Mistiškus šiurpulius kelianti tema iš filmo Geras, blogas ir bjaurus (Il buono, il brutto, il cattivo, 1966) ar širdį sentimentalumu veriantis „Chi Mai“ iš filmo Magdalena (Maddalena, 1971) – vargiai įmanoma būti negirdėjus bent vieno Ennio Morricone (1928–2020) muzikos kūrinio. Taip, būtent – ne garso takelio, o muzikos kūrinio: šis italų kompozitorius, gerbėjų vadintas Maestro, kino filmų garso takelius kūrė kaip pilnavertes muzikines kompozicijas, o ne fonui užpildyti skirtus skambesius. Tai, ką jis darė nuo 1960-ųjų, Vakarų kino industrijoje prilygo revoliucijai.
Romoje gimęs Ennio Morricone muzikos pradėjo mokytis būdamas dvylikos. Į Šv. Cecilijos konservatoriją jį pastūmėjo muzikalus tėvas Mario, grojęs trimitu džiazo ir lengvosios muzikos grupėse. Konservatorijoje teko likimas mokytis drauge su Sergio Leone – būsimu režisieriumi. Anuomet du mokiniai nė nenutuokė, kad vaikiška jų draugystė išaugs į vieną žymiausių kompozitorių-režisierių tandemų kino istorijoje – greta tokių porų kaip Alfredas Hitchcockas ir Bernardas Herrmannas ar Federico Fellini ir Nino Rota. Tačiau iki jųdviejų šlovės dar buvo likę nemažai laiko, o būsimasis maestro tik mokėsi kompozicijos ir trimito. Nors girdėjo raginimus susitelkti tik į kūrybą, Morricone nemetė instrumento ir užsidirbdavo grodamas džiazo grupėse. Tačiau jis turėjo tvirtų ambicijų kurti ir po studijų ketino rašyti rimtąją muziką.
Vis dėlto 1954 m. baigus kompozicijos studijas, reikėjo rūpintis pragyvenimu. Stabilias pajamas kūrėjui garantavo darbas Italijos nacionaliniame transliuotojuje RAI. Atrodo ironiška, kad rimtąją muziką nusiteikęs rašyti Morricone užsidirbo aranžuodamas popmuzikos dainas. Tačiau gal būtent jos kūrėjo mintyse pasėjo paprastų, bet paveikių melodijų daigą? Vėliau jis parašė hitų popmuzikos garsenybėms Mireille Mathieu, Françoise Hardy, Norai Orlandi ir kt., dirbo su grupe Pet Shop Boys, atlikėjais k.d. lang, Andrea Bocelli, Stingu.
Kita vertus, net ir dirbant su popmuzika, Ennio Morricone’s neapleido akademinės muzikos kompozitoriams būdingas poreikis ieškoti rafinuotų skambesių ir naujų raiškos priemonių. Praėjus dešimtmečiui nuo studijų baigimo, 1965 m. kūrėjas prisijungė prie laisvosios improvizacijos grupės Nuova Consonanza, laikomos pirmuoju eksperimentiniu kompozitorių kolektyvu. Čia jis galėjo išlaisvinti savo poreikį eksperimentuoti: grupės muzikoje vietą rado džiazo ir avangardinių kūrybos technikų – serializmo, konkrečiosios muzikos ir kt. – principai, triukšmo (noise) ir kitų eksperimentinių technikų elementai.
Pagrindinė jo gyvenimo veikla, regis, sujungė abu polius – lengvąją / pop muziką ir polinkį į eksperimentinę kūrybą. Garso takelius kino filmams jis pradėjo rašyti 1960 m. Nuo to laiko kompozitorius sukūrė muziką daugiau nei 450 kino filmų.
Pirmieji Ennio Morricone’s darbai buvo lengvos itališkos komedijos ir kostiuminiai filmai – debiutavo su Luciano Salce juosta Fašistas (Il federale, 1961). Čia kompozitoriui buvo tinkama erdvė panaudoti popmuzikos aranžuotojo patirtį – šiuose filmuose skamba paprastos ir įsimenamos melodijos. Vėliau Maestro muzika papildė įvairiausių žanrų kino juostas – komedijas, dramas, trilerius, siaubo, romantinius filmus. Šalia garso takelių jis kūrė ir koncertinę muziką: keliolika koncertų fortepijonui, apie trisdešimt simfoninių kompozicijų, opera, mišios, muzika chorui – regis, tokio kūrybinio kraičio per savo karjerą visiškai pakaktų bet kuriam produktyviam kompozitoriui, tačiau nuostabą kelia, kad visa tai Morricone parašė šalia šimtų partitūrų kino filmams. Atsivertus jo filmografiją, ypač pribloškia XX a. septintas ir aštuntas dešimtmečiai: kūrybinis intensyvumas buvo toks, kad kai kuriais metais jo muzikos palytėti filmai skaičiuojami dešimtimis.
Lūžio tašku kompozitoriaus karjeroje laikomi 1964 m., jam pradėjus dirbti drauge su buvusiu bendraklasiu, režisieriumi Sergio Leone. Pasakojama, kad šis susižavėjo išgirsta Morricone’s aranžuota amerikiečių folkloro daina – todėl nutarė, kad būtent jis yra tas kompozitorius, kuris sukurs tinkamą muzikinę atmosferą ir jo paties vesternams. Spageti vesternas (angl. spaghetti western) – tokį pavadinimą netrukus gavo italų režisierių kuriami juodo humoro, cinizmo ir grubumo persmelkti vesternai, kurių pionieriumi laikomas būtent Leone. Susiklosčius tvirtai partnerystei tarp jo ir Morricone‘s, pastarasis savo ruožtu netrukus įsitvirtino kaip „spageti vesternų kompozitorius“.
Daugelis turbūt sutiktų, kad terminas „spageti vesternas“ neskamba solidžiai, lyg tai būtų egzotiška ir kokybės stokojanti tikro vesterno klastotė. Ir išties tokie filmai nebuvo kino kompozitorių svajonė – pirmiausia dėl labai riboto biudžeto. Kaip tuomet išreikšti savo kūrybiškumą? Tačiau Morricone’i tai nebuvo kliūtis. Jau pirmasis jo ir Leone’s darbas Už saują dolerių (A Fistful of Dollars, 1964) parodė, kad talentingas kūrėjas pajėgus atsiskleisti ir ribotomis aplinkybėmis. Vietoje sodrių styginių instrumentų kompozitorius pasirinko elektrinę gitarą, armonikėles, žydų arfą, varpelius, o ekrane vykstančio veiksmo smarkumą pabrėžė išmoningai naudojamais garso efektais. Visiškai netikėta, netradicinė instrumentuotė ir savitos, įsimintinos melodijos – Už saują dolerių garso takelis prilyginamas revoliucijai, kaip gali skambėti vesternas.
Beje, siekis sukurti garsinę kokybę buvo visiškai abipusis – Leone muziką laikė svarbia savo filmų dalimi. Ir tokia svarbia, kad ji koregavo ir filmo tempą: „Nors tai neįprasta, dalis muzikos buvo parašyta prieš filmą. Leone’s filmai savotiški, nes jis norėjo, kad muzika būtų svarbi filmo dalis – ir dažnai užtęsdavo scenas, nes nenorėdavo nutraukti muzikos. Štai kodėl jo filmai tokie lėti – būtent dėl muzikos“, – 2007 m. pasakojo Maestro (Q&A – Ennio Morricone, in: The Observer / Guardian, 2007-03-18, in: https://www.theguardian.com/music/2007/mar/18/features.musicmonthly10).
1966 m. Ennio Morricone jau metus buvo prisijungęs prie avangardinio kolektyvo Nuova Consonanza. Atrodo, kad pastarojo eksperimentinę dvasią jis vis drąsiau perkėlė į kino filmus. Tais metais pasirodė bene garsiausias Leone-Morricone tandemo kūrinys, filmas Geras, blogas ir bjaurus. Morricone’s sukurta pagrindinė tema sulaukė didžiulės komercinės sėkmės ir įsirėžė į istoriją kaip vienas žinomiausių kino filmo garso takelių. Okarina (uždarojo tipo fleita), švilpimas, bežodis vokalas, dunksintys būgnai, elektrinė gitara ir keli charakteringi motyvai – rodos, vos tiek užtenka, kad galvoje atsivertų bauginanti prerijų tuštuma ir joje pavojingai kaukiantys kojotai.
Filmų biudžeto limitai kūrėją objektyviai apribojo tuo aspektu, kad jis negalėjo kurti simfoniniam orkestrui. Tačiau polinkis į netradicinius skambesius, kurį puikiai sekėsi kultivuoti minėtame avangardo ansamblyje, sėkmingai skleidėsi ir spageti vesternų garso takeliuose. Trumpas ekskursas: 1917 m. kompozitorius Erikas Satie parašė skandalingai pagarsėjusį baletą Paradas, kuriame efektingiems skambesiams išgauti naudojo tokius neįprastus „garsinius“ objektus kaip spausdinimo mašinėlė, buteliai, pistoletas ir sirena. Šis baletas už „viešą įžeidimą ir šmeižtą“ kompozitoriui „uždirbo“ aštuonias paras kalėjimo. Laimei, po maždaug pusės amžiaus kine su muzika ėmęs eksperimentuoti Morricone už pistoleto šūvių, pliaukšinčių botagų ir kitų originalius garso efektus sukuriančių priemonių naudojimą sulaukė ne bausmės, o visuotinio pripažinimo.
Žemesnės lygos filmais laikomus spageti vesternus Ennio Morricone’s muzika praturtino subtiliais niuansais – pavyzdžiui, kartais jo garso takeliai „rimtam“ veiksmui suteikdavo komišką prieskonį ir skatindavo ironišką žiūrovų reakciją. Tiek dirbdamas su Leone, tiek vėliau su daugybe kitų režisierių, Maestro savo muzika sustiprindavo siužeto vingių ekspresiją ir atmosferą. Žongliruodamas kompozicijos, instrumentuotės ir improvizacijos įgūdžiais, jis kūrė inovacijas kino muzikoje. Įdomu, kad septinto dešimtmečio akademinėje muzikoje buvo populiari sonoristinė muzika, akcentavusi garso spalvą, skambesių, tembrų, faktūrų įvairovę ir dėmesį pačiam skambesiui. Regis, iš dalies italų genijus tai taikė ir kino muzikoje – jo naudojama tembrų įvairovė buvo neginčijamai spalvinga. Elektrinės gitaros, arfos, disonuojančios armonikėlės, įvairiausios fleitos (įskaitant egzotines), trimitai, bažnytiniai vargonai, švilpukai, bežodžiai vokalai – ši eklektiškai atrodanti visuma, išradingai naudojama, kino ekrane matomas spalvas tiek pat papildė skambesio spalvomis.
Ne mažiau svarbus buvo kūrėjo talentas ir melodijos srityje. Iš operos tėvynės kilęs menininkas produktyviai išnaudojo, ko gero, genuose tūnantį polinkį dainoms, apskritai melodijai ir lyrikai.
Per savo gyvenimą dirbęs su daugybe režisierių ir praturtinęs įvairiausių žanrų filmus – tarp jų tokius žymius kaip Leone’s Kartą Vakaruose (Once Upon a Time in the West, 1968), Giuseppe’s Tornatore’s Naujasis „Paradiso“ kino teatras (Cinema „Paradiso“, 1988) ir Malena (Malèna, 2001), – Ennio Morricone pirmąjį Oskarą gavo tik 2007 m. Tąkart už savo nuopelnus kino muzikos menui kompozitorius buvo įvertintas garbės Oskaru, o už atskirą garso takelį (Quentino Tarantino Grėsmingasis aštuonetas, orig. The Hateful Eight) buvo apdovanotas tik 2016 m.
„Geriausia kino filmų muzika yra ta, kurią gali girdėti. Muzika, kurios girdėti negali – kad ir kokia gera ji būtų – yra bloga filmų muzika“, – yra sakęs Maestro. Ennio Morricone’s muzika filmuose tikrai girdima – taip stipriai, kad kartais kinematografinis vaizdas lieka antrame plane. O galbūt – net pakylėjanti virš vaizdo.