Dailininkė Asta Puikė
Nedaug lietuvių literatūroje yra kūrinių, kurie primintų skandinaviško arthouse stiliaus kiną. Tokiems filmams ir literatūrai būdinga tai, kad jų veiksmas vystosi mažoje, uždaroje erdvėje, patiriančioje išorinio pasaulio įtaką tarytum per tam tikrą membraną. Naujausio Donaldo Kajoko romano Skudurėlių šventė (2021) pirmųjų skyrių erdvės riba yra ir vidinė, ir susijusi su aplinkiniu pasauliu – abiem atvejais visa, kas vyksta mažoje dvaro teritorijoje ir už jos ribų, yra savotiškai perleidžiama per veikėjų sąmonės veidrodį. Kaip ir šiaurietiškuose filmuose, Kajoko romane erdvės uždarumas stiprina personažų išgyvenamas įtampas, dramas, konfliktus ir tragedijas. Ne vienas švedų, norvegų, danų režisierius yra sukūręs tokių pasakojimų, kurie rutuliojasi šeimos šventės metu, kai ir išryškėja esminės prieštaros bei sukuriama siužeto dramaturgija ir vyksta esminės sankirtos. Romane Skudurėlių šventė ši paralelė nėra pažodinė, tačiau asociacijos ir sąsajos yra galimos.
Kajoko meniniame tekste žmonės išgyvena akistatą su mirtimi. Tai – centrinė romano tema, apie kurią vystomos papildomos fabulos gijos. Gyvenimo pabaiga visgi lieka nenuspėjama, anapusybės dvelksmas veikėjus ir baugina, ir stingdo, ir kartu verčia gyventi bei ieškoti atsakymų į amžinus klausimus. Santykis su mirtimi romane yra artimas ne vien Rainerio Maria Rilke’s poezijai, bet ir lietuviškajai Arvydo Šliogerio filosofijai: abu, ir poetas, ir filosofas, mąstė apie tai, kad pirmiausia nyksta mus kasdien supantys daiktai. Kajokas savo romanu atkakliai ir akivaizdžiai teigia, kad ne mažiau svarbu yra tai, kas vyksta žmogaus akistatoje su gyvenimo pabaiga. Viltis Skudurėlių šventėje yra tokia, kokia ji ateina po gilios nevilties. Pagaliau, labiausiai šliogeriška Kajoko kūrinio ypatybė yra jame užfiksuoti veikėjų patirties momentai: jų per visą žemiškąją būtį tėra vos keli. Romane jie – pagrindiniai ir svarbiausi.
Ten, kur daug vietos skiriama mirčiai, neišvengiamai vaizduojama ir meilė. Kajokas gana nedviprasmiškai froidistiškas: mirtis ir meilė yra esminės žmogaus gyvenimo ir nykimo varos. Pasaulio ir žmogaus nykimo, mirties ir pabaigos procesai daro įtaką personažų santykiams. Jie dažnai vaizduojami vienatvėje, atsiskyrę ar atskirti. Žmogaus gyvenimo finaliniai įvykiai juk ir yra atskirtis, kuri gali būti ir negalutinė, ir jungianti su anapusybe. Gyvybinės jėgos Skudurėlių šventėje yra pakylėjamos į sakralumo lygmenį. Įsižiūrėjimas, įsiklausymas ir kiti jusliniai potyriai personažams yra ta galimybė ir šaltinis, kuris juos ir laiko šiame pasaulyje. Aštrus potyrių išgyvenimas smelkiasi net į veikėjų sapnus, kartais neatskiriant šių skirtingų realybės modusų. Kajoko romano personažai nueina visą kelią nuo šviesių tikrovės blyksnių iki akinančios tamsos. Kita vertus, meilės ir tikėjimo pagrindas Skudurėlių šventėje yra nežodinės, neregimos patirtys. Tai – kajokiškas leidimas kalbėti tam, kas yra aukščiau už protu suvokiamus fenomenus, tampantis siurrealistinės estetikos pagrindu. Pats ryškiausias buvimo fenomenas yra įsimylėjimo būsenos, iki kurių atveda pirmiau rega, o po to tam tikras sielos buvimo iracionalus suvokimas. Dar vienas Kajoko romano bruožas yra ypatingas dėmesys klausai ir muzikai, kuri Skudurėlių šventėje meniniam tekstui teikia melodiją, ritmą ir unikalumo žymę. Johano Sebastiano Bacho Čakona čia yra muzikos, o per ją ir žmogaus, galia įveikti laiką ir mirtį.
Esminis ryšys tarp žmogaus ir daiktų aptariamame romane vyksta per veikėjų gamtos išgyvenimus. Būtent gamtos akivaizdoje ir įvyksta tie keli nušvitimai, kai imama suprasti, kad ne sisteminė ar psichologinė kasdienybė yra svarbiausia. Natūros aprašymai lietuvių literatūroje nėra ypatinga naujovė, tačiau Kajokas, skirtingai nei daugelis istorinių autorių, neatskiria gamtos ir ją patiriančio individo. Tai galima suprasti ir kaip rytietiško ištirpimo medžio, miško ar ežero akivaizdoje, ir kaip šiuo metu itin aktualaus ekologinio mąstymo teigimą. Mūsų literatūroje reta tekstų, kurių autorius savo eilėraščio kalbančiajam ar romano pasakotojui leistų patirti gamtą betarpiškai. Tradicijoje gamtos ir žmogaus paralelizmas vis dėlto reiškė, kad miškas, paukštis ar medis gyvena savo gyvenimą, o žmogus tik imituoja gamtą. Kajokas ir savo pasakotojo, ir personažų nebijo išsižadėti, tarsi atiduoti į natūros ar aukštesnės jėgos rankas.
Romano autorius pabrėžia, kad knyga nėra vaizduojanti socialinius, visuomeninius santykius, skaitytojas gali įžvelgti tai, kas Skudurėlių šventėje yra antlaikiška. Paradoksas tas, kad konkretusis istorinis laikotarpis, piešiamas romane, nėra tiesiogiai susijęs su konkrečia laiko tėkme. Kajoko romane galima įžvelgti ir nūdienos realijų, ir istorinės lietuvių dvarininkijos ypatybių. Abiem atvejais inteligentiškas gyvenimas nesaugo nuo moralinių paklydimų, intrigų ir konfliktų. Skudurėlių šventė aiškiai teigia žmogiškosios būtybės prigimties nekintamumą per amžius. Laikas Kajokui yra ne visuomenės pokyčiai ar socialinis kontekstas, o tai, kas svarbu tik pradžios ir pabaigos atžvilgiu. Esminis romano laiką charakterizuojantis apibūdinimas galėtų skambėti lotyniškai: sub specie aeternitatis. Romano personažų veiksmų vertinimo matas, perduodamas ir skaitytojui, yra jų etinis ir moralinis svėrimas amžinybės šviesoje. Kajokas šiame romane pasiekia gyvenimo nereikšmingumo efektą, kartu suteikdamas prasmę būti savąjį skirtą laiką. Esminė sąlyga laiko sampratai plėtotis romane yra atmintis. Kajokas parašė romaną, kuriame dominuoja ne dabartis, o prisiminimai. Skudurėlių šventėje personažų atminties turinys suliejamas su aktualiuoju momentu. Fiksuotoje vietoje ir laike žmogus tik įsimyli ir miršta. Visas kitas laikas priklauso memorijos teritorijai: vienus veikėjus atmintis kankina, o kitus guodžia, leisdama ramiai miegoti naktį. Šventė romane – tai laiko ritmikos kūrimo būdas ir forma.
Meninio vaizdo kūrimo oksimoroniškumas – tai poetų privilegija. Skudurėlių šventėje personažų savivoka ir santykiai būtent ir kyla iš tikrovės prieštaringumo. Euforines veikėjų patirtis čia pat seka melancholija ir tam tikras romantizmas, kurio sampratos atitikmenų literatūros istorijoje beveik nėra. Kajoko romantizmas yra perėjęs egzistencijos filosofijos ir prasmės bei absurdo sietus. Būtent laikinumo ir amžinumo priešprieša leidžia romano autoriui susieti savo dėmesį Rytų filosofijai, religijai ir kultūrai su vakarietiška poetinio ir prasminio mąstymo kryptimi.
Ne vien oksimoronas yra Donaldo Kajoko kaip poeto pėdsakas Skudurėlių šventėje. Ne mažiau svarbi ir pasakojimo intonacija bei logika. Romano tekstas atskleidžia esminį XX a. pabaigos – XXI a. pradžios Lietuvos ir kitų Vakarų šalių žmogaus mintijimo fragmentiškumą. Atskiros eilutės iš Kajoko kūrinio gali gyvuoti literatūroje kaip savarankiški eilėraščiai proza. Šiandien sunkoka įžvelgti (pavyktų įvardyti tik kelis autorius) tuos, kurie romaną vis dar rašytų kaip vientisą tekstą. Neišvengiamas kūrinio skaidymas į skyrius ir poskyrius labai atitinka Kajoko kūrybinį principą.
Nors įvairaus žanro knygų Lietuvoje dabar išleidžiama gausybė, gerų romanų rasti nėra lengva. Donaldo Kajoko Skudurėlių šventė yra liudijimas apie tai, kaip įmanoma sukurti ištisą realybę, visumą, kuri viršija pati save. Ginče dėl to, kas labiau įtikina šiuolaikinį skaitytoją – tikrovė ar fikcija, – Kajokas įsiterpia tardamas, kad galima numanyti, jog vaizduotė, lyg Davido Lyncho filmuose, yra beribė. Dar radikaliau, jokia tikrovė neapsieina be fikcijos. Kajoko Skudurėlių šventei nelengva rasti literatūrinį kontekstą. Artimiausios atrodytų Alvydo Šlepiko novelės, Kęstučio Navako romanas Vyno kopija. Klaidinga būtų manyti, kad Kajokas šiuo kūriniu yra tikras siurrealistas. Jis išplečia aristotelišką mimezio sampratą sukurdamas tokį pasakojimą, kuriame tai, ko nebuvo, ir tai, kas įmanoma, tampa labai plačiai įmanoma. Skudurėlių šventė yra beribė pasakotojo ir veikėjų išgyvenimų plotmėje. Tai – knyga, balansuojanti ties šio ir kito pasaulio riba.
