Daiva Čepauskaitė, BAISIAI GRAŽŪS EILĖRAŠČIAI, Kaunas: Žalias kalnas, 2017, 47 p., [600] egz.
Dailininkė Ieva Babilaitė
Daiva Čepauskaitė, 2005-ųjų Poezijos pavasario laureatė, praėjus keliolikai metų po paskutinės eilėraščių knygos (2004) išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį vaikams Baisiai gražūs eilėraščiai (2017). Šis poetės ir dramaturgės kūrybinis gestas neliko nepastebėtas – knyga pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto renkamą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, pelnė IBBY Aldonos Liobytės premiją už reikšmingiausią metų debiutą vaikų literatūroje bei Poezijos pavasario premiją už poeziją vaikams. Dvidešimt vieną eilėraštį lydi dailininkės Ievos Babilaitės iliustracijos.
Čepauskaitės poezija nuo pat pirmojo rinkinio (Bevardžiai, 1992; Suvalgiau vieną spanguolę, 1998; Nereikia tikriausiai būtina, 2004) pasižymėjo savitu braižu, kuriuo ji išsiskyrė iš savo kartos poetų: dauguma eilėraščių parašyti klasikinio rimuoto ketureilio forma, jiems būdingas šmaikštumas, netikėti, originalūs ir neretai drastiški tropai, ypač metaforos, palyginimai ir antropomorfizacijos, o kartu ir metafizinės jausenos.
Šios savybės išlieka ir naujausioje knygoje – jau pats oksimoroniškas („baisiai gražūs“) ir provokatyvus pavadinimas yra aliuzija į būsenos egzistencinį intensyvumą (oksimoronas savo prigimtimi lingvistiškai suvienija poezijos ir nepoezijos įvaizdžius). Neįprasta ir prasminga, kad vaikams skirtoje kūryboje nėra šiai rūšiai būdingos atviros didaktikos ar kauzalinių banalybių, vaikams suprantama kalba rašoma apie dalykus, kurie galbūt suvokiami tik suaugusiesiems. Pavyzdžiui, pirmajame, sakytume programiniame, eilėraštyje „Auksinė skruzdėlė“ svarstoma apie pačią poezijos esmę, klausiama, kam poetai kuria, nes juk iš eilėraščių nėra jokios praktinės naudos („Naudingas daiktas – dviratis, lazda, / plaktukas, duona, batai ar kepurė“), kol galiausiai prieinama prie rilkiško pastebėjimo ir skaitymo malonumo ekstazės:
Bet kartą aš eilėraštį skaičiau,
už lango lijo, taip lengvai ir smulkiai,
ir tapo viduje kažkaip keisčiau,
lyg būtų ant širdies nukritus dulkė. (p. 5)
Eilėraščio pabaigoje reziumuojama, kad galima gyventi ir be poezijos, tačiau „argi tai gyvenimas brolau, / kai niekas tau širdies nepakutena?“ Beje, tokių klišinių kreipinių autorė galėtų išvengti, kaip ir paskutinės eilutės eilėraštyje „Sodininko daina“: „Aš groju vystančioms gėlėms […] spalvingai savo sodo liaudžiai“ (p. 16). Ką gi galvoti suaugusiajam – ar autorė sąmoningai pašiepia, pavyzdžiui, Eduardo Mieželaičio Kastantą muzikantą, ar tiesiog išsprūdęs nevykęs žodis dėl rimo?
Taigi Čepauskaitės tikslas, kaip ir apskritai visos poezijos, yra „pakutenti“ skaitytojo širdį, o toji auksinė skruzdė – dvasią praturtinanti, estetinį katarsį sukelianti poezijos metafora. Reikia pripažinti, kad tokia poetų siekiamybė dažnai ir lieka utopine, o sužadinti vaiko smalsumą nors ir nėra taip paprasta, tačiau paprasčiau nei suaugusiojo. Todėl tikėtina, kad pasitelkusi psichologinius momentus poetė savo tikslą pasiekia.
Iš vienos pusės autorė laužo nusistovėjusias klišes – šios knygos nepriskirtume tradicinei gero elgesio ugdymo literatūrai, Čepauskaitei nestinga valiūkiškumo („bet paskui kuo skubiau užklijuoju / tą skylutę kramtyta guma – / nepateks čia į vidų žiema!“; „Senutėlė žiema“, p. 23). Skaitytojui leidžiama pasirinkti, netgi patariama praleisti pirmąjį, proporciškai gausiausią, knygos skyrių „Gražūs eilėraščiai“, kurio temos gana tipiškai etinės ir estetinės – animalistinės apie gamtą, gyvūnėlius, artimojo meilę, mamos rūpestingumą: „šį skyrių gali praleisti, bet tada praleisi daug auksinių skruzdėlių“ (p. 4). Vis dėlto čia pat perspėjama, kad šiuos eilėraščius praleidęs skaitytojas neteks dvasinio pasitenkinimo, sielos suvirpinimo. Skyriuje sudėti mieli, gražūs eilėraščiai, kuriuose ir kuriais (s)teigiamos amžinosios vertybės, tik autorė jas bando išsakyti vaizdžiai, su jai būdingu stiliumi:
Lyg raguotas miražas
Toly praplaukia elniai.
Rūkas tyliai sau rąžos,
Kartais pirsteli švelniai.
(„Mėlynas rūkas“, p. 6)
Poetinis realizmas antropomorfizuojamas ar hiperbolizuojamas kartais net iki siurrealizmo, tad poetė sau leidžia laisvai dėlioti rimus:
kai lietus į širdį braunas…
Supelijo visas Kaunas,
pusė Vilniaus ir Lazdijų,
gal ir nieks nesupelijo,
nei Anykščiai, nei šlepetės,
tiktai visos miesto katės.
(„Kai lyja ir lyja“, p. 12)
Džiugina autorės išradingumas ir nevaržantis meistriškas kalbos jausmas: „Šarka pirko tarką, / strazdas – tvirtą lazdą, / o zylė su dagiliu / pirko metrą kirmėlių“ („Paukščių turguje“, p. 15).
Baisiai gražus eilėraštis yra „Trumpai apie sniegą“, kurio gražumas sukuriamas per pakartojimus. Vieni mieliausių šio skyriaus (ir viso rinkinio) eilėraščių yra apie meilę, mamos rūpestį ir pan. („Atviras ir jausmingas laiškas draugui“, „Apie meilę“, „Kuo kvepia mamos?“):
Aš tau kasnį gardžiausią nešu,
ir širdies baltą baltą kamputį,
su tavim man gyventi gražu,
su tavim noris būti ir būti.
(„Atviras ir jausmingas laiškas draugui“, p. 8)
Po šių emocingų gražių eilėraščių skyriaus prasideda „Baisūs eilėraščiai“. Penkiais baisiais tekstais, kuriais įkūnyta audra, tamsa, voras, sena girgždanti spinta ir po lova gyvenantis baubas, perteikiamos didžiausios vaikų baimės. Mažiesiems klausytojams jie turėtų sukelti jeigu ne siaubą iki ašarų, tai bent juoką – psichologinio dramatizmo nestingantys makabriški siužetai negailestingi, be jokios lietuvių pasakoms būdingos laimingos pabaigos: per audrą ant šakos išpurtusi kriaušė pasikaria, voras „išsiurbs mane tarytum musę / (šito trokšta jau labai seniai)“, o baubas numanomą subjektą išvirs katile:
Rytoj ryte manęs nebus čia,
mama užėjus pamatys,
tik mano lovą, graudžiai tuščią,
ir virtus pieninius dantis.
(„Po lova“, p. 39)
Jeigu pirmąją knygos dalį laikytume teze, antrąją – antiteze, tai trečioji dalis, pavadinimu „Virtuvės poezija“, atlieka sintezės funkciją. Šį trumpą skyrelį, kurį sudaro vos trys neutralūs – nei gražūs, nei baisūs – eilėraščiai, patartina skaityti „skutant bulves“. Pirmajame aprašoma virtuvės karalystė, antrajame žaidžiama bibliniu tvanu, prasidėjusiu nuo elementaraus svogūno lupimo, trečiasis – apie blynelio ir keptuvės meilę, kuri, kaip autorei būdinga, baigiasi nelaimingai („Keptuvė netrukus atšalo, / ir baigėsi meilė be galo“; „Arija iš operos ‚Kulinarija‘“, p. 45).
Eilėraščiuose šmėsteli socialinių motyvų, kuriais skatinama vadinamoji ekologinė sąmonė, pavyzdžiui, agituojama už produktus be konservantų: „Varna pirko beržo vantų / ir giros be konservantų“ („Paukščių turguje“, p. 15), net ir į Nojaus arkos laivą eilėraštyje „Kulinarinis tvanas“ turi teisę lipti tik tie, kurie be konservantų.
Žinoma, kyla klausimas, kokiai amžiaus kategorijai (ji knygos anotacijoje nenurodyta) Čepauskaitės poezija priskirtina, ir galima tik spėti, kad autorė nesiorientuoja į konkretų amžių, nes eilėraščiai skaitosi ir suaugusiesiems, o kai kurios vietos net per sudėtingos vaikiškoms galvelėms (pavyzdžiui, „kažkas išropos pro tas juodas duris – / gal voros vergų, grandine surankintos, / gal priešo galva nukirsta išsiris?“, p. 37). Kuriami poetizmai (kai viskas čia „pasakiškai tikra ir baisiai gražu“) galėtų smagiai susiskaityti bet kokios rūšies poetiniuose tekstuose („o mažiausioji žuvytė / tyliai žagteli staiga“; „Rytas, kai labai norisi miego“, p. 18). Tokių poetizmų, pavyzdžiui, apstu Donaldo Kajoko „nevaikiškoje“ poezijoje.
Taigi knyga yra sinkretiška ir turi tam tikro universalumo, be to, tekstai darniai koreliuoja su mažai spalvų turinčiomis neretai abstrakčiomis iliustracijomis. Autorė provokuojančiai šmaikštauja, laužo stereotipus, tačiau ir niekur nepabėga nuo universalių žmogiškų vertybių, surasdama būdą kaip apie tą patį pasakyti kitaip. Sveikintinos ir autorės pastangos už egzistencinio mąstymo ugdymo galimybes bei intelektualesnio turinio su kultūriniais artefaktais paieškas.
