Iš pradžių – apsidraudimas. Šis tekstas yra apie aktualijas, bet ne politines, nors politiniai įvykiai ir pavardės bus minimi, – veikiau egzistencines ir civilizacines. Man pirmiausia rūpi Lietuvos žmonių jausenos ir nuotaikos, jų santykis su išoriniu pasauliu, ypač jo pokyčiais, trikdančiais humanitariškai kultivuotą sveiką protą.
Paskutinius trejetą metų ypač ausį rėžia toks tarytum supaukštėjimas. Paukštis ne tik dvikojis ir skleidžia garsus, – jis dar ir gyvena šia diena, netgi momentu. „Nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna“, – kaip pasitikėjimo Apvaizda kontekste yra pastebėjęs apaštalų Mokytojas (Mt 6, 4). Šis gana triukšmingas momentizmas, mano ausimis, pasireiškia bent dvejopai: pavadinkime tai tyčia išgalvotu kėkšto ir progiškai adaptuotu stručio efektais. Kėkštas, kaip žino miškų lankytojai, yra budrus ir kitoms faunos gentims paslaugus paukštis. Jis tyko, stebi, žvalgosi, net tyliai skraidžioja iš paskos ir čia pat ištarškia apie kiekvieną kam nors kylantį, priartėjusį gresiantį pavojų. Visuotinai giriamas kėkšto budrumas ir nesavanaudiška, bet retai pastebima pagalba miško gyventojams dažnai yra tuščia: jis neatskirs mažo pasiklydusio kačiuko nuo sėlinančio tigro ar tūnančio drakono, grybaujančių močiučių nuo medžiotojų būrelio. Normalią būtybę nuolat perspėjantis rėksnys kėkštas turėtų tiesiog užknisti. Kitaip yra su stručiais, kurie, kaip žinome, vis kiša galvą į smėlį, – tiesa, ne slėpdami, o užkasdami (užknisdami) kiaušinius ar besiknaisiodami maisto. Kaip kėkštas vis budi ir skelbia momentinius aliarmus, taip strutis, į nieką aplink dėmesio nekreipdamas, momentiškai (ir kiek apatiškai) užsiima vien savo reikalais, – nes kiek gi galima, „gana apie tas grėsmes“.
Kėkšto efektas mūsų viešojoje erdvėje (labiau socialiniuose tinkluose ir podkastuose, taigi pilietiškai sąmoninguose Lietuvos viešuomenės sluoksniuose) ypač pasireiškia po kiekvieno Donaldo Trumpo nusišnekėjimo apie Putiną, Zelenskį, Krymą, taiką, save. Trimituojame: turime labai rimtai įsisąmoninti, kad JAV žlugo demokratija, eskaluojama nauja pasaulio ekonomikos krizė, Europai galas. Tapę galutinai aišku, kad Amerika mus išdavė ir dar labiau išduos, Ukraina bus priversta kapituliuoti ir jos neliks. Agentas Krasnovas naikina 250 metų laisvės gynimo įdirbį, Rusija visiems primetė savo didįjį naratyvą, NATO ir pasaulio tvarka griūva akyse, nelikus JAV branduolinio skydo. Ir visa tai tik įžanga, nes dabar ateina mūsų eilė, Rusija netrukus puls Baltijos šalis, o mes nepasiruošę ir niekas mūsų neapgins. Penktoji kolona mobilizuojama, Baltijos jūra bus užvaldyta per kelias dienas, Rusija per savaitę užims Baltijos šalis tankų kolonomis, žaliaisiais žmogeliukais, vidutinio nuotolio raketomis ir dronų smūgiais iš trijų pusių, iš Vilniaus ir Klaipėdos liks griuvėsiai. Mus nuo naujos vergijos gali kiek atitolinti tik visko metimas į karinį ir socialinį pasirengimą Armagedonui, pradedant nuo tiesioginės karinės pagalbos Ukrainai daugeriopo stiprinimo, baigiant visuotiniu kariniu ugdymu, karo prievole, viso pasienio minavimu.
Nesakau, kad šiuose būgštavimuose nesti teisybės, o raginimuose – rimto pagrįstumo, bet glumina istoriškai humanitarinis jų trumparegiškumas, momentizmas. Viena vertus, iš dabarties ženklų tiesiogiai išvedamos katastrofiškos ateities prognozės (jas ypač mėgsta teikti visokie atsargos pulkininkai, ir iš svetur). Kita vertus, dabarties momentas be abejonių laikomas unikaliu, nes tokių baisių dalykų anksčiau niekaip nebuvę. Jei padėtis tokia ypatinga, jei blogumas toks, kaip niekad nebuvę, tai iš kur tada prognozių tikrumas: juk prognozės grindžiamos numatymo galimybe, įgalinama esminio dalykų atsikartojimo?
Apie kėkštiško čirškavimo santykį su tikrove dar pakalbėsime, bet turime dar ir kitą, strutišką efektą, geriausiai nusakytiną premjero paleista formule: „Nesureikšminkime“. Nors pirmapradiškai ir skirta vidaus politikai, ši visai tinka nusakyti platesnių visuomenės sluoksnių (ypač politiškai pasyvių ar balsuojančių „antisistemiškai“) egzistencinėms nuotaikoms. Žmonės esantys jau „labai pavargę“ nuo visų tų karų, grėsmių, gąsdinimų, kurie sklinda iš „sisteminės žiniasklaidos“. Kiek galima „kišti paramos“ „tai Ukrainai“, „tiems ukrainiečiams“, kam čia lįsti į tą pasaulinę politiką, kur „rusas su amerikonu“ (sic, eiliškumas svarbu) ir be mūsų, ir už mus susitars. Sėdėkim sau ramiai savo užkampy, kaip bus taip, o mes geriau savais pasirūpinkime: užmirštais pensininkais, metus belaukiančiais eilėse pas gydytojus specialistus; provincijos vaikais ir tėveliais, paliktais be mokyklų; sistemos ir elito vagysčių ir melų prispaustu paprastu žmogumi; Nerį perkaskime ir autobusų užpirkime. Duona (ir žaidimai) dabar ir mums, o jei rusas užsimanys, tai ir ateis, niekas jo nesulaikys, ir kaltas bus žinom kas. Nesakau, kad tokiuose defetistiniuose išvedžiojimuose nesti teisybės, o raginimuose – pagrįstumo grūdo, bet stipriai liūdina užsispyręs atsisakymas atverti jusles aplinkai, o protą – patikrinamoms žinioms ir mąstymui.
Pastebėtina, kad užsivedantis panikavimas ir užsiliūliuojanti apatija nebūtinai yra skirtingų žmonių kraštutinės nuotaikos, jos gali puikiai sutilpti ir viename žmoguje, mat maitina vienos kitas. Ir emocingumas, ir beemociškumas čia palaikomi dirbtinai, užsivedant, užsiciklinant ir susitelkiant – taip, į save. Tai svarbu: nuo pandemijos, jos pabaigos ir Rusijos agresijos pradžios didžiuma viešųjų kalbėjimų yra ne apie tai, kas yra, vyksta, prasideda, kinta ir nutrūksta pasaulyje, tikrovėje, o kas tarpsta, tveria ir kirba mumyse. Mums baisu, nesaugu, neramu, mus erzina, pykdo, glumina įvykių griūtys, viskas nelaukta, netikėta, neplanuota, nežadėta. Ir kėkšto, ir stručio efekto diskursai yra apie vidinių, jausminių problemų sprendimus: mums reikia būti tikriems, kad mes galėsime atlaikyti arba kad mumis bus pasirūpinta.
Dar Rusijos agresijos naktį galvojau, koks poveikis mūsų viešuomenės nuotaikoms galėtų būti skaudžiausias (NŽ-A, 2022, nr. 2, p. 17). Šiandien jau drąsiau sakyčiau, kad tai mūsizmas, apimantis ir anuomet įvardytuosius „reikiakažkądaryti“, ir pasidavinėjimą panikai, ir lengvą užsiliepsnojimą neapykanta. Mūsizmu vadinčiau visa ko susiejimą su mumis, to, kas, anot eksprezidento Rolando Pakso, esmiškai yra visuose „mūsyse“. Kadangi viskas, kas susiję su Ukraina, mums yra apie mus (ta tendencija radosi po Krymo užgrobimo 2014 m. ir vis stiprėjo), tai ir JAV valdžios patyčios iš Zelenskio, ir brutalus pysdylinimas (pagal žinomą Trumpo šūkį „Lets get the Peace Deal DONE!“), ir Rusijos propagandos klišių kartojimas priimami kaip apie mus. Kėkštams tai – mūsų išdavystė, pamatinė grėsmė mums, stručiams – mūsų visiškai neliečiantis dalykas, kurio eskalavimas tik nuslepia tikruosius pavojus, pavyzdžiui, šliaužiantį kultūrinį marksizmą, leftizmą, mūsų visų sugėjinimą. Mirus Šventajam Tėvui, niekas kitas negalėjo tapti vertinimo kriterijumi, kaip tik tie penki ar šeši Pranciškaus (pripažinkim, niekam tikę) pasisakymai apie Ukrainą ar taiką. Arba jie hiperbolizuojami, Pranciškų ta proga prilyginant Putinui, arba visiškai ignoruojami, nes „prie ko čia ta Ukraina“, jis gi buvo „už teisingesnę visuomenę“ ir dar Lietuvoje lankėsi.
Mūsizmas ir momentizmas yra visai suprantami suvokus, kad karo pašonėje, visokių netikėtų griūčių ir kitokių pokyčių akivaizdoje pirmas dalykas, kurį daugelis suskliaudžia, yra sveikas protas. Pasirengimas priimti įvairiausius dalykus ir juos apmąstyti, pasiremiant patirtimi ir tradicija. Protui, klausimams, apmąstymams, ypač viešumoje, reikia palikti, parūpinti kur kas daugiau vietos nei pas mus tapo įprasta. Rusijos agresija Ukrainoje (kaip ir kitos agresijos ir karai pasaulyje šiandien) yra vis dėlto ne apie mus. Ir ne musyse, jei neskaičiuosime tų, kurie nuolat vyksta patys ar su parama ten, į karo veiksmų zoną. Tai apie Ukrainą ir jos žmones. Mes liūdime dėl aukų, užjaučiame nukentėjusius, remiame kovojančius – bet ne mes esame aukos, nukentėję, kovotojai. Tiesą sakant, net nesąžininga sakyti, kad Ukraina kenčia už mus. Ji tapo agresijos auka ne vietoje mūsų, o pati kaip tokia (čia dabar nesigilinsime į bolševikų užkariavimų ir SSRS griūties, dviejų Rusių ir trijų ar keturių Romų istorijas). Ir jei kažkokiu stebuklingu būdu karas Ukrainoje baigtųsi, stotų paliaubos ar net trumpa taika, tai nereiškia, kad dabar mums viskas, mūsų eilė. Agresijose ir karuose nėra jokio automatizmo, net Rusijos. Jokios mums pažinios, mūsų pažintos vidinės agresijos logikos, kurią mums paslaugiai pristato kokie nors Lietuvos ar Vakarų ekspertai. Pastarieji, beje, galima priminti, net prieš prasidedant karui neigė, kad jis prasidės, nes toks karas neatitiko jų ekspertinės logikos. Mes nesame nei pasaulio, nei Rusijos, Kinijos, Amerikos rūpesčių bamba. Jei JAV valdžia tikrai naujai izoliuosis pagal Jameso Monroe dvasią ar susitelks į prekybos karą su Kinija, tai tikrai nebus taip radikalu kaip 1919 m. naujos respublikonų daugumos atliktas atsiribojimas nuo pasaulio politikos, dar ir palydėtas visuotinės prohibicijos. MAGA inicijuotos vidaus valdymo reformos nebus toks civilizacinis lūžis kaip Franklino Roosevelto New Deal; Trumpo kliovimasis geru vaikinu Putinu anaiptol neprilygsta protu nesuvokiamam to paties Roosevelto pasitikėjimui Stalinu, „Uncle Joe“ ir jų tarpasmeniniu ryšiu. Nežinia, ar kas iš viso to apskritai bus, bet net jeigu bus – tikrai pirmiausia ne apie mus.
Tas pat pasakytina ir apie Rusiją. Tiesą sakant, turiu įtarimą, kad mūsizmas kažkaip vidujai persikloja su Rusijos didybės ir galios vaizdiniu. Kad ir kokią įtaką Rusija būtų įgijusi MAGA aplinkoje, FSB nevaldo ir nevairuoja JAV politikos – tos pačios, kuri esą gelmiškai pragaištinga mums. Kad ir kiek kas ką bekalbėtų apie Rusijos karinę galybę (ir kartu jos egzistencinę grėsmę mums), Rusija pralaimėjo pirmą Čečėnijos karą, o antrą laimėjo tik su vidine čečėnizacija; ji nesugebėjo normaliai nukariauti Gruzijos, kurios užvaldymas tebesitęsia iki šiol; nuo 2018 m. silpnėja jos įtaka Armėnijoje, balsas Vidurinėje Azijoje irgi skamba vis silpniau. Ir, tiesą sakant, bet kuri šių krypčių yra daug tikėtinesnė galvojant apie tolesnę jos karinę ekspansiją po Rytų Ukrainos. O ir Ukrainoje: didžioji dalis teritorinių laimėjimų iki šiol pasiekta dėl tituškų, žaliųjų žmogeliukų ir pačios Ukrainos problemų pietuose, o ne ginklu. Dabartinis trejų su viršum metų karas yra nežmoniškai naikinantis, bet Rusijos karinių laimėjimų viršūnės išlieka po apsiausties ir griovimo paimtas Mariupolis su elitiniais belaisviais, Severodoneckas su Lisičansku ir visiškai sugriautas Bachmutas. Galbūt prie jų iki metų vidurio bus prijungtas Pokrovskas su Mirnohradu. Net jei ir stotų paliaubos ar trumptaikė, Rusijai niekur nedings jos reikalas užgrobtąsias teritorijas išlaikyti, saugoti kaip drakonui prisiplėštą lobį. „Donbaso sukilėliai“ ir kiti „vietos daliniai“ jau ištaškyti fronte, nauja civilinė administracija neparengta, „žaliųjų žmogeliukų“ ir kitų specialiųjų pajėgų rezervai esmingai aptirpę, o net ir dalinė demobilizacija anaiptol nebūtinai taptų paskata sutelkti jėgų naujam puolimui, nes paliaubos ar taikos dažniau atneša demoralizaciją ir vidinius neramumus. Kur kas didesnis išorinis Rusijos rūpestis lieka Kaliningrado (kiek dar vadinsime jį Karaliaučiumi?) eksklavas, kurį mes taip linkstame matyti kaip agresijos forpostą, o ne silpnybę, esančią visiškoje NATO šalių apsuptyje. Po Švedijos ir Suomijos įstojimo į NATO, Lenkijai ir Vokietijai skirtingais greičiais stiprinant pasiryžimą pasipriešinti galimai Rusijos agresijai Europos šiaurės rytuose, Baltijos regionas yra daug labiau pačios Rusijos nerimo, nei jos pasirengimo pulti ir užkariauti objektas. Apie branduolinio karo perspektyvas nesiplėsiu, nes tokio daikto kol kas vis dėlto dar nebuvo, tai nėra apie ką svarstyti ir spėlioti.
Net ir sutinkant, kad karo grėsmė ir mums didėja, juoba svarbesnis tampa bendraeuropinis solidarumas, nacionalinių gynybos pajėgumų, medžiaginių ir minkštųjų stiprinimas. Rengtis karo galimybei reikia kur kas rimčiau nei iki šiol, bet žinios ir pasirengimas, sąmoningumas ir diskusijos apie grėsmes ar jų nesureikšminimą taip pat reikalingos daug aukštesniu lygiu ir intensyvumu nei tai siūlo kėkštiškas emocingumas ar strutiška apatija.
