apklausos gali tam tikru mastu atskleisti tikras respondentų nuostatas. Tačiau daug labiau tikėtina, kad jos atskleidžia respondentų gebėjimą „teisingai“ atsakyti pagal formuluojamus klausimus ir pageidaujamus atsakymus. Kliūva ir be komentarų kaip realybės dalis pateiktos ideologinio pobūdžio rekomendacijos vaikų namų auklėtojams jų santykiams su auklėjamaisiais nustatyti (p. 199). Net nekeliamas klausimas apie jų įgyvendinimo realybėje ribas ir pobūdį, nors tikėtina, kad realiai tokio pobūdžio indoktrinacija vaikų namuose nevyko, o jei ir vyko, tai buvo ne stipresnė nei paprastose mokyklose.

Apibendrinant galima pasakyti, kad knyga labai reikalinga ir tikėtina, jog įeis į aktyvią sovietinės visuomenės tyrimų ir analizių apyvartą. Knyga pagrįstai galėtų būti įtraukta į debatus dėl Stambulo konvencijos kaip atskleidžianti dešimtmečiais sovietmečio įtvirtintus socialinius lyčių vaidmenis ir stereotipus, akivaizdžiai nepalankius moterims. Be to, ji pateikia nemažai argumentų, paneigiančių kai kurioje populiarioje apyvartoje vis išnyrančias mintis apie neva gerą sovietinę socialinę politiką, dėmesį šeimoms, motinoms ir vaikams.

Paminėtina, kad knyga gražiai apipavidalinta. Vis dėlto pasirinktas maketas skaitomas sunkiau nei įprastų skaitymui, o ne grožėjimuisi skirtų knygų maketai. Turbūt tik vien dėl grožio atitraukta ir kas antra pastraipa. Skaitymui ir knygos supratimui tai nepadeda, bet, žinia, dėl grožio ginčytis būtų bergždžias reikalas.