Valdas Papievis, BRYDĖ: Romanas, Vilnius: Odilė, 2018, 336 p., 1000 egz.

Dailininkė Marta Frėjutė

Naujasis Valdo Papievio romanas Brydė ne toks jau ir naujas – knygos anotacijoje teigiama, kad parašytas prieš tris dešimtmečius, maždaug 1990-aisiais. Rankraščio, kurio draugai tuomet nerekomendavę publikuoti, nes buvę „visko per daug“, vienas Lietuvoje paliktas egzempliorius dingęs 1992 m. Papieviui išvykus į Prancūziją, kur parašė ne vieną tekstą apie Paryžiaus gyvenimą. Ir štai dabar, autoriui jau tapus pripažintu rašytoju, rankraštis netikėtai „atsirado“, nes, matyt, atėjo laikas atrasti. Romano ištrauka buvo publikuota 2017 m. – minint Adolfo Ramanausko-Vanago 60-ąsias žūties metines (dar anksčiau – Sietyno žurnale). Viena vertus, siužetas apie partizanus pastaruoju metu visais žanrais vis dar populiarus, o po Žalių pakartotinio skandalo netgi „ant bangos“, kita vertus, neapleidžia nuojauta, kad parašytas ir gerokai daugiau nei prieš tris dešimtmečius ar bent jau įstrigęs lietuviško romano amžino įšalo žemėje, anot Violetos Kelertienės, tęsiantis „biliūnišką tradiciją“. Taigi skaitytojo valia (ne)-patikėti literatūrine mistifikacija.

Nacionalinės premijos laureato Papievio proza – tipiški vadinamąją lietuvio lyrinę prigimtį atskleidžiantys pavyzdžiai, tiesiog kanoniniai ir chrestomatiniai: poetiški įžanginiai (ir ne tik) gamtos aprašymai, filosofiniai gyvenimo prasmės apmąstymai, metafizinis veikėjų dvasingumas – egzistencinės esencijos ir pasijos, kuriomis kuriamas veikėjo charakteris, ir be galo (net neįtikėtinai) sklandi metaforų, palyginimų ir kitokių tropų prisodrinta kalba, kokia retas kas šiandien dar geba rašyti. Preciziškai ir profesionaliai parašytas tekstas.

Tik, deja, tokia lektūra jau nuo mokyklos suolo atgraso skaityti lietuvių literatūrą. Ir kas gi su tais romanais ne taip? Kelertienė, įdėmiai sekanti Papievio kūrybinį kelią, šį autoriaus opusą knygos anotacijoje įvardija psichologiniu trileriu, įvykių gausa nenusileidžiančiu amerikietiškam veiksmo filmui. Vis dėlto su tokiu lūkesčiu nusiteikęs skaitytojas nei tikėtojo romano, nei juolab trilerio čia neras.

Menamame romane įvykių išties gausu – istorinių pervartų laikotarpiu partizaninis karas, jo paliestos asmeninės dramos, tarpasmeniniai santykiai ir bendras egzistencinis siaubas: baimės, mirties, prasmės, beprasmybės ir absurdo refleksijos, kurių gali būti tik karą aprašančioje prozoje. Totali būties rezignacija, kai net mokykloje neskamba naivus vaikų juokas, nes džiaugtis negalima ir „gerų žinių jau nebebūna“ (p. 75). Ir žmonės, „jeigu dar gimsta, tai gimsta nebe iš meilės, o kaip paparčiai iš sporų“ (p. 50). Kuriama atmosfera lyriškai liūdna ir elegiška, su atsidūsėjimu: „Dievo avinėli kurs naikini pasaulio nuodėmes…“ (p. 11). Tik Vasario 16-osios proga bažnytėlėje apžvelgdamas susirinkusiuosius pasakotojas mąsto, kad „gėris tik laikinai pasitraukė“ (p. 97). Daugiau jokių prošvaisčių, tik akistatoje su mirtimi išlendančios žmogiškumo apraiškos (pvz., Anelė iškėlusi ant rankų kūdikį „sulaiko“ virš galvų bombarduojantį lėktuvą; Untanioko apmaudas dėl to, kad nepataikė į priešą Napalį, „susimaišo su džiugesiu“). Miršta ne tik žmonės, bet merdėja ir vietovės, gamta, daiktai, paliegę kūnai kenčia, o „kiekvienas kūno narelis“ alpsta iš troškimo gyventi. Daug veikėjų, pavieniai epizodai, situacijos, kurios sukrėstų ir priverstų susimąstyti, jei nebūtų iki skausmo girdėtos: liaudies gynėjai prieš „skrebus“, brolis prieš brolį, kaimynės prieš kaimynes, mediumo vaidmenį atliekantis mokytojas, budelis majoras Medvedevas, pasišventusi vienuolė, sužeistuosius vedanti tarsi į Pažadėtąją žemę, daugiau nei kiti jaučiantis aiškiaregis Juozapėlis – ir visi suvokia, visi žino, kad taip yra prieš jų pačių valią, tačiau viskas „yra taip, kaip turi būti, ir viskas turi būti taip, kaip yra“ (p. 81). Ir visi jie, paprasti kaimiečiai, agrarinės kultūros atstovai, mažieji žmonės (Magdė, Domicelė, Anelė, Juzė, Grumbinienė, Napalys, Untaniokas, Juozapėlis ir daugelis kitų), kiekviename žingsnyje lyg kokie filosofai apmąsto savo varganą būtį, o iš jų galvosenos išplaukiantys įtampos kupini viražai pakylėja juos ne tik į archetipinių vaidmenų, bet ir į mistinių vaizdinių lygmenį (pvz., Juozapėlis, žvelgdamas į jį tardantį komisarą, regi pasivaidenusį pirmykštį priešistorinių laikų paukštį).

Rašoma daugiausia trečiuoju asmeniu, kai kuriuose skyriuose įsiterpia ir pirmasis – pasakotojas, kuris jau ketvirtame skyriuje tiesmukai pareiškia: vaikščiojau po žmones, neužsirašinėdavau, ką jie pasakoja, ir ilgainiui „imdavo rodytis, kad visa, apie ką jie kalba, aš pats kadaise patyriau, tik primiršau, o kad prisiminčiau, tereikėjo užuominos“ (p. 53). O aštuntame skyriuje net sudvejojama: „Nė pats nežinau, kodėl taip smulkiai apie visai tai pasakoju. Gal todėl, kad tegul naiviai viliuosi, kad rašydamas užčiuopsiu minčių giją, atvesiančią prie kokios nors išvados, ir aš suprasiu, ką visa tai reiškia, o tai supratęs pagaliau atsikratysiu vizijų ir vaizdinių, užmigti neleidžiančių“ (p. 126). Kodėl pasakotojas imasi atminties įkūnytojo vaidmens, kokiu tikslu šią kolektyvinę atmintį reikia sužadinti, net pačiam pasakotojui (ir autoriui) nelabai aišku.

Laike (ar net ištrūkę iš fizinio laiko, „anapus ribų“) nuolat šokčiojantys epizodai niekaip nesusisieja į nuoseklų romaną, kuris nuo pirmos eilutės įtrauktų skaitytoją ir verstų sekti besiplėtojantį siužetą ar kelias siužetines linijas, netgi jų pertrūkius ir įtrūkius, ir išgyventi šį įvykių srautą iki pat kulminacijos. Jeigu reikėtų nubrėžti siužeto ir fabulos trajektoriją, tai rodyklės iš siužetinės linijos nuolat kryptų atgal – iš dabarties į praeitį, rečiau – ir į ateitį, o kai kuriais atvejais suktųsi spyruoklėmis. Visus vyksmus dažniausiai sužadina prisiminimai, besisukantys istorijos liudytojų galvose: „Staiga viskas jos galvoje ima suktis. Dienos ir mėnesiai, tai, kas buvo anksčiau ir vėliau, rusai ir vokiečiai, – viskas jos galvoje į vieną sūkurį pradeda suktis“ (p. 165). Tekste jie sujungiami gana primityviais perėjimais („o tada“, „ir staiga“ ir pan.), dažnais frazių pakartojimais, kurie tik dėl autoriaus gebėjimo jausti ir virtuoziškai valdyti kalbą neatrodo pernelyg banalūs ir darniai poetiškai susilieja į lyrišką pojūčių visumą.

Romane pavienės situacijos įtaigios, psichologiniai veikėjų paveikslai paveikūs, tačiau į juos žvelgiama lyg į sustingusią nuotrauką ar lėtai slenkantį kinematografinį vaizdą. Todėl personažai atrodo lyg užhipnotizuoti tvyrančios baimės ir nerimo, vienas kito (ir skaitytojo) akyse plūduriuoja lyg pamėklės ar „iš medžio išdrožtos statulos“ („Nebėra jos, nebėra jos sūnaus, išvis nieko nebėra, ir jau niekada nebegrįš tai, kas buvo, o kas bus, jei dar bus, irgi tik šešėliais šmėžuos prieš akis“, p. 80). Šešėliai, šmėklos, šmėžavimas, sustingimas, peikėjimasis, atsitokėjimas – tai pagrindiniai veiksniai ir tariniai, kuriais kuriamas minorinis rezistencijos metų, lyg ir besitęsiančių iki Sąjūdžio laikų, vaizdinys.

Štai Magdė – ji tai su šieno gniūžte rankose, susimąsčiusi ir bijanti ištarti Dievo vardą, tai bulvių lauke, tai eina su motina, tai atsipeikėja tik sunkvežimio kėbule, tai persisvėrusi per bortą iššoka stačia galva žemyn ir žūsta. Jos mylimasis partizanas Napalys, užkasęs Magdės kūną, epizodiškai pasirodo partizanų kovose: „kūnas dabar irgi buvo lyg tuščias maišas, pakabintas kokioj nors pakraigėj. Kraujas, jeigu sruveno, sroveno tuščiai, neišjudindamas sustingusių raumenų, širdis, jeigu tuksėjo, tuksėjo veltui, neįstengdama nė menkiausio jausmo pažadinti“ (p. 23). Untaniokas, iš prigimties kuprius, dėl to kenčiantis ir visiems kerštaujantis, tapęs liaudies gynėju buvo lyg apkerėtas „stinglios ramybės ir buko abejingumo“ (p. 85). Mokytojas Kalvaitis, mąstantis, koks plokščias pasaulis ir kad visos išdavystės prasideda nuo mokytojo išdavystės, žvelgia ant patamsėjusio stiklo ir regi „vaizdą ir atvaizdą ir to atvaizdo atvaizdą“ (p. 225). Veiksmo vieta – kaimas, miškas, miestelis, miestelio varpinė, turgaus aikštė, bažnyčia, mokykla, dar minima laisvės alėja ir lyg sapnas išnyrantis miestas vaiduoklis Vilnius su keliomis atsitiktinėmis vietovėmis ir Katedra, kurioje birželio 14-osios proga „nuskaidrėja esmė“.

Žinoma, visi šie įvykiai yra istoriški, kuriantys atminties kultūrą, bet ką su ta medžiaga daryti, kaip sukurti romano siužetą? Meilės linijos nėra. Napalio mylimoji Magdė autoriaus pražudoma jau pirmame knygos skyriuje, ir tik retkarčiais ji sušmėžuoja kitų atsiminimuose. Iki paskutinių knygos skyrių Untaniokas taip ir nepasiekia tarp sniegų boluojančios Juzės silueto. Dvasiniai epochos lūžiai? Bandymas apčiuopti istorinių permainų esmę? Paradoksalu, bet ryškiausios čia metafizinės nenuspėjamos reikšmės: „visa tai rašmenys, kurių galbūt dar nemoki skaityti, bet kuriuos įsidėmėti turi, nes tai – ne paprasti rašmenys, o rašmenys, kuriuose glūdi atsakymai į visus klausimus… – tik kad juos įskaitytum, reikia daugybę kartų skaityti“ (p. 316).

Kalbos turtingumu šis Papievio tekstas pateisina pats save (Antanui Šileikai ar Rūtai Šepetys toli iki tokio sodrumo ir gilumo) ir galbūt buvo vertas atradimo ir paskelbimo bent jau tiems, kas dar neatrado Papievio kalbos grožio ir gebėjimo atskleisti bei pritraukiant hiperbolizuoti pojūčius ir išgyvenimus (iki kiekvieno „kūno narelio“ ar „prakaito lašelio“). Įsimintini pavieniai vaizdiniai (pvz., netyčia užkliudytas gaublys krenta „su visais žemynais“), ir net stebina trumpų ir ilgų sakinių, sakinių su daugtaškiais natūralus ritmingumas. Anot Papievio personažo rašytojo iš apsakymo „Džiaugsmas, kad tave prisiminė…“, – „Man reikia sakinio, kelių pastraipų – jeigu pagaunu ritmą, tekstas pats ima kurtis“ (iš Žiebtuvėliai anarchistai, 2017, p. 80).

Tačiau romano žanras neišpildytas ir vadinti jį psichologiniu trileriu galima nebent metaforiškai ar su nuolaidžia ironijos doze, paprastai būdinga vertinant didįjį lietuviškąjį naratyvą. Tai ne veiksmo, o pojūčių romanas: skausmo, rezignacijos, vaizduotės ir tikrovės platumose.