Miela Redaktore,
nežinau, kodėl šiltą vasaros pradžios vakarą sėdžiu prie kompiuterio ir barškinu (sic!) klaviatūros mygtukais, rašydamas Jums laišką. Veiksmažodis „barškinu“ tinka, mat sovietų okupacijos laikais vidurinėje mokykloje teko kelerius metus mokytis mašininko amato: spausdinti rašomąja mašinėle „akluoju“ metodu. Buvau gan prakutęs mokinys, nes vaikystėje, jei tėvas nesėdėdavo kalėjime, namuose būdavo bent viena mašinėlė, kuria man leisdavo pažaisti – spausdinti, kad ir nerišlų tekstą, tarp puslapių dėti „kalkę“ ir stebėti, kaip vienu veiksmu gimsta keli egzemplioriai. Per eilinę KGB pareigūnų kratą jos būdavo konfiskuojamos ar negrįžtamai paimamos ekspertizei, bet netrukus atsirasdavo naujų, kurios kokį pusmetį palūkėdavo kitos kratos. Per tą tarpą tėvas su keliais draugais, užsirakinę kambaryje, irgi pabarškindavo mašinėle, vėliau mama atspausdindavo dar kokius šešis egzempliorius, ir pogrindinės spaudos lentynos pagausėdavo keliais leidiniais. „Lentynos“ – irgi labiau metafora, nes turbūt nė vienas skaitytojas tokios literatūros neeksponavo ir skaitydavo užsitraukęs užuolaidas – kur nors kamputyje ar gamtos prieglobstyje. Deja, buvo ir tokių, kurie juos nešdavo čekistams. Iki šiol nesuprantu, kodėl? Gal buvo prigąsdinti dirbti informatoriumi, gal tikėjosi materialaus atlygio, o gal tiesiog patiko laižyti galingesniojo batus.
Namie (be vienos išimties) susipažinti teko tik su mechaninėmis mašinėlėmis, o mokykloje pasitiko elektrinės, bet jų klavišai dar sunkiau paklusdavo prisilietimams, todėl iki šiol kompiuterio klaviatūrą barškinu atkreipdamas aplinkinių dėmesį. Beje, Lietuvos žinių redakcijoje vienas kolegų tą darė kelis kartus smarkiau, o keliamas triukšmas panėšėdavo į automato papliūpas. Naujokus tas garsas erzindavo, bet ilgainiui visi apsiprasdavo, kaip ir šalia geležinkelio gyvenantys žmonės nebekreipia dėmesio į dundančius traukinius.
Kitas nuolat vaikystėje lydėjęs garsas – radijo burzgimas. Tėvas rytais ir vakarais iš rankų nepaleisdavo VEF radijo aparato, klausydamasis užsienio stočių, kurias sovietai bandydavo permušti trukdžiais (dar prieš gerą trisdešimtmetį Vilniaus peizažą „puošė“ milžiniškos antenos, kurių paskirtis – slopinti, o ne skleisti). Tėvas mintinai žinojo dažnius, kuriais atkeliauja laisvas žodis, todėl it koks cirko artistas ar didžėjus meistriškai sukiodavo kanalų jungiklį ir nuolat keisdavo antenos kryptį, kai per trukdžius nebebūdavo įmanoma suprasti teksto. Dėl intensyvaus darbo Latvijoje surinkti VEF’ai anksčiau laiko keliaudavo į užtarnautą poilsį. Visiškai kitaip su radijo aparatu elgėsi mano pusbrolio tėvas, kuris savaitgaliais pageidavimų koncerto klausydavosi lyg šv. Mišių. Stebėdavausi, kaip tas pats prietaisas gali skleisti visiškai skirtingus garsus.
Kai tėvas sėdėdavo kalėjime ar laiką leisdavo tremtyje, radijas pritildavo, bet neišnykdavo iš mūsų šeimos gyvenimo. Didžėjaus vaidmens imdavosi mama: gal ne kas vakarą, bet bent kelis kartus per savaitę klausydavome Vatikano radijo, Amerikos balso ir Laisvosios Europos/Laisvės radijo. Per didžiąsias šventes – šv. Kalėdas, šv. Velykas, Vasario 16-ąją – visa šeima: mama, bobutė, sesuo, brolis ir aš, ausis ištempę laukdavome, ar iš už geležinės uždangos neatsklis tėvo, kaip kovotojo už Lietuvos laisvę ir sąžinės kalinio, paminėjimas. Džiaugdavomės išgirdę jo vardą, tarsi laukdami patvirtinimo, kad nesame pamiršti ir kad tėvo kova nėra beprasmiška.
Kartą, aplankiusi kalintį vyrą, mama ėmė dar atidžiau klausytis radijo, kol išgirdo, kad Ronaldą Reaganą pasiekė politinių kalinių sveikinimas iš Permės lagerio, jam tapus JAV prezidentu. Tuomet nesupratau, kiek drąsos turėjo mama ir kaip rizikavo, sutikusi imtis laiškininko vaidmens. Už tai jai teko sumokėti tardymais KGB kabinetuose ir sulaukti grasinimų kalėjimu, kuris iš šeimos būtų atėmęs ne tik pagrindinį maitintoją, bet ir tvirčiausią ramstį.
Miela redaktore, rašau Jums galbūt todėl, kad laiškai buvo itin svarbūs mūsų šeimos gyvenime. Dabar šis žanras nunykęs, ir nieko čia nepadarysi, nes modernėjame kas sekundę, keičiasi gyvenimo būdas ir tempas. Tarkim, retas šiandien beprisimena, kas buvo telegrama.
Mano vaikystės metais tai buvo greičiausias būdas informuoti draugus, gimines ar artimuosius, neturinčius laidinio telefono (spėju, kad tokių buvo didžioji gyventojų dalis). Norint skubiai pranešti žinią, tekdavo kulniuoti į artimiausią pašto skyrių, pildyti specialų blanką ir galvoti kiek įmanoma trumpesnį tekstą, mat kiekvienas ženklas kainavo. Vidutiniškai telegrama keliaudavo parą, o adresatui ją įteikdavo paštininkas. Jei neklystu, Lietuvos teritorijoje telegramą galima būdavo išsiųsti iš kiekvieno pašto skyriaus jo darbo valandomis, o norint pasiekti Maskvą ar tuometinį Leningradą, reikėdavo ieškoti telegrafo.
Telegramos buvo išskirtinis bendravimo kanalas ir ganėtinai brangus, todėl dažniausiai naudojamas pasveikinti jubiliejaus proga, pranešti apie mirtį ar gimimą. Tėvas mėgdavo jas siųsti rusų disidentams kokios nors sukakties proga. Nežinau, ką rašydavo, bet spėju, kad keli yra gavę tekstą, panašų į tostą – „Už mūsų beviltišką reikalą“. Belieka pasidžiaugti, kad bent Lietuvoje tikėjimas, viltis ir kova sugrąžino laisvę.
Tėvas mėgo ir mėgsta rašyti, o žanrų įvairovę sunku net suskaičiuoti: nuo skundų dėl autobusų grafiko nesilaikymo iki viešų pareiškimų, kurie nuskambėjo per visą pasaulį.
Kovotojo charakterį iliustruoja ir tėvo kalėjime rašytas laiškas tuometiniam Sovietų Sąjungos vadovui Nikitai Chruščiovui su prašymu leisti mūsų šeimai laikyti ožką (tuo metu mieste buvo griežtai draudžiama turėti gyvulių). Mama ir bobutė vis nusijuokdavo, kai prisimindavo milicijos įgaliotinio emocingą kalbą: „Laikykit jūs tą ožką, laikykit. Pagalvok tu man: apie ožką Kremliui rašyti“.
Iš viešų pareiškimų bene garsiausias – „Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumas“. Pastarasis jam ir Juliui Sasnauskui atnešė ne tik neištrinamą įrašą Lietuvos laisvės istorijoje, bet ir ilgus lagerio bei tremties metus. Vartydamas Lietuvos Laisvės Lygos dokumentus, negalėjau sulaikyti šypsenos ir susižavėjimo Sasnausko (kaip ir visų kitų Lygos narių) drąsa. Viename tų dokumentų – dvidešimtmečio pareiškimas tuometiniam Vilniaus miesto prokurorui dėl žalos atlyginimo, kurią jam padarė saugumiečiai, atimdami foto juostelę su KGB rūmų vaizdais. Jis taip pat reikalauja nubausti chuliganiškai besielgusius čekistus. O intarpas apie KGB rūmų istoriją, kad „savo laiku čia buvo įsikūrusi caro ochranka, paskui lenkų defenzyva, karo metais – gestapas. Tad nūdien čia besidarbuojanti saugumininkų armija paveldėjo iš savo pirmtakų ne tik patogius rūmus, bet ir jų tradicijas“, dar kartą verčia pagalvoti, kaip kartais drąsa organiškai dera su įžūlumu ir provokacija.
Neabejoju, kad su tėvu ir kitais bendražygiais šis tekstas buvo derinamas. Žavu tai, kad net gūdžiais beviltiško brežnevinio dumblo metais atsirasdavo žmonių, kurie kovojo už savo teises ir jas žinojo. Pamenu kelis susirinkimus mūsų namuose, kai tėvas, pasiėmęs Baudžiamąjį kodeksą, „jaunimui“ aiškina, kokias teises jie turi, kaip elgtis suėmimo, kratos ar tardymo metu.
Tėvas įvairias instancijas ir institucijas vis paerzindavo pareiškimais, skundais, į kuriuos jos privalėdavo atsakyti, tuomet pašto dėžutėje rasdavau neišvaizdų voką, be pašto ženklo, – kartais tokius laiškus atnešdavo paštininkas, nes reikėdavo pasirašyti. Visai kitaip atrodydavo atvirlaiškiai ir laiškai, kuriuos kalėdiniu ir velykiniu laikotarpiu dešimtimis parnešdavome iš pašto dėžutės. Jie atkeliaudavo iš viso pasaulio su sveikinimais, padrąsinimais, maldomis.
Dažniausiai pasikartojantis tekstas įvairiomis kalbomis – „Meldžiamės už Jus, Dievas – su Jumis“.
Nė vieno tų žmonių nepažinojome, bet jų iš pirmo žvilgsnio nedideli darbai bei maldos sušildydavo ir drąsindavo.
Žinoma, labiausiai laukėme tėvo laiškų. Rašomi iš lagerio, jie turėdavo įveikti cenzoriaus filtrą, todėl kartais keliaudavo mėnesį ir ilgiau. Dalis jų adresato nepasiekė, nes tekstas erzino cenzorių. Nebepamenu, kokios buvo taisyklės, bet iš lagerio kalinys galėjo rašyti ribotą laiškų kiekį, gal vieną per dvi savaites. Tremtyje ribojimų nebuvo, bet iš Magadano jie irgi ilgai keliaudavo, o ir ne vienas dingdavo, nes čekistų cenzūra savo darbą tebedirbo.
Tėvas rašydavo ilgus laiškus: apie kasdienybę, apie amžinybę, apie perskaitytas knygas, apie sutiktus žmones. Mėgdavo ilgas citatas ir pasvarstymus.
Tremties laiškai dažniausiai būdavo adresuojami mamai, tuomet juos skaitydavome visi, bet reguliariai juos gaudavo ir sesuo Vilija, ir brolis Gintautas, ir aš. Kartais jais dalindavomės, kartais pasilikdavome tik sau. Visuose būdavo pilną citatų iš įvairių knygų, istorijų ir pamokymų. Iš prigimties tėvas – ne tik kovotojas-revoliucionierius, bet ir pedagogas, sakyčiau – pedagogas iki kaulų smegenų. Kartą, užuot gavę laišką, sulaukėme audiokasetės skambiu pavadinimu „Tėvo žodis“ (visai logiškas sprendimas, nes ranka rašytus laiškus ne kiekvienas galėjo įskaityti). Tėvas nesitikėjo gyvas grįžti iš Magadano, todėl nusprendė, kad privalo gyvu žodžiu kreiptis į kiekvieną šeimos narį. Nelabai ką prisimenu iš tos kasetės, tik kad nežinia kodėl tėvas man primygtinai rekomendavo studijuoti klasikinę filologiją. Širdis linko prie psichologijos, bet nekenčiau matematikos, todėl paklausiau tėvo ir niekuomet nesigailėjau.
Tėvas neslepia, kad laiškus rašė ne tik šeimai ir draugams, bet ir „istorijai“, dažnai pasverdamas žodžius ir emocijas, manau, kad „istorijai“, o ne tik sau, jis rašė ir dienoraščius.
Miela redaktore, svarstau, ką ir aš galėčiau parašyti ne tik Jums, bet ir „istorijai“? Suprantu, kad nelabai ką: už lango tvyro karštis, išrinktasis prezidentas susitikinėja su valstybės tarnautojais ir apie kažką šnekasi, žalias valstietis Ramūnas Karbauskis mezga sunkiai suvokiamą intrigų tinklą, kuriame pats pasiklysta. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis netikėtai prisiminė žmogumi esąs, o Gediminas Kirkilas tikisi jei ne Seimui vadovauti, tai bent į Krašto apsaugos ministeriją grįžti ne personažu paveiksle „Žalgirio mūšis“, o ministru. Kai gausite mano laišką, visas šis šurmulys jau bus virtęs tuštybe. Nemeluosiu, kad rinkimų į prezidentus rezultatas, kai prie valstybės vairo nepateko policininko mentaliteto žmogus, mane nuteikia optimistiškai. Gal tai dar vienas nedidelis žingsnelis valstybės kelyje į priekį?
Turbūt turėčiau pamėginti kaip nors apibendrinti Dalios Grybauskaitės dviejų kadencijų darbus ir prognozuoti, kaip gyvensime su Gitanu Nausėda. Dalia Grybauskaitė Lietuvai gėdos tarptautinėje erdvėje nepadarė ir savo tiesmukumu bei nenoru vynioti žodžių į vatą nusipelnė didžiųjų valstybių vadovų dėmesio. Ar aiški ir aštri pozicija visuomet buvo į naudą, galima ginčytis. Galbūt santykiai su Lenkija galėjo būti kiek lankstesni, tačiau prisiminus Radosławo Sikorskio retoriką, kažin ar galėjo būti kitaip. Vidaus laukuose prezidento institucija buvo kilstelėta į naują matmenį ir bandyta vadovautis principu, kad prezidentas turi tiek galių, kiek jų pasiima. Ar tam tikras žiūrėjimas iš aukšto į kitas valstybės galvas-vyrus buvo visuomet protingas, vėlgi sunkiai atsakomas klausimas. Partijų galių silpninimas neatnešė naudos valstybei, bet didžiąja dalimi turiu pritarti paskutiniame metiniame pranešime prezidentės pasakytiems žodžiams – „iš esmės Valstybėje viskas yra gerai“. Norėčiau tikėti, kad tai – bręstančios visuomenės nuopelnas, bet kai žiūriu, kaip atrodo dabartinis Seimas, apima abejonės, ar brendimas nėra skausmingai lėtas.
Gitano Nausėdos laukia itin sunkūs pirmieji prezidentavimo metai. Ir todėl, kad Seime nesuprasi kokia smala verdama, ir todėl, kad suinteresuotos grupės bandys prezidentą į savo interesų lauką įtraukti, o ir pasitikėjimas piliečių jam išreikštas itin didelis, bet nuo meilės iki neapykantos daug žingsnių nereikia. Man prezidentas Nausėda yra mįslė, bet iš darbų jį pažinsime.
O kol politikai ir valstybės tarnautojai nardo savo akvariumuose, gyvenimas teka toliau: netrukus minėsime Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas. Pastaroji, laikui bėgant, vis labiau traukiasi į pašalį. Pritariu tėvui, kuris bent dešimt straipsnių parašė, kad negalima gedulo ir vilties sąvokomis švelninti gedulo pagrindinės priežasties – okupacijos. Jei ne okupacija, šiandien apie gedulą nekalbėtume.
Baigdamas noriu Jums padėkoti, kad leidote parašyti ir „istorijai“ papasakoti istoriją apie garsus, laiškus, už kurių buvo žmonės, tikėję ir už savo tikėjimą kovoję, net kai atrodė, jog tai – „beviltiškas reikalas“.
Vilnius, 2019 m. birželio 10 d.
