Nerangus, baikštokas patriarchas –
Siela lyg berniuko atvira.
Kas, jei ne liepsningasis Lamarkas
Gina gamtą savo rapyra?
Jei gyvybė – tik betikslės klaidos,
Trumpą dieną gimusios tuščiom,
Privalau judriais Lamarko laiptais
Nusileist giliausion apačion.
Ten, kur ūsakojai, anelidės,
Slysdamas tarp gluodenų, driežų,
Stangriuose tilteliuose paklydęs,
Lyg Protėjas, nyksiu pamažu.
Užsivilksiu mantiją raginę,
Kraujas tvinkčios lyg vilnis šalta,
Virsiu garbana ir vandenyne
Amžinai įsiurbs mane puta.
Štai vabzdžiai. Jų akys tarsi taurės,
Pilnos vyno, žybteli staiga.
Tarė jis: „Gamtos taisyklės žiaurios.
Dar matai, bet tuoj pradings rega.“
Tarė jis: „Ne tau aidų beribė.
Veltui mėgai Mozarto garsus.
Atslenka voragyvių kurtybė –
Ši spraga stipresnė už visus.“
Ir gamta nuo mūsų atsitvėrė
Nebūties užuolaida tamsia,
Ir pailgas smegenis užvėrė
Lyg plieninę špagą makštyse.
Ir daugiau nebus nuleistas tiltas
Mūsų broliams – tiems, kurie toli,
Tiems, kurių alsavimas dar šiltas,
Šypsena lanksti, kapai žali…
Iš rusų kalbos vertė Tomas Venclova
„Lamarkas“ – vienas geriausių ir žinomiausių Osipo Mandelštamo (1891–1938) eilėraščių. Parašytas 1932 m., jis turi ir politinį matmenį. Nusileidimas evoliuciniais Lamarko laiptais į pirmykštės aklos ir nebylės gamtos sferą gali būti suprastas ir kaip Rusijos regresas į stalinistinio teroro pasaulį (vert. kom.).