Dailininkas Zigmantas Butautis
Kartos, kuri gimė dar sovietinėje Lietuvoje, tačiau brandą pasiekė jau šaliai atkūrus nepriklausomybę, bendresnio literatūrinio balso iki šiol vis dar stinga. Šią tuštumą iš dalies bandė užpildyti Rimantas Kmita, parašęs romanus Pietinia kronikas ir Remyga. Vis dėlto šiuose kūriniuose pasakojama daugiau apie jaunimo subkultūrų gyvenimą, todėl nemaža dalis skaitytojų gali galvoti, kad tai – romanai ne apie juos ir ne jiems. Juk ne visi yra užaugę industrinių miestų daugiabučių rajonuose ir patyrę tam tikro pogrindžio, artimo nusikalstamam pasauliui, artumą. Laisvė Kmitos romanų veikėjams yra daugiau rusiška „valužė“, reiškianti ištrūkimą iš vaikystėje patirto kalėjimo. Apie kitokius ir kitaip laisvą žmogų suvokiančius jaunus personažus po 1990-ųjų lietuvių kalba skaityti yra labai nedaug ką.
Ne pirmosios kartos vilnietis Laurynas Katkus, keleto poezijos ir esė knygų, romano Judantys šešėliai autorius, XXI a. trečiame dešimtmetyje brandą išgyvenančio žmogaus būvį, praeitį ir dabartį vaizduoja visai kitaip, nei daugelis iki šiol bandžiusiųjų tai daryti. Didelį ir aiškiai juntamą savitumą jo naujausiai knygai Nakvynė Berlyne teikia pirmiausia apsisprendimas rašyti apysakos žanro kūrinius. Tai nėra kai kurių kitų rašytojų anksčiau bandyti brėžti Nepriklausomybės kartos gyvenimo punktyrai. Kita vertus, Katkus nepretenduoja ir į epo autoriaus statusą. Nakvynė Berlyne palieka autoriui manevro galimybę, sakant, kad knyga neturi neadekvačių pretenzijų į visuminį dabartinio brandaus asmens pasaulėvaizdžio kūrimą, bet kartu ir nėra tik pabiri proziniai fragmentai. Aptariamą knygą sudaro keturios apysakos: „Paukščiai virš Lenino aikštės“, „Nakvynė Berlyne“, „Vienas nulis“, „Kada gali pasakyti, kad (s-mėlis)“. Apysakos „Nakvynė Berlyne“ ir „Kada gali pasakyti, kad (s-mėlis)“ yra ir kelio romano žanro savitos interpretacijos.
Naujausioje knygoje Katkus kuria, iš pirmo žvilgsnio, realistinius pasakojimus, skaitytoją pagaliau išvedančius į beveik absoliučią, dažnai anapusybe alsuojančią nežinojimo būseną. Nesunku yra pasakyti, kokias temas ir aspektus akcentuoja apysakų autorius, tačiau, kaip pastebi poetas, eseistas Donatas Petrošius, „istorijos nesiduoda atpasakojamos“ – neįmanoma yra papasakoti to, kas nežinoma.
Viena bendresnių Katkaus knygos personažų charakteristikų galėtų būti nesunkiai siejama su Vidurio Rytų europiečio savimonės eskizais: Vilniuje ar Berlyne meilę išgyvenančio jauno žmogaus potyriai, kalinių būsenos ir poilsiaujant vidinių sunkumų spręsti atvykusio veikėjo charakterio niuansai kuria gana vientisą vaizdą. Vidurio Rytų europietis Katkaus apysakose yra egzistenciškai į tarpasmeninius santykius žvelgiantis, vis dar laisvėjantis (nors okupacija baigėsi jau prieš tris dešimtmečius) ir nuolat save bei kitus kvestionuojantis asmuo. Apysakos „Paukščiai virš Lenino aikštės“ ir „Nakvynė Berlyne“ – gana artimos čekų romanisto Milano Kunderos pasakojimų stilistikai. Tai – tekstai, kuriuos skaityti lengva, malonu, tačiau kartu jie užčiuopia pačią žmogiškumo esmę: santykį su kitais personažais ir savojo neapibrėžtumo tragizmą. Nei Katkus, nei Kundera nekuria tokių veikėjų, kurie būtų tiek rimti ir patys sau aiškūs, kad taptų tiesiog neįdomūs ir nuobodūs. Vidurio Rytų europietis šių autorių kūriniuose turi savąją istoriją, kuri visada yra susijusi su kultūrine, socialine ir politine jo šalies ir regiono praeitimi ir dabartimi. Katkaus „Nakvynės Berlyne“ žmogus nėra iš niekur radęsis ir niekur link einantis. Beveik postmoderniai psichoanalitiškai galėtume plačiau nagrinėti ir įsimylėjėlio, ir kalinio, ir pasimetusio personažo kompleksus, baimes ir kitokias praeities sąlygotas psichologines struktūras. Vis dėlto tokiai analizei Katkus suteikia tik postūmį, tačiau nei pats, nei jo pasakotojas, nei veikėjai tuo neužsiima.
Apysakų knyga Nakvynė Berlyne yra tokia, kurioje ne tik prabylama apie brandžių Vidurio Rytų europiečių sovietinę vaikystę, bet ir skvarbiai įsižiūrima į dabarties gyvenimo problemas. Pavyzdžiui, apysakoje „Nakvynė Berlyne“ sukuriamas ištisas farsas apie šiuolaikinę Europos Sąjungos kultūros ir jos vadybos politiką bei praktikas. Šie vaizdai išryškina dar vieną Katkaus veikėjo charakteristiką: jis nėra nei tikras vakarietis, nei rusas. Šis buvimas „tarp“, bandymas balansuoti ties racionalumo ir impulsyvumo riba labai stipriai individualizuoja minėtoje apysakoje veikiantį, menininku apsimetantį personažą. Paradoksalu yra tai, kad, veikėjui bandant elgtis pagal protingą logiką, koją kiša spontaniškumo stoka, o tada, kai pasiduodama jausmams, laukia didžiulis nusivylimas ir grįžimas į tą būvį, kuriame visos praeities problemos ir sunkumai lieka neišspręsti.
Apysakoje „Vienas nulis“ veikia personažas – nuomonės formuotojas, gyvenantis uždarai, niekur neišeinantis iš savo apartamentų ir tokį buvimą pasirinkęs savo valia. Šalia tokio žmogaus paveikslo komizmo netrunka rastis tragiškų ir sunkių jo egzistencijos elementų: kūno poreikių tenkinimas virsta nemalonia rutina, katastrofiškai stinga pirminio, ne medijuoto santykio su išoriniu, ne ekrano pasauliu. Pagaliau toks veikėjas visiškai žlunga tada, kai dingsta interneto ryšys ir nebelieka paskutinio siūlo, siejančio ne su vidujybe.
Lygiagrečiai nuomonės formuotojo istorijai toje pačioje apysakoje veikia ir būrelis kalinių, kurie jau patys yra pamiršę, už ką buvo uždaryti. Pasaulio kinematografijos istorijoje yra bandymų pasakoti apie savarankiškai susiorganizuojančius kalinius ar psichikos ligonius tada, kai jie nustojami prižiūrėti. Katkaus apysaka „Vienas nulis“ reikšmingai papildo tą meninį diskursą, kuriame klausiama, ar, net nebūdami kaliniai ir bepročiai, esame laisvi. Dar daugiau – aiškėja, kad gyvenimas kalėjime gali būti netgi patogesnis ir laimingesnis, tačiau ne laisvesnis, nes buvimas laisvėje atima laimę ir sukuria daugybę rūpesčių. Apysakos veikėjas Nulis, lyg draminiame kūrinyje, yra tas rezonierius, kurio kalbėjimu autorius pasako savąją poziciją: anksčiau ar vėliau visi būsime paleisti!
Knygos Nakvynė Berlyne apysakų meniniam vaizdui ypač svarbus yra pasakotojo daiktinis ir architektūrinis žvilgsnis. Neužtenka konstatuoti, kad pasakojimai yra itin detalūs. Iš tiesų jie nėra enciklopediški (tokie būtų artimesni vilniečio rašytojo Tado Žvirinskio romanui Manuscriptum discipuli), tačiau daiktai, pastatai ir tikslios jų charakteristikos Katkui reikalingi tam, kad personažai taptų žmogiški. Apysakos „Paukščiai virš Lenino aikštės“ veikėjai yra gyvi todėl, kad autoriui labai gerai žinoma, suprantama ir įsivaizduojama, racionaliai suprantama dabartinės Lukiškių, anuometinės Lenino aikštės atmosfera. Net tada, kai istorinis kontekstas ar asmeninės patirtys vienoje ar kitoje vietovėje yra atšiaurios personažui, pastarojo įsivietinimas vis tiek beveik savaime vyksta. Apysakoje „Kada gali pasakyti, kad (s-mėlis)“ gamtinė realybė tampa net stipresnė, nei veikėjas – smėlynai, jūra, miškai klaidina, trikdo, kelia skausmą.
Katkus yra ne tik labai tiksliai, bet ir šiuolaikiškai pasakojantis rašytojas. Knygos Nakvynė Berlyne veikėjai kalba slengu, nes juos veikia gyvenamasis laikotarpis, jo kalbos vartosenos ypatybės. Skirtingai nei Kmita, apysakų autorius nesunkina skaitytojo kelionės puslapiais – norint suprasti Nakvynės Berlyne pasakotoją ir veikėjus, nereikia specialaus žodyno. Be to, svarbu, kad pasakoja vilnietis, o ne šiaulietis, todėl išvengiama specifinių dialekto įtakų bendravimo kalbai.
Apysakų rinkinio „Nakvynė Berlyne“ pasakojimai yra ir poetiški, ir eseistiški, ir proziški – autorius šioje knygoje jungia ir sintetina ankstesnes savosios kūrybinės biografijos patirtis, jas atnaujindamas labai stipriu intrigos bei (auto)ironijos kūrimu. Beveik visos knygoje spausdinamos apysakos charakteringos tuo, kad pradedamos prozos pasakotojo interesu įvesti skaitytoją į veiksmą. Eseistinis žvilgsnis į tikrovę nevirsta publicistika, nes socialinė ar kultūrinė kritika perteikiama ne apibendrinimais, o meniniais vaizdais. Ir pagaliau, beveik visos „Nakvynės Berlyne“ apysakos išveda auditoriją į maksimalų mistinį neapibrėžtumą, kuris paradoksaliai išsprendžia intrigą, pradžioje užmezgamą dažniausiai proziškai ir realistiškai. Metaforiškai Katkaus apysakų skaitymą būtų galima apibūdinti kaip kelią iš nežinios į nežinią.
