Kęstutis Stoškus. Bazilijonų vienuolyno vartai. 2000. Fotografija

Pirmiausia norėčiau padėkoti Literatūros salomsLiteratūros salų žmonėms, Literatūros salų bendruomenei. Ne, ne už nominaciją, o kad skaitote kolegų darbus. Padėkoti, kad atsiradote ir tveriate, tęsiate. Nes šiais mažai kuo tikinčiais, fiktyvių stebuklų apsčiais laikais esate autentiškas apreiškimas, kad akademinis domėjimasis literatūra neišsitenka pažymių ir taškų, atestacijų ir akreditacijų narve.

Šia proga drįstu su Jumis pasidalyti dviem punktyriškais pasamprotavimais. Pirmasis – kokia esminė problema, mano galva, iškyla prieš šiandienį (o gal – visų laikų?) literatūrologą. Antrasis pasamprotavimas – kas yra kritiškai svarbu rašant apie literatūrą, idant kiti, o ypač mes patys, vieni kitus skaitytume.

Taigi apie problemą. Į dabartį – kad ir kaip tą dabartį (keliais dešimtmečiais ar geru šimtmečiu) apibrėši – mes išsprukome iš Romantizmo, besirungiančio kaip dvyniai su Apšvieta, glėbio. Romantizmas įaštrino Antikos mąstytą, Viduramžiais kiek mažiau diskutuotą, o nuo Renesanso galvojančiųjų galvose nuolat knibždėjusį Kūrėjo klausimą. Kūrėjo kaip meno veikalo vienintelio steigėjo, o drauge ir ypatingo, iš kitų išsiskiriančio žmogaus klausimą. Pagal Dievo paveikslą ir panašumą sukurto žmogaus idėja buvo transformuota (redukuota?) į menininkų, kurie vieninteliai yra sukurti pagal Pasaulio Tvėrėjo paveikslą ir panašumą, idėją.

Egalitarizmo, demokratijos, visuotinio bendrojo, taigi ir literatūros mokymą aprėpiančio išsilavinimo, o drauge totalitarizmų, nacionalizmų, dekolonizacijos, globalizacijos ir sekuliarizacijos kontekste akademinė literatūrologija romantinį vienatinio genijaus kultą palaidojo dvejopai. Labai supaprastinus, tekstualistai (nuo formalistų iki semiotikų) ir naujieji hermeneutai atėmė veikalą iš tvėrėjo/steigėjo, reikšmių sferai arba suteikdami tariamą autonomiją, arba permesdami atsakomybę už jas skaitytojui. Antrasis Kūrėjo (didžiąja raide) išblukinimo vektorius – dekonstrukcinės ir sociologizuojančios tyrimų kryptys. Iškeldamos ne-originalumo aspektus, kartotes, kvestionuodamos reikšmių hierarchijas, aptardamos į veikalo funkcionavimą nuo pat jo užuomazgos įsitraukusių agentų gausą jos anihiliuoja menininko savitumą ir savarankiškumą. Kai tuo pačiu metu Lietuvos ateities vizijų konstruotojai ir neva pažangūs edukologijos teoretikai skelbia imperatyvą „trys milijonai kūrėjų“, Kūrėjo nunykimas yra tik dar akivaizdesnis.

Savo ruožtu, pirmasis, tekstualistų ir hermeneutų, antiromantinis frontas reikšmingai stiprino literatūrologų loginį mąstymą, operavimą priešpriešomis, klasifikavimo ir abstrahavimo gebėjimus, savistabą ir lingvistinę kompetenciją. Antroji, dekonstrukcinė ir sociologizuojanti tendencija diegė daugeliu požiūrių priešingą – reliatyvistinį, multidimensinį, ribas ir opozicijas išplaunantį mąstymą, suvokimą, kad veiksnių, aspektų, tapatybių yra pernelyg daug, idant jas būtų galima tvarkingai abstrahuoti ir taksonomizuoti. Beprasmiška klausti, kuri iš epistemų naudinga ar žalinga, teisinga ar klaidinga, tęstina ar atmestina. Kaip mėgsta sakyti socialinių tinklų vartotojai, „to nebegali atmatyti“, – globiančioji ir globojančioji hermeneutika tapo visiems laikams išstumta įtarumo hermeneutikos. Šios visos patirtys ir analitiniai įgūdžiai, deramai ir su saiku kultivuojami, jau tapo literatūrologinės ekosistemos dalimi. Gyvybingoms ekosistemoms, kaip žinia, būdingas priešingų veiksnių balansas.

O tai kokia tad problema? Problema yra autorius. Ne vienatinis genijus, ypatinga asmenybė, tautos sąžinė ar kokia kita kultinė figūra, ne rimtų, verksmingų ar anekdotinių biografijų personažas, o tiesiog – autorius. Trivialus žinojimas, kad be jo kūrinio nebūtų, kad net autoriui prilyginus visus kitus literatūros agentus, jis yra vienintelis eilėraščio ar romano conditio sine qua non, nėra įveiksmintas kaip šiuolaikinio literatūrologinio tyrimo instrumentas. Bachtino pastanga postromantiškai konceptualizuoti autorių, iš distancijos žvelgiant, liko izoliuota tekstualistinėje hermeneutinėje perspektyvoje ir nelabai turėjo vaisingos plėtotės. Kad ir koks sunkus, nepatogus yra pasaulio, žmogaus ir meno tvėrimo klausimas, kad ir kaip baugu jį keliant atkristi į šiandien atrodančias naivias idėjas, iš kurių andai buvo neva išsipainiota, nori nenori, kada nors teks pripažinti XXI a. literatūrologijos teorinėje konsteliacijoje žiojint juodąją skylę. Ir sugalvoti, kaip apie autorių ir kūrinio autorinę genezę kalbėti panašiu konceptualiu lygiu, kokiu kalbame apie tekstą ir skaitytoją, literatūros lauką ir bibliografinį kodą, naratyvą ir intertekstualumą, etc. Metodologiškai (nors toli gražu ne visuomeninės sąmonės plotmėje) sutriuškinę romantizmą, turime susigrąžinti humanitarikos sandą, kurį romantikai egzegeravo, todėl jis kaip tas kūdikis iš nekotėlės buvo išpiltas drauge su vandeniu.

Antrasis mano pasamprotavimas, dar punktyriškesnis, – apie kalbėjimą ir rašymą, kurį praktikuojame. Visi žinome, kad rašome per daug, nors akademiniai administratoriai mums priekaištauja, kad rašome per mažai. Beveik visi žinome, kad rašome per daug sudėtingai, nors dažnas priekaištas, ypač kol esame tokio akademinio statuso, kai dar sulaukiame viešų priekaištų, kad mūsų rašiniams stinga metodologijos eksponavimo. Vos rečiau kas susigriebiame, tačiau susigriebę jau drįstame pajuokauti, kad tebejaučiame liguistą potraukį gražbylystei, kuria vis vien neprilygstame rašytojams, todėl atrodome tik kompleksuoti neįvykėliai, jei tuo persisunkia mūsų akademiniai, o ir einamosios kritikos tekstai.

Ar yra koks gudrus testas, kaip patikrinti mūsų rašinių padorumą, paskaitomumą greta gerai žinomų kriterijų: ar esama intrigos, ar išties norima ką nors pasakyti, ar patikrinta pagal pirminius šaltinius. Šiandien, kiek nerimtai kalbant, atsirado vienas naujas savikontrolės testas – visai verta savęs paklausti, ar negalėtų tokio rašinio, kokį ketinai rašyti ar parašei, sukompiliuoti skaitmeninis intelektas. Kadangi ši anekdotinė situacija nebejuokinga, turiu kiek kitokį siūlymą, kurį išprovokavo literatūrologinių tekstų ir ypač recenzijų, beje, ne vien lietuviškų, skaitymas. Vis dažniau pagalvoju, ar atspėčiau, apie ką – kokį rašytoją, kūrinį, kitą literatūrinį objektą – yra skaitomas tekstas, jei tai nebūtų nurodyta. Ne visuomet įmanoma, bet raginčiau mintyse perrašyti savo rašinius kaip matematinius reiškinius, kur objektai (ir, žinoma, citatos) figūruotų kaip nežinomieji x, y ir t. t. O tada paklausti: ar apibūdinimai, įvardijimai, suklasifikavimai leidžia lengvai išspręsti uždavinį, t. y. nustatyti, kas už nežinomųjų slepiasi. Gal kai kas iš auditorijos girdėjote, kad toks eksperimentas buvo atliktas su keliais vienos reikšmingos literatūros istorijos skyreliais apie rašytojus, ir paaiškėjo, kad apibūdinimai puikiai tinka net keliems autoriams. Šiuo atveju „puikiai“ nereiškia „puikūs“. Tad linkiu mums visiems taupesnio ir aštresnio žodžio – ne tik įmantraus bei netikėto, bet ir tokio, kuris turi aukštą skiriamąją gebą. Nes autoriai, kurie nesiskiria vienas nuo kito, vargiai yra autoriai, ergo, neverti mūsų pastangų. Arba mūsų pastangos – per menkos, tad paplušėkime.

Dar kartą – ačiū Jums!

Kalba, perskaityta 2023 m. liepos 28 d. Literatūros salų vasaros seminaro metu autoriui įteikiant „Metų straipsnio“ apdovanojimą už straipsnį „Tekstas kaip gyvatvorė“ (Archivum Lithuanicum, 2022, t. 24).