Paisydamas vyraujančių in memoriam pavyzdžių, žodį apie a. a. popiežių Benediktą XVI turėčiau pradėti atsiminimų pyne. Atskridęs į Romą paskutinę – to dar nieks nežinojo – jį išrinkusios konklavos dieną, tiesiai iš Ciampino atvažiavau į Šv. Petro aikštę ir kirsdamas kolonadą išgirdau džiaugsmo šūksnius, kuriuos netrukus patvirtino oficialusis „Habemus Papam“. Atbuvęs pirmąjį Popiežiaus – atrodė didžiai susidrovėjęs – pasveikinimą ir palaiminimą, su geruoju bičiuliu Jonu Malinausku ėjau išlenkti bokalo į netolimą užeigą, kurion kartais užsukdavęs alaus kardinolas Ratzingeris, o tą vakarą buvo gausu šveicarų gvardiečių. Nors galėčiau tęsti, kad per inauguracines pamaldas sėdėjau už gausaus būrio žaliais tautiniais kostiumais pasirėdžiusių bavarų, vargiai tokios reminiscencijos domina malonųjį skaitytoją. O ką gi prasminga rašyti, idant nekartočiau pasakojimų apie savilaidinį Krikščionybės įvadą, išvengčiau pretenzijos į istorinį apibendrinimą ar publicistinio pontifikatų lyginimo?
Grįšiu prie asmeniško, tačiau ne fizinėje erdvėje įvykusio susitikimo su Benediktu, kurį patyriau 2006 m. vėlyvą pavasarį paėmęs į rankas mažo formato plytų spalvos knygelę – lietuvišką jo pirmosios enciklikos vertimą. Buvau skaitęs bene keliolika enciklikų, net truputį panarstęs, pasitelkęs šį tą rašinėjant. Man žanras nekėlė didelio entuziazmo, atrodė, kad deklaruojamas (vis platesnis, pasauliečius įtraukiantis) adresatas ir tradicinė raiška senokai nukeliavę kas sau, o akademiškas teologinis argumentavimas ir sielovadiniai pasažai nesudaro organiško vienio. Savigraužą, kad gal be deramos pagarbos galvoju apie magisteriumo dokumentus, apramino vieno ganytojo privati ištara, esą per daug tų enciklikų paskelbiama, mažai kas (net iš vyskupų) jas teperskaito. Tad ir Deus caritas est atsiverčiau ketindamas vien permesti akimis, nors iš pirmo žvilgsnio suvokiau ją esant gerokai trumpesnę nei kitos. Atsiverčiau ir ilgai nepadėjau. Šiukštu neketinu čia enciklikos analizuoti, tik pasidalinsiu, kuo ji įtraukė, kaip atvėrė Benedikto mąstymą apie išties svarbius dalykus. Tiesa, paplitęs aiškinimas, gal sietinas ir su jo kuklumu, kad Deus caritas est rengta dar Jono Pauliaus II pontifikato laikais, tik pabaigta bei paskelbta jau po šventojo mirties. Tilto tarp Petro įpėdinių tiesimas, turint galvoje Šv. Tėvo titulus, tikrai prasmingas, tačiau dera nepamiršti, kas buvo atsakingas už magisteriumo dokumentų rengimą iki 2005 m., ypač vėliausiu popiežiaus negalios laikotarpiu. Todėl vargiai būtų pagrindo abejoti dėl pilnutinės Benedikto autorystės.
Pozityvus teiginys, kad Dievas yra meilė – krikščioniui akivaizdus ir, deja, gerokai aptrintas. Tad įdomu ne tai, kokiais pavyzdžiais ar citatomis popiežius jį pagrindė, bet ką paneigė, su kuo supriešino. Maža to, kokiam supriešinimui pasipriešino. Ne etinis siekis ar kokia nors didi idėja duoda pradžią tapimui krikščioniu (1), – rašė Benediktas, ir šis persergėjimas dėl aukštų siekių bei idėjų (jos nepaiso žmogaus, ypač kito ir kitokio) lieka atgręžtas prieš bet kokios rūšies utopizmą ir rigorizmą visoje enciklikoje. Netgi dar radikaliau: pačią sąvoką įsakymas, kalbėdamas apie meilės (Dievui ir artimui) įsakymą, popiežius įdėjo į kabutes. Jei žmogaus meilė yra atsakas į Dievo meilę žmogui, tai ji jokiu būdu nėra tai, kas nurodyta, vykdytina, kam paklūstama, nusilenkiama, negalima prieštarauti, kai liepiama daryti, ko neįstengiama (18). „Įsakymo“ kabutės – gal subtili ir todėl deramos hermeneutikos besišaukianti nuoroda, tačiau kitoje vietoje visiškai atvirai kalbama apie meilės karikatūrą (8). Tai yra tie tariamai prakilnūs tarnavimo kitiems, atsidavimo ir net pasiaukojimo principams pavyzdžiai, kurie nepaiso žmogaus žmogiškumo, troškimų, norų, patirčių įvairovės, nuo jos atsiriboja ir ją niekina kaip žmogiškosios prigimties paklydimą.
Sukarikatūrintą meilės vaizdinį Benediktas atrado eroso ir agapės priešpriešinimo tradicijoje, kurią nuosekliai dekonstravo, nes meilė, nepaisant įvairių jos matmenų, „yra viena tikrovė“ (8), o „panieka meilei yra panieka Dievui ir žmogui“ (31). Nežinau, ar leistina tokio pobūdžio dokumente kaip enciklika įžvelgti ironiją, tačiau toliau cituosimo pasažo tęsinys, mano supratimu, yra smelkte persmelktas filosofinio sarkazmo: „Jei kas nors tokią [eroso ir agapės] priešpriešą išplėtotų iki kraštutinumo, krikščionybės esmė taptų atsieta nuo pagrindinių žmogaus gyvenimo sąryšių ir, kaip tokia, sudarytų kitą pasaulį, kuris galbūt ir būtų įstabus, tačiau atskirtas nuo žmogaus gyvenimo visumos“ (7). Ragindamas suvokti, kad vien tik agape grindžiama žemiškoji būtis yra utopija, popiežius kviečia brandinti erosą atsidavimu, atsižadėjimu, nesavanaudišku atsigręžimu į kitą. Pastaroji mintis daugeliui šiuolaikinių skaitytojų tebūtų atkarus moralistinis truizmas, jei ne ištara prieš pradedant svarstyti apie kūno ir sielos vienovę meilėje, kurios dėka „žmogus tampa visiškai pats savimi“. Tai ištara apie erosą: „meilė ir dieviškumas kažkaip susiję“ (5). Mane andai suintrigavo tas kažkaip, puoliau žiūrėti kitomis kalbomis: itališkai „esiste una qualche relazione“, angliškai „there is a certain relationship between“, vokiškai „irgendwie mit […] zu tun hat“, lotyniškai „existit quaedam quasi necessitudo“. Bendrasis konceptas, kad žmogus skendi Dievo meilėje, ar tolesnis argumentavimas, kad „meilė žada begalybę ir amžinybę“, išlygos kažkaip nereikalautų. Gal tai tik teologiškai naivaus filologo nuostaba, bet man atrodo, kad įžodindamas meilės ir dieviškumo sąsajos neapibrėžtumą, Benediktas nurodė žmogiškąją meilę esant slėpiniu. Vien jau todėl ji nespraustina į apriorinio tvarkingumo, proto ir valios ribas, o tik palydėtina tėvišku auginimo ir brandinimo, idant „aprėptų visą egzistenciją su visais jos matmenimis“ (6), linkėjimu. Be kita ko, aptardamas Bažnyčios įkūrimo laikais gyvavusias sąvokas, popiežius priminė, kad senovės Graikijoje erosu vadinta „žmogų tarsi užklumpanti“ meilė (3).
Gindamas eroso ir agapės savitumą bei tarpusavio papildomumą, Benediktas drauge atmetė krikščionių priešpriešinimą (Kristaus laikų ir šiandienei) dabartybei, užsidarymą, išsigryninimą bei atsiribojimą. Jam rūpėjo ne kaip patogiau prisitaikyti prie kintančio pasaulio, perimti naująsias medijas ir retorikos praktikas, o kaip sutaikyti Dievo meilės ir gailestingumo žinią su žmonių gyvenimu, patirtimi, mąstymu, koks jis aktualiai yra. Daugelis įsidėmėjo ir be saiko kartojo prieš įžengiant į 2005-ųjų konklavą kardinolo Ratzingerio sakyto pamokslo frazę apie reliatyvizmo diktatūros pavojų. Kažkoks epideminis lapsus, kad beveik visi vertintojai – tiek karštai pritariantys, tiek piktai kritikuojantys – interpretavo taip, tarsi „be penkių minučių“ popiežius būtų griežtai neigęs patį reliatyvizmą, o ne pasmerkęs jo suabsoliutinimą, diktatūrišką panieką bet kokiems stabiliems principams, pasirinkimams, tapatybėms.
Pirmoje Benedikto enciklikoje lengvai atpažįstamas popiežių dokumentų kanonas: pradėti nuo Senojo ir eiti prie Naujojo Testamento, integruoti Antikos filosofus ir Bažnyčios Tėvus; nestebina nė hermeneutinis sąvokų pasvarstymas ir bendruomenėje karštai diskutuojamų dalykų, pavyzdžiui, diakonijos aptarimas. Tačiau netikėtas ir patrauklus užmojis harmonizuoti, aprėpti ir įglausti Dievo pamiltųjų įvairovę, kurią skirtingų rūšių žemažiūriai nuolat mėgina surikiuoti į karo vieni prieš kitus divizijas. Popiežius negalėjo laimėti šiame kare, nes jis nesiekė laimėti, nesiekė įveikti kito, gal priešiškai nusiteikusio, teologinės vingrybės ar autoriteto keliu, apologetų ar prokurorų keliu, gynybos ar puolimo keliu. Jis liko pralaimėtojas akyse tų, kurie nepriima žinios, kad autentiška krikščionybė nekalba apie pralaimėjusius. Nekalba ir apie įgijusius (moralinį) pranašumą, nes „tikėjimo paženklinta egzistencija […] nėra tiesiog moralė“ (14), nes vienintelė tikra pergalė yra Kristaus pergalė prieš mirtį, ir kiekvienas kviečiamas dalyvauti šioje pergalėje (nepaisant visų savo pralaimėjimų prieš nuodėmę). Dievo meilę jau esame gavę ir ji yra begalinė, todėl galime dalintis meile nepatirdami stokos.
Ties šia mintimi skaitytojas gali nuspręsti, kad tik kartojasi katekizmėlį, tačiau Benediktas vėl nustebina. Priminęs Bažnyčios socialinio mokymo radimosi istoriją ir esmę, pabrėžęs, kad „Bažnyčios užduotis nėra suteikti šiam mokymui galios politinėje plotmėje“ (28), popiežius ėmėsi pagrindimo, kodėl caritas reiks net gerokai ištobulintoje, palyginus su dabartine, teisingoje visuomenėje. Jis išdėstė tris meilės artimui būtinybes ar taikinius. Materialinis stygius yra tik trečiasis iš jų. Pirmieji du – kančia ir vienatvė, kurios visada egzistuos ir šauksis paguodos (28). Perskaitęs suvoki, kad per Benediktą, kuris apie tai byloja taupiais, santūriais žodžiais, šventraščio antropologija ir krikščioniškasis pasaulio suvokimas (kaip pirmtakas ir grindėjas) leidžiasi į supratingą dialogą su sekuliariais XXI a. žmogaus disforinių būsenų aiškintojais ir gydytojais.
Vienintelė skeptiška įžvalga, kurią galėtum įsivaizduoti nukreiptą į šiuolaikinius nuogąstaujančios, depresuojančios žmonijos gelbėtojus, enciklikoje pasakyta krikščionių adresu: nors meilė artimui apima visus žmones, „bendrõs ir neapibrėžtõs menkai įpareigojančios meilės“ (15), t. y. abstrakčiojo humanizmo bergždumas – akivaizdus ir veidmainiškas. Ką čia toli ieškosi pavyzdžių – retas Lietuvos katalikas, net dvasininkas tapo artimo meilės liudytojas nelegaliems migrantams. „[P]asaulio neįmanoma paversti humanišku laikinai atsisakant elgtis kaip žmonėms“ (31), – tai universali išvada, nors būtų patogu „pažangos filosofijos“ atmainas, kurias šiame kontekste kritiškai mini Benediktas, apriboti tau svetimu marksizmu ar rodyti pirštu į totalitarinius agresorius. Popiežius didis optimistas, kai sako, kad „krikščionis žino, kada kalbėti apie Dievą ir kada apie jį tylėti bei leisti kalbėti pačiai meilei“ (31). Savo ruožtu, perskaitęs šią tezę iš kito galo, imi svarstyti, kas Benedikto akimis yra (tikrai ar tikras) krikščionis. Popiežius pateikė reliatyvią apibrėžtį, o ne formulę, į kurią tikratikiai įstatytų kitamanį ir išspręstų nuosprendžio lygtį.
Tiek tradicionalistų aklamacijomis, tiek bravūriška žurnalistine pajuoka nuolat lydėtas plačiai sutartas apibūdinimas, kad kardinolas Ratzingeris buvo (ir tapęs popiežiumi liko) įsakmus. Ilgamečio Sanctum Officium vadovo atsakomybė už doktriną įspaudė jam šią žymę kaip rengtų dokumentų žanro ir disciplinuojančių sprendimų grasumo padarinį. Tačiau ne vien prielankumas katinams ir drovi šypsena bylojo jį esant greičiau gilų sąlygiškumo mąstytoją nei diktato aistruolį. Man – gal ir Jums – Benedikto XVI pontifikato gyvasis paveldas yra visiškai sąmoningas atsisakymas primesti, įsakyti, valdyti ir atbaigti užuot atsiliepus bei paaiškinus, kodėl galvoji kaip galvoji ir kalbi kaip kalbi.
