Žvelgiant iš perspektyvos, Vilnius buvo keistas, tarpusavyje
susipynusių erdvių miestas, toks kaip Triestas ar Černovicai.
Czesław Miłosz
Sėdėjau pačiame ilgojo il Molo Audace gale, žiūrėjau į švelnias bangas, saulę, kuri iš lėto leidosi į Adrijos jūrą, švyturį, kuris savo pavadinimu – Faro della Vittoria1 – priversdavo susimąstyti apie didžiąsias karines pergales, jis, didelis ir paslaptingas, tuomet dar nemesdavo savo šešėlio į vis labiau tamsėjančius įlankos vandenis. Anksčiau įsivaizdavau šį švyturį esant vieną iš Habsburgų epochos palikimo paminklų ir turėjau nusivilti, kai sužinojau, kad jis buvo atidarytas tik 1927 m., nors ir dalyvaujant pačiam Italijos karaliui Viktorui Emanueliui III. Grakštus bokšto statinys, kurio aukštis siekė 68 metrus, stūksojo virš Grettos kalvos ir buvo pastatytas ant austrų gynybinio forto Kresič liekanų, tuo turėdamas aiškiai paženklinti italų ginklo pranašumą ir pergales viename iš kruviniausių Didžiojo karo mūšių – Isonzo (slovėnų vadinamos „Soča“) upės slėnyje. Panašiai kaip ir mūšyje prie Piavo upės, kurį Gabriele d’Annunzio entuziastingai ir poetiškai pakrikštijo La bataglia del solstizio2. Bet kuriuo atveju, šis švyturys turėjo tarnauti kaip visiems matomas pergalės kare, kuriame iš esmės nebuvo vienareikšmių nugalėtojų, paminklas.
Baugiai klykavo žuvėdros, tolumoje matėsi aiškūs, lyg iškirpti iš tamsaus popieriaus lakšto ir priklijuoti ant tamsiai mėlyno fono, lyg vaikiškoje karpymo aplikacijoje, didelių konteinerinių laivų siluetai. Per vidurį ši aplikacija buvo perbraukta purpurine juosta – saulė vis labiau leidosi į jūrą. Didelė žalsva bronzinio angelo skulptūra stovėjo pačioje švyturio viršūnėje, ištiestoje rankoje angelas laikė deglą, tuo tarpu purpurinė juosta iš vaikiškos aplikacijos jau gyveno savo gyvenimą, švytėjo horizonte ir darėsi vis mažesnė, vis tamsesnė.
Įlanka iš lėto virto tamsiu, nesuvokiamu ir nežinomu padaru – tai šen, tai ten jo viduje viena po kitos užsidegdavo nedrąsios švieselės-kibirkštėlės, maži laiveliai, žvejų valtys, keltai, jachtos, mažos vietovės ant įlankos krantų – visa tai pamažu paskęsdavo tamsoje, abiejose šio savotiško jūros amfiteatro pusėse.
Kairėje, toli, prie horizonto linijos, labiausiai nutolusioje į jūrą nuo Istrijos pusiasalio pusės Triesto įlankos dalyje, siaurame kyšulyje į naktį panirdavo slovėniškasis Piranas, o kiek arčiau – vis dar itališkoji Muggia. Dešinėje bangos švelniai glostė tamsoje nematomus Barcolanos ir Grignano paplūdimius. Kažkur ten, toliau už jų, paslėptas bangų ūžesio ir egzotinių augalų šnibždesio parke bolavo šviesus siluetas – savo uolėtame kyšulyje amžinoje jūros sargyboje stovinti Miramaro pilis.
Kiek anksčiau aš ėjau palei jūrą promenada, kuri maudėsi švelnioje, minkštoje oranžinėje vakaro šviesoje, o dabar, grįžtant nuo molo, ilgi šešėliai jau gulė palei visą Riva Tre Novembre ilgį.
Stebėjau smalsias žuvėdras, kurios sukiojosi aplink, darė piruetus virš aukštesnių pastatų stogų, sklendė žemyn nuo graikų stačiatikių bažnyčios Grecco Orientale bokštų, molo link.
Prie įėjimo į molą stovėjo nerangi, linksmomis lemputėmis švytinti sidabrinė konstrukcija, išdidžiai pavadinta La ruota dei miraccoli3. Šalia iš ryškiomis spalvomis nudažyto furgonėlio pardavinėjo gelatto4, o iš mažos greta stovinčios būdelės – įvairius gėrimus ir cukraus vatą.
Už nugaros, kirtus judrią Riva Tre Novembre, plytėjo didžiulė aikštė, atsiverianti į jūrą, bet iš šonų uždaryta dviem galingais pastatais – Palazzo Governo iš šiaurės ir Palazzo Lloyd iš pietų, o vaizdingi Miesto rūmai iš rytų savotiškai užbaigė šią kompoziciją. Toliau į dešinę švytėjo naktinės Palazzo Pitteri ir Grand Hotel Duchi d’Aosta šviesos.
Ištisos minios kavinėse. Nepaisant kadaise britų pirklių (kurių tuomet mieste buvo visai nemažai) įskiepytos arbatos gėrimo kultūros tradicijų, pastarosios niekada neįstengdavo nugalėti kavos kulto, atėjusio čia iš Vienos. XX a. pradžioje miestas importavo kavą didžiuliais kiekiais ir siųsdavo ją į tolimiausius Habsburgų monarchijos kampelius – už Dunojaus ir Karpatų. Kavą, kuri buvo perkraunama Trieste iš milžiniškų laivų, gerdavo Havličkovos kavinėje Prahoje ir „Sacher“ viešbutyje Vienoje – kaip ir visose Graben ir Kartnerstraße kavinėse, Vaclavo aikštėje ir kavinėse prie Národní gatvės Prahoje, madingose Váci utca vietose Budapešte, „Vienos“ kavinėje prie Etmonų Pylimų gatvės Lvovo centre, kavinėje „Prie Auksinio Erelio“ Černovicuose ir „Prie Juodojo Erelio“ Didžiajame Varadine5, viešbutyje „Union“ netoliese esančioje Liublianoje ir daugelyje kitų vietų visoje žemyninėje Europoje. Tuo tarpu geriausios Triesto kavinės, per patį Belle Époque žydėjimą, savo interjeru nenusileido Vienos kavinėms, kai kurios jų iki šiol šią findesieclinę6 Vieną aiškiai primena labiau nei bet kur kitur. Šiandien šio miesto, kadaise turėjusio Laisvojo miesto statusą, gyventojai suvartoja daugiausia kavos vienam gyventojui visoje Italijoje, nepaisant netgi to, kad tradicinis ir tipiškas itališkas espresso ristretto, ko gero, čia nėra toks populiarus kaip kituose Italijos miestuose.
* * *
Mintys plaukė pasroviui ir plakėsi lyg Adrijos bangos. Molas ir Riva del Mandracchio tiesiog skendo nuo vis gausesnių vaikštinėtojų minių. Buvo šiltas besibaigiančios dienos vakaras – laisvadienio il Giorno di Lavoro proga. Dar iki atvykstant į Triestą, tos pačios dienos rytą Liublianoje susidūriau su netikėta problema: Darbo dienos proga buvo uždarytos absoliučiai visos parduotuvės, kioskai ir visos įmanomos prekybinės vietos. Galiausiai man pavyko nusipirkti porą butelių vandens kelionei degalinėje, vienintelėje miesto centre, netoli nuo sankryžos, kurioje Slovenska cesta pereina į Dunajską cestą, o Trg Osvobodilne Fronte savo ruožtu – į Tivolską cestą7.
Kirtus Slovėnijos ir Italijos sieną ties istorine Sežana-Fernetti perėja ir paliekant šone apleistus muitinės ir pasienio kontrolės pastatus, iš karto į akis krito du dalykai – ženkliai blogesnė kelio danga italų pusėje ir raudonos vėliavos, kurios kabojo vos ne kas antrame pastate pakeliui į Villa Opicina. Slovėnų kalba ši gyvenvietė vadinosi Opčine, gyventojų daugumą čia irgi sudaro slovėnai. Kai dėl raudonų vėliavų, iš pradžių klaidingai jas palaikiau kažkokia savotiška vietinio patriotizmo apraiška, bet vėliau įsižiūrėjęs pastebėjau, kad jų fonas yra grynai raudonas, be sidabrinės triestiškos alebardos lelijos. Prie pat kelio stūksojo akmens stela, čia kadaise pastatyta Habsburgų kunigaikščio Pranciškaus I vizitui į miestą priminti – po šio istorinio riboženklio prasidėdavo patraukliausia maršruto dalis.
Iš tiesų sakau jums, mažai kuris miestas gali pasigirti tokiu vaizdingu entrée, kaip Triestas. Iki šiol atsimenu tą nuostabą, kuri apėmė, kai pirmą kartą leidžiantis serpantino keliu nuo karstinės plynaukštės kalvų, prieš akis atsivėrė apačioje plytinčio miesto panorama. Pušys, taip gausiai augančios Karste (slovėniškai Krase), pamažu užleidžia vietą kiparisams, akacijoms, žydinčioms alyvoms, posūkiuose apsamanojusius senus pilkus mūrus gracingai dengia gebenės, už jų šen bei ten matyti rododendrai. Kas akimirką apačioje švysteli jūra, – mirkteli atvykėliui, girdi, pakentėk dar, luktelėk akimirką, – sušmėžuoja vis kitas miesto fragmentas, pats miestas atsidengia iš lėto, didingai, lyg milžiniško amfiteatro arena. Taip ir norėtųsi sušukti mintyse: „Po mano kojų kraštas prabangos ir turtų“8. Šis vaizdas tikriausiai stulbino ir pirmuosius keliautojus, kurie atvykdavo į miestą prie Adrijos jūros sausumos keliu, nuo tų laikų, kai Habsburgai nutiesė kelią iš Vienos iki savo svarbiausio jūros uosto, lango į pasaulį – o kiek vėliau pastatė ir geležinkelį, vieną svarbiausių pramonės revoliucijos laikotarpio Europos civilizacijos atradimų.
Taigi jau nuo pat pradžių turime reikalą su šio nepaprasto spektaklio pirmuoju veiksmu – miestas atsidengia mūsų akims lyg senovinis romėnų amfitheatrum Tergestrum. Leisdamiesi nuo kalvų vis žemyn, dar iki atvykdami į senamiestį, mes stebime antrąjį veiksmą. Gigantiškas pastatas, kuris nenorom priverčia galvoti apie architektūrinį monumentalizmą, būdingą Mussolinio valdymo laikotarpiui, išdidžiai stovi ant Scoglietto kalvos. Šiam gremėzdiškam gelsvam pastatui su įspūdingais laiptais prie fasado ir simetriškais sparnais iš abiejų pusių apibūdinti atmintis sufleruoja žodį „mauzoliejus“. Jis stūkso plačiame vieno pagrindinių į miestą vedančių kelių vingyje. Pastatas buvo iškilmingai atidarytas 1938 m., ceremonijoje dalyvavo pats Duce, abu statinio sparnus puošia iškalbingi bareljefai. Priekyje stovi aukštas stiebas, ant kurio plazda Italijos trikoloras. Stiebas smarkiai surūdijęs nuo liūčių, kurias čia reguliariai atneša bora, o pati vėliava išblukusi nuo Adrijos saulės. Žolynas aplink pastatą taip pat atrodo išblukęs, o stovėjimo aikštelė užstatyta įvariomis transporto priemonėmis su džiugiu itališku nerūpestingumu.
* * *
O, Italia, Italia.
Šalin stereotipus! Mes jau esame Trieste. Vis dėlto galima pajusti kažką. Taip, ne tik šiame mieste, bet ir beveik visoje Italijoje. Tačiau būtent Trieste tas kažkas jaučiasi stipriau ir ryškiau – keistas lėto nuosmukio, dekadanso jausmas, lyg senovinis šūkis, išsiuvinėtas sidabriniais siūlais senoje, kadaise prabangioje, dabar išblukusioje vėliavoje: sic transit gloria mundi. Italija – nuostabaus grožio šalis, bet daugelyje kasdienybės suvokimo plotmių tai kraštas, tarsi užsikonservavęs XX a. devinto dešimtmečio pabaigoje. Ko gero, tai buvo didžiausios Italijos gerovės laikai – dabar šalis yra kiek nušiurusi, nors vis dar gerai atrodanti andainykštės gerovės ikona, kuri kadaise pelnė svarbią funkciją – būti Vakarų ir laisvosios rinkos forpostu regione, šalia socialistinės Jugoslavijos ir Balkanų.
Šiandien Italija ir jai būdingos vėlyvojo devinto, galbūt dar dešimto dešimtmečio dolce vita apraiškos – tai tos praėjusios ir vis labiau tolstančios prosperity epochos simbolis. Anuomet didieji itališki koncernai viešpatavo Europos rinkose, futbolas pelnė vis naujus titulus, o italų squadra azzura žaidėjų pavardes žinojo ištikimi jų fanai visame pasaulyje, vis nauji itališkų atomobilių modeliai išriedėdavo nuo Turino fabrikų konvejerio ir buvo geidžiami milijonų žmonių visoje Europoje, Italijos mada tvirtai užėmė podiumų pozicijas ne tik Milane, bet kone visose pasaulio sostinėse.
Triestas – miestas, besimaudantis amžinai saulėtų atostogų spinduliuose ir besimėgaujantis savotiška Adrijos dolce vita atmaina – buvo teritorija, iš trijų pusių apsupta Jugoslavijos (neprisijungusios9, atviros pasauliui, bet vis dėlto komunistinės), todėl anuomet buvo priskiriamas prie jautriausių Šaltojo karo apimto žemyno vietų.
Miestas sugebėjo išnaudoti šį faktą ir darbavosi iš peties. Išvykas apsipirkti į Triestą (ir tas ilgas eiles pasienyje prie Sežana-Fernetti perėjos) iki šiol nostalgiškai prisimena daugelis vyresnės kartos slovėnų ir kroatų, ir netgi kai kurie tolimiausių pietinių Jugoslavijos regionų gyventojai – iki pat piečiausiai esančios (dabar, nomen omen, vadinamos Šiaurės) Makedonijos. Kur tie laikai, kai ilgoje virtinėje nuo Chiarboli iki pat Borgo Giuseppino stovėjo atvykę iš visos Jugoslavijos autobusai? Jų registraciniai numeriai bylojo apie plačią šalies nuo Triglavo iki Vardaro geografiją – pradedant nuo netoliese esančių Slovėnijos Kranio ir Kopero iki pat tolimųjų Strugos ir Bitolos Makedonijoje. Kur tas stumdymasis ir šurmulys, nuolat tvyrantis virš Pontorosso? Šios aikštės vardas tapo anų auksinių Triesto prekybos laikų simboliu. Gausios parduotuvės siūlė taip geidžiamus Jugoslavijoje blue jeans šalia Pontorosso tilto esančiose gatvėse iki pat Borgo Teresiano, nuo pat ryto ilgos eilės išsirikiuodavo prie valiutų keityklų su magiškom iškabom Cambio – Change – Exchange – Wehsel. Kur visi tie žmonės, gebantys akimirksniu perskaičiuoti Jugoslavijos dinarų, Italijos lirų ir Vokietijos markių keitimo kursus?
Miestui, iš kurio prieš tai buvo atimta jūrų galybės aureolė, tai buvo, ko gero, paskutinis šlovės spindulys.
* * *
Jamesas Bondas motorine valtimi skrodė Triesto įlankos bangas nuo Lazzaretto ir jūros sienos su Jugoslavija pusės besileidžiančios saulės link, vaizdingu lanku aplenkdamas Muggią. Porto San Rocco marinoje lingavo prišvartuotos jachtos, girgždėjo nuleistos burės, girdėjosi būdingas vantų ūžesys, Adrijos vėjas taršė Bondo plaukus ir kaklaraištį, o jam už nugaros matėsi Triesto – Laisvojo miesto, pasitinkančio Vakaruose – panorama. Galime sutarti, kad taip atrodė Triestas, aštunto dešimtmečio pabaigos – devinto pradžios ikona.
„Nuo Štetino iki Triesto į žemyną nusileido Geležinė uždanga“, – taip likus trims dešimtmečiams iki aprašomų įvykių pasakė Winstonas Churchillis. Iš esmės britų politikas ir Antrojo pasaulinio karo didvyris buvo teisus – ir šia savo formuluote, kuri ilgiems metams taps Šaltojo karo kvintesencijos apibūdinimu, jis volens nolens tapo savotišku Šaltojo karo krikštatėviu.
Triestas spindėjo pačiame Šaltojo karo įkarštyje – dėl savo padėties teisingoje minėtos uždangos pusėje. Vien Geležinės uždangos egzistencijos dėka Triestas gavo savotišką progą patirti antrąją jaunystę.
Iš laiko perspektyvos matome, kad po Berlyno sienos griūties, kai virš žemyno papūtė viliojančių pažadų kupini winds of change, Europą apėmusios visuotinės euforijos fone Triestas vėl grįžo prie sau būdingos melancholijos. Miestas ir vėl neteko dalies savo spindesio – jau bene trečią kartą istorijoje.
Triesto istorija – tai iš esmės melancholijos istorija, dabar persipynusi su visai Italijai būdingu devinto dešimtmečio dolce vita ilgesiu. Daugelis kadaise nuostabių viešbučių, esančių miesto centre, iki šiol gali nustebinti lankytojus autentišku interjeru, mediniu ir žalvariniu fojė dekoru, senoviniais liftais ir didelėmis, neoninėmis išorės reklamomis. Viskas autentiška, tikroviška, devinto dešimtmečio stiliumi. Trūksta gal tik senųjų reklaminių plakatų ir Quelle katalogų registratūroje.
Nors „Milano“ viešbutyje via Ghega gatvėje ant sienų kabo dideli tarpukario (ar net ankstesni) reklaminiai plakatai (ar jų tikroviškai atrodančios kopijos), kurie ragina naudotis transatlantinės keleivių jūros laivybos koncerno Lloyd paslaugomis.
Transatlantinė laivyba – tai atskira tema ilgame Triesto istorijų sąraše iš serijos „Vėjo nublokšti“, kuri reikalauja atskiros digresijos.
* * *
Žlugus K.u.K.10 monarchijai, miestas po „tremties svetur“ šimtmečių (kaip tai apibūdino italų patriotai) sugrįžo į gimtąjį suvienytos Italijos glėbį, o Piazza Granda pakeitė pavadinimą į Piazza della Unita d’Italia. Triestas tapo vienu iš daugelio Italijos miestų, ir kas blogiau – periferijos miestu gretimai esančios Venecijos šešėlyje. Didžiulis Triesto uostas, užtikrindavęs tarptautinę prekybą visai Dunojaus monarchijai, Italijoje greitai pajuto kitų uostų konkurencijos alsavimą, – ne tik Venecijos, bet ir Genujos, Neapolio ar netgi Bario. Austrijos „langas į Adriatiką“, primus urbs occidentalis – miestas, turėjęs specialų statusą, traukos centras ir Europos civilizacijos židinys Balkanų kraštų gyventojams, miestas, pasižymintis neįprasta istorija ir ypatinga etnine sudėtimi, daugeliu prekybinių gijų susijęs su Vidurio Europa, – visa arba beveik visa tai Triestas prarado Italijos sudėtyje po Pirmojo pasaulinio karo.
Panašaus likimo yra ir tolimuose nebeegzistuojančios Austrijos-Vengrijos rytiniuose pakraščiuose esantis Lvovas, austrams valdant taip pat žinotas kaip Lembergas, kurį su Triestu jungė ne tik tam tikros istorinės paralelės, bet ir ilgiausia monarchijoje geležinkelio linija. Italų patriotų širdyse Risorgimento laikotarpiu degė troškimas suvienyti Italiją ir įtraukti į jos sudėtį įvairias pakraščių žemes tiek toli, kiek siekė italų tradicija ir kalba – Adriatikos lingua franca. Triestas, be abejonės, tuose troškimuose užėmė ypatingą vietą. Italų patriotai neįsivaizdavo suvienytos Italijos be Triesto ir Fiumės, kitaip dar vadintos Rijeka. Abiejose žlugusios monarchijos pusėse – Trieste ir Lvove – patriotai, kai jų svajonės jau buvo įgyvendintos, vienodai nesugebėjo ko nors pasiūlyti šiems K.u.K. miestams-antipodams. Pritrūko vizijos, kaip šie miestai turėtų vystytis naujoje pokario tikrovėje, jau nekalbant apie jos įgyvendinimą. Abiejų miestų atveju tai paskatino greitą provincialėjimą ir ankstesnio statuso praradimą. Jei kalbėtume apie didžiausius Dunojaus monarchijos žlugimo pralaimėtojus tarp miestų – prie jų tektų priskirti ir Triestą.
* * *
Ašaroms nusišluostyti miestui liko transatlantinė laivyba. Tai buvo ypatingo ryšio tarp miesto ir Didžiojo pasaulio apraiška.
Kai prasidėjus Didžiajai depresijai didžioji emigracija už Atlanto įgavo pagreitį, o prasidėjo ji dar prieš Didįjį karą (per daug šių „didžiųjų“ viename sakinyje, tiesa, bet ką padarysi) – Triestas bent jau emigrantų transporto srityje vis dar vaidino svarbų vaidmenį. Didelės laivybos įmonės iš peties ėmėsi darbo, siekdamos nugabenti visus, trokštančius papildyti darbininkų gretas Detroite ir Čikagoje, taip pat ir Pensilvanijos kasyklose. Norinčių buvo daug, beveik visoje buvusios Austrijos-Vengrijos teritorijoje – Galicijoje, Slovakijoje, Karpatų Rusioje, Transilvanijoje. Laivybos įmonių agentai keliaudavo nuo Karpatų iki Balkanų ir verbuodavo potencialius migrantus į savo laivus. Vienas žinomiausių šios emigrantų iš Karpatų slėnių bangos palikuonis buvo Andy Warholas – pasaulio pilietis, kartu kultūros, suformuotos Dunojaus-Karpatų-Adriatikos trikampyje, palikuonis. Kas žino, ar Andy tėvai savo kelionės į ateitį nepradėjo būtent nuo laivo Trieste?
Pallazzo Lloyd rūmai plačioje, į jūrą atsiveriančioje aikštėje simbolizavo epochos didybę, – epochos, kuri truko tol, kol gyvavo Imperija. Ne, šį kartą kalba eina jau ne apie Habsburgų imperiją, o kitą – tą, kurioje saulė niekada nenusileisdavo, bent jau kol Triesto arbatinėse gerdavo tikrąją Ceilono „Earl Grey“ arbatą. Kol kavinėse – Caffe Tergesto, Caffe San Marco arba Stella Polare – vis dar buvo galima gauti skaitymui šviežią The Times numerį arba Evening Herald senamadiškuose mediniuose rėmuose. Na, ir būtent tol, kol Triesto uoste stovėjo didžiuliai transatlantiniai laivai.
Laivai, kurie simbolizavo geresnę ateitį, teikė vilties, kad kažkur ten, už vandenyno yra Naujasis Pasaulis, kuriame yra šansas ištraukti geresnio likimo kortą gyvenimo loterijoje. Jie teikė pasitikėjimo savo jėgomis ir galimybėmis. Galimybėmis palikti šį liūdną, nors ir nuostabų miestą, su visa jo įspūdinga istorija, Vienos stiliaus architektūra, anglų arbatinėmis, balkaniškomis fortūnomis, graikų ir serbų stačiatikių bažnyčiomis, italų teatrais, spalvotomis valtimis prie Canal Grand, triukšmingomis kavinėmis prie Ponto Rosso, slovėnų kaimais karstinėse kalvose, kvepiančiais lavanda ir rūkyto pršuto dūmais, nuolatiniais vėjais nuo jūros, senuoju tramvajumi, iš lėto kylančiu aukštyn nuo Piazza Oberdan iki Villa Opicina, su Miramaro pilimi ir Grignano bei Barcolanos paplūdimiais.
Visa tai buvo galima palikti liūdesiui, o ilgesį pasiimti su savimi į emigranto lagaminą ir – su viltimi širdyje – pradėti kelionę į Nežinomybę dideliame okeaniniame laive.
Lloydo ir kitų bendrovių dėka Triestas vis dar išliko Didžiojo pasaulio dalimi.
* * *
Taigi Lloydas. Pallazo Lloyd savo didingu pastatu užbaigė pietinę Piazza Grande pusę, rūmai iki šiol neprarado nė trupučio savo grožio ir didybės, o priešais, šiaurinėje pusėje, akį traukė Palazzo Governo. Žuvėdros, kaip įprasta, budėjo ant abiejų rūmų stogų ir žvalgėsi Riva bulvaro ir uosto baseinų link, rūmų sienos sugėrė į save visą Adrijos jūros šilumą ir saulės spindulius vasarą bei drėgmę ir jūros druską žiemą, atlaikė atšiauriosios boros, o kartais ir sirocco gūsius.
Laiptai, kaipgi be jų. Laiptai, kurie tiesiai iš aikštės vedė prie jūros. Šiltą vasaros vakarą jie buvo gausiai lankomi visų norinčių pasigrožėti įlanka, saulėlydžiu ar paprasčiausiai pasimėgauti poilsio akimirkomis, pasibaigus ilgai karštai dienai. Žuvėdros klykauja ir bando pagrobti maisto likučius, vėjas neša tuščius popierinius maišelius ir kitus žmonių paliktus pėdsakus Molo link.
Mėginu įsivaizduoti, kaip šiais laiptais į miestą įžengia italų legionai – taip, kaip tai pavaizduota aikštės viduryje stovinčio paminklo postamente ir skulptūrinėse kompozicijose prie laiptų. Šlapios uniformos, sunkūs batai, sulėtinti judesiai, permirkusios nuo vandens surištos vėliavos. Viva Italia! Viva Trieste! Nors pala, tai tik sapnas, kurį atnešė laki vaizduotė ir vėjo gūsiai nuo Adriatikos. Niekas nelipo šiais laiptais tiesiai iš jūros į miesto centrą, viskas įvyko daug proziškiau – netoliese esančiuose uosto terminaluose.
Tačiau vaizdas nenori išnykti, užsimerkiu ir vėl matau legionierius. Šį kartą tai nebe italai. Pavargę kareiviai, ant uniforminių švarkų rankovių antsiuvai – sidabrinis liūtas su dviem uodegom raudoname skyde. Na zdar! Būtent čia baigė savo jūros epopėją garsieji čekoslovakų legionai. Jie įveikė ilgą kelią, kovodami revoliucijos ir pilietinio karo apimtoje Rusijoje – per Sibirą, Tolimuosius Rytus, toliau laivais per Ramujį ir Indijos vandenynus bei Viduržemio jūrą. Pagaliau jie įžengė į sausumą, į uostą, de iure vis dar priklausantį Austrijai. Jie beveik namie, Čekija, Moravija ir Slovakija yra beveik ranka pasiekiamos, ypač palyginus su keliu, kurį jau įveikė. Ką jie jaučia? Ar džiaugiasi? Ar nebeturi jėgų jokioms emocijoms? Ar jų atneštas sugrįžimo į namus džiaugsmas įveikė miesto melancholiją? Bet kokiu atveju, jiems lieka tik maršas nuo uosto iki geležinkelio stoties. Žuvėdra, tupinti ant imperatorienės Sisi paminklo, smalsiai žiūri į kareivius, nedideliame skvere priešais stotį tuomet turbūt dar nesibūriuodavo vietiniai pijokėliai ir kitokie stranieri11, o aplink dar nesisukiojo Afroitaliani, bandantys įsiūlyti praeiviams visokių kiniškų prekių. Stoties pastatas savo išvaizda aiškiai liudija, kad namai jau nebetoli – kai kuriems kareiviams jis primena Brno stotį, tuo tarpu tie, kurie per karą buvo Galicijoje, ginčijasi ir tvirtina, kad jis labiau panašus į Pšemyslio stotį.
Daug vėliau, kai atvykimą iš Čekoslovakijos į Triestą apsunkino būtinybė įveikti Geležinės uždangos užkardas, vienas žinomas čekas12 pasakė – galimai su didele doze triestiškos melancholijos, – kad K.u.K. monarchija vis dar gyva tol ir ten, kur esama Austrijos-Vengrijos stiliaus geležinkelio stočių.
Kde domov můj…13
* * *
Taigi šia prasme senoji Austrija, be abejonės, vis dar tebėra gyva Trieste. Norint tuo įsitikinti, pakanka užsukti į Libreria Ubik knygyną, esantį neseniai atnaujintame Palazzo Tergesto pasaže, prie pat Teatro Verdi.
Prie durų lankytojus pasitinka Antoino de Saint-Exupéry Mažojo princo viršeliai, skaitytojams garsioji knyga yra siūloma triestino dialektu ir friulų kalba. Išskirtinę miesto poziciją Europos žemėlapyje ir jo ypatingą istoriją pabrėžia jau vien knygų pasirinkimas, kurį matome ant lentynų, įžengę į vidų. Be daugelio knygų apie patį Triestą ir jo austrišką istorijos laikotarpį, imperatorienę Sisi, Miramaro pilį ir pan., viena atskira lentyna yra padalinta į dvi iškalbingas kategorijas: Balcani ir Mitteleuropa. Ir ko čia tik nebuvo – ir Bohumilas Hrabalas su savo Vuol vedere Praga d’Oro, beveik visas Josephas Rothas su Radetzkio maršu priešakyje (kuris, beje, buvo siūlomas trimis kalbomis, įskaitant ir slovėnų – kaip Radetzkyjeva koračnica), Gregoras von Rezzori ir jo Uno straniero nella terra di Lolita, Martinas Polackas ir jau kultine tapusi Galizia. Viaggio nel cuore dimenticato della Mitteleuropa, Prahai skirtas albumas ir iliustruota monografija Praga al tempo di Kafka, Stefanas Zweigas ir Il Mondo di Ieri, Gustavas Klimtas ir Alphonse’as Mucha, Hotel Sacher, Berta Zuckerkandl, Árpádas Weiszas, Alma Mahler, storas tomas La storia degli Asburgi, Meša Selimović, Giuseppe’s Baiocchi Finis Austriae. Sul tramonto dell’Europa, Miodrago Bulatovićiaus L’eroe a dorso d’asino arba Heroj na magarcu, ir netgi visai neseniai išleista Miljenko Jergovićiaus Inšallah, Madonna, Inšallah. Ir, be abejonės, Italo Svevo, Joyce’as, Joyce’as ir dar kartą Joyce’as, Maria Theresa ir visur esantis Francesco Giuseppe I14. Geraširdis senasis ciesorius žvelgė į lankytojus vos ne iš kiekvienos lentynos. Felix Austria vis dar buvo gyva, virtusi žodžiais ir vaizdais knygose.
* * *
Allora, l’Austria. Taigi, Austrija. Ryte eidamas į geležinkelio stotį negalėjau praeiti pro šalį. Štai Piazza della Libertà, kurią iš šiaurės, rytų ir pietų supa monumentalūs pastatai – o iš vakarų aikštė ribojasi su parkavimo aikštele ir įspūdingu angaru, kuris čia pelnė autobusų stoties funkciją – tai viena keisčiausių autobusų stočių, bent jau šioje Europos dalyje, kokią teko matyti. Ženklas sankryžoje lakoniškai rodė kryptis – il centro ir Slovenia. Rytinėje aikštės pusėje iš eilės rikiavosi „Market Stazzione“, „Kebab Ali Baba“, „Bar Libertà“ ir „Caffè alla Stazzione“. „Bar Libertà“ turėjau kadaise malonumo praleisti porą valandų, likusių belaukiant vėluojančio autobuso į Liublianą, kai netikėtai užklupusi audra sujaukė ankstesnius planus pabūti prie jūros gryname ore.
Medinis, tamsios spalvos interjeras, neveikiantis barometras ant sienos, pagamintas Graze 1908 m., priešais, ant kitos sienos – sekstantas, kavos aparatas, menantis, ko gero, Mussolinio laikus, jei dar ne garsųjį d’Annunzio maršą į Fiumę, vėlyvojo dešimto dešimtmečio baldai, kažkokie marinistiniai akcentai, du seni, iš išvaizdos labai britiški alaus kranai prie baro – po vieną skirtą „Nastro Azzurro“ ir „Perroni“, nors dauguma baro klientų kažkodėl rinkdavosi slovėnišką alų „Laško“ buteliuose – ir keletas išblukusių nuotraukų bei senų plakatų ant sienų, iš pažiūros vėlyvojo ašuntojo dešimtmečio.
Jauna mergina, kuri vienu metu tvarkėsi prie senovinio kavos aparato, pilstė grapą į stiklines, ėmė „Laško“ butelius iš šaldytuvo ir palaikė pokalbį su lankytojais prie baro, kiek nustebo, išgirdusi mano prašymą: Grande caffè con latte e la una birra15. Laško. Gūžtelėjo pečiais ir metė atsiprašantį žvilgsnį dviems lankytojams, kurie kitoje baro pusėje kaip tik užgerdavo savo grapą „Laško“ alumi tiesiai iš butelio ir užsakinėjo dar vieną espreso. Ji pastatė prieš mane šaltojo „Zlatorogo“ butelį, pasakė, kad kava bus po akimirkos, griebė šluotą ir ėmė šluoti lapus, popierius ir visokias smulkias šiukšles, kurios įsibrovė pro praviras duris kartu su netikėtu stipresniu vėjo gūsiu ir lietaus lašais.
Taip buvo tada. Šį kartą buvo gražus giedras rytas, švietė ryški saulė, pūtė lengvas vėjelis, aikštėje vyko intensyvus judėjimas, automobiliai ir motoroleriai lenktyniavo, stovėjo užsidegus raudonai šviesai, pypsėjo vienas kitam ir visaip kitaip rodė gyvybės bei tarpusavio pagarbos ženklus. Miesto autobusai, nudažyti turkio spalvomis, apsisukdavo ir sustodavo prie stotelių priešais stotį arba kiek į vakarus nuo jos, lygiagrečiai via Flavio Gioia.
Norint patekti į stotį, reikėjo pereiti judrią pietinę aikštės pusę, praeiti pro skverą, kuris išdidžiai (nors ir kiek avansu, bent jau kalbant apie žodį giardino) buvo pavadintas Giardino di Piazza della Libertà su Sisi paminklu viduryje, ir pasinerti į požeminę perėją.
Sustojau valandėlei ir pažvelgiau į Sisi.
– Servus, Kaiserin. Guten Morgen, Eure Majestät.16
Imperatorienė kaire ranka lengvai rėmėsi į sostą, nuo kurio ką tik pakilo, dešine tuo tarpu atitraukė apsiaustą ir ilgesingai žvelgė jūros link (nors kalbant konkrečiai, labiau link autobusų stoties angaro). Iš abiejų pusių ciesorienei draugiją palaikė bareljefai, kurie vaizdavo moteris su gėlėmis rankose, barzdotus senius ir vaikus. Po jos kojomis buvo paprastas, lakoniškas užrašas:
ELISABETTA
Ant nedidelės stelos už Sisi nugaros tupėjo dvi smalsios žuvėdros, kurios iš šios strateginės pozicijos aukštumų stebėjo situaciją aikštėje.
– È bella, vero?17
Išgirdęs šiuos žodžius apsisukau. Neaiškaus amžiaus vyrukas, vilkintis marškinėlius su užrašu „Michelin“ ir šlepetėmis ant basų kojų, kuris prieš akimirką sėdėjo ant suoliuko kitoje aikštės pusėje, dabar stovėjo prie paminklo ir šypsojosi iš širdies.
– Chi? Imperatrice?18 – paklausiau kiek kvailokai.
– Oh, si! Naturalmente, la nostra Elisabetta19, – patvirtino energingai.
– La vostra?20 – šyptelėjau.
– Si, Triestina, – nusišypsojo kiek galėdamas plačiai. – La austriaca.21
Patylėjome, po to Michelinas pasakė kai ką netikėto.
– Molti di noi hanno un nonno austriacco. Trieste è l’Austria è l’Italia, è il mondo intero22, – pridūrė.
– Trieste – caput mundi23, – linktelėjau galvą.
* * *
Šią akimirką kažkodėl prisiminiau saulėtą popietę ilgojo uolėto pusiasalio gale, kuriame stovėjo senasis švyturys, jo bokštelio viršų puošė dantytas Venecijos stiliaus atikas. Vėjas gainiojo bangas ir sujaukdavo staltieses ant staliukų šalia promenados. Užrašas ant sienos skelbė paprastai ir netikėtai – Alla fine del mondo24. Praėjus keliolika metrų toliau ir pasukus nuo promenados į dešinę, į viršų vedė siaurutė gatvelė, kuria buvo galima pasiekti gynybinę sieną virš miesto šalia Šv. Jurgio bažnyčios – župnijska cerkev sv. Jurija. Varpinės, tipiškos campanilla, bokšto viršuje stovėjo didelis bronzinis angelas, tiesiantis rankas miesto link. Maža, švytinti marmuro grindiniu aikštė apačioje – tarsi teatro scena, kurios viduryje stovėjo paminklas, skirtas kompozitoriui, gimusiam čia, Pirane. Giuseppe Tartini buvo pavaizduotas su peruku ir smuiku kairėje rankoje bei stryku dešinėje. Aikštė, kurios vietoje kadaise, romėnų laikais, šurmuliavo senasis uostas – dabar buvo pavadinta kompozitoriaus garbei – Tartinijev trg / Piazza Tartini. Ant kampo matėsi viešbučio „Hotel Tartini“ pastatas, už jo buvo terasa ir nedidelis skveras. Trys įdegę vyrukai – vienas avintis sportbačiais, kitas guminėmis šlepetėmis, o trečias basakojis, bet užtat ant galvos užsidėjęs išblukusią nuo saulės kepuraitę su snapeliu ir užrašu Jadrolinija – mėgavosi rytine „Union“ alaus porcija skardinėse, patogiai įsitaisę po palmėmis šešėlyje, kurį metė pastato siena nuo Engelso gatvės pusės. Tuo tarpu aikštėje prasidėjo mugė, ant marmurinių suolelių ir stalų aplink juos buvo galima įsigyti įvairiausių rankdarbių, senienų, pršuto25, medaus, druskos iš netoliese esančios Sečovljės, ir dar visko daugiau. Iš vyruko tamsiais akiniais ir sidabrine barzda (kaip paaiškėjo pokalbio metu – iš Mariboro) man vos už 20 eurų pavyko įsigyti antikvarinį pasaulio žemėlapių atlasą solidžiu viršeliu, kuris buvo išleistas Zagrebe 1929 m.26 Štirietis27 už papildomus penkis eurus dar davė mažą Jugoslavijos atlasą, irgi išskirtinį, nes išleistą 1963 m. – ant kiek pagraužto laiko viršelio dar matėsi senasis valstybės pavadinimas iki konstitucijos reformos – Federativna Narodna Republika Jugoslavija. Kiek pagalvojęs, jis dar atidavė man dykai mažą knygelę su lakonišku pavadinimu Tito ant raudono viršelio.
Tartini nuo savo postamento žvelgė į nedidelę mariną, kurioje tankiai švartavosi jachtos ir valtys, toliau buvo miniatiūrinis uostas, kurio ribas ženklino du lanko formos smailūs ilgi molai, kiekvieno jų gale stovėjo po mažą švyturį – kairysis buvo nudažytas žalia spalva, o dešinysis – raudonai. Kompozitoriui už nugaros, priešinga kryptimi nuo kampanilės ir bažnyčios, dominuojančios virš aikštės ir miesto, šurmuliavo daržovių turgus to paties pavadinimo aikštėje Zelenjavni trg28. Toliau prasidėdavo jau visiškai ir kruopščiai užstatyta erdvė – šešėlių, senų, drėgnų mūrų, siaurų skersgatvių, blizgančių akmenų grindinyje karalystė. Stogai beveik susijungdavo viršuje, palikdami nedaug vietos, kad būtų galima pamatyti dangų ir išgirsti žuvėdras. Žvelgiant iš viršaus, visa ši miesto dalis atrodė kaip ilgas, netaisyklingas trikampis, raudonų čerpių stogų smailė, įsirėžianti į žydrą jūrą.
O kažkur toliau, dešinėje vos vos matėsi Triestas, kuris plaukė, bangavo horizonte, lyg miražas dykumoje.
Slovėnų režiseriaus Gorano Vojnovićiaus filmo Piran-Pirano herojus italas Antonijus jaunystėje palieka Piraną, kurį karo pabaigoje užima Tito partizanų būriai. Jis tai daro neįprastu būdu – perplaukdamas Triesto įlanką. Triestas jam tampa tarpine stotele pakeliui į platųjį pasaulį, iš kurio jis sugrįžta į gimtąjį Piraną jau būdamas senas žmogus. Filme rodomas momentas, kai Antonijus įbrenda į vandenį ir pradeda plaukti Triesto link. Miestas matosi vos kaip kiek storesnė horizonto linija. Ar tai iš tikrųjų įmanoma? Ar tai tik aliuzija? O gal tiesiog miražas?
* * *
Sugrįžau. Michelinas vis dar ten buvo. Žiūrėjo į mane ir šypsojosi.
Žuvėdra staiga pakilo nuo savo posto už ciesorienės nugaros, apsuko kelis ratus aplink Giardino di Piazza della Libertà ir garsiai klykdama nuskrido toliau, link Sala Gopcevich pastato.
Aš pastovėjau dar valandėlę ir nužingsniavau į viale Miramare pusę.
* * *
Kitą kartą stotelėje prie Piazza Oberdan laukiau autobuso Nr. 20 į Muggią.
Galvojau apie vis dar neveikiančią tramvajaus liniją į Opiciną, kurios galinė stotelė buvo čia pat, apie Borisą Pahorą, slovėnų rašytoją, gimusį 1913 m., gyvą epochos liudininką, kuris visą gyvenimą praleido mieste ir savo akimis matė dučę Mussolinį ir maršalą Tito. Jis matė, kaip šioje vietoje fašistai sudegino slovėnų Tautos namus – Narodni dom29, kurie simbolizavo paprastą faktą, kad šis miestas priklauso taip pat ir slovėnams. Visą XX a. miesto istoriją, žvelgiant iš šios vienos aikštės perspektyvos, Pahoras aprašė romane, kuris taip ir vadinasi – Piazza Oberdan itališkai arba Oberdanov Trg slovėniškai.
Turime čia šios aikštės pavyzdį, su visa jos aplinka, o jos reikšmė grąžino mus atgal, į dvidešimto amžiaus pradžią, kai čia esančių ir užimančių didelį plotą karinių barakų dėka ji vadinosi Piazza cassarna. […] Tada čia veikė fontanai ir šuliniai, o vienas iš fontanų buvo pastatytas rytietišku, arabišku stiliumi. Vėliau aikštės pavadinimą pakeitė, pavadindami ją Oberdano vardu, ar tiksliau Piazza Guglielmo Oberdan. (Boris Pahor, Oberdanov trg)30
Dabar čia nebuvo jokių fontanų ar šulinių, iš trijų pusių aikštę supo didingi Vienos stiliaus pastatai. Šį stilių kai kurie epochos liudininkai dar vadindavo „kazarminiu“, tuo ironiškai primindami apie ankstesnį aikštės pavadinimą. Šiaurinėje pusėje matėsi šviesus atstatyto Narodni dom fasadas. Šiais laikais aikštė tapo svarbi visų pirma dėl to, kad ji yra esminis miesto transporto mazgas.
Autobuso maršrutas Nr. 20 į Muggią vedė per šiaurinę centro dalį – per via Carducci, Largo della Barriera Vecchia, via Alfredo Oriani, Piazza Giuseppe Garibaldi – iki pat ilgosios gatvės, iškalbingai pavadintos viale Gabriele d’Annunzio. Pirmoje stotelėje šioje gatvėje pastebėjau ant sienos plakatus, kurie itališkai, angliškai ir slovėniškai skelbė, kad Triestas yra literatūros miestas ir priminė apie neseniai mieste įvykusias Bloomsday iškilmes.
Gabriele’s d’Annunzio gatve reikėjo važiuoti apie 15 minučių Muggios (slovėniškai Milje) link – vienintelio miesto Istrijos pusiasalyje, kuris liko Italijoje po to, kai 1954 m. buvo likviduotas Laisvasis Triesto Miestas (Free Territory of Trieste), įkurtas pasibaigus Antrajam pasauliniam karui 1947 m. Po padalinimo zona A buvo prijungta prie Italijos, o zona B – prie Jugoslavijos, nustačius dabartinę sieną tarp Italijos ir Slovėnijos. Kelio ženklas informavo, kad pagrindinis Slovėnijos uostamiestis Capodistria / Koper yra už 12 km.
* * *
Vakare gatvėse, esančiose už Piazza Unitá d’Italia, viešpatavo dolce vita atmosfera. Via del Pane, via delle Ombrelle, via del Ponte, via delle Beccherie – visas kvartalas iki pat Piazza della Borsa ir Corso Italia pulsavo lyg vienas didelis gyvas organizmas. Nedidelės kavinės, užeigos, restoranėliai greitai prisipildydavo žmonių, visur garsiai aidėjo pokalbiai, juokas, muzika. Mažytėse aludėse pilstė kraftinį alų iš Austrijos, o čia pat prie staliukų buvo galima užsakyti čevapi, pljeskavicos31 ar kraški pršut32. Judri Piazza della Borsa švytėjo vakarinėmis šviesomis, aikštės viduryje, priešais fontaną su Neptūnu matėsi buvusios biržos pastatas, išsiskiriantis klasikiniu portiku su laikrodžiu timpane, toliau stūksojo kolona su Leopoldo Habsburgo paminklu, o dar toliau, sankryžoje ant kampo stovėjo, ko gero, įdomiausiais secesijos pavyzdys miesto architektūroje – Casa Bartoli. Šio pastato fasade dominavo žalia spalva, jis buvo pastatytas 1905 m. garsaus Vienos architekto Maxo Fabiani. Pagal architekto sumanymą, žalia spalva ir vynuogių lapai, pavaizduoti viršutinėje fasado dalyje, turėjo simbolizuoti santykį su miestą supančių karstinių kalvų, gausiai apaugusių vynuogynais, gamta. Pirmame pastato aukšte buvo įsikūrusi drabužių parduotuvė, o visą antrą aukštą puošė įdomi kompozicija: languose buvo iškabintos vėliavos – britiška Union Jack, raudona su sidabrine alebarda Triesto vėliava ir amerikietiška Stars and Stripes, o užrašas virš jų didžiulėmis raidėmis skelbė:
WELCOME TO THE FREE TERRITORY OF TRIESTE
Apačioje, po vėliavomis, dar vienas, dar didesnėmis raidėmis:
USA & UK COME BACK!
Akmeninis Neptūnas tvirtai laikė savo trišakį ir stengėsi nežiūrėti į šią netikrą deklaraciją, nukreipdamas žvilgsnį į Biržos pastatą.
* * *
Vėlai vakare stovėjau stoties Trieste Centrale hole, žiūrėjau į salę puošiančią sienų tapybą ir mąsčiau, ar istorinė pastato dalis labiau primena Brno stotį, ar vis dėlto labiau Pšemyslį, kol galiausiai mintys pasuko arčiau antrojo varianto.
Raudonas Intercity Frecciarosa greitasis traukinys vis aukščiau skriejo karstine plynaukšte – dešinėje į dangų stiebėsi kalkakmenio uolienos, o kairėje tarp stogų, krūmų, sodų ir žemyn besileidžiančių gatvelių retkarčiais sušmėžuodavo jūros fragmentas. Apačioje ošė Barcolanos pušys.
Mažytė medinė stotis su užrašu „Miramar“ sumirgėjo už lango, o po akimirkos pamačiau baltą pilį ant uolos, apsuptą parko. Pilis, lyg baltas laivas, plaukė tarp tamsių bangų.
Traukinys lėkė toliau, link Duino, Monfalcone ir Goricijos, nešdamas iš paskos visas nepapasakotas – ir nebaigtas pasakoti – istorijas. Liūdnas ir didingas, linksmas ir niekingas, istorijas apie pakilimus ir nuosmukius. Istorijas, iš kurių išnirdavo Triestas, lyg Venera iš jūros putos.
La storia una adriatica.33
Garsūs rašytojai – Jamesas Joyce’as ir Italo Svevo. Uliso autorius praleido Trieste – su nedidelėmis pertraukomis – daugiau kaip 10 metų, keliskart iš čia išvykdavo – ir vėl sugrįždavo. Dėstė Berlitzo kalbų mokykloje, ilgėjosi, ėmėsi įvairiausių darbų, kelis kartus bandė surežisuoti savo didijį come-back į Airiją, tam pasitelkdamas įvairias verslo idėjas, pavyzdžiui, importuoti airišką tvidą į Triestą arba atidaryti Dubline Triesto kinoteatro „Volta“ padalinį, rašė Dubliniečius, prisigerdavo vietiniuose pubuose ir ištisas dienas leisdavo kavinėse, draugavo su Ettore Schmitzu, labiau žinomu kaip Italo Svevo. Būtent Schmitzas tapo savotiška Leopoldo Blumo inspiracija ir prototipu Ulise – romane, kuriame iš esmės aprašoma viena vienintelė diena Dubline. Rašydamas apie Dubliną autorius galimai pasitelkdavo įspūdžius iš savo kasdienių klajonių po Triestą. Tie jo miesto tyrinėjimai galiausiai buvo įvertinti paminklu didžiajam airiui. Nors jis paliko miestą prieš pat karą ir išvyko į neutralų Ciurichą, šiandien Joyce’as ir vėl sugrįžo į miestą prie Adrijos jūros – jis, dabar jau bronzos pavidalu, stovi prie vieno iš tiltų per Canal Grande, pasirėmęs lazda – jam iš dešinės yra įlanka, o iš kairės – Ponto Rosso. Šiandien pagrindinė Joyce’o paminklo funkcija – būti mėgstamiausiu selfių objektu Trieste.
Verta prisiminti ir du slavus iš pietų, be kurių Triesto istorija – ypač triestiškos success story legenda – prarastų labai daug. Pabėgėlis iš Juodkalnijos Spiridonas Gopčevićius, kurio sėkmę ir milžiniškus turtus iki šiol liudija jo pastatyti Venecijos stiliaus rūmai prie pat Didžiojo kanalo pradžios. Spiridono kraštietis Diodatas Tripcovićius, kuris atvyko į Triestą iš Kotoro būdamas vos 22 metų, padarė čia stulbinančią karjerą Lloyd bendrovėje, prekiavo ąžuolinėmis statinėmis konjakui visame Viduržemio jūros regione ir galiausiai įkūrė vieną iš įtakingiausių laivybos kompanijų Adriatikoje, veikiančią iki šiol.
Kartais liūdesys įžiebdavo maištą, ypač širdyse, trokštančiose didelių žygdarbių. Jau minėtas Guglielmo Oberdanas, taip pat žinomas kaip Wilhelmas Oberdankas, šventasis irredentismo italiano kankinys, kuris vardan La unità Italia idėjos įgyvendinimo Trieste atsisakė savo vokiškumo ir slovėniškumo. Su suvienytos Italijos šūkiu lūpose jis bandė pasikėsinti į ciesorių Pranciškų Juozapą – dėl ko jam buvo įvykdyta mirties bausmė. Aikštėje, vėliau pavadintoje jo vardu, neužilgo bus pastatytas slovėnų Narodni dom, fašistų sudegintas 1920 m. vardan Italijos didybės, kurioje neturėjo likti vietos jokioms mažumoms ir dvejonėms.
Šį gaisrą matė Borisas Pahoras, būdamas dar mažas berniukas – praėjus tiek metų, jau daugiau kaip pusę amžiaus jis yra Triesto slovėnų moralinis autoritetas, gyvoji legenda, savo gyvenimu ir kūryba primenanti vis kitoms ateinančioms kartoms apie tikrąją Triesto istoriją, kurioje yra vietos ne tik mitams ir stereotipams, bet ir jos tragiškų puslapių atminčiai.
Srečko Kosovelis, jaunas miręs slovėnų poetas futuristas, konstruktyvistas, dadaistas ir XX a. antro dešimtmečio pradžios avangardo ikona, dažnai vadinamas slovėnų Rimbaud.
Tačiau net būdamas futuristas ir konstruktyvistas, – gimęs Sežanoje Karsto plynaukštėje ir glaudžiai susijęs su Triestu, – Kosovelis nesugebėjo iki galo išsilaisvinti nuo miesto dvasios, kuri sugeria į save visą šio pasaulio liūdesį. Savo kūryboje Kosovelis atranda nemažai įkvėpimo iš melancholiškos miesto melodikos.
Na oknu slonim in gledam
mehkó zibajoče se kostanje,
rahel veter se je ujel
vanje, rahel kot sanje…
Ah, odplavali so oblaki
v zlatem blestenju, v zlatem sijaju
in samo jaz sem tu ostal
v tihem tem kraju.
Kakor metulji odplavali so,
še vidim belo blestenje njih kril,
sam sem ostal, sam, čisto sam.
Kam in kod, kje mi je cilj?34
Hic transit gloria mundi.35 Jūreivių, prekeivių ir poetų miestas iš lėto, tarsi saulė, vakare nusileidžianti į jūros bangas, ritosi į savo nuosmukį.
Net galingų Europos dinastijų buvimas mieste niekuo negalėjo padėti.
Kas žino, ką jautė Maximilianas von Habsburgas, amžinojo ciesoriaus Pranciškaus Juozapo brolis, Austrijos-Vengrijos laivyno admirolas, įsimylėjęs jūrą romantikas, kai žvelgė pro savo Miramaro pilies langą į jūrą. Į savo jūrą, arčiau kurios jis troško būti visą savo gyvenimą. Apie ką galvojo paskutinėmis gyvenimo akimirkomis, prieš egzekuciją tolimoje Meksikoje, už jūrų marių?
Galbūt, panašiai kaip Kosovelis, jis prisimindavo auksinius debesis, plaukiančius virš miesto ir įlankos, ir kuriančius amfiteatrą – theatrum mundi.
Galbūt jis irgi klausdavo savęs mintyse: „Kur aš ir kam aš čia, kokia mano prasmė?“ Galbūt.
Kažkur ties Duinu atėjo naktis, staigi, tamsi ir pietietiška. Traukinys pasuko į šiaurę.
Piranas. Triestas. Liublijana
2018 m. liepa-rugpjūtis – 2019 m. birželis
NIKODEM SZCZYGŁOWSKI (g. 1978) – lenkų rašytojas ir vertėjas, baigęs Viduržemio jūros archeologiją Lodzės universitete. Be gimtosios kalbos moka lietuvių, slovėnų, ukrainiečių ir čekų kalbas. Slovėnų kalbos įgūdžius tobulino Liublianos universitete. Į lietuvių, lenkų ir ukrainiečių kalbas vertė vieno žymiausių slovėnų rašytojo Drago Jančaro esė. Bendradarbiauja leidiniuose Business Traveller Poland, Zbruč.eu, Literatūra ir menas, Przegląd Baltycki, Nowa Europa Wschodnia. Nenuilstantis keliautojas, Balkanų ir buvusios Jugoslavijos žinovas, jo pasaulėžiūros atspirties taškas yra Vidurio Europa – bendroji istorinė ir kultūrinė erdvė nuo Baltijos iki Adrijos. Esė „Tristitia Tergestentris“ (in: Nowa Europa Wschodnia, 2019, nr. 6) iš lenkų kalbos trumpindamas vertė autorius.
1 Pergalės švyturys (it.).
2 Saulėgrįžos mūšis (it.).
3 Stebuklų ratas (it.).
4 Ledai (it.).
5 Istorinis miesto Oradia (rum. Oradea) vakarų Rumunijoje pavadinimas, plg. vok. Großwardein, vengr. Nagyvárad.
6 Nuo sąvokos fin de siècle (pranc.) – pažodžiui „šimtmečio pabaiga“. Šiuo terminu apibūdinamos XIX a. paskutiniame dešimtmetyje daugelyje žemyninės Europos šalių išryškėjusios kultūrinės tendencijos mene, architektūroje, literatūroje ir pan.
7 Cesta (slov.) – kelias, plentas; Trg (slov.) – aikštė; Slovenska cesta – Slovėnijos plentas; Dunajska cesta – Vienos plentas; Trg Osvobodilne Fronte – Išlaisvinimo fronto aikštė.
8 Adomas Mickevičius, „Piligrimas“ (iš „Krymo sonetų“), vertė Vincas Mykolaitis-Putinas.
9 Turimas omenyje Jugoslavijos dalyvavimas Neprisijungimo judėjime (angl. Non-Aligned Movement). Tai buvo neformali politinė grupuotė, jungianti valstybes, nepriklausančias ar nepritariančias jokiam iš didžiųjų politinės galios blokų. Vienas iš pagrindinių judėjimo iniciatorių buvo Josipas Broz Tito.
10 K.u.K. (vok. Kaiserlich und Königlich) – santrumpa, vartojama Austrijos-Vengrijos dualistinei monarchijai apibūdinti.
11 Stranieri (it.) – užsieniečiai.
12 Bohumilas Hrabalas.
13 „Kur mano namai“ (ček.) – šiais žodžiais prasideda Čekijos Respublikos (o anksčiau ir Čekoslovakijos) himnas.
14 Austrijos-Vengrijos imperatorius Pranciškus Juozapas I (it.).
15 Vieną didelę kavą su pienu ir vieną alaus (it.).
16 Labas, Karaliene. Labas rytas, Jūsų Didenybe (vok.).
17 Graži, ar tiesa? (it.)
18 Kas? Ciesorienė? (it.)
19 O, taip! Natūralu, mūsų Elzbieta (it.).
20 Jūsų? (it.)
21 Taip, triestietė. Austrė (it.).
22 Daugelis mūsų turėjo austrus senelius. Triestas tai ir Austrija, ir Italija. Tai visas pasaulis (it.).
23 Triestas – pasaulio sostinė (galva) (lot.).
24 Prie pasaulio krašto (it.).
25 Pršut (slov.) – Slovėnijoje ir kai kuriuose Kroatijos regionuose tradicinė vytinto kumpio atmaina, panaši į itališką prosciutto.
26 Tais metais Serbų, kroatų ir slovėnų karalystė buvo pervadinta į Jugoslavijos karalystę.
27 Štirija (slov. Štajerska, vok. Styria) – vienas iš istorinių regionų Slovėnijos ir Austrijos pasienyje, dabar šiaurinė jo dalis priklauso Austrijai, pietinė – Slovėnijai.
28 Daržovių aikštė (slov.).
29 Tautos namai (slov.).
30 Vertimas mano, – N. S.
31 Čevapi, pljeskavica – tradiciniai mėsos patiekalai, būdingi Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos ir kai kurioms kitoms pietinėms buvusios Jugoslavijos respublikos virtuvėms.
32 Žinomiausia slovėnų pršut atmaina yra kilusi iš Kraso regiono – mėsa tradiciškai vytinama naudojantis nuo Adrijos jūros pučiančiais vėjais.
33 Adrijos istorija (it.).
34 Prie lango stoviu ir matau,
Kaip lėtai supasi kaštonai.
Vėjelis staiga juos pagavo
Greitutis, kaip svajonės…
Ak, debesys nubėgo,
Auksinėje pašvaistėj, auksu švytint.
Ir vienas aš likau čia,
Šiame tyliam krašte.
Ir skrendant lyg drugeliai,
Vis dar matau sparnų jų baltą blizgesį.
Ir vienas čia likau aš, vienutėlis.
Kur aš ir kam aš čia, kokia mano prasmė?
(Vertimas mano, – N. S.)
35 Taip praeina pasaulio šlovė (lot.).