Senas revoliucionierius Petras Samašas (Peter Samash, tauragiškis), emigravęs į Kanadą po 1926 m. perversmo, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui nutarė grįžti gimtinėn. „Kupinas džiaugsmo, laukiau su nekantrumu, kada pasibaigs karas ir galėsiu sugrįžti Lietuvon“1, – rašė butaforiniam užsienio reikalų ministrui Povilui Rotomskiui. 1946 m. pradžioje jis atsisakė Kanados pilietybės ir nuvykęs į Paryžių SSRS ambasadai pateikė prašymą tapti sovietiniu piliečiu ir apsigyventi Lietuvos SSR. Prašytojas dvejus metus negavo sovietų pusės atsakymo, o jį parėmę Lietuvos SSR valdžios atstovai 1948 m. rudenį pagaliau sužinojo, kad prašymas atmestas2. Samašas tuo metu jau beveik trejus metus vargo Prancūzijoje. „Aš randuos tiesiog desperatiškoj padėty“3, – skundėsi Rotomskiui, nes turėdamas „keleivio“ statusą, negalėjo toje valstybėje nei apsigyventi, nei įsidarbinti.
Sunku pasakyti, koks buvo Samašo likimas ir kiek panašių entuziastų buvo priversti atsisakyti svajonių grįžę iš emigracijos Lietuvos SSR kurti „komunistinį rytojų“. Bet būta ir visai neideologizuotų sprendimo grįžti paskatų. Sugrįžti namo ir susijungti su šeima nekantravo migrantai, kurie tarpukariu išvyko į užjūrius uždarbiauti ir kuriems kelią atgal užkirto prasidėjęs karas. Grįžimo perspektyva masino ir dalį per karą Vokietijoje atsidūrusių žmonių, ypač tuos, kurie okupuotoje gimtinėje paliko artimiausius šeimos narius – sutuoktinius ir vaikus, senstančius tėvus. Jų viltys ir pastangos susijungti atgijo su nauja jėga, kai po Stalino mirties sovietų režimas „atšilo“, žmonės abipus geležinės uždangos ėmė drąsiau ieškoti saviškių, susirašinėti, siųsti siuntinius. Maža to, Sovietų Sąjunga organizavo plataus masto „grįžimo į tėvynę“ kampaniją, atvėrė sienas turistams ir po daugelio metų artimieji pagaliau galėjo susitikti. Šie pokyčiai buvo aktualūs dešimtims tūkstančių žmonių, ne vien lietuviams, bet ir įvairiu metu iš Lietuvos išvykusiems lenkams, žydams, vokiečiams ir kt.
Reemigracijos – savanoriško pavienių asmenų ir šeimų grįžimo iš užsienio šalių į okupuotą Lietuvą – istorija iki šiol netyrinėta. Istoriografijoje galima aptikti nebent trumpą enciklopedinę informaciją apie jos buvimo faktą4, keletą informatyvių dokumentų, atspindinčių reemigracijos procesus Lietuvos SSR 1940–1982 m., publikavo Valentinas Brandišauskas5. Kitų šalių istoriografijoje ši tema tyrinėta daug plačiau, joje galima aptikti šiek tiek su Lietuva susijusių duomenų6.
Šio darbo tikslas – išsiaiškinti reemigracijos mastą ir „procedūrą“ (kaip buvo organizuotas grįžimas, kokios institucijos turėjo sprendžiamąjį balsą), taip pat atsakyti į klausimus: kam buvo (ne)leista sugrįžti, kuo buvo motyvuotas pasiryžimas apsigyventi Lietuvos SSR ir kuo sovietinės institucijos argumentavo savo teigiamus arba neigiamus sprendimus, kaip klostėsi reemigrantų gyvenimas grįžus. Tyrimui pasitelkiami Lietuvos archyvų fondai: prie Ministrų tarybos (MT) veikusios Piliečių grįžimo iš užsienio į Tėvynę klausimų svarstymo komisijos dokumentai (saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve – LCVA; toliau – Piliečių grįžimo… komisija), LKP Centro komiteto poziciją ir KGB darbo užkulisius atskleidžiantys šaltiniai (iš Lietuvos ypatingojo archyvo – LYA), taip pat išeivijos ir sovietinė spauda, atsiminimai.
Reemigracijos srautas nepainiotinas su repatriacija – karo pabėgėlių ir belaisvių bei prievarta į Trečiąjį reichą išvežtų darbininkų grįžimu/grąžinimu į SSRS ir okupuotą Lietuvą 1944–1953 m. Repatriantus grąžinus7, Vakarų šalyse liko vadinamieji dipukai (iš Vakarų sąjungininkų okupacinių zonų atsisakę grįžti žmonės, gyvenę perkeltųjų asmenų – displaced persons (DP) – stovyklose), sovietiniuose dokumentuose vadinti „išvietintaisiais“, perkeltaisiais. Nuo 1948 m. absoliuti dauguma jų apleido Vokietiją, išsiskirstė po Vakarų šalis, prisijungė prie gausių išeivių iš Lietuvos bendruomenių. Istoriografijoje ir sovietiniuose dokumentuose jų grįžimas į SSRS vadinamas ir reemigracija, ir repatriacija, tačiau, vengiant painiavos, šiame tyrime savanoriškas grįžimas po 1953 m., t. y. pasibaigus prievartinei stalininei repatriacijos kampanijai, traktuojamas kaip reemigracija.
Emigrantų grįžimas stalinizmo metais
Valdžioje atsidūrę Lietuvos komunistinio pogrindžio veikėjai po karo, matyt, ne be nuostabos stebėjo Maskvos sprendimą atsiriboti nuo išeivijos, netgi „pažangiųjų“ lietuvių organizacijų, kurios siuntė pagalbą jiems karo metais ir buvo pasiryžusios dirbti dar daugiau. 1945 m. jų veikėjai formulavo ambicingus siekius: „kai susisiekimas su senuoju kraštu [t. y. Lietuva, – R. L.] susinormalizuos, skubinsimės su parama dėl atstatymo Lietuvos mokyklų, bibliotekų ir kitų kultūros, sveikatos ir meno įstaigų, kurias su žeme sulygino hitlerinis siaubas“8. Tačiau trumpam atvykti į okupuotą Lietuvą po karo suskubo tik JAV komunistų veikėjas Antanas Bimba9, kuris dar spėjo 1946 m. pradžioje surengti rinkliavą, už kurią buvo nupirkta ir atgabenta įranga Vilniuje steigiamai onkologinei ligoninei. Prasidėjus Šaltajam karui, kiti kelionėn į gimtinę susirengę „pažangieji“ nebegaudavo vizų, o norinčių apsigyventi SSRS prašymai, kaip minėto Samašo, greičiausiai imti svarstyti tik šeštojo dešimtmečio pradžioje.
Nežinia, kiek emigrantų grįžo iki destalinizacijos, išlikę duomenys leidžia teigti, kad tokių atvejų pasitaikydavo. Pavyzdžiui, 1948 m. SSRS pilietybę gavo, bet tik 1953 m. su šeima Vilniuje apsigyveno Brazilijos ir Urugvajaus KP, vėliau SSKP narys Antanas Vaivutskas, buvo įdarbintas Tiesoje. Į Kauną pas seserį 1952 m. pabaigoje grįžo Urugvajaus KP nario ir „pažangiųjų“ lietuvių veikėjo Jurgio Janulionio našlė10. Pavienius leidimus grįžti, matyt, labiausiai lėmė „pažangiosios“ lietuvių išeivijos gausa ir politinis susitelkimas.
Kitų, lojalumo SSRS nedemonstravusių emigrantų grįžimą galėjo sąlygoti saugumo organų interesai – tokie žmonės buvo panaudojami žvalgybiniuose „žaidimuose“, kuriuos MGB/KGB po karo „žaidė“ su Vakarų žvalgybomis11. Iš lietuvių reemigrantų tragiškas vaidmuo juose teko iš Australijos 1951 m. pabaigoje grįžusiam Jonui Šaulinskui. Saugumo pasiųsti agentai jį įtikino, kad Lietuvoje vis dar esama stipraus antisovietinio pogrindžio ir „įtraukė“ į fiktyvią pogrindžio grupę. MGB išsiųstas 1954 m. jis per Lenkiją ir VDR pasiekė Vakarų Vokietiją, susisiekė su VLIKo ir amerikiečių žvalgybos atstovais, pats to nežinodamas, užmezgė jų ryšį su sovietų saugumu. 1957 m. KGB vėl išsiuntė jį į užsienį, tačiau šįkart sulaikytas VDR pasieniečių jis nusinuodijo. Nežiūrint to, operacija traktuota kaip sėkminga, nes užmegztas ryšys nebuvo prarastas, „žaidimas“ tęstas12.
1955 m. posūkis: emigrantų grįžimo skatinimas
Praėjus beveik 10 metų po karo ir normalizuojant santykius su Vakarų Vokietija, leidžiant išvykti karo belaisviams, 1954 m. pabaigoje SSRS KGB pirmininkas Ivanas Serovas pasiūlė SSKP CK ir Aukščiausiosios tarybos prezidiumui amnestuoti SSRS piliečius, represuotus ir smerkiamus dėl kolaboravimo su naciais. Tokią amnestiją paskelbus (1955 m. rugsėjo 17 d.), iš pataisos darbų lagerių ir tremties vietų buvo paleista keliolika tūkstančių žmonių, nes absoliuti dauguma kolaboravusiųjų jau buvo atlikę jiems skirtą bausmę (pavyzdžiui, vlasovininkai – 6 metų) arba amnestuoti anksčiau13.
Tad pagrindinis amnestijos adresatas, matyt, buvo užsienyje gyvenantys kolaborantai14. Amnestijos įsakas įpareigojo SSRS MT palengvinti užsieniečių ir jų šeimų narių atvykimo bei įdarbinimo sąlygas, nepriklausomai nuo pilietybės. Buvo tikimasi, kad amnestija paskatins masinę reemigraciją, bus suduotas triuškinantis smūgis antisovietinėms emigrantų organizacijoms, be to, priešininkai Vakaruose negalės mobilizuoti išeivių iš SSRS kilus naujam kariniam konfliktui. Skaičiuota, kad Vakaruose gyvena apie 500 000 potencialių reemigrantų15. Beje, Rytų bloko valstybės taip pat paskelbė analogiškas amnestijas savo piliečiams16.
Reemigraciją imta organizuoti dar iki amnestijos paskelbimo. 1955 m. pavasarį Rytų Berlyne buvo įkurdintas specialus komitetas Už grįžimą į tėvynę, į kurio vadovybę buvo įtraukta 17 atstovų iš sovietinių respublikų mokslo, kultūros įstaigų. Visi jie buvo grįžę į SSRS po karo ir užėmė vadovaujančius postus arba naudojosi režimo pasitikėjimu, todėl Vakaruose kai kurie buvo įtariami buvus ilgamečiais NKGB/MGB/KGB užsienio agentais17. Lietuvos SSR minėtame komitete atstovavo iš Vokietijos 1947 m. su dukra grįžusi aktorė Nelė Dauguvietienė, vienintelė moteris komitete; jam vadovavo generolas majoras Nikolajus Michailovas, dvejus metus Dachau kalintas karo belaisvis (todėl pats komitetas dažnai vadintas „Michailovo komitetu“, nors jo vadovai vėliau keitėsi).
„Michailovo komitetas“ tebuvo reprezentacinis, realiai grįžimo kampaniją organizavo apie 30 į Rytų Berlyną komandiruotų darbuotojų (iš Lietuvos SSR – žurnalistas Rimantas Budrys) ir jų darbą kuravusių KGB karininkų. Šis personalas ieškojo kontaktų su išeiviais ir skleidė grįžimo propagandą per žiniasklaidą, asmeniniais laiškais18.
Kaip ir galima buvo laukti, Lietuvos SSR valdžia be didesnio entuziazmo sutiko sąjunginės KGB iniciatyvą šiltai priimti vakarykščius „tėvynės išdavikus“ ir suteikti jiems nemažai privilegijų. Jos pasyvumą lėmė politinio „atšilimo“ pradžioje taip ir neatsinaujinusių institucijų vadovybės priešiškumas „buržuaziniams elementams“ ir pogrindžiui, nepaklusniesiems – ji ilgai priešinosi politinių kalinių ir tremtinių grąžinimui iš Sovietų Sąjungos rytų, neskubėjo abejotino lojalumo „elementus“ kviesti ir iš Vakarų. Pirmoji informacija apie minėtą amnestijos įsaką Tiesoje pasirodė tik beveik po pusmečio19. Praėjus metams, 1956 m. rugsėjo 3 d., LKP CK biuras priėmė nutarimą „Dėl darbo su grįžtančiais į Tėvynę piliečiais“, kuriuo konstatavo institucijų abejingumą grįžusiųjų problemoms, gajų „nemotyvuotą nepasitikėjimą“ jais ir įpareigojo MT bei žemesnes valdžios grandis skirti jiems daugiau dėmesio. Požiūrį bandyta keisti grasinant bausmėmis tiems, kurie nesupranta „reikalo politinės reikšmės“, to, kad reemigracija – tai „svarbus teigiamas reiškinys, liudijantis Sovietų Sąjungos autoriteto ir tarptautinės įtakos tarp kapitalistinių šalių gyventojų augimą“20.
Lietuvos SSR valdžia negalėjo nepaisyti sinchroniškai visoje SSRS vykdomų reemigracijos skatinimo priemonių. Visose sovietinėse respublikose buvo įsteigti Už grįžimą į tėvynę komiteto skyriai21, imta leisti tuo pačiu pavadinimu pavadintą spaudą (Lietuvos SSR – 1957 m. gegužę buvo atnaujinta išeivijai skirto laikraščio Tėvynės balsas leidyba22), iš jų sostinių pradėtos transliuoti emigrantams skirtos radijo laidos (iš Vilniaus – pusvalandžio trukmės kelis kartus per savaitę vėlai naktį, pabaigus dienos programą), iš minėto komiteto būstinės Rytų Berlyne išeiviams individualiais adresais imta siuntinėti laiškus su raginimu grįžti „pas savuosius“23. Įvairiose šalyse įsikūrusių lietuvių grįžimą, matyt, asmeniškai skatino SSRS ambasadų darbuotojai – antai ambasados Vašingtone antrąjį sekretorių Lauryną Kapočių 1959 m. Valstybės departamentas oficialiai įspėjo, kad jis kišasi „į JAV vidaus reikalus kviesdamas lietuvius grįžti į LSSR“24.
Be šių „iš viršaus“ nuleistų reemigracijos skatinimo priemonių, suprantama, būta ir svarbių neideologizuotų stimulų. Kaip minėta, politiniu „atšilimu“ mėgino pasinaudoti geležine uždanga atskirtos šeimos: per Raudonąjį Kryžių, Maskvoje veikiančias ambasadas, pažįstamus ir gimines įsidrąsinta ieškoti artimųjų, imta susirašinėti ir siųsti paramą. Tie, kurie neketino grįžti iš Vakarų, siekė „atsiimti“ šeimas iš Sovietų Sąjungos (įveikus visas kliūtis, su JAV gyvenančiais šeimos nariais, pavyzdžiui, 1960 m. pavyko susijungti ne mažiau 48 lietuvių šeimų, Kanadoje – 11)25, bet buvo nutarusių grįžti.
Kaip buvo organizuojama reemigracija į Lietuvos SSR, kam leista sugrįžti? Apsisprendusieji grįžti privalėjo įveikti ilgą biurokratinio susirašinėjimo ir nuodugnaus duomenų tikrinimo procedūrą. Pirmiausiai jie kreipdavosi į savo gyvenimo šalyje veikiančios SSRS pasiuntinybės Konsulinį skyrių (tokios institucijos nesant, konsulines funkcijas atlikdavo kaimyninės šalies pasiuntinybė) su prašymu, kuriame turėjo būti nurodomi svarbiausi biografijos faktai ir Lietuvos SSR gyvenančių artimųjų adresai. Konsulatai pirmieji suformuluodavo nuomonę apie gauto prašymo (ne)tenkinimą ir išsiųsdavo jį SSRS URM Konsuliniam skyriui.
Okupuotoje Lietuvoje sprendimą dėl leidimo asmeniui ar šeimai atvykti pasirašydavo MT pirmininkas, tačiau jį priimdavo prie MT veikianti Piliečių grįžimo… komisija. Šią komisiją sudarė trijų žinybų atstovai: Užsienio reikalų ir Vidaus reikalų ministerijų bei KGB, pastarosios dvi delegavo ne ką kitą, o savo vadovus. Komisijai ex officio vadovavo MT pirmininko pavaduotojai (Kazys Preikšas, vėliau Leokadija Diržinskaitė).
Minėtos žinybos inicijuodavo potencialių reemigrantų patikrinimo procedūrą. Institucijos rajonuose surinkdavo duomenis apie jų artimuosius, sutinkančius priimti ir globoti atvykstančiuosius (charakteristikas iš darboviečių, pažymas apie turimą gyvenamą plotą). KGB pasidomėdavo prašytojais bei jų šeima savais informacijos kanalais ir pateikdavo lakonišką nuomonę, retai nurodydamas konkrečias prašymo atmetimo priežastis. Tačiau vienas svarbiausių atrankos kriterijų buvo žinios apie SSRS gyvenančius šeimos narius. Jie turėjo būti pajėgūs pasirūpinti grįžtančiuoju (įsipareigoti dalintis būstu, padėti įsikurti), o svarbiausia – šeimoje negalėjo būti politinių kalinių ar tremtinių. Pavyzdžiui, nežiūrint rekomendacijos, kad seniausio Urugvajaus pažangiųjų lietuvių organizacijų nario, turinčio Sovietų Sąjungos pilietybę, grįžimas „sulauktų teigiamo atgarsio visoje Urugvajaus lietuvių kolonijoje“, jo prašymą komisija atmetė, nes jo žmona ir trys sūnūs buvo ištremti, o ketvirtas sūnus apkaltintas tėvynės išdavimu ir sušaudytas26. Panašiai atmestas seno, keliskart kalinto Brazilijos KP nario prašymas, nes jo du broliai žuvo partizanų būryje, su kuriuo buvo susijusios ir jo seserys27. Tokiais atvejais buvo ignoruojamos net humanitarinės priežastys – atmestas sūnaus prašymas grįžti iš Vakarų Berlyno pas senus nedarbingus tėvus, kuriais rūpinosi kaimynai, nes tėvas po karo buvo represuotas, o jis su broliu pabėgo į Vokietiją28.
Oficialiai prašymo atmetimas dažniausiai būdavo argumentuojamas senyvu prašytojo (-jos, -jų) amžiumi, nedarbingumu, tuo, kad jis, ji ar jie beveik visą gyvenimą praleido užsienyje. Nežiūrint amnestijos postulatų, įtariai žiūrėta į 1944 m. Vokietijon pasitraukusius asmenis, nors beveik visi jie teigė, kad buvo vokiečių išvežti į priverstinius darbus arba išvaryti iš Lietuvos frontui traukiantis.
Gavę neigiamą atsakymą, kai kurie persikraustyti į Lietuvos SSR pasiryžę žmonės nenuleisdavo rankų – kreipdavosi į konsulatus ne vieną kartą, atkakliausieji skųsdavo sprendimus Sovietų Sąjungos URM, Nikitai Chruščiovui ir Lietuvos SSR instancijoms. Minėta komisija gaudavo kolektyvinių prašymų atverti SSRS sieną. Pavyzdžiui, dėl represuotų šeimos narių atmestas komunisto iš Brazilijos Alfonso Kučinsko prašymas buvo peržiūrėtas, kai penki anksčiau grįžę „pažangieji“ veikėjai, tarp jų įtaka besinaudoję Antanas Vaivutskas ir Antanas Zokas, užtikrino, kad namo nori grįžti „senas komunistas, užgrūdintas revoliucinėse kovose ir nuoširdus Tarybų Sąjungos bičiulis“29.
Reemigracijos mastas
Aktyvi reemigracijos skatinimo kampanija truko maždaug iki 1962 m.30 Nežiūrint visų pastangų ir pasirengimo organizuoti šimtų tūkstančių žmonių grįžimą, Sovietų Sąjungos institucijoms nepavyko paskatinti masiškesnio savanoriško sąjūdžio. Sugrįžo tik keletas tūkstančių31, pavyzdžiui, į Latviją – apie šimtas32. Išeivių iš Lietuvos atveju absoliučią grįžusiųjų daugumą sudarė išvykusieji iki Antrojo pasaulinio karo: 1955–1982 m. iš visų kontinentų grįžo 1130 suaugusių asmenų, iš kurių tik 258 (beveik 23 proc.) buvo išvykę per karą33, taigi, KGB terminija, amnestija pasinaudoję kolaborantai. Daugiausia žmonių grįžo iš Argentinos – 352, Brazilijos – 292, ir Urugvajaus – 161 (KGB žiniomis, visi jie priklausė ikikarinei emigracijai); 111 grįžo iš VFR, 44 – iš JAV, 36 – iš Kanados, 22 – iš Prancūzijos, 16 – iš Anglijos, 15 – iš Izraelio, 14 – iš Austrijos, 11 – iš Belgijos, 6 – iš Kolumbijos ir kt.34
Iš užsienio šalių grįžę reemigrantai35
| 1955 | 1956 | 1957 | 1958 | 1959 | 1960 | 1961 | 1962–1972 | 1972–1982 |
| 68 | 432 | 89 | 78 | 165 | 73 | 52 | 110 | 63 |
Ribotus reemigracijos kampanijos rezultatus lėmė kelios priežastys:
1) pabėgėliai iš Lietuvos iki 1955 m. jau buvo apleidę Vakarų Vokietijos ir kitų Europos valstybių karo pabėgėlių stovyklas, įsikūrę JAV, Kanadoje, Australijoje ir kt., susiradę darbą ir pradėję naują gyvenimą;
2) į sovietų institucijas kreipęsi žmonės susidurdavo su priekabia ir politiškai angažuota potencialių reemigrantų atranka, kuri, matyt, atgrasė dalį ketinusiųjų grįžti. Sunku pasakyti, koks procentas prašymų būdavo patenkinamas, tačiau tokių tebuvo mažuma. Pavyzdžiui, 1959 m. birželio 10 d. Piliečių grįžimo… komisija pritarė 6 lietuvių grįžimui, 23 prašymai buvo atmesti, 1964 m. liepos mėn. – 15 prašymų iš 19 svarstytų netenkinti36;
3) sovietų propagandos „už grįžimą“ patosą greitai prislopino grįžusiųjų patirtis. Dalis jų neslėpė kritiškos nuomonės apie SSRS ir rengėsi išvažiuoti atgal. Matyt, nemaloniausias režimui buvo lojalių reemigrantų (įsijungusių į kampaniją „už grįžimą“, rašiusių „pažangiųjų“ spaudai apie Lietuvos SSR pasiekimus) nusivylimas. Negavę darbo ir būsto jie atsisakydavo dalyvauti propagandoje – rašyti panegiriką režimui, siuntė pažįstamiems skundų kupinus laiškus. Pagrįsta būtų teigti, kad akivaizdų reemigracijos masto sumažėjimą po gana sėkmingos kampanijos pradžios 1956 m. (žr. lentelę) lėmė būtent grįžusiųjų laiškai. Antai vienas pirmųjų 1955 m. iš Kanados į Biržus grįžęs Rapolas Klinga kurį laiką „pažangiųjų“ spaudai pasakojo savo įspūdžius, bet neilgai trukus jau prašė draugo „ištraukti“ jį iš Sovietų Sąjungos; kartu su juo grįžęs Jonas Skeberdis taip pat laiškuose skundėsi sunkumais ir ragino kitus atidėti emigravimą37;
4) sovietų propagandai stigo paveikumo – ją kompromitavo negrabiai iš rusų kalbos verčiami tekstai, pabėgėliai nepamiršo 1940–1941 m. okupacijos patirties. Stiprų atkirtį grįžimo propagandai davė išeivijos politiniai lyderiai, amnestiją traktavę kaip KGB klastą38, ir spauda, skaitytojams nuolat primindavusi gyvenimo „sovietų vergijoje“ realybę. „Mūsų tautos pavergėjai, okupantai negali amnestuoti laisvų lietuvių, nes šie jiems nepriklauso“39, – į propagandą reagavo lietuvis iš Didžiosios Britanijos, o JAV įsikūrusi mergina rašė: „Aš esu dar ir dabar, po 14 metų, apsvaigusi laisve: laisve kalbėti, rašyti, mąstyti. Ir tos laisvės aš niekuomet, už jokius pasaulio turtus neparduočiau“40. Išeivijos laikraščiai persispausdino Švedijoje publikuotą rašytojo Igno Šeiniaus atvirą laišką generolui Michailovui – paaiškinimą, į kokią Lietuvą grįžtų išeiviai41.
Reemigranto socialinis portretas ir grįžimo motyvai
Daugiausia žmonių į Lietuvos SSR grįžo iš Pietų Amerikos šalių – iš Brazilijos, Argentinos ir Urugvajaus. Sovietų valdžia žiūrėjo į juos gana palankiai, nes tai buvo tikri „darbo žmonės“, išvykę dėl skurdo, parankūs propagandai dėl socialinės kilmės. Tarp jų retai pasitaikydavo išsilavinusių asmenų, beveik visi turėjo darbininkiškas biografijas.
Absoliuti dauguma emigrantų apsisprendė grįžti artėjant ar priartėjus senatvei: iš 866 žmonių, sugrįžusių gyventi į Lietuvos SSR iš kapitalistinių valstybių 1956–1977 m., 578 buvo vyresni nei 60 metų (beveik 67 proc.), 233 – 50–60 metų ir tik 5 – iki 25 metų. Iš jų 703 turėjo pradinį išsilavinimą, 28 – aukštąjį. Absoliuti dauguma grįžusiųjų apsigyveno didžiuosiuose miestuose Vilniuje (472) ir Kaune (233)42.
Sunku pasakyti, kiek nuoširdžiai, kiek konjunktūriniais sumetimais emigrantai SSRS konsulatams dažnai prisistatydavo kaip „pažangiųjų“ lietuvių išeivijos organizacijų nariai, o kitataučiai – priklausą Puškino, Gorkio ir kt. vardais pasivadinusioms prosovietinėms draugijoms. Ne vienas manė, kad kelią namo palengvintų SSRS pilietybė, todėl į ją pretenduodavo. Vis dėlto negalima teigti, kad grįžo vien režimui lojalūs prosovietiniai veikėjai. Atvirkščiai, SSRS KGB net formulavo nuomonę, kad į Lietuvos SSR grįžta amoralūs žmonės, girtuokliai ir vagys, priešiški sovietų valdžiai, neskubantys įsidarbinti43. Tarp jų iš tiesų pasitaikė vienas kitas su kriminaline praeitimi, pavyzdžiui, kalinti dėl vagysčių: 50-metis lenkas (1956 m. buvo perduotas sovietų pusei tiesiai iš Vakarų Vokietijos kalėjimo) ir 25-metis lietuvis (kreipėsi į konsulatą Bonoje išėjęs iš kalėjimo ir jau kitą dieną buvo pakeliui į SSRS)44. Šie atvejai rodo, kad ne visi reemigrantai grįžo su Piliečių grįžimo… komisijos žinia. Pasitaikydavo, kad į Vilnių atvykę turistai pasilikdavo, apsigyvendavo pas šeimos narius45.
Nežiūrint gana margos reemigrantų minios, pagrindinis kampanijos „už grįžimą į Tėvynę“ uždavinys buvo ne lojaliųjų emigrantų, o 1944 m. pasitraukusių žinomų kultūros, meno kūrėjų, universitetų profesūros ir kolaboravimu su vokiečiais kaltintų vyrų grįžimas į Lietuvos SSR. Būtent jie turėjo tarti svarų žodį sovietų propagandai apie tūkstančių karo pabėgėlių „suklaidinimą“ perkeltųjų asmenų stovyklose, apie „reakcinių nacionalistų“ melą ir smurtą, užkertant kelią svajonėms grįžti Tėvynėn, apie savo nusivylimą gyvenimu Vakaruose ir atsivėrusias puikias perspektyvas grįžus, apie pagaliau suklestėjusią Lietuvą ir pan.
Išeivijos sentimentus tėvų žemei skatinęs Tėvynės balsas nuolat spausdino aktorių, rašytojų, dailininkų, muzikų, mokslininkų, gydytojų ir kt. atvirus laiškus Vakaruose vargstantiems ir negalintiems savęs realizuoti kolegoms, patikinimus, kad Tėvynėje jie laukiami, visi būsią įdarbinti, naudosis nemokamu gydymu ir švietimu. Tą turėjo įrodyti ir straipsniai apie tarpukariu žinomų politikų, kitų asmenų sėkmingą karjerą sovietinėje Lietuvoje, net neužsimenant apie jų išgyventas represijas46. Galima prielaida, kad būtent dėl reemigracijos propagandai būtinų pavyzdžių kai kuriems jų grįžus iš lagerių buvo leista eiti svarbesnes pareigas (panašiai pokariu siekdamas paskatinti karo pabėgėlių repatriaciją Justas Paleckis knygelėje Kelias į Lietuvą atviras minėjo kelių išlaisvintų žinomų politikų pavardes).
Inteligentų grįžimo nesulaukiant, SSRS ambasadoje Vašingtone dirbęs Kapočius ragino atsakingas institucijas numatyti ilgalaikį planą – megzti ryšius su pasirinktais inteligentais, siųsti jiems knygų, kviesti apsilankyti Lietuvos SSR. Pasak jo, tokių asmenų grįžimas „turėtų nemažos reikšmės kitų išvietintųjų lietuvių prablaivėjimui LTSR ir TSRS atžvilgiu“47. Iš žymesnių lietuvių inteligentų ir kolaboravimu su naciais kaltintų veikėjų ar jų vaikų tuo emigracijos skatinimo laikotarpiu grįžo tik vienas kitas48.
Vienas svarbiausių kampanijos „už grįžimą į Tėvynę“ taikiklių buvo kolaboravimu su naciais kaltinti vyrai – tarnavę vokiečių daliniuose, generolo Povilo Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje, pokarinėse sargybų ir darbo kuopose (Vakarų sąjungininkų okupacinėse zonose). „Pažangiųjų“ spauda ir išeivijoje platintas Tėvynės balsas nuolat skelbė amnestija pasinaudojusių karių pavardes, interviu, kuriuose šie džiaugėsi grįžę ir pradėję naują gyvenimą, neigė gandus apie represijas. Spaudoje keliskart reklamuota buvusio Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų vyresniojo seržanto Balio Pranckaus grįžimo istorija, spausdintas jo laiškas kartu Alžyre tarnavusiam lietuviui. „Nors aš tarnavau hitlerininkų organizuotuose „savisaugos daliniuose“, Tėvynė mane sutiko kaip motina savo tikrą vaiką. Aš gavau stambią piniginę pašalpą, esu aprūpintas darbu. Visi grįžusieji į Lietuvą, net ir tie, kurie tarnavo okupantams ir yra padarę nusikaltimus prieš savo liaudį, tampa lygiateisiais piliečiais. Niekas čia nepersekioja dėl praeities veiklos“49, – įtikinėjo jis panašaus likimo draugą, o netiesiogiai – visus kaltintus kolaboravimu. Vienas tokių vyrų, 1956 m. pabaigoje iš Anglijos pas žmoną grįžęs buvęs karo lakūnas Antanas Molis, reprezentavo pavyzdinį amnestuotojo likimą: buvo įtrauktas į 1957 m. sudarytą komiteto Už grįžimą į Tėvynę iniciatyvinę grupę, gavo butą reemigrantams Vilniuje skirtame name ir Tėvynės balso numeriuose nuolat ragino kitus pasinaudoti amnestija. Tokių asmenų tarp grįžusiųjų galėjo būti apie 10–15.
Iš užsienio šalių siekė grįžti ir lietuviai, ir visų Lietuvos tautinių mažumų išeiviai. Iš pastarųjų daugiausiai prašymų būdavo gaunama iš lenkų repatriantų (jų ir išvyko daugiausiai). SSRS konsulatai jų ketinimams grįžti paprastai neprieštaraudavo, tačiau 1955–1961 m. Piliečių grįžimo… komisija leidimus davė tik 28 asmenims50. Susidūrę su sunkiomis gyvenimo sąlygomis, nemokėdami vietos kalbos, grįžti taip pat pageidaudavo dalis neseniai repatrijavusių vokiečių ir žydų. Į 1955–1961 m. grįžusiųjų sąrašą pateko tik 59 reemigrantai iš VFR, nors VFR ir VDR veikę SSRS konsulatai jų grįžimo nestabdė. Kitaip tokius ketinimus vertino SSRS ambasados Izraelyje Konsulinis skyrius – jame kerštingai filtruoti prašymai grįžti, kai dar palyginti neseniai siekta išvažiuoti, atsisakyti pilietybės. Materialiniais sunkumais motyvuotų prašymų konsulatas siūlydavo netenkinti, daugiau galimybių sugrįžti turėjo „SSRS bičiuliai“, prosovietinių organizacijų nariai51. 1955–1961 m. komisija leido iš Izraelio į Lietuvos SSR grįžti tik 9 asmenims52.
Pasinaudojus amnestijos priedanga, į SSRS grįžo ir senų NKGB/MGB/KGB agentų. Nežinia, kiek jų buvo, į Lietuvos SSR greičiausiai grįžo tik vienas kitas, pavyzdžiui, į Vilnių 1955 m. iš Didžiosios Britanijos reemigravęs žydas buvo SSRS MGB I vyriausiosios valdybos (organizavusios žvalgybą užsienyje) agentas, Partijos institutui jis pristatė medžiagą apie toje šalyje veikiančias lietuvių emigrantų organizacijas53.
Reemigrantų įsikūrimas Lietuvos SSR
Skatindama žmones grįžti sovietinė valstybė dalino dosnius pažadus grįžusius aprūpinti būstu, darbu, mokėti pensijas54. Reemigrantų grupės būdavo pasitinkamos stotyse su gėlėmis ir prakalbomis, jų fotonuotraukas ir džiugius interviu publikavo laikraščiai55. Bet grįžusiųjų įkurdinimu privalėjusi pasirūpinti vietos valdžia jokių papildomų subsidijų iš Maskvos negavo ir okupuotoje Lietuvoje jiems buvo pasiūlytos gana kuklios sąlygos, realybė gerokai skyrėsi nuo pažadų. KGB skaitė nepatenkintų reemigrantų į užsienį siunčiamus laiškus ir 1956 m. pavasarį ragino LKP CK sekretorių Antaną Sniečkų skubiai įkurti reemigracijos reikalus koordinuojančią instituciją (ji buvo įsteigta tų metų rugsėjį), skirti lėšų grįžtančiųjų aprūpinimui56. Situacija kiek pagerėjo po to, kai minėtu 1956 m. rugsėjo 3 d. nutarimu LKP CK biuras įpareigojo MT ir rajonų partinę bei vykdomąją valdžią daugiau dėmesio skirti reemigrantų įdarbinimui, aprūpinimui, jų „politiniam auklėjimui“.
Daugumos grįžusiųjų padėtis iš tiesų buvo nepavydėtina. 1956 m. atvykus keliems šimtams žmonių, jiems dalintos maždaug 500 rub. dydžio pašalpos (tam skirta 144 000 rub.), bet butą gavo tik viena 6 asmenų šeima – labai prastos būklės ir tik 16 m2 57. Kiti gyveno bendrabučiuose, viešbučiuose arba pas gimines, pavyzdžiui, iš Buenos Airių grįžusi 3 asmenų šeima beveik metus Kiduliuose gyveno ankštame kambarėlyje parduotuvės sandėlyje58. Valdžia, atrodo, nežinojo ko griebtis, nes LKP CK biuras nurodė reemigrantų būstams rekvizuoti „ministerijų ir žinybų kontorų ploto perviršį“59. Net imtasi priemonių reemigracijai riboti: tų metų lapkričio pabaigoje LKP CK „rekomendavo“ KGB vadovams kreiptis į savo vadovybę Maskvoje su siūlymu laikinai įleisti mažiau emigrantų, o komiteto Už grįžimą į Tėvynę darbą koncentruoti į perkeltuosius asmenis60 (matyt, todėl, kad jų grįžo nedaug ir jie nesitikėjo didesnių valdžios „malonių“).
Minėtu nutarimu LKP CK biuras įpareigojo partinius ir vykdomuosius komitetus įdarbinti grįžusiuosius per dvi savaites, o nuolatinį būstą suteikti per du mėnesius. Tačiau tokie tempai niekada nebuvo pasiekti. Dauguma grįžusiųjų buvo nekvalifikuoti darbininkai, jiems buvo sunku pradėti naują gyvenimą, išgyventi ir išmaitinti šeimas už menkus atlyginimus61. Buvo grįžusių į gimtuosius miestelius ir kaimus, dalis reemigrantų įsidarbino kolūkiuose.
Atrodo, buvo pasirinktas lengviausias kelias: kelios dešimtys šeimų naudojosi pavyzdiniu aprūpinimu ir reprezentavo reemigrantų gyvenimą sovietinėje propagandoje. Išeivijai skirtas Tėvynės balsas fotoreportažais informavo skaitytojus apie puikias grįžusiųjų gyvenimo sąlygas, kai „reprezentantai“ gavo butus pirmiausia Panevėžio (1957), o netrukus Kauno ir Vilniaus centruose (1958) ką tik pastatytuose daugiabučiuose62. Dauguma grįžusiųjų būstus, matyt, gavo pirmumo teise, bet anaiptol ne iš karto: 1962 m. Vilniuje 21 šeima, Kaune 16 šeimų gyveno bendrabučiuose ir viešbučiuose; 24 šeimos Vilniuje ir 14 Kaune butuose gavo tik kambarius ir su kitais dalinosi bendra virtuve63. Todėl MT komisija, svarsčiusi prašymus grįžti, palankiau žiūrėjo į potencialius reemigrantus, kuriems būstą ir išlaikymą garantavo jų laukiantys artimieji, kurie rašė turį solidžių santaupų.
Dalis kairiųjų pažiūrų reemigrantų greičiausiai jautėsi Lietuvos SSR patogiai: įsidarbino, gavo butus, pensijas (vienas kitas – net personalines), tapo pakiliu tonu parašytų publicistinių apybraižų herojais64. Daugiau kaip 30 jų iki 1962 m. tapo SSKP nariais, buvo baigusių Vilniaus partinę mokyklą, 6 tapo vietos valdžios deputatais, o 1956 m. iš Urugvajaus grįžusiam žurnalistui Zokui buvo pasiūlyta išskirtinė karjera – jis tapo Aukščiausiosios tarybos deputatu. Retas galėjo pasinaudoti užsienio kalbų mokėjimu, bet būta išimčių, pavyzdžiui, iš Argentinos grįžusi jauna šeima 1966 m. dvejiems metams išvyko dirbti vertėjais į Kubą65. Kadangi daugiausia žmonių grįžo iš Pietų Amerikos šalių, jie palaikė neformalius ryšius, kasmet surengdavo „asadą“ – susibuvimą su tradiciniais patiekalais ir dainomis kur nors gamtoje, į kurį būdavo kviečiami valdžios atstovai, pasakydavę kalbas apie savo rūpestį grįžusiaisiais, bet ir galėdavę išgirsti nusivylusiųjų grįžimu balsus66.
Dalis grįžusiųjų nepritapo ir norėjo grįžti atgal. KGB duomenimis, iki 1977 m. lapkričio 132 reemigrantai grįžo į šalis, iš kurių buvo atvykę, dar 17 (greičiausiai kitataučiai) išvažiavo gyventi į kitas SSRS respublikas67.
KGB „priežiūra“ gimtinėje
Kaip minėta, KGB vaidino pagrindinį vaidmenį potencialių reemigrantų atrankos procese, tačiau ir persikėlę gyventi į SSRS žmonės neišvengė jo „priežiūros“68. Šios institucijos pozicija nuo pokario metų nesikeitė – buvo įžvelgiamas didžiulis Vakarų žvalgybų susidomėjimas Sovietų Sąjungos pakraštyje esančia Lietuvos SSR, jos teritorijoje atsiradusiais „ypatingais gynybinės paskirties“ kariniais objektais, gyventojų nuotaikomis po įvykių Vengrijoje ir Lenkijoje. Buvo manoma, kad repatrijavusių lenkų, vokiečių ir žydų ryšiai Lietuvos SSR, augantis turizmas, dešimteriopai padidėjęs korespondencijos srautas ir reemigracija iš Vakarų atvėrė užsienio žvalgyboms naujas perspektyvas. Be viso to, KGB pripažino, kad respublikoje „yra stipri [antisovietinė] bazė, kuria gali remtis priešo žvalgybos, organizuojančios ardomąją veiklą prieš SSRS“69.
Nemažai grįžusiųjų nebuvo paklusnūs sovietiniai piliečiai. KGB įtarumą didino jų lankymasis Maskvoje esančiose savo šalių pasiuntinybėse, užsienio korespondencija ir antisovietiniai pokalbiai. Dalis grįžusiųjų nedirbo, bet nestokojo pinigų, buvo įsivėlusių į vagystes ir todėl suimtų recidyvistų. Tad KGB netrūko darbo su šiuo nauju užsieniečių „kontingentu“. Bent vienas reemigrantas vos grįžęs 1957 m. pateko į Mordovijos lagerį kaip politinis kalinys – užmezgęs pažintis kavinėse jis stulbino pašnekovus kalbomis apie greit prasidėsiantį Amerikos ir Sovietų karą bei SSRS žlugimą, dingdavo prisiskolinęs pinigų, kol buvo įskųstas ir nuteistas 10 metų bausme pataisos darbų lageryje, bet po beveik trejų metų amnestuotas70.
Panašiai, kaip ir po karo, kai iš Vokietijos okupacinių zonų grįžtančių repatriantų laukė priekabi filtracijos procedūra, nuo 1955 m. į Lietuvos SSR atvykstantys reemigrantai taip pat buvo apklausiami ir tikrinami. Jie buvo įtraukiami į KGB operatyvinę įskaitą (1956–1977 m. – 866), o saugumą sudominusiems asmenims užvedamos operatyvinio patikrinimo (75) ir išaiškinimo (47) bylos71. Su įtarimų sukėlusiais „dirbo“ KGB agentai, tarp kurių būta užverbuotų iš pačių reemigrantų aplinkos.
Labiausiai, matyt, buvo sekti iš Sovietų Sąjungai priešiškų valstybių – JAV, Didžiosios Britanijos, Vakarų Vokietijos – atvykę žmonės. Nesiliauta domėtis jų politinėmis pažiūromis ir ryšiais su užsieniu, kontroliuota korespondencija. Pavyzdžiui, 1958 m. iš JAV grįžusį ir kaime apsigyvenusį 63 metų vyrą sekė du agentai, sodyboje padarius neoficialią kratą buvo įrengta stacionari sekimo aparatūra72. Įdomu, kad buvo sekami ir lojalūs asmenys, pavyzdžiui, minėtas SSRS KGB I vyriausiosios valdybos agentas grįžęs iš Londono dirbo vertėju laikraščio redakcijoje, bet KGB per slaptą kratą jo bute ieškojo britų žvalgybai skirtų užrašų, slaptaraščio priemonių73.
1982 m. KGB vis dar domėjosi 50 reemigrantų, kurie lankydavosi pasiuntinybėse ir susitikdavo su užsieniečiais, ėjo svarbesnes pareigas; tarp pačių reemigrantų tuomet būta 23 agentų, tačiau jokių demaskuojančių pranešimų apie šią gyventojų grupę nebuvo gauta74.
* * *
Postalininei Sovietų Sąjungai plačiau atvėrus savo sienas ir paskelbus kolaboravimu su naciais kaltintų asmenų amnestiją, dauguma į Lietuvos SSR grįžusių žmonių buvo ne savo kaltes ir klaidas apgailestaujantys kolaboravimu kaltinami asmenys, o tarpukariu emigravę įvairių tautybių išeiviai, grįžtantys dėl šeimyninių priežasčių, ideologinių iliuzijų ar materialinių sunkumų, vienišos senatvės. Jų grįžimas prasilenkė su kampanijos tikslais. „Progresyviųjų“ įsikūrimas Lietuvos SSR ir susidūrimas su sovietine tikrove susilpnino prosovietines lietuvių išeivijos organizacijas. Grįžusiųjų laiškai apie gyvenimą Lietuvos SSR, matyt, buvo viena svarbiausių staigaus reemigracijos srauto sumažėjimo (po 1956 m. – beveik penkis kartus) priežasčių.
Sovietinės Lietuvos valdžia 1955-ųjų amnestijai ir didesniam reemigrantų srautui nebuvo pasirengusi, stokojo resursų. Ji anaiptol nedemonstravo pasitikėjimo reemigrantais, KGB įtarinėjo juos slepiant neaiškią praeitį ir ryšius su priešiškų valstybių žvalgybomis. Todėl „iš viršaus“ nuleista prievolė organizuoti „grįžimo į Tėvynę“ kampaniją ir grįžusiems teikti pašalpas, pensijas, pirmenybę skiriant būstą, įdarbinant Lietuvos SSR vykdyta nenoriai, ne be LKP CK biuro įsakmaus paraginimo žemesnėms valdžios grandims ir grasinimo bausmėmis.
Aktyvesnė reemigracija truko iki 1962 m., kol grįžtančiųjų srautas išseko ir KGB visiškai kontroliuojamas komitetas Už grįžimą į Tėvynę ėmė keisti kryptį link kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje plėtojimo.
1 Petro Samašo prašymas Lietuvos SSR užsienio reikalų ministrui Povilui Rotomskiui, 1948-06-25, in: Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. R-1019, ap. 4, b. 24, l. 37.
2 SSRS Užsienio reikalų ministerijos (URM) Konsulinio skyriaus viršininko raštas Lietuvos SSR URM Protokolo-konsulinio skyriaus vedėjui K. Navickui, 1948-10-25, in: Ibid., l. 39.
3 Petro Samašo prašymas Lietuvos SSR užsienio reikalų ministrui Povilui Rotomskiui, 1948-06-25, l. 38.
4 Lietuva 1940–1990: Okupuotos Lietuvos istorija, vyr. redaktorius Arvydas Anušauskas, 2-asis pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007, p. 463; Darius Juodis, Šiapus ir anapus kordono, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2016, p. 68–69.
5 Valentinas Brandišauskas, „Atbėgę per prievartą ir grįžę sava valia“, in: Lietuvos archyvai, 1999, nr. 13, p. 95–107.
6 Павел Полян, Жертвы двух диктатур: Жизнь, труд, унижения и смерть советских военнопленных и остарбайтеров на чужбине и на родине, Москва: РОССПЭН, 2002, p. 577–585; Виктор Земсков, „Возвращенцы“ и „невозвращенцы“ (о судьбе советских перемещенных лиц в 1944–1956 гг.), p. 103–113, in: https://cyberleninka.ru/ article/n/vozvraschentsy-i-nevozvraschentsy-o-sudbe-sovetskih-peremeschennyh-lits-v-1944-1956-gg/viewer, (2025-06-23); Glenna Roberts, Serge Cipko, One-way Ticket: The Soviet Return-to-the-Homeland Campaign,
1955–1960, Manotick: Penumbra Press, 2008; Lilita Zalkalns, Back to the Motherland: Repatriation and Latvian Émigrés 1955–1958, Stockholm: Stockholm University, 2014.
7 SSRS žinybų duomenimis, į Lietuvos SSR buvo grąžinta arba grįžo apie 38 000 žmonių, beveik visi – iš sovietų okupacinės zonos; repatriacijos institucijos baigė darbą ir buvo išformuotos 1953 m. kovo mėn.
8 Mūsų parama lietuvių tautai Antrojo pasaulinio karo metu, Brooklyn, NY: Lietuvai pagalbos teikimo komitetas, R.W.R, 1945, p. [63]. Plačiau apie „pažangiųjų“ išeivių paramą žr. Regina Laukaitytė, „Pamiršta Amerikos lietuvių pagalbos Lietuvos SSR istorija: 1941–1947 metai“, in: Oikos, 2020, nr. 2 (30), p. 45–59.
9 Bimbos pasirodymas okupuotoje Lietuvoje sukėlė daug triukšmo: žmonės bandė informuoti jį apie vėl prasidėjusius trėmimus, jam buvo perduotas atsišaukimas „Pasauli, išgirsk!“
10 Slaptas KGB pirmininko pavaduotojo Juozo Petkevičiaus raštas užsienio reikalų ministrei Leokadijai Diržinskaitei, 1967-01-19, in: LCVA, f. R-1019, ap. 4, b. 127, l. 42–43; Užsienio reikalų ministro Igno Gaškos raštas Kauno srities Vykdomojo komiteto pirmininkui Petrui Fedaravičiui, 1953-03-31, in: Ibid., b. 61, l. 51.
11 Daugiau apie juos žr. Dalia Kuodytė, „Lietuvos rezistencijos ryšiai su Vakarais“, in: Genocidas ir rezistencija, 1997, nr. 2, p. 38–45.
12 Visiškai slaptos ataskaitos SSRS KGB 2 vyriausiosios valdybos viršininkui Olegui Gribanovui: apie Lietuvos SSR KGB 2 skyriaus agentūrinį-operatyvinį darbą 1957 m.; L. e. p. Lietuvos SSR KGB pirmininko Jakovo Sinycino apie kontržvalgybą Lietuvos SSR ir priemones jai pagerinti, 1958-05-30, in: LYA, f. K-41, ap. 1, b. 575, l. 204–205; b. 583, l. 30.
13 Павел Полян, op. cit., p. 579.
14 Iš gyvenančiųjų užsienyje buvo amnestuojami 1941–1945 m. priešui į nelaisvę pasidavę arba vokiečių kariuomenėje, policijoje ir specialiuose daliniuose tarnavę SSRS piliečiai, taip pat tie, kurie karo metais vadovavo vokiečių sudarytiems policijos, žandarmerijos ir propagandos organams, o po karo dirbo antisovietinėse organizacijose. Tiesa, kelta sąlyga, kad amnestuojamieji „išpirko savo kaltę patriotine veikla tėvynės naudai arba kaltės prisipažinimu“. Prisipažinusių padarius sunkius nusikaltimus repatriantų Sovietų Sąjungoje laukė teismas, tačiau, pagal amnestijos įsaką, jie negalėjo būti nubausti griežtesne nei penkerių metų tremties bausme. Netrukus, 1955 m. gruodžio 7 d. SSKP CK nutarimu ši nuostata buvo sušvelninta: buvę karo belaisviai negalėjo būti teisiami (Об амнистии советских граждан, сотрудничавших с оккупантами в период Великой Отечественной войны 1941–1945 гг., in: https://docs.historyrussia.org/ru/nodes/75284-ukaz-prezidiuma-verhovnogo-soveta-sssr-locale-nil-ob-amnistii-sovetskih-grazhdan-sotrudnichavshih-s-okkupantami-v-period-velikoy-otechestvennoy-voyny-1941-1945-gg-locale-nil-17-sentyabrya-1955-g#mode/inspect/page/2/zoom/6, (2025-04-30).
15 Виктор Земсков, op. cit., p. 111–112; Lilita Zalkalns, op. cit., p. 79–80.
16 Bene garsiausi sugrįžimo atvejai – netikėti dviejų pareigas einančių emigrantinės Lenkijos vyriausybės ministrų pirmininkų grįžimai į Varšuvą iš Londono.
17 Lilita Zalkalns, op. cit., p. 87–90.
18 Ibid., p. 94–96.
19 Valstybės saugumo komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pranešimas, in: Tiesa, 1956-01-18, p. 3.
20 Slaptas LKP CK biuro nutarimas „Dėl darbo su grįžtančiais į Tėvynę piliečiais“, 1956-09-03, in: LYA (LKP dokumentų skyrius (LKP DS), f. 1771, ap. 1, b. 4058, l. 181.
21 Vilniuje jis ėmė veikti 1957 m. gegužę, kai buvo paskelbta apie Lietuvos iniciatyvinės grupės sušaukimą. Šios grupės nutarimus pasirašė aktorė Nelė Dauguvietienė, 1948 m. iš Vokietijos grįžęs žurnalistas Vincas Oškinis ir 1956 m. pabaigoje iš Anglijos grįžęs buvęs karo lakūnas Antanas Molis („Žodis lietuviams, atskirtiems nuo Tėvynės“, in: Tėvynės balsas, 1957, nr. 1, p. 1).
22 Laikraštis buvo leidžiamas stalinizmo metais 1947–1953 m., atgaivintas 1957 m., buvo platinamas tik užsienyje. 1967 m. pakeitė pavadinimą į Gimtasis kraštas ir imtas platinti taip pat ir Lietuvos SSR.
23 Užsienyje gyvenančių lietuvių adresus komitetui į Berlyną siuntinėjo KGB, maždaug 500 per metus (Visiškai slapta ataskaita apie Lietuvos SSR KGB 2 skyriaus agentūrinį-operatyvinį darbą 1957 m. Olegui Gribanovui, in: LYA, f. K-41, ap. 1, b. 575, l. 70, 261).
24 Slapta SSRS ambasados JAV antrojo sekretoriaus Lauryno Kapočiaus pažyma „Kai kuriais lietuviškąją emigraciją JAV-se liečiančiais klausimais“, 1959-12-06, in: LCVA, f. R-1019, ap. 4, b. 88, l. 71.
25 Regina Laukaitytė, „The Forgotten Breakthrough of the 1960s: The Beginning of the Emigration of Lithuanians from the USSR“, in: Lituanus, 2023, t. 3, p. 53–73.
26 Užsienio reikalų ministro Igno Gaškos raštas vidaus reikalų ministrui, 1953-10-31, in: LCVA, f. R-1019, ap. 4, b. 62, l. 26.
27 Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojo Kazio Preikšo raštas Lietuvos SSR MT, 1959-09-29, in: LCVA, f. R-754s, ap. 11, b. 177, l. 6.
28 Slaptas KGB pirmininko Juozo Petkevičiaus raštas URM, 1967-07-22, in: LCVA, f. R-1019, ap. 4, b. 127, l. 174.
29 Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojo Kazio Preikšo raštas Lietuvos SSR MT, 1959-11-26, in: LCVA, f. R-754s, ap. 11, b. 185, l. 126.
30 Masinės reemigracijos nesulaukus, 1960 m. sąjunginis komitetas Už grįžimą į Tėvynę pasivadino Komitetu už repatriacijos ir kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje plėtojimą, o nuo 1963 m. pavadinimas implikavo tik kultūrinius ryšius – buvo pakeistas į Kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komitetą, kuris 1975 m. tapo Tėviškės („Родина“) draugija. Atitinkami pakeitimai buvo padaryti ir sąjunginėse respublikose. Lietuvos SSR 1964–1976 m. veikė Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komitetas, 1976–1991 m. – Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje „Tėviškės“ draugija. Tėvynės balsas jau 1961 m. ėmė stokoti asmeninių laiškų su raginimais grįžti (matyt, buvo nutraukta spaudimo giminėms kampanija), keitė kryptį.
31 Виктор Земсков, op. cit., p. 112.
32 Lilita Zalkalns, op. cit., p. 14.
33 Slapta Lietuvos SSR KGB 2 valdybos 2 skyriaus viršininko Zenono Osipovo pažyma, 1982-08-05, publikuota: Valentinas Brandišauskas, op. cit., p. 104. Tikslesnių duomenų apie grįžusius (su vaikais) nėra; Osipovo duomenimis, grįžo 1134 asmenys.
34 Ibid.
35 Lentelės šaltiniai: MT Reikalų valdybos referento K. Redecko „Pažyma apie [1955–1962-02-01] grįžusius iš užsienio į Tėvynę piliečius“, in: LCVA, f. R-758, ap. 3, b. 216, l. 19 (visi jie grįžo iš kapitalistinių šalių, išskyrus 28 grįžusius iš Lenkijos, 3 – iš Bulgarijos, 1 – iš Čekoslovakijos); Slapta KGB 2 valdybos 2 skyriaus viršininko Zenono Osipovo pažyma, 1982-08-05; publikuota: Valentinas Brandišauskas, op. cit., p. 104–105.
36 Piliečių grįžimo… komisijos posėdžio protokolas, 1959-06-[10], in: LCVA, f. R-754s, ap. 11, b. 158, l. 61–62; MT Komisijos einamiesiems reikalams posėdžio protokolo nr. 11 išrašas, 1964-07-23, in: LCVA, f. R-754s, ap. 13, b. 916, l. 31.
37 Visiškai slapta e. p. KGB pirmininko Kazimiero Liaudžio „Ataskaita reemigrantų ir repatriantų grįžimo į tėvynę Lietuvos SSR klausimu“ LKP CK sekretoriui Antanui Sniečkui, 1956-04-11, in: LYA, f. K-51, ap. 1, b. 224, l. 13–14.
38 Vaclovas Sidzikauskas, „Pavergtieji laukia konkrečių veiksmų“, in: Mūsų Lietuva (San Paulas), 1956-08-04, p. 2.
39 J. Kuzmionis, „Žodis lietuviams“, in: Draugas (Čikaga), 1955-10-04, p. 4.
40 Danutė Paškevičiūtė, „Aš esu laisva…“: Atsakymas į komunistų kvietimą grįžti. Atviras laiškas Galinai Dauguvietytei, in: Draugas, 1958-03-04, p. 5; taip pat žr. „Vergų pirkliai“, in: Mūsų Lietuva, 1956-02-04, p. 3 ir kt.
41 „Antras atviras laiškas gen. N. P. Michailovui“, in: Argentinos lietuvių balsas, 1956-02-20, p. 3.
42 Slapta Lietuvos SSR KGB 2 valdybos 1 skyriaus vyr. operatyvinio įgaliotinio A. Kutkos pažyma; publikuota: Valentinas Brandišauskas, op. cit., p. 102–103.
43 Visiškai slapta Lietuvos SSR KGB pirmininko pavaduotojo Jakovo Sinycino „Ataskaita apie Lietuvos SSR KGB 2 skyriaus agentūrinį-operatyvinį darbą ir SSSR KGB brigadų nurodytų trūkumų pašalinimą“ Olegui Gribanovui, 1957-09-02, in: LYA, f. K-41, ap. 1, b. 575, l. 261.
44 Ibid., l. 119, 144.
45 Slaptas URM Konsulinio skyriaus viršininko T. Černiausko raštas KGB, 1967-05-10, in: LCVA, f. R-1019, ap. 4, b. 127, l. 52.
46 Pvz., tekstai apie buvusio švietimo ministro Juozo Tonkūno darbą Dotnuvoje, Nasvyčių šeimą.
47 Slapta SSRS ambasados JAV antrojo sekretoriaus Lauryno Kapočiaus pažyma, 1959-12-06, in: LCVA, f. R-1019, ap. 4, b. 88, l. 61.
48 Architektas Vytautas Žemkalnis-Landsbergis (iš Australijos 1959 m.), Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sesuo Juzefa Čiurlionytė-Stulgaitienė (1959 m. iš JAV, Lietuvoje gyveno trys iš keturių jos vaikų), iš jaunosios kartos – pulkininko Antano Šovos sūnus Drąsutis (1961 m. iš JAV).
49 „Ieškojimai iš Lietuvos“, in: Laisvė, 1957-01-22, p. 2.
50 Pažyma apie [1955–1962 02 01] grįžusius iš užsienio į Tėvynę piliečius, in: LCVA, f. R-758, ap. 3, b. 216, l. 19.
51 Slaptas užsienio reikalų ministro Kazio Preikšo raštas Lietuvos SSR MT, 1961-11-[??], in: LCVA, f. R-758, ap. 11, b. 201, l. 86 ir kt.
52 Pažyma apie [1955–1962-02-01] grįžusius iš užsienio į Tėvynę piliečius, in: LCVA, f. R-758, ap. 3, b. 216, l. 19.
53 Visiškai slapta „Ataskaita apie Lietuvos SSR KGB 2 skyriaus agentūrinį-operatyvinį darbą 1956 m.“ Olegui Gribanovui, in: LYA, f. K-41, ap. 1, b. 575, l. 52.
54 Tam institucijas įpareigojo 1955-09-17 SSRS MT nutarimas „Dėl užsienyje esančių SSRS piliečių repatriacijos ir įdarbinimo tvarkos“.
55 „Sveiki sugrįžę į Tėvynę!“, in: Tiesa, 1956-04-24, p. 3 ir pan. publikacijos.
56 Visiškai slapta e. p. Lietuvos SSR KGB pirmininko Kazimiero Liaudžio „Ataskaita reemigrantų ir repatriantų grįžimo į tėvynę Lietuvos SSR klausimu“ LKP CK sekretoriui Antanui Sniečkui, 1956-04-11, in: LYA, f. K-51, ap. 1, b. 224, l. 11–15.
57 LKP CK pramonės ir transporto skyriaus vedėjo pavaduotojo V. Buržinskio raštas Antanui Sniečkui, 1956-08-28, in: LYA (LKP DS), f. 1771, ap. 1, b. 4058, l. 193.
58 Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė, „Neprisirišti nė prie vienos tradicijos“, in: Kelionė, 2025, nr. 2, p. 82.
59 Slaptas LKP CK Biuro nutarimas „Dėl darbo su grįžtančiais į Tėvynę piliečiais“, 1956-09-03, in: LYA (LKP DS), f. 1771, ap. 1, b. 4058, l. 183.
60 Visiškai slapta „Ataskaita apie Lietuvos SSR KGB 2 skyriaus agentūrinį-operatyvinį darbą 1956 m.“ Olegui Gribanovui, in: LYA, f. K-41, ap. 1, b. 575, l. 69.
61 LKP CK pramonės ir transporto skyriaus vedėjo pavaduotojo V. Buržinskio raštas Antanui Sniečkui, 1956-08-28, l. 192–195.
62 Linas Valbasys, „Pas Panevėžio „amerikonus“, in: Tėvynės balsas, 1957, nr. 4, p. 4; D. Jakubonis, St. Bendžius ir kt., „Tėvynėje mes radome šiltą prieglobstį“, in: Tėvynės balsas, 1958, nr. 42, p. 2; Vinco Uždavinio tęstinis straipsnis apie Vilniuje Goštauto g. (tuomet – K. Požėlos) butus gavusius reemigrantus: „Kaip gyvena grįžę į Tėvynę“, in: Tėvynės balsas, 1959, nr. 1, p. 2 ir kt.
63 Pažyma apie [1955–1962-02-01] grįžusius iš užsienio į Tėvynę piliečius, in: LCVA, f. R-758, ap. 3, b. 216, l. 20.
64 Jonas Lukoševičius, Reemigrantai, Vilnius: Gintaras, 1971.
65 Slaptas Lietuvos SSR MT pirmininko pavaduotojo Pavelo Kulveco raštas SSRS žvejybos ūkio ministro pavaduotojui Jelisejevui, 1966-03-26, in: LCVA, f. R-754s, ap. 13, b. 990, l. 17.
66 „Grįžusiųjų į Lietuvą piknikas“, in: Tėvynės balsas, 1958, nr. 72, p. 1; „Asada, Asada…“, in: Gimtasis kraštas, 1972, nr. 29, p. 8; Juozas Baltušis, Vietoj dienoraščio, d. 1: 1970–1975, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019, p. 601 (1972-07-08), 818 (1973-08-18).
67 Slapta KGB 2 valdybos 1 skyriaus vyr. operatyvinio įgaliotinio A. Kutkos pažyma; publikuota: Valentinas Brandišauskas, op. cit., p. 102–103.
68 Komiteto Už grįžimą į Tėvynę veiklą koordinavo KGB 2-ojo skyriaus 4 poskyris, kurio žinioje buvo reemigrantų iš kapitalistinių šalių operatyvinis tikrinimas ir įskaita. Poskyryje dirbo 5 operatyviniai darbuotojai.
69 Visiškai slapta l. e. p. Lietuvos SSR KGB pirmininko Jakovo Sinycino „Ataskaita apie kontržvalgybą Lietuvos SSR ir priemones jai pagerinti“ Olegui Gribanovui, 1958-05-30, in: LYA, f. K-41, ap. 1, b. 583, l. 4.
70 Vytauto Jasinsko baudžiamoji byla, in: LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-9807-LI.
71 Slapta KGB 2 valdybos 1 skyriaus vyr. operatyvinio įgaliotinio A. Kutkos pažyma; publikuota: Valentinas Brandišauskas, op. cit., p. 103.
72 Visiškai slapta Lietuvos SSR KGB 2 skyriaus viršininko Piotro Monajenko pažyma apie darbą išaiškinant šnipinėjimu įtariamus asmenis, 1959-11-20, in: LYA, f. K-51, ap. 1, b. 255, l. 136–138.
73 Visiškai slapta „Ataskaita apie Lietuvos SSR KGB 2 skyriaus agentūrinį-operatyvinį darbą 1956 m.“ Olegui Gribanovui, in: LYA, f. K-41, ap. 1, b. 575, l. 51.
74 Slapta KGB 2 valdybos 2 skyriaus viršininko papulkininkio Zenono Osipovo pažyma, 1982-08-05; publikuota: Valentinas Brandišauskas, op. cit., p. 105.
