Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Eitynės prie JAV ambasados Vilniuje. 2020-06-05. Justino Auškelio nuotrauka, Fotodiena

Black Lives Matter Vilniuje – arba „Eitynės prieš rasizmą“, kaip jas pavadino žiniasklaida – gerą mėnesį temdė horizontą bemaž visko, kas viešai sakoma ir rašoma. „Temdė“, ne „nušvietė“, – vos prasižiojau, ir veiksmažodžiai mane išdavė: nebenuslėpsiu, kur ir kas esu. Nors… Jei lumen naturale, „proto šviesą“, pozityvia prasme minėti – nebelabai padoru, tai gal temdyti yra kaip tik gerai, o pasirinkusieji situacijai įvardyti būtent šį veiksmažodžį yra eitynių crème de la crème, tamsos atsiėmėjai (reclaimers), sąmoningiausi iš sąmoningiausiųjų? Rimtai: kodėl protas turėtų šviesti? Ir kas čia gero – šviesti? Natūraliai, neproblemiškai asocijuoti šviesą su gėriu ir su šviesa, tuo labiau – su protu, yra (mažų mažiausiai) latentinis rasizmas, kolonistinės eurocentrinės minties sekretas. Nors… ar atsiimti šiuos dalykus iš kolonistų nereiškia kartu pripažinti jų norėtinais, universaliai gerais? Patikėti, vadinasi, tų pačių kolonistų propaganda! Gal derėtų radikaliau: šviesa – ne tamsi, o bloga, tamsa – ne tamsi, o alternatyviai šviesi, protas – tiek tamsus, tiek šviesus – blogas savaime (nes white male pigs sakė atvirkščiai), aiškumo, nuoseklumo ir logikos (tos, binarinės) siekimas – irgi, tiesos nėra ir tai gerai? Bet ir šitaip iš „vakarietiškos civilizacijos“ pelkės išsikapanoti nepavyksta: vis tiek išlieka „gerai“ ir „blogai“, o šviesa kažkodėl geriau. Dievaž, ką daryti? Tie kolonistai (atsitiktiniai partikuliarūs mažo Žemės lopinėlio gyventojai) – visagaliai? Kita vertus, kuo blogai rasizmas, jei gėrį, blogį, šviesas, tamsas, spalvas, neteisingumą ir teisybę išrado Vakarai (autorinės teisės saugomos)?

Suprantama, ne apie rasizmą aš čia: ne apie jį „diskusijos“ ir ne prieš jį eitynės. Juo labiau Vilniuje, kur dalyviai rinkosi prie JAV ambasados paprotestuoti prieš JAV (o kartu kažkodėl – Lietuvos) policiją su generalizuotais antipoliciniais šūkiais, niekam lig tol nežinomiems (fiktyviems?) organizatoriams stebuklingai gavus leidimą masiniam renginiui karantino laikotarpiu. O tada prasidėjo matavimasis Pirmosios ir Antrosios Lietuvos marškinėliais socialiniuose tinkluose: jei nepatinka koks šūkis (visi jie gavo tarptautinį imprimatur – visi kažkur jau rodyti, todėl visi puikūs, taiklūs, adekvatūs, sąmojingi, teisingi, nė vieno nei kritikuoti, nei pašalinti provincialia vietine iniciatyva negalima) – esi iš Antrosios, mažaraščių tūžmingų nelaimingų rasistų homosovietikų su treningais respublikos (realus amžius, išsilavinimas, politinės pažiūros ir rasizmo indeksas nesvarbu). Pirmoji irgi atvira visiems nemažiau: būkite, kas tik norite, manykite, kas patinka (nors ir kad racists have small dicks, anot vieno iškilaus plakato), tik pritarkite, tik iškelkite savo laiminančias rankas virš „nuostabaus jaunimo“ – ir jūs jau Mokslu ginkluotas eruditas, kovos už šviesesnį pasaulį dalis (net jei erudiciją tesudaro pasimėgavimas žiniomis, kad fuck anglų kalba tereiškia „šalin“, o having small dickto be annoying, metant jas the Other Supposed to Believe institucijai į veidą).

Anuomet rašiau Feisbuke: kaltinti Lietuvos policiją ir visuomenę dėl nutikimo (ką apie jį bemanytume) Niujorke – keistoka, o reikalauti, kad pastarosios „kažką darytų“ ten – švelniai tariant, politiškai neadekvatu. Dar neadekvačiau tuomet patikėti, kad iš tiesų protestu siekta to, kas sakyta: rasizmo pamažinimo (kur? JAV!), JAV vyriausybės „paspaudimo“ (kaip? Lietuvos piliečių pasipiktinimu?), Lietuvos vyriausybės paskatinimo „reaguoti“ (kaip? ekonominių sankcijų pakaktų? o gal iškart nutraukti diplomatinius santykius? ar bent atleisti iš pareigų Donaldą Trumpą?). Ne, viskas ne taip paprasta, atsakytų guvesnis protestuotojas. Pasaulis seniai globalus, rasizmas – irgi. Naivu manyti, kad šiandien apskritai kas nors yra tik kitų, o ne taip pat ir mūsų reikalas. Dar naiviau – iš empirinio Lietuvos „baltumo“ fakto pasidaryti išvadą, esą odų spalvų problemos „mums“ neaktualios: jei neapykantos nusikaltimų rasiniu pagrindu beveik neužregistruojama, tai tik įrodo, kad jie yra (ir kiek daug!), o ne kad jų nėra (aiškina naiviesiems nuomonės formuotojai), ir kad policininkai – rasistai. Nes policininkai. Nes neužregistruoja. Nes pagrindo nerado. O juk negali būti, kad nebuvo: neieškojo, rasistai! Pasaulis Vienas: viskas viskame. Rasizmas – Vakarų kultūros produktas. Lietuva – Vakarų kultūros satelitas. Vadinasi, rasistinė. QED. Eitynės surengtos būtent Lietuvos piliečiams, tamsiosioms liaudies masėms paprotinti – nereikia iškraipyti.

Suprantama, rasistinė ji ne linčo teismais, ne segregacijos įstatymais ir ne KKK tradicija. Reikia mąstyti plačiau, subtiliau: The most violent element in society is ignorance (dar vienas plakatas). Šis abejingumas, šis patiklumas („Argi kas nors atleistų iš darbo žmogų tik todėl, kad jo odos spalva nepatiko? Jei jau atleido, matyt, buvo tam priežastis“), nuostata nesikišti į kitų reikalus, informuotumo (pavyzdžiui, apie prekybos juodaisiais vergais istoriją arba palyginamąją afroamerikiečių ir baltųjų pajamų statistiką) stoka yra smurtas, ir ne bet koks, o maksimalus. Būti neišmanėliu (ignorant) – nusikaltimas. Didžiausias. Baisesnis už spardymą, šaudymą, kankinimą, žudymą (apie erzinimą ir koneveikimą net nekalbu). Pagal tokį kriterijų Lietuva – bemaž rasizmo bastionas. Kur kas rimtesnis už pačią JAV: ten riaušės, šaudoma ir gaudoma – ten akivaizdžiai mažiau „negirdėjusių apie problemą“, abejingų. Viskas logiška: pražygiuosime Gedimino prospektu – liaudies masės perskaitys plakatus ir sužinos, smurtingiausiojo elemento, vadinasi, pamažės. ReikiaKažkąDaryti.

„Vien 2019 metais policijai panaudojus smurtą žuvo 1098 žmonės: 24 proc. jų – juodaodžiai, nors afroamerikiečiai sudaro tik 13 proc. šalies gyventojų. Mappingpoliceviolence.org interneto puslapis, tiriantis ir renkantis duomenis apie policijos smurtą JAV, nurodo, kad juodaodžiai triskart dažniau miršta po susidūrimų su policininkais, nepaisant to, kad sulaikymo metu baltaodžiai įtariamieji dažniau turi ginklą“, – pildo nežinojimo spragą dekolonijinė feministė Gražina Bielousova bernardinai.lt. Šiuos ir panašius skaičius autorė pateikia kaip neginčijamą struktūrinio rasizmo prezencijos įrodymą. Įrodo jie maždaug tą, ką nuspėjama empirika, kad, pavyzdžiui, vaikai, augantys namuose be knygų, veikiausiai kur kas rečiau mokysis ir išmoks lotynų kalbos: taip bus ne todėl, kad šalyje – specifinė luominė santvarka, draudžianti neintelektualių tėvų vaikams lotynų kalbą ir gal net apskritai skaityti, ir ne todėl, kad knygos ar lotynų kalbos vadovėliai darbininkams finansiškai neprieinami, o todėl ir tik todėl, kad tokioje aplinkoje jiems rečiau ateis į galvą ja susidomėti ir bus rečiau paskatinti, bet niekas (nei šalis, nei „sistema“, nei konkretūs individai) čia nekaltas. Kitaip tariant, ana statistika irgi įrodo ne rasizmą (kuris gali būti ar nebūti, bet ne iš tokių faktų seka ir ne jų dėka aptinkamas), o, viso labo, kad esama taip pakreipiančių (bet kokio pobūdžio) faktorių. Pavyzdžiui, galbūt afroamerikiečiai sulaikomi dažniau tą ginklą mėgina ar grasina panaudoti, arba sulaikomi kitomis aplinkybėmis kitose vietose. O gal ir dėl rasizmo, bet skaičiai patys tą nei rodo, nei įrodo.

Po šios pastabos sulaukiau straipsnio autorės žinutės: jeigu statistinius duomenis galima (o galima) įvairiai interpretuoti ir jie išties nebūtinai reiškia struktūrinį rasizmą, tai gal galėčiau pateikti pavyzdį, kokio pobūdžio duomenys jau leistų jį, tokį, aptikti. Na, arba galbūt aš manau, kad struktūrinis rasizmas apskritai neegzistuoja – jei taip, tai kodėl? Prašymas mandagus, korektiškas ir visiškai teisėtas, todėl atsakiau, kad pirmiausia pasitikslinčiau, ar „struktūrinis“ rasizmas skiriamas nuo „institucinio“, prieš kurį irgi ne mažiau protestuojama. Pastarasis egzistuoja tais atvejais, kai rasinę diskriminaciją įtvirtina teisiniai aktai ir praktikuoja institucijos, pasitelkdamos oficialų valstybinį (mokslinį, religinį ar kaip kitaip maksimaliai autoritetingą) diskursą apie dalies populiacijos biologiškai sąlygotą paveldimą buvimą socialiai ir intelektualiai blogesne. Tarkime, būtent odos spalvos pagrindu užginta (arba apribota) politinio balso teisė, ja pasižymintiems individams draudžiama eiti tam tikras pareigas, mokytis bendrose mokyklose, gauti aukštesnį išsilavinimą, lankytis tose pačiose polik­linikose, apsipirkti tose pačiose parduotuvėse, įsigyti nekilnojamą turtą, važinėtis bendra tvarka viešuoju transportu, tuoktis ir panašiai. Arba primetamos papildomos sunkios prievolės. Primetama ar draudžiama įstatymu, o ne šnairais žvilgsniais, lūkesčiais, žeminančiais komentarais ar mobingu.

Nesenoje JAV istorijoje iš tiesų viso to būta, tačiau nebėra, praėjo bent pusšimtis metų: institucinis rasizmas nebeegzistuoja, protestuoti nėra prieš ką. Rasizmas, tačiau, ore neištirpo, todėl atsirado būdvardžiai „struktūrinis“ arba „sisteminis“, žymintys kryptingą, visur esančią, organizuotą, tačiau nebūtinai oficialią (bent garsiai – neoficialią) tendenciją „matyti rasę“. Ir čia nutiko įdomybė: pastanga kategorizuoti socialinius duomenis pagal dalyvių odos atspalvius ir bet kokį statistiškai apčiuopiamą skirtumą interpretuoti kaip tų atspalvių socialinės percepcijos dominuojančio atspalvio sektoriuje pasekmę pati yra ne kas kita, kaip pavyzdinis „rasės matymas“, pavertimas jos universaliu, privilegijuotu socialinės tikrovės interpretaciniu mechanizmu. Kitaip tariant, jei struktūrinio ar sisteminio rasizmo kur nors esama, tai neabejotinai čia, šioje aliarmistinėje neteisybės ieškojimo optikoje, kuri nenusiramins tol, kol neišgaus lentelių, kuriose populiacija bus gražiai teisingai išdėliota į „juodus“, „baltus“, „geltonus“, „raudonus“ ir „lotynus“ (atskiro dėmesio nusipelnantis amerikietiškos tikrovės kuriozas: Latino (Hispanic)kategorija, paženklinanti kaip „nebaltuosius“ ispanų, portugalų, italų kolonistų palikuonis! Verbalus jos egzistavimas noro protestuoti kažkodėl nekelia: bėda tik, jei šiems Latino nesusiklosto vienodai palankios amerikietiškos svajonės išpildymo sąlygos) ir kiekvieną „savos kultūros“ gete saugiai uždarytą grupę palydės visiškai vienodi skaitiniai išsilavinimo, pajamų, amžiaus trukmės, gimstamumo, nusikalstamumo, areštuojamumo įverčiai (proporcingai, žinoma, jos narių kiekiui).

Ko gero, nepritrūktų faktų, kad, pavyzdžiui, Džordžijos teisme prisiekusieji dažniau skiria didesnes bausmes už analogiškus nusikaltimus afroamerikiečiams, nei white middle class atstovams, ar kad policija neentuziastingai tiria „mažų žmonių“ nužudymus, bet tas pat galiotų visų „mažų žmonių“ atžvilgiu, ir nustatyti, ar jie laikomi pavojingais, amoraliais ir nesvarbiais dėl odos spalvos, dėl slengo, laikysenos ir šukuosenos, ar pastarieji dalykai užkliūva dėl to, kad sutampa su „klase“ ir socialinės padėties sąlygotu gyvenimo būdu – praktiškai neįmanoma. Gali būti ir taip, kad dauguma ar netgi visi konkrečios nuovados policininkai (mokyklos mokytojai, bylos prisiekusieji, įmonės darbuotojai…) išties yra rasistai: karšti idėjiniai arba pasyviai „manantys“ ir, progai pasitaikius, paburblenantys. Ir elgiasi atitinkamai, dangstydami, laikams pasikeitus, tikrąją savo vangumo ar perteklingų veiksmų priežastį kuo nors kitu nei antipatija „juodžiams“. Tačiau šis rasizmas nenusipelno jokio naujo specialaus pavadinimo: nei struktūrinis jis, nei sisteminis, o paprastas, buitinis, privačių iniciatyvų ir privačių asmeninių atsakomybių suma, ne „sistemos“ pasekmė. Kalbėti tokiais atvejais apie „sistemą“, reiškia suversti atsakomybę anoniminiam kolektyviniam politiniam dariniui, kuris, esą, įpareigoja rasistiškai elgtis niekuo dėtus individus ir tvyro virš jų, nepasiekiamas individualiai gerai valiai, paversdamas ją niekais (jei taip, tai kaltinti, atleisti iš darbo ar kaip kitaip bausti už rasistinius poelgius irgi nė vieno iš jų negalima; jei rasistinė yra pati Policija, o ne tam tikri policininkai, tai logiška tarti, kad rasizmas išsivynioja iš „policijos“ idėjos ir nėra kito būdo jo išvengti, kaip tik panaikinant policiją, teisę, valstybę, kartu su diskriminaciją draudžiančių „žmogaus teisių“ paketu, o šito protestuotojai „prieš rasizmą“ veikiausiai nenorėtų, ar bent kol kas nesiryžtų deklaruoti norį).

Realiau apčiuopiamas sisteminio/struktūrinio rasizmo pavyzdys būtų nebent, kovojant su rasizmu, protegavimas kvotomis, sudarant „marginalizuotoms grupėms“ geresnes sąlygas studijuoti ar įsidarbinti. Ir čia aš ne apverkti nustumtus į šalį baltuosius ketinu, o atkreipiu dėmesį, kad taip patiems proteguojamiesiems užkertamas kelias jaustis pozicijas užėmus sąžiningai, pelnytai, teisėtai, be globos, be atlaidaus šypsnio, be palengvinimo. Patikėti, kad esu geras specialistas, rašytojas, aktorius – ne „kaip juodukas“ ar „kaip moteris“, o tiesiog – geras. Pamiršti „rasę“. Užuot dar tvirčiau įsigyvenus grupinėje tapatybėje, kuri, kvotų pagalba, iš tiesų sistemiškai kuriama: ne tik priminimu, bet ir sustumiant į „spalvotuosius“ (tas pat galioja ir šiuo būdu išrastiems „baltiesiems“, dar ir susiaurintiems iki anglosaksų) labai skirtingus, bemaž nieko bendra tarpusavyje neturinčius etnosus, socialinius sluoksnius, individus. Struktūriniu/sisteminiu rasizmu galima vadinti reikalavimą dokumentuose, anketose, apklausose žymėti „rasę“ kaip nuolatinį priedą prie asmens, bet ne patrulio blogame rajone įtarumą pamačius prie parduotuvės stoviniuojantį afroamerikietį su iniciacijos to rajono kriminalinėn gaujon ženklais. Buitinio rasizmo „rasine“ šerdimi galop irgi yra pagrindo suabejoti: kiek realiai rasistu laikytinas žmogus, kuris, nors mėgsta bjauriai atsiliepti apie afroamerikiečius, neproblemiškai „daro išimtį“ krepšinio ir pop žvaigždėms ar kitokioms garsenybėms? Arba konkrečiam savo kaimynui? Argi įžymumas, pinigai ar asmeninis geras kontaktas neatperka „rasės“ jo akyse? Akių, kuriose neatpirktų, surastume tikrai labai nedaug: per mažai, kad būtų verta išvis tai pastebėti. O jeigu taip, tai šerdis šios antipatijos galop yra anaiptol ne rasizmas, o, veikiau, socialinė „klasė“. Tokie būtų bemaž visi buitiniai rasistai ir, progai pasitaikius, nemirktelėję susigiminiuotų su tamsiaodžiu multimilijonieriumi.

Maždaug taip privačiame susirašinėjime atsakiau Gražinai Bielousovai. Ji padėkojo, pasakė apgalvosianti, paskelbsianti savo Feisbuko sienoje ir būtinai parašysianti viešą atsakymą, tačiau nepaskelbė ir neparašė. Bent mano žiniomis. Taip kažkodėl vis nutinka su visomis šio pobūdžio diskusijomis: taikiniu jos pasirenka menamus „tamsuolius“, įrodymu, kad Lietuvoje rasizmas irgi yra labai aktuali problema – skaičiukus iš apklausų apie „nenorą gyventi šalia romų“, ir ignoruoja visa kita.

Beje, apie tą „nenorą“, ne vienerius metus eskaluojamą mūsų vietinėje viešojoje erdvėje kaip visokiausių antipatiškų -izmų ir fobijų paplitimo populiacijoje masto kriterijų. Paprasčiausias būdas paaiškinti, ką jis reiškia ir kaip atsirado, būtų „Koks klausimas – toks ir atsakymas“. Vietoje romų galima įdėti bet ką – rezultatas būtų panašus (neigiami vaizdiniai konkrečiai apie romus siejami tikrai ne su jų odos spalva, ir niekas jų atskira „rase“ ar „juodaodžiais“ nelaiko: su praktikuojamu ypatingu gyvenimo būdu, kuris tikrai ypatingas). Aš irgi atsakyčiau (jei apskritai atsakinėčiau, ko, žinoma, nedaryčiau) neigiamai: ir ne todėl, kad nekenčiu romų, bjauriuosi jais, bijau ar protestuočiau prieš apsigyvenimą kaimynystėje. Gal aš norėčiau gyventi, tarkime, šalia krišnaito? Ne. O šalia krikščionio? Ne. O šalia ateisto/budisto/žydo/musulmono? Ne. Tai gal nekenčiu žmonių ir noriu, kad šalia manęs negyventų niekas? Ne.

Pats laikas, vadinasi, pasidomėti, ką reiškia šitas „ne“, užuot skaičiavus. Ar neigiamas atsakymas į klausimą „Ar norėtumėte gyventi šalia krikščionių?“ numato nenorą, priešiškumą jų apsigyvenimui kaimynystėje? Valią jų vengti? Valią jiems kenkti? Valią juos niekinti? Ryžtą tuojau pat išsikelti kitur? Diskomforto, nejaukumo jausmą jiems greta apsigyvenus? Jokiu būdu, niekaip. Tai gal tylų įsitikinimą, kad krikščionis – blogas, nemalonus kaimynas, blogesnis už nekrikščionį? Irgi – niekaip. Reiškia, kad negaliu atsakyti teigiamai („taip, norėčiau“), nes tai numatytų irgi visą eilę dalykų, kurių nemanau: kad krikščionis kaimynas – savaime kuo nors geresnis už nekrikščionį, kad man rūpi kaimynų religiniai įsitikinimai, kad labai domiuosi krikščionių buitimi ir trokštu, kaimynystės pretekstu, ją ištyrinėti, kad irgi esu krikščionis ir noriu gyventi tik krikščioniškoje bendruomenėje, nes kitokią laikau dvasiškai nesaugia, kad kaimynus matuoju religingumo ar pažiūrų kriterijais, galop, kad pozityvus, aktyvus noras, troškimas reziduoja manyje kaip subjektyvi vidinė psichinė tikrovė. Visa tai – netiesa, o didžioji dalis šių galimybių, pasitvirtinimo atveju, būtų dar ir itin keistos. Todėl ir atsakyčiau: „ne“.

Lygiai tas pat galioja romams, neromams, gėjams, negėjams, vyrams, moterims, vaikams, seneliams ir kupranugariams. Klausimas „Ar norėtumėte, kad jūsų kaimynas būtų gėjus?“ yra lygiai toks pat absurdiškas kaip ir klausimas „Ar norėtumėte, kad jūsų kaimynas būtų heteroseksualus?“ arba „Ar norėtumėte, kad jūsų kaimynas mėgtų žalią arbatą?“ Dauguma žmonių, įskaitant mane, neturi pageidavimų kaimynų seksualinėms praktikoms, religinėms pažiūroms, asmeniniams įpročiams, odos spalvai, nosies formai – niekam kitam, išskyrus, kad netriukšmautų, nešiukšlintų, nevagiliautų ir nesikabinėtų. Tai dėl to sako: „Ne, nenorėčiau“. Norėtų – prie jūros, prie ežero, senamiestyje, priemiestyje, kaime arba prie miško, bet ne „prie romų“, „prie gėjų“, „prie ateistų“ arba „prie rytą pradedančių kava“.

Tai tiek to rasizmo ir fobijų. Problema – ne „visuomenės tamsumas“, ne fobijos ir ne nenorai, o nemokėjimas (piktos valios ar intereso galimybę iš mandagumo atmetu) interpretuoti savo pačių anketų, pačios anketos, anketavimas ir apskritai atakavimas populiacijos pamokslais.