Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Vaidotas Žukas. Mecheleno katedros vidus. 2014. Popierius, tušas, anglis

Visi žmonės žino Dekalogą ir ypač įsakymą: „Nenaudosi piktam Viešpaties, savo Dievo, vardo“ ( 20, 7). Nepaisant šio perspėjimo, mes perdėm laisvai vadiname Dievą „Viešpačiu“, – maža to, mes šaukiamės jo kaip „Viešpaties“, tarsi šiame žodyje nesislėptų dviprasmybė ir jam verkiant nereikėtų išaiškinimo, nebent vartotume jį klaidingai, – taigi vadinasi tuščiai. Koks „Viešpats“ yra Dievas, krikščionių Dievas? Tikrai ne toks, kuris „viešpatauja“ viskam, kas nėra jis pats, būtent pasauliui. Ne, Dievas yra kitoks „viešpats“. Bet koks gi?

Dėl paradoksalios formulės kyrios Iesous, „Jėzus yra Viešpats“, pirmieji krikščionys tapo suklupimo akmeniu pagoniškajai Romai. Tokioje žodžio „viešpats“ vartosenoje randame užuominą. Šią formuluotę galima rasti Naujajame Testamente, žodis į žodį Pirmajame laiške korintiečiams (12, 3) arba netiesiogiai atpasakotą Laiške romiečiams (10, 9), Pirmajame Jono laiške (5, 1) ir kitur. Vargu ar galime išmatuoti ardomąjį, dar daugiau, tiesiog revoliucingą šios paprastutės ištarmės pobūdį. Tikrasis viešpats yra ne ciesorius, Romos imperatorius su visa galybe ir šlove, o bejėgis žydas, kuris mirė ant kryžiaus skausminga vergo maištininko mirtimi.

Pasistengsiu nukryžiuotojo Viešpaties veide įžvelgti džentelmeno bruožų. Taigi imuosi pavojingos užmačios: liaupsinti aristokratiją gilias demokratines tradicijas turinčioje šalyje. Čia, Jungtinėse Valstijose, mano garsusis tautietis Alexis de Tocqueville’is įgijo trumpos, bet lemtingos tiesioginės demokratinio politinio režimo ir papročių patirties. Ši patirtis jį paskatino gal šiek tiek supaprastintai skirstyti žmonių visuomenes į aristokratiškas ir demokratiškas. Nors Tocqueville’is puikiai suprato, kas buvo prarasta su aristokratinės epochos mirtimi, jis nebuvo demokratijos priešas. Aš irgi toks nesu.

Mano tikslas yra parodyti, kad krikščionybė nesukėlė aristokratinių principų mirties, bet veikiau pateikė jų apibendrinimą. Tai prasideda Senajame Testamente, kur žydų tauta pavadinama „kunigiška karalyste“. Bent jau toks vertimas sutinkamas Karaliaus Jokūbo Biblijoje, sekant Vulgatos formuluote regnum sacerdotale, kurioje taip išversta hebrajų kalbos frazė mamlekhet kohanim ( 19, 6). Septuaginta siūlo šiek tiek kitokį vertimą, „karališka kunigystė“, bet prasmė yra ta pati. Pagal krikščionišką dogmą, visa Izraelio patirtis susikoncentravo ir pasiekė švytinčios pilnatvės žmogiškoje ir dieviškoje Jėzaus Kristaus prigimtyje. Todėl Bažnyčios tradicija nuo pat Bažnyčios Tėvų laikų pripažino vadinamąsias tris Kristaus tarnystes (munus triplex): kunigo, pranašo ir karaliaus. Krikščionys paveldi tas tris tarnystes ir dalyvauja Kristaus pranašiškoje, kunigiškoje ir karališkoje tarnystėse. Kai asmuo per krikštą įžengia į Kristaus kūną, Bažnyčią, jis per šias apeigas, galima sakyti, tampa „kunigu, pranašu ir karaliumi“. Tos trys tarnystės apibūdina bet kokį žmogišką elitą: atperkamasis, intelektinis ir politinis vaidmenys. Kiekvienas mūsų, prisiimdamas šiuos vaidmenis, pakylame į pačią aukštuomenės viršūnę.

Kilmingieji nepasiduoda savo užgaidoms. Ši tariama laisvė elgtis kaip kam patinka veikiau pasitaiko tarp vergų, kurie elgiasi kaip panorėję, kai tik jų nestebi šeimininko akis. Aristotelis savo Metafizikoje jau atkreipė dėmesį į šį paradoksą. Namų ūkiuose laisvieji žmonės turi daugiau priedermių negu laisvių.

Tokia yra Dešimties Dievo įsakymų funkcija. Juos reikia suprasti kaip aristokratinės etikos elementus. (Tą stengiausi atskleisti ir savo knygoje Dievo įstatymas: Vienos filosofinės idėjos istorija). Taip manyti leidžia kontekstas, kuriame buvo duoti šie įsakymai. Jie buvo duoti žmonėms, išgyvenantiems laisvėjimo procesą. Izraelitai Egipte buvo vergai, ir vadovaujant Mozei, tapo laisvi. Jiems duotuose įsakymuose į juos kreipiamasi kaip į laisvas būtybes. Tačiau po tokio ilgo laiko, praleisto vergijoje, triūsiant po prižiūrėtojo botagu, jie išsiugdė netinkamų vergiškų įpročių, kurių negalėjo nusikratyti be tam tikrų specialių priemonių. Todėl jų naujai įgyta laisvė buvo trapi, lengvai prarandama. Tarp kitų griežtesnių vaistų Dešimt Dievo įsakymų buvo skirti išlaikyti Izraelio laisvę, atitolinant bet kokį galimą pavojų. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi pančiai (pareigų katalogas), iš tikrųjų apsaugo laisvę.

Bet kokios kitos dievybės atmetimas – „pavydaus Dievo“, nepripažįstančio jokio kito pirma savęs idėja – gali atrodyti lyg tironija. Vis dėlto koks gi yra šis išskirtinis Dievas? Jis ką tik apibrėžė save kaip Dievą, „kuris išved[ė] tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ ( 20, 2). Šis Dievas išlaisvina savo tautą; jis yra išvaduotojas. Kito dievo garbinimas sugrąžintų žmones atgal į vergiją. Joks kitas dievas neturėtų būti garbinamas, o tik tas, kuris išlaisvina žmoniją.

Pamėginkime perskaityti Dekalogą Berčio Vusterio ar Lordo Emsvorto, nepamirštamų P. G. Wodehouse’o personažų, akimis. „Įsakymai“ yra tarsi laisvų žmonių garbės kodeksas, džentelmenų, kurie žino, „ko daryti nevalia“. Iš čia ir neigiama įsakymų formuluotė: „Ne-“. Džentelmenas nesilanksto prieš stabą ir jam netarnauja, džentelmenas nesako netiesos, jis nepluša visą laiką, bet duoda sau ir savo tarnui poilsio dieną, jis gerbia savo giminystės liniją, nesivelia į tokius nešvarius reikalus kaip nužudymas, santuokinė neištikimybė ar vagystė, jis nė akies krašteliu nepažvelgia į kitų žmonių turtą.

Trečiasis įsakymas, tas, kuriuo reikalaujama švęsti šabą, aiškiai byloja apie aukštuomenę. Šis įstatymas suponuoja, kad asmuo, privalantis jo laikytis, turi tarnų, vyriškos ir moteriškos lyties, taip pat gyvūnų. Tikra tiesa, Bertis Vusteris duoda savo tarnui Džyvsui laisvą dieną, kad šis galėtų eiti žvejoti krevečių. Vienu žodžiu: gyvenimas nėra vien katorga. Tokia nuostata prieštarauja šių dienų madai be perstojo dirbti ir uždirbti pinigų. Dešimt Dievo įsakymų pabrėžia, kad visi turėtume priklausyti dykinėtojų klasei. Tiesa, mes turime dirbti, kad užsidirbtume pragyvenimui. Tačiau neturime gyventi tam, kad tęstume žiurkių lenktynes. Maža to, ne tik žiurkėms, bet ir kitiems namų gyvūnams trečiasis įsakymas suteikia šiek tiek poilsio. Arkliai ar jaučiai, traukiantys plūgą, ir asilas, gabenantis nešulius, yra ne mašinos, o gyvos būtybės, nusipelnančios nors trupučio pagarbos.

Ketvirtasis įsakymas yra ypač svarbus aristokratinei etikai, mat kilmingieji iš kitų išsiskiria tuo, kad turėjo gerus tėvus: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“ ( 20, 12). Tai, anot šv. Pauliaus, yra pirmasis įsakymas su pažadu (Ef 6, 2). Šis įsakymas nutolsta nuo gryno moralinio įstatymo, kuris savo pavidalu yra grynas, atviras paliepimas, ir prideda atlygį. Čia turime saugotis, kad neįvestume išankstinės Kanto nuostatos. Įsakymai nėra paliepimai, kuriems turėtume paklusti, kad gautume apdovanojimą. Pažadas veikiau padeda atskleisti vidinę žmogiško veikimo logiką. Mes galime gyventi ir valdyti žemę, kurios vaisių dėka mūsų gyvenimas yra įmanomas, tik tokiu atveju, jei gerbsime tai, kas buvo iki mūsų, taip pat ir žemę. Tikrai galime sakyti, kad šis įsakymas moko gerbti ne tik savo tėvus, bet ir Motiną Žemę.

Kaip šio įstatymo laikosi džentelmenas? Jis dažnai aplanko protėvių galeriją, puošiančią jo dvarą. Ten kabo ilgiausia eilė portretų, pradedant pirmuoju protėviu, gavusiu bajoro titulą. Tikro bajoro atveju, šis steigiamasis veiksmas turėjo nutikti anksti, kiek įmanoma anksčiau. Dažniausiai protėvių linija siekia legendinius laikus. Tačiau ir tokiu atveju, net jei pavyktų atsekti tolimą kurios nors kilmingos Europos giminės praeitį, vargu ar pavyktų nusigauti toliau negu, tarkime, Kryžiaus žygiai.

Na, tai nieko ypatinga, jei lyginsime dvaro galeriją su bibliniu ar moksliniu pasakojimu apie kiekvieno žmogaus protėvius. Adomas yra bendras visos žmonijos protėvis. O spėjamas paleontologų Adomas gyveno Afrikoje prieš daugybę tūkstantmečių. Maža to, būtybių rūšis, kuriai priklausome mes, homo sapiens, pati yra priežasčių sąveikos išdava, kuriai suteikiame evoliucijos pravardę. Šis procesas siekia pačias ištakas – Darwino pusiau susapnuotą „šiltą tvenkinėlį“, kaitinamą saulės – kuriame prasidėjo gyvybės nuotykis. Tiesą sakant, jis siekia dar tolimesnį tašką, Žemės susiformavimą, ir net patį pirmą žingsnį, vadinamąjį Didįjį Sprogimą.

Mes esame pašaukti gerbti šią ilgiausią protėvių galeriją visoje jos pilnatvėje, ne tik savo tėvus ir motinas. Kaip galime „pagerbti“ šią pradėjimo ir prasidėjimo grandinę, išnykstančią priešistorėje ir dar ankstesniuose laikuose, kūrinijos vaisingumo, gimdančio ir gimstančio, grandinę? Jums leidus, pateiksiu dvi užuominas: pirma, mes galime pripažinti savo giminystės linijos teisėtumą. Aristokratas neabejoja savąja genealogija. Jis laiko protėvius esant vertus jų kilmingo statuso, nes jie elgėsi narsiai ir gerai. Taip pat ir tas, kuris mums davė gyvybę, yra pagirtinas, o tai reiškia, iš esmės geras. Antra, galime pagerbti tai, kas mus sukūrė, užtikrindami istorijos tęsinį, taip netiesiogiai pripažindami, kad ta istorija nuo pat pradžių nebuvo pradėta bergždžiai. Džentelmeniškas požiūris į gyvenimą atkakliai tvirtins, prireikus ir karštai, kad Būtis nebuvo nelemtas atsitiktinumas.

Jums leidus, žengsiu dar vieną žingsnį. Dešimt Dievo įsakymų buvo paskelbti laisviems žmonėms laisvo Dievo, Dievo-džentelmeno, „džentl-dievo“, jei leisite tokį naujadarą. Kokiais bruožais pasižymi šis Dievas? Kokį jo elgesį galima vadinti džentelmenišku? Jums leidus, parodysiu tokio elgesio apraiškas kūrinijoje ir apvaizdoje, o pradėsiu nuo palyginimo.

Įsivaizduokime labai paprastą sceną, kokių dideliuose miestuose įvyksta tūkstančius kartų per dieną. Man žingsniuojant šaligatviu, prie manęs prieina visiškai nepažįstamas žmogus ir paklausia kelio. Kadangi aš pažįstu šią vietą, atsakau jam: „Eikite tiesiai, tada į dešinę, ir jūsų ieškoma gatvė bus už dviejų kvartalų kairėje pusėje“. Žmogus man padėkoja, o aš atsakau: „Prašom“, „Nėra už ką“ ar ką nors panašaus. Mes iš karto išsiskiriame. Ir vis dėlto, kažko šiame pokalbyje trūksta. Aš neprisistačiau. Aš nė negalvojau to daryti. Kodėl? Todėl, kad žmogui, kuris klausė kelio, iš to nebūtų buvę jokios naudos.

Be to, prisistatymas būtų palaikytas neišsiauklėjimu. Įsivaizduokite, kad prie trumpo paaiškinimo, kur tam žmogui reikės pasukti, jūs dar priduriate: „Ak, beje, visai pamiršau pasakyti kai ką svarbaus: aš esu Smitas, Džonas Smitas“. Nepažįstamasis pagalvotų: „Na, tiek to, pone Smitai, aš jau žinau, ką norėjau sužinoti“. Geriausiu atveju jis turbūt iš mandagumo širdingai atsakys: „Ačiū, pone Smitai“. Tačiau tuo pat metu širdies gilumoje veikiausiai pamanys: „Na, ir išpuikėlis!“ Šiaip ar taip, aš tikrai nebūčiau pasielgęs kaip džentelmenas ir vargiai galėčiau tokiu save laikyti.

Dabar aptarkime kitą vaizdelį. Tarkime, gatvėje mano sutiktas žmogus laikė priglaudęs ranką prie skruosto, nes jam skaudėjo dantį, ir jis man pasakė, kad ieško, kaip patekti pas dantistą. Tada tarkime, kad kaip tik aš ir pasitaikiau būti tuo žmogumi, kurio jis ieškojo: aš esu dantistas. Šiuo atveju aš jam būčiau pasisakęs vardą, galbūt net davęs vizitinę kortelę. Be to, jei būčiau turėjęs su savimi kalendorių, gal net jį atsiversčiau, įsitikinčiau, kad tą popietę neturiu pacientų, ir liepčiau jam iš karto eiti su manimi į mano kabinetą.

Šie du palyginimai padeda suprasti, kaip Dievas elgiasi kūrinijoje. Kaip gali būti, kad Dievas nėra matomas savo kūrinijoje? Žinoma, mes galime rasti jo pėdsakų, išmintingos ir galingos būtybės buvimo užuominų, o ir šv. Paulius ragina jų ieškoti (Rom 1, 20). Tačiau niekur sukurtojoje tikrovėje nerasime juodu ant balto užrašyta: „Pagaminta Dievo“ arba „Autorinės teisės priklauso Dievui“. Kodėl dieviškumas yra toks kuklus ir santūrus?

Atsakymas glūdi ketinimuose, kurių kurdamas turėjo Dievas. Jei Dievas yra davėjas – ir netgi Davėjas – kuris veikia grynai iš dosnumo sumetimų, tada jis nori, kad mes paimtume, priimtume jo dovaną. Apskritai kalbant, mes mokame teisingai naudotis tuo, kas mums duota, ką priimame, o Dievui nereikia duoti naudojimo instrukcijų. Galime kvėpuoti oru, gerti vandenį ir taip toliau. Jis davė mums reikalingus įrankius – graikiškai tariant, organus – ir būtiną informaciją, kuri yra mūsų instinktai, ir per juos mes galime deramu būdu priimti kūrinijos dovaną. To pakanka. Dievui nerūpi reklamuoti save ar išdidžiai vaikštinėti aplink, lydimam užvedančių angelų plojimų. Žinoma, Biblija kalba apie Dievo šlovę, o krikščionis veikia, šv. Ignaco šūkio žodžiais, ad majorem Dei gloriam, „didesnei Dievo šlovei“. Tačiau kas sudaro Dievo šlovę? Šv. Ireniejus Lionietis atsako: „Dievo šlovė yra žmogaus gyvenimas“ (gloria enim Dei vivens homo).

Vis dėlto būna laikotarpių, kai viskas klojasi blogai, kai tenka kęsti dantų skausmus, vadinamus nuodėme ir mirtimi. Tokiomis aplinkybėmis, – kadangi mums verkiant reikia ne dantų priežiūros, o atpirkimo, – Dievas privalo apsireikšti, visai kaip tas dantistas iš mano pasakojimo. Dievas pasisako vardą, net duoda savo vizitinę kortelę. Štai kas įvyksta per Dekalogą. Iš pradžių Dievas prisistato kaip išlaisvintojas, o tada ima dėstyti savitą receptą. Sudarius Naująją Sandorą, jis ir pats įsitraukia į žmonių istoriją, idant atpirktų žmoniją, kuriai verkiant reikia gydymo.

Tas gydymo poreikis leidžia atsakyti į klausimą, kuris neduoda ramybės: kodėl krikščionybė taip mažai dėmesio skiria gyvūnams? Žinoma, mes turime šv. Pranciškų Asyžietį ir jo pamokslą paukšteliams, jo Kūrinijos giesmę ir Gubbio vilką. Tačiau apskritai paėmus Biblija, o ypač Naujasis Testamentas, mažai kalba apie kitas gyvas būtybes, išskyrus žmones. Augalai ir gyvūnai netikėtai išnyra palyginimuose: čia minimos lelijos, balandžiai, garstyčių medžiai, kviečiai ir gyvatės. Tačiau jie tėra ne daugiau kaip pavyzdžiai, kurie iliustruoja, kokio elgesio tikimasi iš žmonių. Dažnai tai suprantama kaip krikščionybės yda, kaip trūkumas, skirtingai nuo budizmo, kurio pamoksluose figūruoja pačios įvairiausios gyvos būtybės. Šis pastebėjimas, kuris veikiai virsta prieštaravimu, gyvuoja dar nuo vokiečių filosofo Arthuro Schopenhauerio laikų, bet nuo tada jį kaip argumentą prieš krikščionybę kartoja ir mažesnio masto protai.

Atsakymas yra paprastas. Pagal krikščionišką požiūrį į kūriniją (o iki jo – ir Senajame Testamente), gyvūnai yra OK. Jie moka pasirūpinti savimi ir siekia to, kas gera jiems kaip individams ir kaip rūšiai. Tai mes, žmonės, esame problema. Mes – ir tik mes – esame ne tokie, kokie turėtume būti. Mes sergame, ir mums reikia gydytojo. Viduramžiais kuo puikiausiai suvoktas šis žeminantis faktas. Pranciškus Asyžietis mums primena: „Ir iki šiol kiekvienas gyvūnas po dangum tarnauja, pripažįsta savo Kūrėją ir paklūsta jam labiau negu jūs“. Ši mintis glaustai išreikšta Williamo Langlando poemoje Petras Artojas: „Protas saugojo / Ir viešpatavo visiems gyviams / Išskyrus žmogų ir jo prietelių“.

Pasaulio sukūrimas visus dalykus padaro tokius, kokie jie yra. Apvaizda prižiūri tolesnę jų raidą. Čia Dievas irgi veikia kaip džentelmenas ir be reikalo nedalija savo vizitinių kortelių. Taip yra dėl to, kad jis valdo laikydamasis subsidiarumo principo, kurio sampratą ketvirto dešimtmečio pradžioje pirmas aiškiai suformulavo popiežius Pijus XI. Jis tai padarė siekdamas atremti totalitarinės valstybės pretenzijas valdyti kiekvieną socialinio, šeimyninio, ekonominio ir politinio gyvenimo aspektą. Toje epochoje itališkasis fašizmas filosofo Giovannio Gentile’s lūpomis skelbė: „viskas valstybėje, viskas valstybei“. Priešindamasis valstybės pretenzijoms sugerti į save visus socialinius pavidalus, Pijus XI pabrėžė, kad žmogiška visuomenė yra sudaryta iš kelių sluoksnių. Yra elementarioji ląstelė arba šeima, kurioje nauji individai ateina į pasaulį ir pasiekia žmogiškumo pilnatvės. Toliau eina pilietinė visuomenė su savo ekonominiais mainų, pirkimo ir pardavimo santykiais. Valstybei irgi tenka tam tikras vaidmuo, užtikrinant, kad bus pasirūpinta žmonių teisėmis ir pareigomis, tačiau šis vaidmuo yra ribotas.

Siekiant išlaikyti diferencijuotą socialinę tvarką, subsidiarumo principas nurodo, kad kiekvieną lygmenį privalu palikti pačiam tinkamu būdu vykdyti savo uždavinius ir nesikišti. Konkrečiai kalbant, valstybei neleidžiama perimti vaikų ugdymo iš šeimos rankų, be to, jai nevalia atimti iš pilietinės visuomenės rinkos santykių organizavimo. Kita vertus, įvairūs visuomenės lygmenys ne visada geba išspręsti savo problemas. Kai taip nutinka, aukštesniajam lygmeniui dera ištiesti pagalbos ranką. Pavyzdžiui, valstybė gali padėti šeimoms vykdyti savo atžalų ugdymo pareigą finansuodama bendrojo lavinimo sistemą. Ji padeda pilietinei visuomenei kurti rinkos santykius nustatydama taisykles, kurios užtikrintų, kad niekas nesukčiaus ir bus laikomasi sutarčių.

Totalitarizmo stiprėjimas paskatino Pijų XI suformuluoti subsidiarumo principą kaip Bažnyčios socialinio mokymo elementą. Tačiau to principo turinys yra gerokai senesnis. Jis valdo visą Dievo veikimo savo kūrinių atžvilgiu tikrovę. Dievas duoda savo kūriniams tai, ko reikia jų gerovei: sunkiems daiktams – traukos jėgą, gyvūnams – instinktus, žmonėms – protą, ir dar daugiau. Jis susilaiko nuo kišimosi, nebent išskirtiniais atvejais, kai tai yra būtina, o jei ir įsikiša, tai tik tam, kad atkurtų savo kūrinių gebėjimus patiems tvarkyti savo gyvenimą.

Galima sakyti, kad šis dieviškas subsidiarumo principas ir yra tikroji džentelmeniškumo dvasia. Džentelmenas neatima iš savo pavaldinių to, ką jie gali atlikti savarankiškai. Jis patiki jiems daryti tai, ką jie geba daryti – ir susilaiko pats to nedaręs. Džentelmenas pasikliauja savo „džentelmeno džentelmenu“, kad šis pasirūpins jo smokingu ir, prieš jam įžengiant į valgomąjį, dar kartą perbrauks jį šepečiu. (Beje, pats žodis „valetas“ – „džentelmeno džentelmenas“, irgi yra kupinas prasmės ir leidžia suprasti labai vertingą dalyką: valetas irgi yra džentelmenas.) Šio džentelmeniško pasitikėjimo priešingybę puikiai išreiškia vokiškas žodis Besserwisserei, geriau-žinystė, arba „tu gerai nepadarysi, aš padarysiu už tave“. Laikyti tokį primygtinį kišimąsi mokymu apie apvaizdą būtų tikra klaida. Dievas nėra įkyruolis.

Toks džentelmeniškas požiūris padeda susigaudyti, kai tenka mąstyti apie tai, ką įprasta vadinti blogio problema – kurią tiksliau būtų vadinti blogio slėpiniu. Tai yra ne teorinis, o praktinis klausimas. Yra svarbu ir mums iš tiesų rūpi ne tai, kaip paaiškinti blogį, bet kaip jo atsikratyti. Juk būtų geriau atsikratyti blogio, susilaikant nuo pastangų rasti įtikinamą jo paaiškinimą, negu prieiti aiškiai suformuluotą, nenuginčijamą blogio pateisinimą ir gyventi su juo amžinai.

Kaskart diskutuodami apie blogį mes vaikštome plonu ledu, tad ir aš ryšiuosi žengti keletą atsargių žingsnelių. Kas yra tikrasis žmonijos gėris? Malonumas tėra normalaus kūno procesų funkcionavimo ženklas, kurio tikslas – apsaugoti individą (valgymas, gėrimas, sušildymas ir pan.) arba išsaugoti rūšį (lytinis malonumas). Malonumas pats savaime yra geras, bet jis nėra gėris. Tokios rūšies laimė yra psichologinė būsena, kuri savaime yra moraliai neutrali. Kita vertus, kokia yra tikroji blogio prigimtis? Ji yra moralinė; blogis yra yda, mūsų prigimtinių dovanų iškraipymas. Skausmas ir vargas yra blogi dalykai, visada ir visiškai blogi, bet jie nėra blogiausi iš visų esamų dalykų.

Apvaizda neapsaugo mūsų nuo to, kas galiausiai mums nėra bloga, kas nesukelia pavojaus mūsų aukščiausiam gėriui, kuris yra išganymas. Taip yra ne todėl, kad Dievas nekreipia dėmesio, nugręžia žvilgsnį arba jo tiesiog čia nėra. Anaiptol, Dievas žino, kad žmonija gali pati savimi pasirūpinti. Mes esame laisvos būtybės, vadinasi, gebame pažinti gėrį, kurį turėtume daryti, ir aiškiai suvokiame blogį, kurio turėtume vengti. Bent jau iš principo galime rinktis tai, kas gera, ir atmesti tai, kas bloga. Mes turime ginklus, reikalingus kovai su moraliniu blogiu.

Egzistuoja ir fizinis blogis: žemės drebėjimai, potvyniai, ugnikalnių išsiveržimai ir taip toliau. Ir vėlgi, žmonija gali susitvarkyti, su sąlyga, kad atsižvelgsime į visą žmonių giminės raidą laike. Vadinasi, reikės atsižvelgti ir į gamtos dėsnių pažinimo tobulėjimą ateityje, kuris savo ruožtu sustiprins mūsų gebėjimą užkirsti kelią baisiems fizinio blogio padariniams, kaip ne kartą pasitaikė žmogaus istorijoje. Žvelgiant iš tokio taško, turėtume pripažinti ir palaikyti technologinę pažangą – ne aklai ir ne kaip visumą, bet tiek, kiek ji suteikia mums galios pasipriešinti fizinio blogio apraiškoms.

Tai nereiškia, kad Dievas visą laiką lieka kažkur aukštybėse. Ten, kur pavaldinys dėl kokios nors priežasties negali deramai atlikti savo darbo, džentelmenas nepalieka jo nelaimėje, bet padeda atitaisyti jo gebėjimus taip, kad jie veiktų visu pajėgumu. Tokį atidumą žemiau esančiųjų poreikiams, trumpai tariant, išreiškia graži, nors mūsų demokratiniais laikais šiek tiek absurdiškai skambanti formulė: noblesse oblige. Aukšta kilmė šiuo atveju yra ne turtas, o beveik įsipareigojimas ir, bet kuriuo atveju, prievolė.

Pats keisčiausias šio principo taikymas nutinka tada, kai Dievui tenka įsiterpti į žmonių istoriją, nes žmonija, išsekinta nuodėmės, pateko į tikrą bėdą. Čia vėl sugrįžtame prie pradžioje minėto paradokso: nukryžiuotas Viešpats, toks Viešpats, kuris demonstruoja savo aristokratišką prigimtį ant Kryžiaus. Tačiau čia prasideda gilūs vandenys, kurių tyrinėjimą apdairiai palieku teologams.

Bijau, kad toks kalbėjimas apie aukštuomenę atrodo atgyvena, ir skaitytojai jau stebisi, kokia yra konkreti visų šių kalbų apie Dievą, kuris elgiasi kaip aristokratas, išdava. Aristokratija yra praeities dalykas. Šiandien ji yra virtusi estetinio pasimėgavimo objektu, galbūt šiek tiek nuspalvinta nostalgijos, kurios apimti žmonės žiūri Downton Abbey – nors iš tiesų milžiniškas šio BBC serialo pasisekimas perša mintį, kad toks gyvenimas nepraranda patrauklumo. Aristokratija yra svajonių objektas sužinantiesiems viską apie princų ir kunigaikščių vestuves iš žurnalų, kuriuos atidžiai perskaito, laukdami eilės kirpykloje. Šiais laikais aristokratija beveik netampa rimtų politinių apmąstymų tema, ką ir kalbėti apie politinės veiklos programą.

Tačiau ar ginčas tarp demokratijos ir aristokratijos galutinai baigėsi? Nemanau. Ne todėl, kad man yra brangus ancien régime; aš visai neketinu pasisakyti prieš demokratiją aristokratijos naudai. Priešingai, aš noriu atgaivinti mąstymus apie aristokratiją pačios demokratijos labui.

Pradėkime nuo vieno svarbaus fakto: tai, ką šiandien vadiname „demokratijomis“, jau apima aristokratiškus elementus. Mums principas „vienas žmogus, vienas balsas“ jau yra įgijęs savaime suprantamo teisingumo galios. Tačiau pagal Aristotelį, pirmąjį politikos mokinį, gyvenusį, mūsų supratimu, demokratijoje, balsavimas yra aristokrato bruožas, o štai grynoji demokratija reikalauja rinkti teisėjus burtų keliu. Tai tarsi užuomina, kad mūsų demokratijos turėtų suvokti save kaip generalizuotas aristokratijas. Mes gyvename tokiuose režimuose, kurie kiekvieną pilietį laiko vertu turėti balso teisę, o tai reiškia, kad kiekvienas žmogus yra savo rūšies aristokratas. Davidas Hume’as sakė: „Kiekvienas žmogus turi būti laikomas niekšu“. Tai nėra demokratinis principas, kuris skelbia: „Kiekvienas žmogus turi būti laikomas gebančiu gyventi pagal savo vidinį
kilmingumą“.

Tai nėra nereikšmingas nuomonių skirtumas. Nūdienos pasaulyje aiškų pavojų kelia atsiradęs dviejų pakopų režimas, kur saujelė elito nė nesusimąsto apie eilinių daugumos egzistavimą, o kai susimąsto, elitas vis labiau juos pašiepia kaip prasčiokus, nevertus jų vadovavimo. Vienas šios didėjančios atskirties simptomų yra vadinamojo populizmo iškilimas. Vadinamojo arba tiksliau – jį taip vadina elitas. Tokia įvykių raida mums reiškia dvigubą pralaimėjimą. Žvelgiant iš daugumos pusės, matome prarastą savo pačių kilmingumo suvokimą. Žvelgiant iš elito pusės, matome prarastą suvokimą apie tai, ką reiškia šūkis noblesse oblige.

Kodėl reikalai pakrypo tokia linkme? Mano manymu, priežastis, bent jau iš dalies, glūdi plačiai paplitusiame elito polinkyje leisti sau vulgarumą ir ieškoti kiekvienos įmanomos priežasties pažeminti žmogų. Austrų inžinierius ir romanistas Robertas Musilis tiksliai nusakė šį keistą reiškinį dar 1930 m. savo neturinčiame lygių romane Žmogus be savybių. Čia jis ironiškai aprašo savo laikotarpio mokslininkų mąstyseną. Štai jų programa:

Įžvelgti gerume vien tiktai ypatingą egoizmo formą; sieti emocijas su vidaus sekrecijos liaukomis; konstatuoti, kad žmogų sudaro aštuoni ar devyni dešimtadaliai vandens; garsiąją dorovinę charakterio laisvę traktuoti kaip autonomiškai atsiradusį laisvosios prekybos minčių priedą; grožį sieti su geru virškinimu ir sveiku riebalų audiniu; pradėjimų ir savižudybių skaičių reikšti kreivėmis, kurios tai, kas, atrodo, yra laisviausias pasirinkimas, traktuoja kaip priverstinį; apsvaigimą ir dvasines ligas laikyti giminingais dalykais; užpakalinę angą ir burną prilyginti viena kitai kaip rektalinį ir oralinį to paties dalyko galus… (iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas)

Tai, ką romanistas taip puikiai užfiksavo ikikarinėje Austrijoje, šiandien klesti visame Vakarų pasaulyje. Pateikdamas bendrą žmogiškos būklės įvertinimą, mūsų elitas remiasi redukcine galvosena. Tuo pat metu egzistuoja ir visiškai priešingas dalykas – transhumanistinė svajonė, kur būsimas elitas savo piniginį pranašumą pavers nuolatiniu, fiziniu pranašumu, sustiprinęs savo galią genetinėmis ar elektroninėmis priemonėmis. Galima paklausti, ar žmogiško orumo idėja, apibendrintas kilmingumo priskyrimas visiems žmonijos nariams – ir galutinis mūsų šventos karvės, žmogaus teisių, pagrindas – įstengs atremti tokio dvigubo antpuolio smūgius.

Mes, krikščionys, turime alternatyvą. Mūsų orumas yra įsišaknijęs santykyje su Dievu. Džentelmeniškas Dievas sukilnina viską, ką sukuria, ir visus, kuriuos atperka. Tas, kuris jį atstumia, tikriausiai arba skendi vulgarybėje, arba svajoja viešpatauti savo artimui.

RÉMI BRAGUE (g. 1947) – prancūzų filosofas, Sorbonos universiteto ir Miuncheno Liudviko Maksimilijono universiteto profesorius emeritas. Tekstas „The God as Gentleman: The 2018 Erasmus Lecture“, skaitytas kaip žurnalo First Things metinė Erasmus paskaita Niujorko Union League Club 2018 m. spalio 29 d., netrukus buvo publikuotas pačiame žurnale (First Things, 2019, February), kurio redakcija maloniai leido jį publikuoti. Iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė.