Dirbate prie didelio Pirmojo pasaulinio karo okupacijų lyginamosios istorijos projekto. Spėju, kad okupacijos praktikos ir patirtys atskiruose Europos regionuose gerokai skyrėsi, tad ir bet koks lyginimas turėtų būti sudėtingas. Kokie didžiausi tokio tyrimo iššūkiai? Ar jau ryškėja pirminiai rezultatai?
Taip, dirbu prie Pirmojo pasaulinio karo okupacijų lyginamosios istorijos, tačiau tai darau kaip knygos sudarytoja ir redaktorė, pačius tyrimus atlieka kolegos. Esu labai laiminga, kad pavyko suburti specialistus, tiriančius atskirus regionus, suprantančius jų dinamiką. Mūsų tyrimo geografinė apimtis iš tiesų didelė, pavyzdžiui, turėsime skyrių apie Rusijos okupuotus regionus Mažojoje Azijoje. Pats mūsų atspirties taškas, t. y. okupacijų lyginimas, reiškia, kad skirtingos dalys turi sudaryti visumą; kad okupacija kaip reiškinys yra viena pagrindinių Pirmojo pasaulinio karo dimensijų, nepriklausomai nuo jų skirtumų. Okupacijas kaip dimensiją aš vadinu „trečiąja erdve“ – tai yra erdvė, kuri nėra fronto linija, nes čia nėra intensyvių kovų ir mūšių; okupacija taip pat nėra ir namų frontas, kuris ekonomiškai ir kitaip mobilizuojamas, kad palaikytų karo pastangas (angl. war effort). Okupacija yra kažkas kita, kažkas, ką privalome suprasti, jeigu norime iš tiesų pažinti Pirmąjį pasaulinį karą. Juk okupacijos savotiškai skatino ir ilgino karą, nes viena pusė norėjo išlaikyti šias teritorijas, o kita – jas atgauti. Be to, tirdami okupacijas, daug sužinosime apie socialinę, politinę ir kultūrinę karo visumą, pavyzdžiui, smurto normas – kas šiame kare buvo laikoma priimtina, o kas skandalinga.
Taip, lyginimas sudėtingas, nes labai skiriasi okupuotų teritorijų specifika, skiriasi ir kiek šaltinių išliko ar yra prieinama. Pavyzdžiui, paimkime demografiją kaip kriterijų: Galicija Pirmojo pasaulinio karo metais yra gana agrarinis ir labai tankiai apgyvendintas regionas, Kuršas – agrarinis ir labai retai apgyvendintas, o Belgija yra tuo metu tankiausiai apgyvendinta šalis visame pasaulyje. Arba, jeigu lygintume okupacijų pabaigas, tarkime, šiaurės Prancūzijos teritorijų išlaisvinimas vėlyvais 1918 m. buvo gana paprastas: sugrįžo senoji valstybė ir jos institucijos, administracija. Tuo tarpu Rytuose situacija visiškai kitokia, kur okupacijas keitė kitos okupacijos: Rusija iš Galicijos pasitraukė 1915 m. liepą, čia įsitvirtino Austrija-Vengrija, 1916 m. rusai trumpam vėl sugrįžo.
Turime labai aiškiai suvokti tokius skirtumus, bet nemanau, kad tai problema, veikiau galimybė. Mes tikrai nesukursime tipinio okupacijų modelio, bet ieškosime bendrybių, kurios leistų lyginti. Pavyzdžiui, mums įdomu, kokius specialistus į okupuotas teritorijas siunčia okupuojanti valstybė. Žinome, kad Vokietija į Lietuvą siuntė miškininkystės ekspertus, nes miško resursų įsisavinimas vokiečiams buvo labai svarbus. Kitais atvejais tai gali būti sveikatos apsauga arba kultūra. Taip pat įdomu, kas buvo šie žmonės, dažnai norėję patys vykti į šiuos okupuotus kraštus, tarsi nuotykių ieškotojai.
Vis dėlto jūsų pagrindinis tyrimų laukas yra Belgijos okupacijos istorija Pirmojo pasaulinio karo metu. Kuo pasižymėjo ši okupacija ir ar šios temos tyrimuose įvyko lūžių per pastaruosius dešimt ar penkiolika metų?
Vienas lūžis, įvykęs ne taip jau seniai, yra pats pripažinimas, kad tai apskritai buvo okupacija. Kai praėjusio amžiaus pabaigoje pradėjau savo tyrimus, buvau apstulbusi, kiek istorijoje buvo primiršta Belgija – ir kad jos patirtis Pirmojo pasaulinio karo metais buvo okupacija. Anuomet teko skaityti daugybę darbų apie įvairius Belgijos patirties karo metu aspektus, tačiau beveik niekas nekalbėjo apie tai kaip apie okupuotą valstybę, priešingai nei Antrojo pasaulinio karo kontekste. Istorikai rašydavo apie šį laikotarpį tarsi tai buvo taikos metas. Tačiau pastaruoju metu situacija keičiasi.
Vertinant plačiau – pagaliau atsirado supratimas, kad galime kalbėti apie Belgijos patirtį Pirmojo pasaulinio karo metu kaip nuoseklią istoriją. Jos vertinimas, aišku, nevienareikšmis, nes skirtingos visuomenės grupės okupaciją išgyveno skirtingai. Bet vis dėlto tai yra nuosekli istorija, atskleidžianti, kaip okupacijos dinamika veikė įvairias socialinio audinio dalis; kaip vietos valdžia, visuomenė ir skirtingos savanoriškos organizacijos reagavo į okupaciją.
Okupacinis režimas buvo tikrai žiaurus, bet turėjęs ir ribas, kurių nenorėta peržengti, buvo tam tikra pagarbos kultūra. Pavyzdžiui, 1916 m. rudenį okupacinė valdžia pradėjo vykdyti deportacijas, įvedė priverstinį darbą, tačiau šiuos nutarimus atšaukė 1917 m. pradžioje, kai kilo pasaulinė pasipiktinimo banga. Okupacinis režimas Briuselyje ir imperinė valstybė Berlyne nenorėjo kompromituotis pasaulio akyse, jie norėjo išlaikyti savo reputaciją. Okupacija nenustojo būti žiauri, bet režimas aiškiai suprato savo veikimo ribas.
Kitas pavyzdys – Belgijos spaudos būklė po 1914 m. vokiečių invazijos ir šios situacijos palyginimas su 1940 m., nacistinės Vokietijos okupacija. 1914 m. didžioji dalis Belgijos leidinių tiesiog nustojo ėję, nes buvo suvokta, kad cenzūros sąlygomis darbo tęsti negalima – priešingu atveju normalizuosi okupanto valdžią. Situacija buvo visiškai priešinga 1940 m., kai Belgijos spauda tiesiog tęsė darbą. Kitas pavyzdys – Pirmojo pasaulinio karo metu Vakarų Europoje praktiškai nebuvo jokio ginkluoto pasipriešinimo okupacijai, nes vietos civiliai gyventojai tai suprato kaip banditizmą, esą kovoti turi kareiviai, ne civiliai. Tuo tarpu pagal Antrojo pasaulinio karo standartus, ginkluotas civilių pasipriešinimas jau atrodo kaip pasipriešinimo viršūnė. Kitaip tariant, visa tai atspindi tam tikrą pagarbos kultūrą ir bendras normas, būdingas XX a. pradžios Europai. Tačiau ši kultūra praktiškai subyrėjo iki 1940 m., ją pakeitė daug ciniškesnė laikysena.
Bet apskritai, viena Belgijos ypatybių – daugumą tyrimų (kalbu apskritai, ne tik šia tema) atlieka doktorantai ar net magistrantai. Todėl didelė jų dalis lieka nepublikuota ir nežinoma visuomenei. Laimei, tai irgi keičiasi.
Kodėl? Trūksta visuomenės susidomėjimo ar yra kažkokių specifinių problemų?
Ne, tikrai ne dėl domėjimosi stokos, jo yra daugiau nei pakankamai. Pirmiausia, leidėjai Belgijoje yra labai atsargūs, nelinkę rizikuoti. Neatsitiktinai mano pačios knyga apie Belgiją Pirmojo pasaulinio karo metais buvo išleista Nyderlanduose – Belgijoje anuomet man nebūtų pavykę. Situacija keičiasi, bet lėtai. Kita priežastis, kurią minėjau – šiuos tyrimus atlieka doktorantai, o ne įsitvirtinę, žinomi akademikai. Pastarieji dažniausiai užima tyrimų grupės vadovų, mokslo biurokratų vaidmenis, nes daugelis jų paprasčiausiai neturi laiko dirbti archyvuose su pirminiais šaltiniais. Belgijos akademinio pasaulio modelis skiriasi nuo JAV ar daugelio kitų šalių, kur dirbdamas universitete tu dėstai, atlieki tyrimus ir turi tik šiek tiek administracinio darbo.
Dar viena priežastis – Belgijos istorikams ilgą laiką buvo tarsi patariama vengti rašyti didelį pasakojimą, sintezes ir populiarias istorijas. Neatsitiktinai Davidas van Reybrouckas, parašęs itin populiarią knygą apie Kongo istoriją, ilgainiui visiškai apleido akademiją. Tokie ambicingi pasakojimai apie sudėtingus dalykus, parašyti populiariai, ilgą laiką kolegų buvo nuvertinami kaip nepakankamai rimti. Tai irgi keičiasi, tačiau ilgą laiką buvo manoma, kad jei nori būti profesionaliu istoriku, negali rašyti didelės sintezės apie didelį objektą. Pats terminas „sintezė“ buvo suvokiamas neigiamai, rimtai vertinti tik itin specializuoti darbai. Tai paaiškina, kodėl iki šiol neturime jokios vieno autoriaus sintezės apie Belgiją Antrojo pasaulinio karo metu, priešingai nei apie Nyderlandus. Ir aš pati galėjau parašyti knygą apie Belgiją Pirmojo pasaulinio karo metais tik todėl, kad nedirbau Belgijos universitete, knygą pradėjau dirbdama Leidene, o užbaigiau JAV.
Vienoje savo knygų apie okupuotą Briugę minite, kad 1915 m., kai reikšminga Vokietijos kariuomenės dalis buvo permesta į Rytų frontą, Belgijoje okupacinis režimas buvo sugriežtintas. Kaip Vokietijos karo planavimas ir karo dinamika paveikė okupacijos politiką Belgijoje?
Pavyzdys, ateinantis į galvą – 1916 m. rugpjūtis, kai Vokietijos strategija Verdene aiškiai žlugo. Nors vokiečiai tiesiogiai nepralaimėjo Verdeno mūšio, bet jie nesugebėjo ir perlaužti karo eigos, neparklupdė Prancūzijos. Tuo pačiu metu Rumunija įsitraukė į karą Antantės pusėje. Dėl to įvyko pokyčiai Vokietijos karinėje vadovybėje, generolą Erichą Georgą von Falkenhayną pakeitė Paulis von Hindenburgas ir Erichas Ludendorffas, atsirado vadinamoji Oberste Heeresleitung. Šie tarptautiniai įvykiai bei įvykiai fronte leido tam tikrai frakcijai paimti valdžią – ir ne tik karinę, bet ir stiprinti savo pozicijas Vokietijoje.
Šis vadovybės pokytis taip pat keitė Belgijos statusą. Prasidėjo masinės deportacijos, be darbo likę vyrai imti tiek į frontą, tiek dirbti į fabrikus – tai vadinu Ludendorffo posūkiu. Tai reiškė, kad režimas nebesiekė legitimumo Belgijoje, galios faktorius tapo esminiu. Dauguma okupacinio režimo pareigūnų nesutiko su tokiu posūkiu, ir kaip minėjau, netrukus deportacijos buvo sustabdytos. Vis dėlto, kad ir neilgam, buvo pasiektas naujas prievartos lygis.
Gal galėtumėte sukonkretinti šios prievartos mastą? Kiek žmonių buvo išsiųsta iš Belgijos į frontą ir Vokietiją po Hindenburgo ir Lundendorffo įsitvirtinimo Generaliniame štabe?
Vokiečių istorikas Jensas Thielis savo tyrimais parodė, kad šios deportacijos buvo labiau simbolinė bausmė nei efektyvi priemonė. Tuo metu Belgija turėjo apie 600–750 000 bedarbių vyrų. Bet okupacinė valdžia sugebėjo deportuoti tik 120 000, iš jų pusė buvo nusiųsti į frontą, likę – į Vokietiją, priverstiniams darbams. Tai buvo labiau simbolinis nei efektyvus veiksmas, turėjęs pražūtingų pasekmių tiek Vokietijos prestižui pasaulyje, tiek tiems deportuotiems vyrams, kurių didelė dalis mirė kalėjimuose, darbo stovyklose arba grįžo namo suluošinti.
Minėjote okupacijos legitimumą. Ar kultūrinė erdvė taip pat buvo išnaudojama kaip įrankis okupacinės valdžios teisėtumui didinti?
Tikrai taip. Sakyčiau, kad pirmąją okupacijos pusę žymėjo režimo siekis legitimizuotis Belgijos visuomenės akyse. Šį „legitimumo“ terminą naudoju beveik ankstyvosios modernybės prasme, nes sąvoka gimė ikimoderniuose kontekstuose. Legitimumas reiškė, kiek valdovas priimamas kaip teisėtas – ir tai kilo ne iš ideologijos, o iš tokių faktorių kaip dinastinis ar religinis legitimumas. Tokia prasme vartojamas terminas verčia mus žvelgti anapus pragmatinių interesų ar ideologinių skaičiavimų. Tai labai įdomi sąvoka.
Pavyzdžiui, 1915 m. Briuselio „La Monnaie“ operoje buvo pastatytas Richardo Wagnerio Nibelungų žiedas. Tai svarbu, nes Wagneris buvo labai mėgstamas kompozitorius prieškarinėje Belgijoje – kur kas labiau nei Prancūzijoje. Pavyzdžiui, prieškariu į Wagnerio operų pristatymus buvo organizuojami specialūs „Wagnerio traukiniai“ žiūrovams vežti. Taigi 1915 m. įvyko ši įspūdinga premjera, visiškai aukščiausia klasė. Tačiau pastatymo lankomumas buvo tragiškas. Visuomenė suprato, kad režimas taip bando legitimizuotis, todėl patriotiški belgai jautė, kad jų pareiga – neleisti režimui tuo pasinaudoti.
Be aukštosios kultūros, buvo ir kitų iniciatyvų. Pavyzdžiui, 1916 m. Briuselyje vyko didelė paroda, kurioje pristatyta Vokietijos socialinės gerovės sistema – neįgaliųjų ir senatvės pensijos, sanatorijos ir kt. Paroda ne tik rodė Vokietijos efektyvumą tvarkantis su šiomis sritimis, tai buvo ir tiesioginis kontrastas su prieškarine Belgijos valdžia, kuri, tiesą sakant, buvo tikrai nejautri – sergantiems, neįgaliesiems ar vyresnio amžiaus žmonėms nebuvo jokios socialinės paramos. Taigi 1916 m. paroda turėjo aiškią didaktinę paskirtį, tai buvo ir bandymas legitimizuotis per kultūrą, kartu ir keliant Vokietijos reputaciją pasaulio akyse, pavyzdžiui, Skandinavijos šalių delegacijos buvo kviečiamos aplankyti parodą. Siekiant pritraukti belgus, režimas visaip stengėsi sukurti patrauklų renginį: nemokami bilietai, puiki orkestrų programa, įvairios pramogos šeimoms.
Bet žvelgiant plačiau, kultūra neatsiejama nuo žmonių perspektyvos, nuo to, kaip jie supranta tai, kas vyksta. Todėl kitas vertas dėmesio pavyzdys – pasakojimo, paaiškinančio, kodėl apskritai įvyko konfliktas tarp Belgijos ir Vokietijos, kūrimas. Prieškarinėje Belgijoje neutralitetas buvo viena pamatinių nuostatų, kurią Vokietija pažeidė 1914 m. rugpjūtį, kai Belgija neleido vokiečiams pulti Prancūzijos per Belgijos teritoriją ir pasipriešino. Todėl belgai tikėjo, kad jų priežastis kovoti Pirmajame pasauliniame kare buvo netgi kilnesnė nei prancūzų: belgai kovėsi ne už kažkurią stovyklą, o už abstrakčią, principinę tarptautinės teisės idėją. Okupacinis režimas visaip bandė šį pasakojimą sugriauti, pagrindinė priemonė tam buvo plakatai gatvėse, anuomet labai paveikus įrankis. Juose skelbta, kad Belgijos vyriausybė 1914 m. rugpjūtį nebuvo neutrali, nes pasirašė slaptas sutartis su Britanija, todėl belgai kovojo ne už kokį nors idealą, o tiesiog tapo britų žaidimo dalimi. Šiam naratyvui skleisti buvo mestos didžiulės pastangos, režimas net samdė archyvarus, kurie peržvelgtų Belgijos ministerijų dokumentus; jose buvo įsteigti Vokietijos departamentai ir paskirtos komandos ieškoti bet kokių įrodymų, kurie galėtų paremti šiuos teiginius. Galiausiai buvo atrasta prieškarinė korespondencija tarp Belgijos pareigūnų ir Britanijos karinės atstovybės, kurią vokiečiai laikė koziriu savo rankose.
Egzistuoja herojinis Belgijos karaliaus Alberto naratyvas, akcentuojantis jo griežtą pasisakymą prieš vokiečių ultimatumą 1914 m. rugpjūčio pradžioje. Kiek iš tiesų svarbus buvo karaliaus vaidmuo puoselėjant Belgijos nepriklausomybės viltį ir priešinantis okupacijai?
Simbolinis karaliaus Alberto vaidmuo buvo didžiulis. Vyriausybė pabėgo į neokupuotą Prancūziją, o šis žingsnis buvo vertinamas neigiamai. Karalius irgi išvyko iš sostinės, tačiau jo pasitraukimas buvo kitoks – jis išvyko, kad vadovautų kariuomenei. Tai faktas, o ne mitas – jis laikėsi ne Prancūzijoje, o neokupuotoje Belgijoje šalia fronto linijos, netoli Ypro. Tai didino jo reikšmę ir statusą. Tačiau užkulisiuose karalius Albertas gana greitai ėmė skeptiškai vertinti Antantės šansus laimėti karą, todėl jis kur kas labiau nei vyriausybė buvo pasirengęs svarstyti kompromisinį taikos su Vokietija susitarimą.
Vis dėlto karalius Albertas liko pagrindinis Belgijos tvirtumo simbolis visos okupacijos metu. Beveik niekas nežinojo, kad iš tikrųjų jo pozicija buvo kur kas lankstesnė. Visi matė tik karališkosios šeimos sprendimą likti neokupuotoje Belgijoje, nepabėgti į Prancūziją. Albertas buvo kariuomenės vadas, o karalienė Elžbieta atliko slaugės vaidmenį – taigi dvi ikonos. Kai okupacinis režimas uždraudė demonstruoti karališkosios šeimos portretus, šie portretai tapo galingu pasipriešinimo simboliu. Režimas netgi bandė platinti karaliaus karikatūras, tačiau tai visiškai nepavyko ir tik sustiprino jo statusą.
Dar viena svarbi tema Belgijos okupacijos kontekste yra vadinamoji „Flamenpolitik“. Ar galėtumėte paaiškinti, kas tai yra?
Akivaizdu, kad aplinkybės, kuriomis Vokietija užėmė Belgiją, mažai prisidėjo prie Vokietijos tarptautinio prestižo ar patikimumo – buvo pažeistas Belgijos neutralumas, įsiveržta į suverenios valstybės teritoriją, vyko ir civilių gyventojų žudynės, ypač karo pradžioje. Staiga Vokietija tapo atsakinga už užimtos šalies valdymą. Ir jeigu atvirai nusikalstama ir žiauri galia, kaip nacistinė Vokietija, galbūt mažai rūpinosi pasauline nuomone, tai kaizerinei Vokietijai reputacija tarptautinėje erdvėje buvo labai svarbi.
Bandydamas laviruoti okupacinis režimas susitelkė į Belgijos kalbinę specifiką – tai, kad Belgija turi dvi pagrindines kalbas, o iš tiesų tris, jei įskaičiuotume vokiečių kalbą. Flamandų (arba olandų) kalba buvo prastesnėje padėtyje, ir čia vokiečiai matė galimybę: esą jie padeda engiamai „broliškai tautai“. Šis jausmas taip pat buvo paveiktas tuo metu vyravusios völkisch etninės ideologijos, kuri Europą laikė ne suverenių valstybių kolektyvu, o tautų grupe. Šiuo požiūriu žemėlapį būtų buvę galima perpiešti pagal etnines grupes, o Vokietija būtų šių tautų lyderė. Bent iš dalies tai buvo dar vienas taktinis žingsnis bandant legitimizuotis, įtvirtinti savo buvimą ir ugdyti dalies Belgijos visuomenės palaikymą okupaciniam režimui.
Todėl flamandų klausimas greitai tapo jautria tema. Kaip minėjau, pagrindinė okupacijos režimo komunikacijos priemonė buvo plakatai gatvėse, ten buvo skelbiamos žinios iš fronto, politiniai pranešimai ir kita informacija. Pirmiausia šie plakatai buvo rašomi vokiečių, prancūzų ir olandų kalbomis, tačiau greitai buvo pakeista tvarka – vokiečių, olandų ir prancūzų kalbomis. Tai buvo smulkmenos, tačiau simboliškai svarbios. Vėliau sekė ir kitos priemonės, pavyzdžiui, teatrai ir kinai buvo įpareigoti versti savo programas, įskaitant kūrinių pavadinimus, į olandų kalbą. Buvo įkurti ir subsidijuojami flamandų laikraščiai, kurie bendradarbiavo su režimu. Šių pastangų kulminacija buvo universiteto, kuriame dėstymas vyko olandų kalba, įsteigimas Gente. Vėliau įvykdytos ir Belgijos administracinio suskirstymo reformos, kai frankofonų regiono sostine paskelbtas Namiuras, o flamandų sostine – Briuselis. Administracija vėliau buvo dar kartą reorganizuota, tačiau naujoji sistema nebuvo tvari.
Pagrindiniai flamandų lyderiai, kurių palaikymą tikėtasi pelnyti šiomis priemonėmis, jas kategoriškai atmetė, laikydami jas neteisėtomis. Jie teigė, kad gauti nuolaidas iš okupacinio režimo yra nepriimtina, nepaisant to, kad jie ilgą laiką kovojo už universitetą savo kalba. Jie atsisakė peržengti savo principus. Todėl vėliau režimas kreipėsi į antro-trečio ešelono flamandų aktyvistus, kurie buvo labiau linkę bendradarbiauti. Tačiau ir pati okupacinė valdžia suprato, kad šie žmonės, kaip teigė vienas ano meto pareigūnas, buvo „Führer ohne Heer“ (vok. „vadas be armijos“). Jų įtakos neužteko režimo legitimacijai tarp flamandų. Todėl apskritai ši iniciatyva nebuvo sėkminga vertinant iš Belgijos pusės. Bet ši kampanija mobilizavo prie jos dirbusius vokiečius – filologus, archyvarus, tokius istorikus kaip Karlas Lamprechtas. Sėkmingesne ją galima laikyti nebent visuomenės sukiršinimo prasme. Flamenpolitik šešėlis driekėsi iki Antrojo pasaulinio karo ar net vėliau, nes šis naratyvas – kad okupacija flamandams ir frankofonams buvo fundamentaliai skirtinga – Belgijoje dominavo iki pat devintojo dešimtmečio. Manyta, kad karas reiškė kardinaliai skirtingas patirtis, priklausomai nuo to, ar esi flamandas, ar valonas.
O kaip su atmintimi šiandien – ar Antrojo pasaulinio karo patirtys nustelbia Pirmąjį?
Nedrįsčiau taip teigti, nes ilgą laiką Antrasis pasaulinis karas Belgijoje neturėjo nuoseklios istorijos. Nekalbu apie vieningą, didįjį ar patriotinį pasakojimą – to ir tikrai nesiūlau, – tiesiog nebuvo nieko nuoseklaus, tik fragmentai, neleidžiantys suprasti visumos. Pavyzdžiui, tik neseniai pradėta bandyti išryškinti antinacinio pasipriešinimo istoriją. Šis poslinkis yra ypač naujas, prasidėjęs tik prieš keletą metų. Anksčiau pasipriešinimas kaip tema buvo beveik visiškai nepripažintas tiek akademiniame, tiek viešajame diskurse.
Pavyzdžiui, 1943 m. balandį belgų pasipriešinimas iš traukinio, vykusio į Aušvicą, išgelbėjo daugiau nei 200 žydų. Tai buvo vienintelė masinė pabėgimo iš Holokausto traukinio operacija, tačiau iki šio amžiaus pradžios šis įvykis buvo beveik nežinomas. Jei tai būtų įvykę Nyderlanduose, būtų pastatyti bent keli filmai, išleista begalės knygų, ir tai būtų plačiai žinoma; apie tai būtų sužinojęs kiekvienas moksleivis, kaip ir apie Anną Frank. Tačiau Belgijoje ši neįtikėtina operacija išliko beveik nežinoma. Ji nebuvo minima nei lokaliai, nei nacionaliniu lygiu. Ir nesakau, kad tai turi būti pasakojama kaip grynai herojiška istorija – bet tai buvo vienintelė gerai koordinuota ataka prieš deportacijos traukinį į mirties stovyklas viso Holokausto metu, ir ji įvyko Belgijoje, vos keli kilometrai nuo Briuselio, kur mes dabar kalbamės. Net ir dabar šis faktas yra menkai žinomas.
Tai atspindi platesnę problemą: Belgijos mokslas ir atminties kultūra ilgą laiką susidūrė su akivaizdžiu nenoru pasakoti platesnę ir nuoseklią istoriją. Ne todėl, kad žmonės nenorėtų to žinoti – yra priešingai. Kas nors galėtų atlikti tyrimą ir panagrinėti šios specifinės situacijos priežastis. Dabar mes galime pasakyti, kad visa ši tylos era, atrodo, baigiasi. Ir, tiesą sakant, jau seniai laikas.
Manau, sutiksite, kad gerą pastarąjį dešimtmetį ne tik akademiniuose tyrimuose, bet ir Europos kultūroje, knygose, filmuose, kituose menuose matyti atgijęs susidomėjimas Pirmuoju pasauliniu karu. Kodėl Pirmasis pasaulinis karas ir toliau žavi tiek kūrėjus, tiek kultūros vartotojus?
Galiu kalbėti apie save, kas privertė mane pasirinkti Pirmąjį pasaulinį karą kaip pagrindinę tyrimų temą. Svarbi jo patrauklumo dalis slypi jo gilioje tragedijoje, koks tragiškas šis karas buvo. Jo išvakarės žymi didžiausias XX amžiaus viltis – Belle Époque, socialinį ir ekonominį progresą, tarptautinio bendradarbiavimo optimizmą. Matome ir nuostabią jaunąją kartą, kuri ir įkūnija šį laikmetį, daro jį išskirtiniu. Visa tai baigiasi didžiulėmis žudynėmis, kurios meta baisų šešėlį ant viso likusio XX amžiaus. Tai giliai tragiška.
Pirmasis pasaulinis karas skatina domėtis atminties kultūra, masinės mirties ceremonialais, poezija, romanais ir tapyba. Tos kartos išskirtinumas, susijęs su jų patirtomis siaubingomis baisybėmis, kuria istoriją, kuri yra atspari supaprastinimams. Ši sudėtinga istorija pritraukia plačią auditoriją, nes, mano nuomone, skaitytojai, žiūrovai ir klausytojai nebijo sudėtingumo. Mes skaitome knygas, žiūrime filmus ir serialus su sudėtingais siužetais ir moraline prasme dviprasmiškais personažais. Tai sunku supaprastinti ar paversti propaganda. Taip Pirmasis pasaulinis karas mus praturtina savo didžiuliu liūdesiu.
Nemanau, kad tai buvo tiesiog absurdiškas karas dėl nieko. Taip pat nemanau, kad teisinga ar tikslinga sakyti, jog tie jaunuoliai į karą ėjo dėl to, kad jiems buvo išplautos smegenys ar pan. Tebevykstantis karas Ukrainoje naujai aktualizuoja Pirmąjį pasaulinį karą ir įspėja nenuvertinti karo prasmės, neatimti prasmės iš žmonių, kurie jame kovojo ir žuvo. Ukraina aiškiai rodo, kaip nauja karta atsako į agresiją, kaip reikia elgtis tokiu atveju. Karas siaubingas, žūva ne tik kariai fronte, bet ir civiliai Kyjive ir kituose miestuose. Sužeistieji irgi esmingai pakeičiami savo patirčių. Žmogiškoji kaina yra didžiulė, nepakeliama, tačiau tai nepadaro karo klausimo paprastu. Kartais girdžiu pacifistus, sakančius, kad visi karai yra blogi, reikia juos tiesiog užbaigti. Gerbiu jų įsitikinimus, bet kaip istorikė ir savo šalies pilietė, negaliu sutikti. Tai tiesiog reikštų pasidavimą, savo žemės ir suvereniteto atidavimą kažkam kitam. Teritorinis vientisumas nėra tik sausas, techninis terminas – tai glaudžiai susiję su tapatybe, laisve ir išlikimu.
Ir tai yra kažkas, kas apibrėžia, ką reiškia būti žmogumi – gyventi orume ir laisvėje.
Taip. Tokiose situacijose nebūna paprastų sprendimų. Ukrainos atveju teritorijos atidavimas Putinui nepriartintų karo pabaigos, o tik laikinai jį sustabdytų. Pagrindinis konfliktas liktų neišspręstas. Ukraina rodo, kad Pirmasis pasaulinis karas išlieka aktualus. Jis mums primena, kad karas yra gili tragedija, bet ne kažkas absurdiško ar beprasmiško. Jis verčia mus spręsti varginantį klausimą: ką daryti susidūrus su karu?
Sophie De Schaepdrijver (g. 1961) – belgų istorikė, tirianti Pirmąjį pasaulinį karą, kelių tarptautiniu mastu pripažintų monografijų autorė. Dirbo Amsterdamo, Groningeno, Leideno ir Niujorko universitetuose, šiuo metu – Walterio L. ir Helen P. Ferree šiuolaikinės Europos istorijos profesorė Pensilvanijos valstijos universitete. 2016 m. už savo tyrimus De Schaepdrijver pagal Belgijos karališkąjį dekretą apdovanota baronienės titulu.
