Šių metų gegužės 13–14 d. Vytauto Didžiojo universitetas organizavo tarptautinę mokslinę konferenciją „LDK didikų Pacų giminė ir Lietuvos Barokas“, dedikuotą LDK kanclerio Kristupo Zigmanto Paco (1621–1684) 400-osioms gimimo metinėms. Organizuojant konferenciją planuota, kad pirmosios dienos programa vyks Kaune, o antrąją dieną renginys persikels į Jiezno miestelį. Vis dėlto dėl karantino organizatoriams teko keisti formatą ir konferenciją perkelti į virtualią aplinką. Įžanginį žodį konferencijoje tarusi Irena Buckley (VDU) teigė, kad mintis surengti konferenciją kilo Jiezno istorijos mylėtojams panorus paminėti Paco 400 metų jubiliejų. Konferencija jungė dvi tarpusavyje itin glaudžiai susijusias temas – didikų Pacų istoriją ir Baroką. Giminės atstovų mecenuoti architektūros objektai ar didikų garbei kurti literatūros kūriniai buvo vieni ryškiausių Baroko pavyzdžių LDK. Konferencijoje pranešimus skaitė mokslininkai iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Danijos.
Pirmąją konferencijos dieną kalbėta apie Pacų giminės heraldiką, matrimonialinę politiką, užimtas pareigybes, mecenatystės, architektūros istorijos klausimus. Antrąją dieną vyko platesniems bajoriškosios kultūros klausimams skirta sekcija, kur pranešėjai kalbėjo apie LDK didikų lavinimąsi Europoje, religingumą, Pacų giminei skirtus literatūros kūrinius.
Konferenciją pradėjusi heraldikos specialistė Gabrielė Jasiūnienė (Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija, Šiaulių Aušros muziejus) aptarė įdomiausius Pacų giminės heraldikos šaltinius. Mokslininkė teigė, kad Pacų heraldikos tradicijoje herbas buvo svarbus reprezentacijos, didybės ir priklausymo giminei ženklas. Herbai simbolizavo socialinę padėtį, pareigybes, kilmės ir santuokos ryšius. Giminės heraldinis paveldas bene geriausiai atsispindi Pacų funduotų architektūros pastatų interjere ir eksterjere. Pranešimas susisiejo ir su literatūros istorikės Reginos Jakubėnas (VU) pranešimu, skirtu aptarti Pacų giminės atstovus XVIII a. lenkiškoje proginėje poezijoje. Pacų herbe vaizduojama lelija būdavo neretai naudojama ir kaip poetinis simbolis. Galima išskirti epitalamijus, kuriuose pasitelkiant poetines formas buvo išreiškiama besijungiančių šeimų herbų simbolika. Ištyrusi proginės poezijos pavyzdžius, Jakubėnas teigė, kad Pacų giminės vyrai buvo pristatomi kaip pavyzdiniai piliečiai, ištikimai tarnaujantys tėvynei, o moterų atveju akcentuotas pamaldumas, gerumas ir labdara.
Nemažas dėmesys buvo skirtas Pacų giminės atstovų karjeros klausimams. Istorikas Andrei Liuby (Baltarusijos valstybinis universitetas) aptarė Jurgio ir Mikalojaus Pacų karjeras. Jis teigė, kad abu giminės atstovai dėl ryšių su valdovo dvaru, vedybų su sutuoktinėmis iš aukštesnį socialinį statusą užėmusių giminių ir nuosavybės plėtimo sugebėjo kilti karjeros laiptais. Tuo tarpu Wioletta Pawlikowska (Lenkijos mokslų akademija) išsamiai aptarė garsių Pacų giminės dvasininkų karjeras.
Tiek Pacų giminės suklestėjimas, tiek ir nuosmukis turėjo savas priežastis. Šie klausimai paliesti antrojoje sekcijoje „Teismas ir karas Pacų gyvenime“. Istorikė Andželika Polinkevičiūtė (LII) išsamiai aptarė XVI a. Pacų giminės atstovų matrimonialinės politikos niuansus. Ji aiškinosi, ar sėkmingos vedybos galėjo tapti pamatu, padėjusiu Pacams tapti klestinčia gimine. Anot istorikės, Pacai stengėsi atsakingai sudarinėti santuokas. Tokiu būdu giminė plėtė valdas ir didino savo įtaką. Po pastarojo pranešimo buvo galima išgirsti pristatymą apie visiškai kitą Pacų istorijos etapą. Istorikas Domininkas Burba (VDU ŠA) pasakojo apie giminės teisminius procesus su Vilniaus vienuolynais XVIII a., kai Pacų didybė jau buvo gerokai išblėsusi. Kaip teigė pranešėjas, vienuolynai buvo vieni pagrindinių Pacų giminės kreditorių. Nenuostabu, kad neretu atveju finansinių įsipareigojimų nevykdymo klausimai atsidurdavo teisme. Istoriko išvada – nors šie procesai rodė giminės ekonominį susilpnėjimą, tačiau tai dar nereiškė visiško finansinio paralyžiaus.
Nepamiršti ir kariniai reikalai. Karo istorikas Vidmantas Airini (KU) aptarė LDK kariuomenės rotmistrų Mykolo Kazimiero Paco ir Kristupo Zigmanto Paco karinę veiklą. Anot pranešėjo, valstybei sunkiu metu abu Pacai rūpinosi efektyvia sunkiąja kavalerija, o tai labai padėjo karų metu. Aktyvus didikų dalyvavimas kariniuose veiksmuose ir glaudūs ryšiai su valdovu leisdavo tikėtis atlygio.
Didelis dėmesys trečiojoje konferencijos sekcijoje buvo skirtas Baroko architektūros ir meno mecenatystės klausimams. Sekciją atidarė Ruth Sargent Noyes (Danijos nacionalinis muziejus), kuri aptarė, kokiomis dovanomis, relikvijomis keisdavosi Pacų ir Medičių šeimos, kaip tai prisidėdavo prie Pacų giminės itališkojo naratyvo kūrimo.
Keletas pranešimų buvo skirta Vilniaus bažnyčioms. Istorikė Zuzanna Rejewska (Varšuvos Kardinolo Stefano Wyszyńskio universitetas) pristatė Vilniaus augustinų eremitų Švč. Mergelės Marijos Paguodos bažnyčią. Pranešime mokslininkė bažnyčią vaizdžiai vadino „baltąja Vilniaus Baroko varna“, nes ši vienabokštė šventovė pasižymi beveik visomis Baroko architektūros savybėmis, tačiau neturi paties elementariausio – fasado su dviem bokštais. Apie Vilniaus trinitorių bažnyčią kalbėjo architektūros istorikas Karolis Guttmejeris (Polonikos institutas). Meno istorikė Aušra Vasiliauskienė (VDU) aptarė Kauno buvusio bernardinių vienuolyno Švč. Trejybės bažnyčios altorių ikonografiją. Istorikė Anna Sylwia Czyż (Varšuvos Kardinolo Stefano Wyszyńskio universitetas) pristatė vieno iš paskutinių garsiųjų Pacų – Liudviko Mykolo Paco Varšuvos rūmų salių su vaizdais dekoravimą. Įdomų lyginamąjį aspektą pasirinko istorikas Mindaugas Paknys (LKTI) – jis lygino dvi svarbiausias dviejų Pacų fundacijas – Pažaislio vienuolyną ir Vilniaus Antakalnio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios ansamblius, parodydamas jų skirtumus ir panašumus, akcentuodamas modernius Baroko meninius sprendimus šiuose architektūros šedevruose.
Didelio susidomėjimo sulaukė architektūros istoriko Mariaus Daraškevičiaus (VDA) pranešimas „Jiezno dvaro rūmai: nuo itališkosios villa iki prancūziškosios château“. Anot mokslininko, pasitelkus Jiezno dvaro rūmų pavyzdį, galima kalbėti apie visus Baroko raidos etapus LDK. Ankstyvasis Baroko etapas gali būti siejamas su Stepono Kristupo Paco, brandusis su Kristupo Zigmanto Paco, o vėlyvasis su Antano Mykolo Paco rezidavimo laikais. Deja, beveik neišlikę rūmai komplikuoja tyrimų galimybes geriau pažinti šio objekto raidą.
Antrąją konferencijos dieną vyko sekcija „Bajoriškoji kultūra“, apėmusi platų temų spektrą – nuo astrologijos LDK didikų dvaruose (Natallia Slizh), Pacų atstovų europinių edukacinių kelionių (Alina Koltachenko, Respublikinis aukštojo mokslo institutas) iki Žygimanto Vazos ir LDK didikų susirašinėjimo su Švedijos ir Šiaurės Nyderlandų parlamentais (Vaidas Grinčalaitis, VDU) bei Skorulskių ir Pacų giminių sąsajų (Judita Puišo, KTU).
Istorikas Jakubas Rogulskis (Jogailos universitetas) aptarė žinomiausius Ankstyvųjų naujųjų laikų istoriografinius kūrinius, kuriuose pristatoma Pacų giminė. Anot jo, Pacai suvokė istorinio pasakojimo svarbą, tokiu būdu siekdami įtvirtinti giminės statusą ir pagrįsti jos atstovų užimamas garbingas pareigas. Nemažas dėmesys buvo skirtas ir senosios literatūros klausimams. Živilė Nedzinskaitė (LLTI) išryškino Mikalojaus Paco ir Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco indėlį Kražių kolegijos istorijoje. Anot literatūrologės, pirmasis aprūpino kolegiją materialinėmis gėrybėmis, taip pat paliko savo biblioteką. Tuo tarpu antrasis sulaukė daugiausia Kražių kolegijos dėstytojų ir studentų sveikinimo kūrinių. Su Kražių kolegijos istorija buvo susijęs ir Aurelijos Mykolaitytės (VDU) pranešimas, kuriame ji aptarė Kražiuose dirbusio Gabrielio Šimkevičiaus kūrybą. Itin literatūriškai, remdamosi XVII a. prancūzų metraštininkų kūriniais, Irena Buckley ir Marie France De Palacio (VDU) pristatė Kristupo Zigmanto Paco žmonos Claire de Maily-Lascaris biografiją.
Galiausiai nuošalyje neliko ir barokiškojo pamaldumo tema. Istorikė Vaida Kamuntavičienė (VDU) kalbėjo apie stebuklais garsėjantį Švč. Mergelės Marijos paveikslą Minsko bernardinių vienuolyne ir ten rašytą stebuklų knygą. Joje buvo fiksuoti stebuklai, įvykę prie šio paveikslo besimeldusiems žmonėms. Stebuklingieji paveikslai ir stebuklingosios knygos yra vienas iš būdų suprasti epochos žmonių pasaulėžiūrą, tad Minsko bernardinių stebuklų knyga yra svarbi norint pažinti dar pakankamai nedaug dėmesio istoriografijoje sulaukusios Judickių giminės istoriją.
Po pranešimų vyko diskusija „Kiek šiandien mums svarbus Pacų palikimas?“, kurioje dalyvavo tiek konferencijos pranešėjai, tiek Jiezno miestelio bendruomenės nariai. Konferencijoje ir diskusijoje gimė idėja kurti Jiezno pažintinį taką ir akcentuota svarba rūpintis išlikusių Jiezno dvaro rūmų dalių tyrimais.
