Skirtingai nuo karingojo islamo ir ne mažiau karingai nusiteikusios Rusijos cerkvės, Katalikų Bažnyčia aiškiai ir bekompromisiškai atsisakė „šventojo karo“ idėjos. Mintis, kad evangelijos žinią ir gėrį apskritai būtų galima nešti ginklu, šiandien Bažnyčioje yra sava nebent ekstremistams, greičiausiai turintiems psichologinių problemų. Tačiau bendras klimatas mūsų Bažnyčioje toks, kad ne tik „švento“, bet ir „teisingo“ karo doktrina tapo kvestionuojama. Eliminavus bet kokį puolamojo karo teisėtumą, daugybė katalikų rimtai svarsto, ar teisėta yra ir karinė savigyna. Juk jos metu kažkas yra nužudomas, o ginklą naudojantis žmogus, kad ir besiginantis, visada elgiasi žiauriai. Ar jo sąmonės būsena suderinama su Jėzaus meile? Ar evangelija neliepia užpuolėjui atsukti kitą skruostą?
Karas Ukrainoje, kaip ir prieš 30 metų vykęs genocidinis karas Jugoslavijoje, verčia ne tik abstrakčiai diskutuoti apie tai, ar karas gali būti teisingas, bet ir konkrečiai apsispręsti: ar, kareiviams iš svečios šalies žudant mūsų šeimas, turime teisę priešintis juos nužudydami? Ar turime teisę padėti užpultiesiems siųsdami jiems ginklus?
Šviesios atminties popiežius Pranciškus pripylė daug žibalo į šių diskusijų ugnį. Jo spontaniški ir viešai erdvei neparuošti pasisakymai reikalavo sudėtingų interpretacinių aktų: ne vienas Bažnyčiai ištikimas apžvalgininkas jautė pareigą į jų žodžius sudėti priešingą prasmę, nei ta, kurią jie tiesiogiai reiškė. Iš pontifiko lūpų girdėjome, kad karą Ukrainoje „išprovokavo“ (vėliau jis pats taisėsi ir pavartojo švelnesnį „paspartino“) „NATO lojimas prie Rusijos sienų“, kad ginklų tiekimas Ukrainai tarnauja ginklų pirkliams, kad ten vyksta ne paprasta savigyna, o „imperijų tarpusavio kova“, kad Rusijos katalikų jaunimas įkvėpimo semtis turėtų iš carų Petro ir Jekaterinos (o juk žinome jų nusiteikimą kariauti)… Nesinori cituoti daugybės pasisakymų, kurie tik maskuotų esminį klausimą: kokia iš tiesų buvo Pranciškaus nuostata Ukrainos gynybinio karo konkrečiai ir teisingo karo apskritai klausimu? Ką šiuo klausimu galėtų pasiūlyti Bažnyčios tradicija?
AR DOVYDAS TURI TEISĘ KOVOTI PRIEŠ GALIJOTĄ?
Vienas Pranciškaus pasisakymas sulaukė gausybės komentarų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Prabėgus dvejiems metams po karo Ukrainoje pradžios, 2024 m. vasario 24 d. duodamas interviu Šveicarijos televizijai RTS popiežius pareiškė: „Manau, kad stipresni yra tie, kurie mato situaciją, galvoja apie žmones ir turi drąsos iškelti baltą vėliavą bei derėtis“. Šių žodžių paskatintas, taip pat stengiuosi „matyti situaciją“, „galvoti apie žmones“ ir galimas derybas. Bet šios pastangos man niekaip neleidžia teisinti baltos vėliavos iškėlimo. Įsivaizduoju Ukrainos ir jos žmonių padėtį, vadovybei ir kariams nutraukus ginamuosius karinius veiksmus. Nė neabejoju, kad rusiškoji pusė puolamųjų veiksmų nenutrauktų ir kad tai reikštų ne tik šalies okupaciją bei teisėtos vyriausybės pašalinimą, bet ir civilių žudymą, prievartavimus, kankinimus, grobimus, bet kokio ukrainietiškumo naikinimą – genocidą. Niekaip neįsivaizduoju, kur šioje prievartos grandinėje, ukrainiečiams „iškėlus baltą vėliavą“, galėtų prasidėti pilnavertės ir ukrainiečių orumą išsaugančios „derybos“. Todėl visiškai suprantamas užpultos tautos atsakymas popiežiui, duotas po kelių dienų: „Mūsų vėliava yra ne balta, o mėlyna ir geltona“. Po kurio laiko ir Valstybės sekretorius kardinolas Parolinas, neabejotinai taipogi „gilindamasis į situaciją“ ir „galvodamas apie žmones“ bei derybų galimybes, italų dienraščiui La Repubblica (2025-04-19) išdėstė poziciją, prieštaraujančią popiežiaus nuomonei: nors dialogas yra visų trokštamas, „būtų nežmoniška iš ukrainiečių atimti teisę gintis“. Bažnyčios analitikai, kurių klausiausi Prancūzijos radijo ar televizijos laidose, ne kartą sakė turintys informacijos, kad popiežiaus ir Valstybės sekretoriaus nuostatos Ukrainos laikysenos atžvilgiu stipriai skyrėsi ir kad dėl to jie netgi buvo „susibarę“.
Lietuvos tinklaraščiai citavo griežtus užsienio teologų pasisakymus dėl Pranciškaus pozicijos. Amerikiečių teologas George’as Weigelis Bernardinams duotame interviu („Teologas G. Weigelis: popiežiaus žodžiai apie „didžią“ rusų imperiją buvo neišmintingi“, 2023-09-05) šią poziciją traktavo kaip neapgalvotą ir priminė tradicinę Bažnyčios teisingo karo koncepciją pabrėždamas, kad „bet kokiu sveiką protą atitinkančiu moraliniu vertinimu Ukraina turi ne tik teisę, bet ir pareigą priešintis agresijai“. Dar griežtesnis popiežiaus pasisakymų vertinimas Bernardinų tinklaraštyje buvo perpublikuotas iš Prancūzijos dienraščio Le Monde („Karas Ukrainoje: Vatikanas vengia pripažinti, kas iš tiesų vyksta“, 2023-05-31), kuriame žymi teologė Anne-Marie Pelletier juos pavadino „brutaliais“ ir savo mintį tęsė taip: „Popiežiaus išsakyti argumentai primena 1938 metais vykusio Miuncheno susitarimo derybininkų iliuzijas. Ar diskusijos su Hitleriu pateisino siekį sugražinti jį prie tarptautinės teisės? Ar ieškant modus vivendi būtina kalbėtis su Putinu, kurio nurodymu užgrobtas Krymas, o po to ir Donbasas? Tiesa yra tokia – su šėtonu nesiderama“.
Iš tiesų žodis, į kurį popiežius Pranciškus dėjo visus argumentus ir viltis, kuris turėjo būti stebuklingas receptas, buvo šis: derybos. Tik Pranciškus neatsakė į vieną klausimą: kaip derėtis su tuo, kuris derėtis neketina? Pacituosiu dar vieną Bernardinų tinklaraštyje publikuotą straipsnį („Kodėl taip skubiai paskirtas naujasis Rusijos ambasadorius prie Šv. Sosto?“, 2023-05-26). Pristatant daugybę popiežiaus taikos iniciatyvų dėl karo Ukrainoje, straipsnyje be perstojo kartojasi žodis „prašė“. Popiežius „prašė“ Rusijos vadovybės nutraukti karą, „prašė“ apsikeisti belaisviais, „prašė“ išlaisvinti vaikus, „prašė“ parodyti taikos gestą… Ar šis „prašė“ neatskleidžia galimų „derybų“ su Putinu tragedijos? Ar jis neperspėja, kas laukia derybininko, atsisakiusio kovoti ir iškėlusio baltą vėliavą? Ar jame nematome orumo žmogžudystės? Tame pačiame straipsnyje pažymima, kad popiežius norėtų imtis ir kitų taikos misijų Rusijoje (suprask, ne vien „prašyti“), kad kardinolas Parolinas ne kartą kalbėjosi apie tai su Rusijos pusės atstovais. Į ką Rusijos pusė tiesiai šviesiai atsakė: „Nieko nežinome apie tokias iniciatyvas“. Toks cinizmas. Tokios „derybos“.
Vis dėlto net ir Lietuvoje buvo išsakyta popiežiaus Pranciškaus pozicijas ginančių autoritetingų nuomonių. Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto Sigita Maslauskaitė-Mažylienė pabrėždama, kad popiežiaus pasisakymai buvo suprantami neteisingai ar net sąmoningai iškraipomi, Bernardinuose kruopščiai pristatė daugybę nenuilstamų popiežiaus meilės užpultai Ukrainos tautai gestų („Ambasadorė prie Šventojo Sosto: Kremlius džiaugiasi, kad popiežius Pranciškus nepatinka lietuviams“, 2025-04-24). Pagaliau, akcentuoja ambasadorė, 2024 m. sausio 8 d. kalbėdamas diplomatams popiežius įvardijo Rusiją agresore. Pranciškaus meile ukrainiečiams abejoti negalime, o už tą įvardijimą, kad ir vienkartinį, jie yra neabejotinai dėkingi. Bet klausimas kitas: ar, Pranciškaus požiūriu, Ukraina turi teisę gintis ginklu? Komentuodama pontifiko raginimą „iškelti baltą vėliavą“ ir „derėtis“ ambasadorė šio klausimo nekėlė, bet dar kartą pabrėžė derybų svarbą.
Šį klausimą iškėlė ir Pranciškaus poziciją argumentuotai gynė (retai pasitaikantis derinys) Justinas Dementavičius straipsnyje „Suprasti Pranciškų, prisiminti Leoną. Apie galimą požiūrį į Rusiją“ (Bernardinai, 2025-06-10). Turtingame minčių tekste siekiama išryškinti iš katalikybės kylančius „principus, kuriais turėtų remtis politika“. Straipsnis gilus, protingas ir išmaniai atskleidžiantis evangelinės laikysenos esmę karo ir agresoriaus akivaizdoje. Nekomentuosiu daugybės jo teiginių, su kuriais galėčiau be vargo sutikti. Tačiau vieną, tiesiogiai susijusį su mūsų tema, trumpai pakomentuosiu, negalėdamas jo pateisinti.
Dementavičiaus nuomone, popiežius Pranciškus neneigė teisingo karo doktrinos: juk ji įtvirtinta Katekizme, kuriuo popiežius „turi vadovautis“. Kaip tik sekdamas šiuo tikėjimo tiesų sąvadu, pontifikas ir siūlė Ukrainai iškelti baltą vėliavą. Nes viena iš teisingo savigynos karo sąlygų yra ši: savigyna ginklu yra teisėta, „jei yra rimto pagrindo tikėtis sėkmingos baigties“ (Katekizmas, nr. 2309). O, tvirtina Dementavičius, „kai ta sėkminga baigtis yra abejotina (Rusijos karo Ukrainoje atveju tai, deja, matyti kaip labai tikėtinas scenarijus), karas nėra tikslingas“. Pranciškaus ir Dementavičiaus požiūriu, Ukraina turi nutraukti ginkluotą kovą su agresore Rusija, nes geriau yra netekti valstybės nei prarasti visuomenę ir žmonių gyvybes: „Valstybės pralaimėjimas yra mažesnis praradimas nei konkrečių gyvenimų ir socialinių saitų žlugimas“. Man atrodo, šiame teiginyje ir pasirodo popiežiaus bei jo sekėjų šiuo klausimu didysis argumentas: Rusija tenori panaikinti Ukrainos valstybingumą, bet paliks ukrainiečius gyvus ir leis jiems puoselėti „socialinius saitus“. Turbūt tai ir būtų tų stebuklingų „derybų“ objektas. Kiek čia tiesos ir kiek naivumo? Pranciškaus tikėjimas žmogžudžių humanizmu yra išties beribis. Bet man peršasi eilutė iš Juditos knygos: „Mūsų pasidavimas į vergiją nesugrąžins mums jų malonės“ (Jdt 8, 23).
Iš tiesų, tam tikrais atvejais priešinimasis yra akivaizdžiai klaidingas ir beprasmis. Tačiau šioje srityje racionalūs matematiniai kriterijai dažnai nėra pakankami sprendimui priimti: istorija turi savą logiką ir savus argumentus, dažniausiai pranokstančius žmogišką matematiką. Štai keletas klausimų. Kaip šiandien atrodytų Ukraina, jeigu 2022 m. vasarį (o tuo metu priešinimasis iš tiesų atrodė beprasmis) būtų atsidavusi Rusijos malonei? Kaip, po tokio Ukrainos sprendimo, šiandien atrodytų Lietuva ir Europa? Ar jos dar egzistuotų? Kaip atrodytų žmonijos istorija, jeigu silpnesnės tautos būtų sistemiškai atsisakiusios priešintis jas užpuolusiems stipresniems agresoriams? Kur jos yra dabar, tos tautos, kurios iš karto pasidavė galingesnio žudiko malonei? Ar Lietuvos pokario partizanų kova – beprasmė? Ar Sausio 13-oji buvo moraliai pateisinamas pasipriešinimo aktas, nes tuo metu nugalėti Sovietų Sąjungą atrodė kaip absoliuti neįmanomybė ir buvome, tiesą pasakius, atsidavę aukštesnėms jėgoms – būtent taip tą situaciją daugelis jautėme? Ar, Rusijai užpuolus Lietuvą, privalome tuoj pat pasiduoti? Taigi tik pusiau retoriškai: ar Dovydas turėjo teisę kilti į kovą prieš Galijotą?
Straipsnio pabaigoje Dementavičius cituoja Pranciškaus encikliką Fratelli tutti, smerkiančią bet kokį karą, ir primena evangelinį imperatyvą mylėti net savo priešus. Bet ir vėl kyla klausimas: ar ši meilė reikalauja priešams nesipriešinti, jeigu jie mus užpuola ginklu? Dementavičius į šį klausimą neatsakinėja pasitenkindamas atodūsiu: „Žinoma, tokia nuostata nepadės karo mūšio lauke“. Ir prideda dar vieną argumentą popiežiui pateisinti: „Bet Pranciškus nėra karininkas“. Į ką belieka replikuoti: ar popiežius encikliką rašė sau pačiam, ar visiems, įskaitant karininkus?
Tiesa, enciklikos Fratelli tutti Dementavičius iš esmės nekomentuoja. Tai padarysiu aš iš savo varpinės. Kol kas tik pridėsiu, kad šiame tekste popiežius, prieštaraudamas Katekizmui ir Dementavičiui, atmeta pačią teisingo karo sąvoką.
XX AMŽIAUS KONTEKSTAS: VAKARŲ VISUOMENIŲ MENTALITETAS
Norint suprasti Pranciškaus poziciją dėl teisingo karo, būtina suvokti ją veikusį mentalinį kontekstą, Vakarų visuomenėse susiformavusį po pasaulinių karų ir atominės bombos sukūrimo. Būtina suprasti ir kolonializmo nusikaltimų atskleidimo poveikį moralinei vakariečio sąžinei. Europiečiai, be skrupulų pamindami savo pačių deklaruojamas žmogaus teises ir demokratinį režimą, ne tik ginklu naikino vieni kitus, bet ir naudojo karinę jėgą siekdami pavergti (tikrąja šio žodžio prasme) „necivilizuotas tautas“. Tačiau Vakarai turi savo specifiką. Vakariečiai reflektuoja savo padarytus darbus, taikydami krikščionybės suformuotą moralinę vertinimo sistemą. Todėl pridarę nusikaltimų, jie prisiima atsakomybę ir netgi jaučiasi kaltais. Mentaliniai pokyčiai, vykę po pasaulinių karų ir kolonializmo, liudija apie kraštutinį kaltės jausmą, kurį esu pasiūlęs vadinti „tapatybės kiaurumu“. Prisiimta kaltė už padarytus nusikaltimus savo aštrumu gerokai pranoko sveiką pareigą prisiimti atsakomybę, įgalinančią įvertinti, gailėtis, prašyti atleidimo ir taisyti žalą neprarandant rūpesčio savimi, mylint save ir gydant bei stiprinant savąją tapatybę. Bet kaltės jausmas buvo toks aštrus, kad išvirto į neapykantą sau ir imperatyvą atlikti tokią savosios tapatybės „dekonstrukciją“, kuri paliktų galioti tik pačias bendriausias moralines normas – taiką, toleranciją, gerumą – be kultūrinio, istoriškai susiformavusio turinio (nuo šiol laikomo blogiu, nes vedusiu prie karų ir kolonializmo): privalome pasisakyti už bendražmogiškas vertybes, bet paneigti savo pačių istorinį kultūrinį tapatumą. Žymioji Susan Sontag frazė puikiai iliustruoja šią mentalinę vakariečio būseną: „Tiesa yra ta, kad Mozartas, Pascalis, Bulio algebra, Shakespeare’as, parlamentinis režimas, baroko bažnyčios, Newtonas, moterų emancipacija, Kantas, Marxas, baletas ir t. t. neatperka to, ką ši civilizacija padarė pasauliui. Baltoji rasė yra žmonijos vėžys“ („What’s Happening in America?“, in: Partisan Review, 1967, t. 34, p. 57–58; kursyvas autorės).
Žinoma, tokia mentalinė dinamika palietė ne visus vakariečius. Analizuodami mūsų civilizacijos būklę XX–XXI a., turėtume taikyti ne dvilypę „uždarumo/atvirumo“ interpretacinę schemą, o trilypę „uždarumo/atvirumo/kiaurumo“ kategoriją, kuri leidžia kur kas taikliau aprėpti situaciją. Uždarumo netrūks niekada. Atvirumas, mylint bei gerbiant ir kitą, ir save, taip pat išliks. Bet tokia savęs kritika, kuri už visą pasaulio blogį kaltina išimtinai save, iki savęs neigimo, taip pat tapo vakariečių mentaliteto elementu. Tai turėjo tiesioginių pasekmių karo doktrinai. Kariauti sugebame tik mes, o ne kiti. Taikos imperatyvas virto pacifizmu, kuriam bet koks ginklo naudojimas, netgi ginant save, tapo nepateisinamu. Šio mentaliteto kontekste „teisingo karo“ doktrina tapo nesusipratimu, eiliniu ir klastingu piktųjų europiečių bandymu pateisinti bet kokį karą, bet kokį kolonializmą. Skaitant Pranciškaus pasisakymus, sunku atsikratyti įspūdžio, kad jis buvo paveiktas šių mentalinių pokyčių, kuriuos Lotynų Amerikoje, adaptuotus vietos specifikai, nešė peronistinė organizacija Guarda de hierro, kuriai būsimasis popiežius simpatizavo. „Teisingo karo“ sąvoka erzina, nes neatitinka aukšto idealo – tos pasaulio vizijos, kur niekas nekariauja ir kur bet koks blogis yra nugalimas tyra meile.
Nereikėjo laukti Pranciškaus, kad Vatikanas, jo tarptautinė politika ir pacifizmo samprata įgautų pokarinio mentaliteto bruožų. Minėtame interviu Weigelis komentuoja jau nuo Jono XXIII laikų susiformavusią Vatikano „Rytų politiką“ (Ostpolitik): susilaikoma nuo komunizmo kritikos, mezgamas dialogas, tikima kažkokiu prigimtiniu sistemos geranoriškumu, kurį esą galima sužadinti rodant geranoriškumą. Amerikiečių teologas traktuoja šią politiką kaip „visišką nesėkmę“. Ji klydo, nes nesuprato, kad XX a. diktatoriškos sistemos yra kitokios prigimties, nei jų pirmtakės imperijos, ir kad geranoriško dialogo kategorija joms iš esmės svetima ir nesuprantama. Jonas Paulius II, turėdamas egzistencinį tų sistemų patyrimą, šią Vatikano politiką nutraukė. Rodos, ji grįžo su Pranciškumi, vėl atgaivinusiu senąją geopolitinio pasaulio viziją, kaip liudija jo pasisakymai apie „Ukrainoje vykstančias imperijų kovas“. Tik prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai, „Laiške redaktoriui: popiežius karo akivaizdoje“(Naujasis Židinys-Aidai, 2022, nr. 4) Arūnas Streikus davė nuoseklius istorinius pokarinės Vatikano pozicijos paaiškinimus parodydamas, ko galėtume tikėtis iš popiežiaus Pranciškaus. Lygindamas pastarąjį su Jonu XXIII, jis taip pat atskleidė kontekstą: „XX a. viduryje teisingo karo doktrina jau buvo senokai palaidota“.
Karai ir genocidas Jugoslavijoje, teroristiniai dariniai Artimuosiuose Rytuose, Rusijos agresija ėmė kelti abejones pokarine pacifizmo vizija. Ar tikrai besąlyginio gerumo rodymas ir skruosto atsukimas nuramins agresorių, suvirpins jo širdį, sužadins polėkį susimąstyti ir tapti taikiu? Daugybė vakariečių sau jau užduoda šį klausimą ir pradeda suprasti tokių vilčių naivumą. Po 2022 m. vasario Vokietija, Prancūzija, Švedija ir kiti pacifizmo bastionai ėmė keisti poziciją Rusijos atžvilgiu, ginklais remti Ukrainą ir ginkluotis pačios. Tačiau pokarinė pacifistų karta vis dar čia. Tarkime, Prancūzijos kraštutinių kairiųjų lyderis Jeanas-Lucas Mélenchonas tebekartoja, kad Rusijos karą Ukrainoje išprovokavo „europiečių kolonializmas“, įgavęs NATO skverbimosi į Rytų Europą pavidalą: kai tik Europa atsisakys jai būdingo istorinio agresyvumo, jo atsisakys ir „didžio humanizmo“, Dostojevskio bei Čaikovskio šalis Rusija. Ar visa tai neprimena kai kurių Pranciškaus pasisakymų?
FRATELLI TUTTI: TEISINGO KARO BEPRASMYBĖ
Pasaulis daug dėmesio skyrė spontaniškiems Pranciškaus pasisakymams. Tačiau jie tebuvo viešajai erdvei tinkamai neparuoštos giluminių jo pažiūrų išraiškos. Šias pažiūras ir jų argumentus randame enciklikoje Fratelli tutti, kurios 256–262 punktai yra skirti „Karo neteisingumui“ parodyti: taip pavadintas skyrius tarsi specialiai neigia galimą „teisingo karo“ sąvoką. Neigimas pasitvirtina. Primindamas visas „teisingo karo“ sąvokos deklinacijas (humanistinis, gynybinis, preventyvinis), Pranciškus visas jas atmeta kaip „nepateisinamas“. Joks karas, net Katekizme apibrėžiamas ir palaikomas kaip „teisėta gynyba“ (Nr. 2309), negali būti „teisingas“. Katekizmo teiginiui apie tai, kad gynybinis karas gali būti pateisinamas susidarius „griežtoms moralinio teisėtumo sąlygoms“, Pranciškus priešpastato argumentą apie galimą „pernelyg platų“ tokių sąlygų interpretavimą, daromą per daug „laisvai“. Popiežius paneigia „teisingo karo“ doktriną kaip sudarančią bloką su karu apskritai, nesigilindamas, ar nėra įmanoma teisinga, o ne „pernelyg“ plati ir laisva moralinių sąlygų, galimai pateisinsiančių karą, interpretacija.
Kodėl tokia popiežiaus pozicija? Atrodo, kad jį ypatingai gąsdina „preventyvumo“ sąvoka, kuriai skiria visą dėmesį: „Taip norima nepagrįstai pateisinti net „prevencines“ atakas ar karinius veiksmus, dėl kurių bus sunkiai išvengta dar didesnio blogio ir netvarkos nei tas, kurį stengiamasi jais eliminuoti“. Suduoti preventyvius smūgius, likviduojant priešo brandinamą galimą ataką, Pranciškaus akyse reiškia „eskalaciją“. O eskalacija šiame žmonijos istorijos etape, kai yra sukurti „atominiai, cheminiai ar biologiniai ginklai, nepamirštant milžiniškų ir augančių naujų technologijų galimybių“, visada reiškia „rizikas, kurios greičiausiai bus didesnės už hipotetinę naudą“, siekiamą „teisingo karo“. Seka kategoriška išvada: „Matant tokią realybę, šiandien labai sunku priimti racionalius, puoselėtus kadaise, argumentus už galimą „teisingą karą“. Daugiau jokio karo!“ (FT, 258).
Priimkime šią popiežiaus Pranciškaus nuostatą: išties, ar preventyvūs smūgiai, suduoti dar tada, kai priešas tik ruošėsi atakai, neatveria piktnaudžiavimo galimybės? Ar nerizikuojame pernelyg greitai ir laisvai interpretuoti galimus priešo veiksmus ir užpulti kitą naciją, kai realiai ji pati galiausiai nebūtų sugebėjusi ar panorusi karo pradėti? Sakykime, kad tokios „eskalacijos“ galimybė eliminuoja bet kokių prevencinių smūgių pateisinimą. Bet mūsų klausimas kitas. Ar agresoriams jau užpuolus šalį – vykdant genocidą, prievartaujant, tremiant, griaunant, – niekas neturi teisės ginklu ginti aukos, ir pati auka neturi teisės gintis, nes situacija gali „eskaluotis“? Pranciškus nekelia šio klausimo ir tiesiogiai į jį neatsakinėja. Tačiau tyla, kai prieš nosį vyksta agresija, taip pat yra atsakymas. Tik ką prieš tai jis, kaip matėme, abstraktesniame lygmenyje atmetė Katekizmo teiginį apie teisėtos gynybos galimybę. Tad netiesioginis atsakymas duotas. Prisipažinsiu, 258 enciklikos punkto skaitymas man sukėlė šiurpą. Ukraina neturi teisės gintis. Nebent popiežiaus tylą aštriausiu egzistenciniu klausimu suprastume kaip tylomis duotą, nors ir sąmoningai neaptartą, galimybę Katekizme įvardintas griežtas teisėtos gynybos sąlygas interpretuoti adekvačiai ir tiksliai. Bet enciklikos tekste šį „nebent“ sunku įžvelgti.
Pagal Pranciškų, karas iš principo tegali būti blogas ir „neteisingas“ – bet kokia forma, netgi gynybinis. Bet koks ginklų naudojimo pobūdis „sukuria prievartinę grandinę, labai dažnai iš pradžių nematomą, kuri laipsniškai išplinta po visą planetą ir lemia naujus dar žiauresnius karus“ (FT, 259). Turbūt, ir vėl galvojant apie konkretų gyvenimą, apie žudynes Ukrainoje, šiuos popiežiaus žodžius turėtume suprasti kaip baiminimąsi, kad gindamiesi ginklu ukrainiečiai užsidegs neapykanta priešui, o neapykanta ateityje lems keršto troškimą ir dar didesnį blogį, pavyzdžiui, atsakomąjį karą iš ukrainiečių pusės. Juk žinome tą „prievartos grandinę“, kuri laikui bėgant jau nebeleidžia atskirti agresoriaus nuo aukos, kaip liudija padėtis Šventojoje Žemėje. Taigi žudomi ukrainiečiai turėtų su meile atsukti savo vaikų skruostus žudikui ir taip nutraukti galimą eskalaciją ateityje. Ar atsidūrėme alternatyvioje realybėje? Ar pradėjome fantazuoti? Kad ir kaip liūdna ir keista, cituojami popiežiaus tekstai grindžia tokias fantazijas.
Bet, kaip sakė Dementavičius, „popiežius nėra karininkas“. Jam rūpi siela, evangelinė sąmonės būsena. Galbūt jis nusprendė koncentruotis tik į ją ir atsisakė kelti tam tikrus su konkrečiu gyvenimu susijusius klausimus, kurie verstų kažkaip pateisinti ne visai evangelinę vidinę būklę, atsirandančią ginantis ginklu? Popiežius nėra karininkas, taigi jo žodžiai tiesiog nėra skirti karininkams. Gerbkime popiežiaus tylą karininkams ir įsigilinkime į jo kalbas apie vidinį gyvenimą. Jau be ironijos, manau, kad Pranciškus pasakė nepaprastai svarbių dalykų apie tai, kaip galėtume pakoreguoti mūsų sąmonės būseną ir eliminuoti prigimtinę tendenciją kariauti. Vien teorinių racionalių argumentų tam niekada neužteks. Todėl popiežius pasisako už naratyvinį racionalumą, turintį sąmonę transformuojančią galią. Kai aukos ima pasakoti savo patirtį, sąžinės prabyla, empatija mezgasi, transformuojasi visų klausytojų gyvenimai, o nusikaltėliai suvokia, kad teks prisiimti atsakomybę. Sėdėdami Niurnbergo teisiamųjų suole, nacių budeliai suprato, kad bus pasmerkti, ne tada, kai prokurorai išsijuosę įrodinėjo jų kaltes, o tada, kai ekrane buvo pradėta rodyti filmuota medžiaga iš koncentracijos lagerių, kai sunkiai emociškai pakeliamais vaizdais savo išgyvenimus ėmė liudyti aukos. Pranciškus ragina atsigręžti į aukų pasakojimus kaip į veiksmingą priešnuodį karo instinktui: „Neapsiribokime teorinėmis diskusijomis, palieskime žaizdas, kontempliuokime nukentėjusiųjų kūnus. Įsižiūrėkime į tą gausybę nužudytų civilių, laikomų „šalutine žala“. Paklausinėkime aukų. Atkreipkime dėmesį į pabėgėlius, į visus tuos, kurie kenčia nuo atominės spinduliuotės ar cheminių atakų, į moteris, kurios neteko vaikų, ir į tuos vaikus, kurie buvo suluošinti ar neteko jaunystės. Atkreipkime dėmesį į tiesą, kuri skleidžiasi kai žvelgiame į prievartos aukas, kai matome realybę jų akimis ir atvira širdimi girdime jų pasakojimus. Taip galėsime suvokti blogio bedugnę, slypinčią karo šerdyje, ir jau nesutriksime, kai mus, pasirinkusius taiką, vadins naiviais“ (FT, 261).
Visiškai sutikdamas, kad šiais žodžiais popiežius Pranciškus nurodo realų instrumentą keisti mūsų sielas, negaliu atsikratyti minties, kad jis tebelieka naivus, kai reikia spręsti ne žmogaus viduje, o socialinėje realybėje susiklosčiusią tragišką padėtį (net jeigu ji tokia susiklostė kaip tik todėl, kad dar nepakeitėme mūsų sielų). Kaip vienintelis tinkamas būdas išeiti iš jau prasidėjusio karo, enciklikoje yra ir vėl įvardijamos „derybos“ (FT, 257). Tačiau mus ir vėl pasitinka tyla, kai užduodame klausimą: ką daryti ir kaip derėtis, kai agresorius derėtis nesiruošia? Naivi man taip pat atrodo nuostata, pagal kurią būtina nustoti ginkluotis (FT, 262). Be abejo, visuotinis ginklų atsikratymas reikštų, kad žmonija įėjo į naują sąmonės būseną, į „amžinąją taiką“. Bet jeigu nusiginkluojančių nacijų pavyzdys žmonijos neužkrės ir visuotiniu netaps? Jeigu bent viena iš nacijų nusiginkluoti atsisakys? Ar neįvyks taip, kad ta, kuri nusiginklavo (Ukrainos, o ir visos Europos pavyzdys), kaip masalas patrauks tuos, kurie nei nusiginkluoti, nei keisti savo sielos neketino? Ar vienpusis nusiginklavimas nevirs kraujo upeliais ir iš nusiginklavusiojo šioje atomo epochoje neliks nė pėdsako? Į šiuos klausimus popiežius Pranciškus niekada neatsakinėjo, ir pasauliui to labai trūko.
BAŽNYČIOS TRADICIJA: TEISINGO KARO BŪTINYBĖ
Tačiau į visus šiame straipsnyje užduotus ir Pranciškaus neatsakinėtus klausimus atsakinėjo tradicinė katalikų teologija. Nuo Bažnyčios Tėvų laikų iki 1992 m. Katekizmo oficialus Bažnyčios mokymas pripažino teisingo karo sąvoką, o teologai plėtojo jo doktriną. Svarstydamas, ar krikščionims nėra nuodėmė dalyvauti Romos imperijos karuose, šv. Augustinas rėmėsi jam įprastu dualumu: toje pačioje imperijoje (pagoniškoje, bet jau krikščionėjančioje) egzistuoja „du miestai“, dieviškas ir nuodėmingas, ir įtampa tarp jų visas žmogiškąsias realijas verčia dviprasmiškomis, taip pat ir karą. Viena vertus, karas reiškia prievartą. Kita vertus, karas gali būti priemonė prievartai nutraukti – taikai pasiekti. Šia prasme, tai, kas amoralu (žudymo aktas), gali tapti moralės (žudymo stabdymo) įgyvendinimo instrumentu, taigi moralu.
Augustinas, remdamasis Ciceronu, suformulavo 3 pagrindinius teisingo karo principus: 1) jį paskelbti gali tik teisėta valdžia; 2) jis gali būti paskelbtas tik dėl teisingų priežasčių (iusta causa), kurios galiausiai susiveda į vienintelę galimybę: teisingas karas yra tik gynybinis; 3) jo tikslas privalo būti teisingos ir taikios būsenos (tranquillitas ordinis) atgavimas, ir jokiu būdu ne neapykanta priešui, kuri baigtųsi keršto aktais ir jo genocidu. Šie principai teologų veikaluose buvo stabiliai išlaikomi, iš jų išvedant karo etiką ir teisingos elgsenos su priešu reglamentą. Prancūzų karo filosofas Bruno Tertrais pabrėžia: dar ir šiandien pasaulietinės karo etikos taisyklės, išgelbstinčios daugybę gyvybių, neleidžiančios paminti karių ir belaisvių orumo, užkardančios įprastinio karo virsmą į globalų karą (kai visi pradeda naikinti visus, įskaitant civilius), yra kuriamos semiantis įkvėpimo iš Katalikų Bažnyčios teologijos (La Guerre, PUF, 2022, p. 94).
Perimdamas Augustino mintį, kad tam tikromis istorinėmis aplinkybėmis formaliai amoralus aktas gali būti moralumo instrumentu (ir taip tapti iš esmės moraliu), Tomas Akvinietis teisingo karo doktriną įkomponavo į meilės dorybės analizę, tarsi šis karas būtų meilės išraiška. Teologinėje sumoje meilės nagrinėjimui yra skirti antrosios dalies (II–II) 23–46 klausimai. Kai kurie iš šių klausimų tyrinėja meilei priešingas ydas, tokias kaip pavydas ar kivirčai, kontrasto būdu siekiant išryškinti meilės esmę ir įvairias jos raiškas. Be abejo, karas, kuriam skirtas 40 klausimas, yra blogis. Tačiau jau pirmajame šio klausimo artikule pažymima, kad egzistuoja ir „teisingas karas“. Tiesa, Tomas Akvinietis tik komentuoja Augustiną ir savo paties refleksijų šiuo klausimu beveik nedemonstruoja. Tačiau jo prieiga prie problemos, teisingą karą traktuojant kaip meilės darbą (nors nenorimą savaime, bet būtiną dėl bendro gėrio), daro įspūdį savo realizmu. Struktūrine prasme ši prieiga sudaro antipodą popiežiaus Pranciškaus prieigai, pastarajam svarstymus apie teisingą karą enciklikoje Fratelli tutti įkėlus į skyrių „Karo neteisingumas“ ir paneigus pačią teisingo karo idėją.
Pažodžiui perimdamas iš Augustino minėtas tris karo teisingumo sąlygas, Tomas Akvinietis pabrėžia: „Kai kariauja tikrieji Dievo garbintojai, netgi jų karai yra taikūs. Nes jie nekariauja dėl godumo ar žiaurumo, bet dėl rūpesčio atnešti taiką, sustabdyti piktuosius ir apsaugoti nekaltuosius“. Skaitant 40-ojo klausimo 1-ojo artikulo 3-iąjį prieštaravimą ir Tomo Akviniečio atsakymą į jį, tarsi dalyvaujame diskusijoje su popiežiumi Pranciškumi. Prieštaravime teigiama, kad pagal patį apibrėžimą karas yra priešingas taikai, taigi jis visada, bet kokiomis aplinkybėmis, yra blogis. Į tai Tomas Akvinietis atsako: „Tie, kurie kariauja teisingame kare, ieško taikos. Taigi jie nesipriešina taikai, nebent tai blogai taikai, kurios, kaip sako evangelistas Matas, Viešpats „neatėjo nešti žemei“ (Mt 10, 34). Štai kodėl šv. Augustinas rašė: mes nekuriame taikos tam, kad būtų kariaujama, bet kariaujame tam, kad būtų pasiekta taika. Taigi būk taikus kariaudamas, kad nugalėjęs priešus juos įvestum į taikos gėrį“. Galbūt čia pavartotoje „blogos taikos“, kurios „neneša Viešpats“, sąvokoje galėtume įžvelgti tą kiaurą pacifizmą, kuris, atrodydamas lyg taika, sudaro puikias sąlygas kilti karui, nes piktieji, pamatę beginklį, nesusitvardys jo nepuolę. O tiems, kurie jaučia skrupulą, kad Jėzus niekada nesipriešino ir Kalno pamoksle liepė skriaudėjui atsukti kitą skruostą, Tomas Akvinietis tame pačiame artikule irgi duoda atsakymą: „Šio tipo paliepimai, kaip sako šv. Augustinas, visada turi būti išpildomi tik vidinių nuostatų lygmenyje, tai reiškia: visada turėtume būti pasiruošę nesipriešinti ar nesiginti, kai to reikia. Bet kartais reikia elgtis priešingai – dėl bendro gėrio ir netgi dėl gėrio tų [užpuolikų], prieš kuriuos pakeliamas ginklas. Todėl šv. Augustinas rašė: „Reikia pasielgti griežtai su tais, kurie atsisako [taikos], tam kad jie būtų sustabdyti tam tikro kieto geranoriškumo. Nes tas, iš kurio atimama teisė daryti blogį, patiria jam pačiam naudingą pralaimėjimą. Juk nėra nieko blogiau, kaip nusidėjėlių sėkmė, nes ji pamaitina jiems patiems blogį nešantį nebaudžiamumą, o jų bloga valia, kuri yra jų vidinis priešas, dar labiau sustiprėja“.
Taika yra mūsų idealas. Bet karai tebevyksta. Iš principo atmesdamas teisingo karo doktriną, teisingą karą traktuodamas kaip bet kokį kitą, Pranciškus patį karo reiškinį palieka nesaistomą jokių etinių normų. Jis eliminuoja galimybę, vykstant karui, įskiepyti tokius principus, kurie net šiomis tragiškiausiomis aplinkybėmis, bent to norinčioje kariaujančioje pusėje, leistų išlaikyti teisingumo normas, sumažintų aukų skaičių, puoselėtų pagarbą žmogaus orumui. Vietoje to, visos kariaujančios pusės yra sudėtos į vieną nepateisinamą stovyklą, kurioje nelieka etinių imperatyvų būtinybės: juk nėra prasmės nuodėmę daryti etiškai. Ar tokia pozicija tinkama? Ir ar taip skleidžiama žinia apie taiką gali būti girdima? Man atrodo, kad popiežiaus absoliutusis pacifizmas darė jo žinią apie taiką negirdimą Ukrainoje ir visose kitose pasaulio vietose, kur apie taiką reikia galvoti egzistencinio karinio pavojaus akivaizdoje.
Pranciškus atmetė teisingo karo doktriną, remdamasis evangeliniu imperatyvu siekti absoliučiai taikios sielos būsenos. Tam tikroje plotmėje tai yra suprantama: grynai dvasinio pobūdžio žinia yra psichologiškai įtaigesnė, kai nėra maišoma su jos šviesą temdančiomis puolusios žmonijos realijomis. Juk ir Jėzaus Kalno pamokslas šviečia savo nuorodomis į tobulą gyvenimą („Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“, Mt 5, 48) ir negvildena kompleksiškų šios tobulybės siekimo modalumų. Bet juos gvildenti būtina kituose tekstuose, ir krikščioniškoji teologija visada prisiėmė šią nelengvą žemišką pareigą. Fundamentalus klausimas yra šis: ar krikščionybė yra pajėgi reaguoti į tragiškus klausimus, kuriuos istorija kelia žmonijai? Jeigu Bažnyčios reakcija nėra adekvati, ar ji neeliminuoja iš istorijos pati savęs
