MOLĖTAI 1918–2018, sudarytojai Viktorija Kazlienė, Donaldas Andziulis, Vilnius: EX Arte, 2018, 192 p., 1000 egz.
Atkurtos Lietuvos šimtmečiui paminėti skirti renginiai šių metų vasario 16-ąją pasiekė piką ir įvairiais turiniais bei formomis nusirito per visą Lietuvą. Minėjimai, akcijos, eisenos ir žygiai, albumai ir mokslinės monografijos, ekspozicijos, mokykliniai projektai ar kitos keisčiausios visuomeninės iniciatyvos prisidėjo prie garbingo jubiliejaus paminėjimo arba tiesiog dėl bendros nuotaikos (o gal ir patriotinio marketingo sumetimais) pasipuošė geltona-žalia-raudona spalvinėmis kombinacijomis su vienetu ir dviem nuliais.
Tikriausiai valstybės jubiliejaus proga bei reprezentaciniais sumetimais ir buvo išleistas Molėtų kraštui skirtas leidinys – Molėtai 1918–2018. Knygos pasirodymas ir bandymas save (Molėtus) parodyti bei prisistatyti viso modernaus valstybingumo šimtmečio kontekste yra itin sveikintinas, bet nelengvas darbas. Nelengvas, nes šimtmečio ženkliuko užsidėjimas ant leidinio viršelio automatiškai dar nepadaro kūrinio vientisu ir konceptualiai išsitenkančiu subjektu geografinėje bei istorinėje 1918–2018 m. Lietuvos erdvėje. Ir čia nekalbame apie kažin kokius didžius leidinių sudarymo principus, teorijas ir didaktikas – tokiai progai skirta publikacija visų pirma turėtų atsakyti į esminį klausimą, kaip Molėtai papildo ir paįvairina Lietuvos valstybingumo šimtmečio idėją? Tačiau aptardami šį konkretų leidinį galime užduoti ir paprastesnius klausimus: kokio pobūdžio tai leidinys, kodėl pasirinktas toks žanras? Ar tai fotografijų ir kitų Molėtų krašto muziejaus fonduose (ir ne tik) saugomų vertingiausių eksponatų albumas? Iliustruota miesto ir krašto šimtametė kronika, chronologinis-tematinis lokalios vietovės pasakojimas? O gal tai reprezentacinis, jubiliejinis leidinys, kurį savivaldybės vadovai galėtų dovanoti įvairių progų metu? Pervertus ir įvertinus knygą Molėtai 1918–2018, matyt, rastume visų minėtų žanrų samplaiką, kas suponuoja mintį, kad knyga buvo parengta gana skubotai ir atsižvelgiant į fonduose ir tiesiog „po ranka“ turimą medžiagą, o ne atsakant į suminėtus lengvesnius ar sunkesnius klausimus, paryškinant aktualias idėjas ar pasigiriant turimais unikalumais. Svarbiausia, kad čia beveik nerasime temų, kurios pabrėžtų Molėtų krašto indėlį į visą modernaus valstybingumo istorinį kontekstą.
Leidinyje išties justi gana padrikas jo sudarymo principas – sudėti maždaug viską ir apie viską, kas nutiko per šimtą metų Molėtų krašte. Kitaip tariant, tikriausiai vadovautasi Lietuvoje būdingu ir ydingu principu (ypač kalbant apie sovietmetį), kad „juk viskas, kas čia nutiko, ir yra mūsų istorija, o istoriją reikia gerbti“. Turbūt dėl šios taisyklės net ketvirtadalis knygos paskirta sovietiniam Molėtų periodui, o, pavyzdžiui, šiame krašte aktyviai pasireiškusiam partizanų karui skirta vos viena fotografija! Veikiausiai nebūtų verta dėl to kritikuoti šios knygos sudarytojų, nes kiekvienas turi teisę vadovautis savo žiūros kampu ir kompetencijomis, tačiau viso to pateikimas su Lietuvos valstybingumo atkūrimo štampu įpareigoja kalbėti ne tik apie tiesiog kažin kuriame krašte nutikusius kažin kokius įvykius, o pirmiausia apie valstybingumo tradiciją, jos puoselėjimą ir Molėtų krašto indėlį į šios tradicijos gyvastį. Aptariamos knygos atveju, priešingai, čia rasime ir daugiau abejotinų sprendimų, nesusijusių nei su valstybingumu, nei su šimtmečiu. Pavyzdžiui, knygos vaizdo pasakojimų virtinėje rasime kadrus apie „paminklo karvedžiui Vytautui Putnai“ atidengimą, ryškaus spaliukų organizacijos ženklelio publikavimą ar Raudonosios armijos karo veterano krūtinę puošiančių 22 medalių išskyrimą. Dar sovietinių statybų sovietinę statistiką, bekonteksčių faktų apie 1954 m. į Molėtų bažnyčią įvestą elektrą, 1955 m. surengtą pirmąją Molėtų rajono dainų šventę ar 1958 m. įkurtą tarpkolūkinę statybos organizaciją. Galiausiai rasime net vaizdinę informaciją apie „išvadavimo iš hitlerininkų 35-ųjų metinių minėjimą“. Kokia šios informacijos reikšmė, atrankos kriterijai, kas tos nematomos gijos, ant kurios visi šie faktai yra veriami? Paaiškinimų nerasime nei įvade, nei trumpuose įžanginiuose atskirų knygos dalių tekstuose.
Žinoma, čia nereikėtų ieškoti jokių paslėptų sąmokslų ar pulti kalti autorius prie gėdos stulpo. Juolab kad leidėjai neabejotinai yra savo krašto patriotai. Leidinys atitinka jau daugelį metų atskiruose miesteliuose leidžiamų reprezentacinių leidinių turinį ir formatą, matyt, atsirado ne iš didelės meilės, o iš reikalo ir buvo apribotas finansinių resursų bei laiko trūkumų. Tai stebina, ypač prisimenant paskutinį, 2012 m. išleistą Molėtams skirtą Vaidoto Žuko sudarytą leidinį Molėtai 625: žmonės, istorija, gamta.
Nepaisant gražios autorių idėjos ir užmojo, tikriausiai skubotai atrinkti leidinio vaizdiniai, sudaryti tekstai ir slidi pagrindinė idėja tarpusavyje mažų mažiausiai nesusikalba, o tai gražų sumanymą paverčia ne konceptualia šimtamete retrospektyva, bet eiliniu ir pilkoku „vieno rajono“ albumu kietais viršeliais. Ateityje norėtųsi autoriams palinkėti daugiau drąsos eksperimentuojant ir daugiau pastangų išsigryninant pagrindinę leidinio mintį.
